Jei pasaulyje viskas beprasmiška, kas trukdo sugalvoti kokią nors prasmę.
Kartą žinomas dvasinis mokytojas atėjo į karaliaus rūmus ir pasakė norįs šiuose nakvynės namuose pernakvoti. Karalius nustebo: „Nejau neskiri karaliaus rūmų nuo nakvynės namų?“ – „O kam priklausė šie rūmai iki tavęs?“ – paklausė Mokytojas. „Mano tėvui. Jis jau miręs.“ – „O kas valdė prieš jį?“ – „Mano senelis, jis irgi miręs.“ – „Ir tu man sakai, kad ši vieta, kur žmonės taip trumpai pagyvena, nėra nakvynės namai?“ Dzen istorija
CARRY THAT WEIGHT
LAIMĖS KILPA
„Protas – kaip parašiutas, jis geriausiai veikia išskleistas.“ Dalai Lama
K
aip jaučiamės?“ – klausia alternatyvusis rūpintojėlis. Mano nedrąsų „visaip“, jis kategoriškai nukerta: „Kiek kartų mokiau, kaip reikia atsakyti?“ Žinau, turiu žvaliai kaip kareivėlis šūktelėti: „Gerai!“ Pačiai koktu nuo šio spektaklio, tačiau privalau atlikti motyvuotos idiotės vaidmenį, už kurį pati ir sumoku. O gal tiek to? Užkniso. Einu pas gydytoją, nes man nėra gerai. Jau koks pusmetis kovoju su akių infekcijos padariniais, gyvenimo kokybė smuko, regos laukas susiaurėjo net septyniasdešimt procentų. Bjaurusis „aš“ šaiposi: „Jeigu rega nusilpo, pirmiausia paklausk savęs, ko nenori matyti, kieno baimė tau akis užmerkia. Tiesos? Ateities? Savęs?“ Kiekvieną kartą pasijuntu prasikaltusi, kai pamėginu narplioti mentalines ir psichosomatines bėdų priežastis. Nūdienos optimizmo mantra mane paralyžiavo. Ir naktį pažadinta prisimenu: negalima skųstis, nevalia atvirauti, draudžiama virkauti, kad yra blogai. Mintys materializuojasi, liūdnos pritraukia blogus dalykus, pesimizmu tvoskiantys žodžiai virsta žudikais. Transerfingas, sėkmės kodas, skelbia, kad mūsų minčių spindulia-
71
LAISVĖ BASOMIS
vimas nulemia gyvenimo kreivės parametrus. Pakeitę požiūrį į pasaulį (kitaip tariant, pakeitę savo minčių vaizdą), mes pereiname į kitą gyvenimo kreivę, kur mūsų laukia nauji įvykių raidos variantai. Realybės transerfingo idėjos autoriaus laurai priskiriami Vadimui Zelandui. Tačiau dar Carlosas Castaneda „Don Chuano mokyme“ nagrinėjo galimybes valdyti likimą. Žodžio galia – tai didžiųjų religijų ir įvairių ezoterinių doktrinų kertinis akmuo. 2006 metais pasirodžiusi knyga „Paslaptis“ („The Secret“) šiam požiūriui suteikė naują pagreitį ir antrąjį kvėpavimą. Jos autorė Rhonda Byrne pateko į žurnalo „Times“ sudaromą įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. „Forbes“ reitinguose ji minima tarp šimto žinomiausių pasaulio žmonių. 2010 metais „Paslapties“ buvo parduota 19 milijonų egzempliorių, šiuo metu dar daugiau milijonų žmonių ją vadina stebuklu, naująja tiesa, atradimu, biblija. Mano pažintis su naująja religija prasidėjo nuo filmo „The Secret“ 2006-aisiais. Apie šį kinematografijos reiškinį daugelis kalbėjo pašnibždomis – kaip apie kažką draudžiama, ko vartotojiška visuomenė nenori įsileisti, nes tai atskleidžia pasaulio paslaptis ir moko būti laimingą. Filmas didelio įspūdžio nepaliko, tačiau mykiau nutaisiusi protingą veidą: „Na taaaip, na geeeraaas.“ Filmą gyrė, laurais vainikavo ugdantieji vadovai (koučeriai), alternatyvūs gydytojai, psichologai ir kiti prileistieji prie optimizmo lovio. Aš nesijaučiau subrendusi suvokti „Paslaptį“. Mane erzino jos sureikšminimas, visažinis tonas, kuriuo pateikiamos gyvenimo tiesos. Išties gražios ir svarbios tiesos. Ši knyga du sykius pati atėjo į mano gyvenimą ir iš jo išėjo: du kartus ją gavau dovanų, mėginau skaityti, ir abu kartus pradanginau. Trečią kartą man „Paslaptį“ įteikė ukrainietė Sofija Australijoje. Sakė, privalau perskaityti, nes ši stebuklinga knyga atverianti akis, gelbstinti sielas, mokanti gyvenimo paslapčių. Nustebau, kokių dar paslapčių nežino Sofija, kurios pirmas vyras buvo narkomanas, antras – sadistas, o trečias – zoofilas, gyvenęs su dviem kalaitėmis. Ką iš to motyvacinio paistalo galėjo pasisemti moteris, kuri, genama didelio noro pabėgti iš Sovietų Sąjungos, su savo keistais vyrais perėjo ugnį, vandenį ir varines triūbas? „Paslapties“ neskaičiusiems – turinys keliais žodžiais: knygos ašis – visuotinis traukos dėsnis, kurio esmė ta, kad pozityvios mintys pritraukia gerus dalykus, o negatyvios – blogus. Rhonda Byrne yra puiki psichologė, pažįsta žmogaus prigimtį, meistriškai manipuliuoja jos silpny-
72
CARRY THAT WEIGHT
bėmis, o labiausiai – tikėjimu, kad galima nieko nedaryti ir viską turėti. Pakanka tingiai išsidrėbti krėsle ir svajoti apie gražuolį lambordžinį ar bugatį, vilą Prancūzijos pietuose, jachtą, dreifuojančią prie Bora Bora krantų. Užuot sukus galvą, kaip uždirbti atostogoms Turkijoje ar vaiko studijoms, kur kas maloniau yra atsipalaiduoti, susikoncentruoti, labai labai panorėti ir laukti, kol santaupos banke savaime ims daugintis šviesos greičiu. Taip, 0,01 procento žmonių iš tiesų gyvena ir žvengia – jie paveldėjo milžiniškus turtus arba yra gimę su marškinėliais. Tačiau 99,9 procento kitų turi ilgai ir sunkiai plušėti dėl savo gerovės. Deja, nebūtinai sėkmingai. Turbūt praeituose gyvenimuose jie lengvos karmos nenusipelnė. Didžiuosius žmonijos protus cituojančios autorės teigimu, visa mūsų istorija – tai traukos dėsnio padarinių virtinė. Tarp eilučių ir atvirai peršama mintis, kad dėl savo lemties esame atsakingi patys. Net mirusieji per epidemijas, nuo onkologinių ligų, žuvusieji kare ar įsisiautėjus gamtos stichijai patys savo lemtį pasirinko, nes jų minčių dažniai sutapo su nesėkmių vibracijomis. Šimtai tūkstančių žuvusiųjų per 2004 metų cunamį patys norėjo būti paskandinti? Teroristinių išpuolių Bostone, Niujorke, Izraelyje aukomis tapo tie, kurie pasąmonėje nenorėjo gyventi? Šeši milijonai žydų buvo nužudyti, nes skleidė pesimistines minčių bangas? Aš bijau bijoti. Traukos dėsnis gąsdina. Reikia vyti nuo savęs blogas mintis, o tai čiups jos ir nuskraidins į netinkamą vietą netinkamu laiku. Kuo stipriau draudžiama galvoti apie baltą dramblį, tuo ryškiau regi jį prieš akis. Nesu motyvacinės literatūros gerbėja. Tie, kurie ją piršo (tikiu, iš pačių geriausių paskatų), didelių simpatijų nekėlė. Tai buvo ostapų benderių veislės vadovai arba banalūs, menkai apsiskaitę vadybininkai, kurie savo minčių galios įrodymų matė kiekviename žingsnyje: „Vos tik pagalvoju, kaip norėčiau ko nors skanaus, – atsidaro durys, ir kolegė pakviečia pasivaišinti medaus torčiuku. Užsisvajoju apie poilsį – girdžiu, bosas kviečia, atostogas siūlo. Arba gripą pasigaunu.“ Jie akylai saugo stebuklų traukos lauką, kratosi darinių su neigiama priesaga, atstato ragus išgirdę žodį „problema“. Viena mano mokinė prašo šio žodžio nevartoti, kai vardiju, kokių pratimų vengti, jei kyla stuburo problemų. Jai žodis „problema“ kelia problemų, nes ji nežino, kad nereikia bijoti sa-
73
LAISVĖ BASOMIS
vo demonų – savo demonus reikia maitinti. Mūsų demonai yra dovana, jie neatsiejami nuo mūsų. Pyktis, baimė, pavydas, godumas – tai pozityviųjų jėgų šešėliai. Mus supažindino su traukos dėsniu, patikino, kad jo laikydamiesi galime gauti ką panorėję. Bet nutylėjo labai svarbų dalyką: atostūmio dėsnis yra dar svarbesnis. Nes tik žinodamas, ko nenori, tu gali suprasti, ko nori. Baimės ir pralaimėjimai pritraukia gyvenimą, kurio mes geidžiame. Pozityviu mąstymu paneigtos, išstumtos baimės niekur neišnyksta. Jos auga ir dauginasi. Vieni sako, kad nėra greito kelio į sėkmę, ji uždirbama nuobodžiu, rutininiu darbu. Yra ir išradingiau mąstančių. Pažįstu žmonių, kurie namų sienas puošia dolerių ar eurų banknotais, kiti – piešia, fotografuoja, iš karpinių lipdo savo svajonės mozaiką, kabina ją miegamajame virš lovos, svetainėje virš televizoriaus. Aš nebandžiau. Bet žmonės sako – veikia. „Ko surūgęs? Atleido iš darbo? Nusišypsok – vienos durys užsidaro, kitos atsidaro“, – šablonais guodžiame vienas kitą. Žiniasklaida maitina įkvepiančiomis istorijomis apie vakarykščius bankininkus, tapusius striptizo šokėjais, balerinas – tapytojas, vairuotojus – šokolado meistrus. Ir mes, pozityvumo mantrą kartodami, stveriame beisbolo lazdas, tvatiname seną gyvenimą, dulkiname iš jo paskutinius gyvybės syvus, kad jis feniksu iš pelenų atgimtų. Deja, ne visada atgimsta, nebūtinai prisikelia. Iš prigimties esu optimistė, tikiu, kad viskas bus gerai. Pusiau tuščią stiklinę matau puspilnę, dedu viltis į prigimtinį žmonių gerumą, giedrą mąstymą palaikau praktikuodama jogą. Optimistiškai nusiteikus gyventi lengviau, tik nereikia iš optimizmo daryti komercijos. Kartais nepakenktų ir paliūdėti, prisiminti gyvenimo laikinumą. Sykį per verslo pietus su vienu leidybos magnatu aptarę visas įmanomas ir neįmanomas bendradarbiavimo kryptis tiesėme vienas kitam ranką atsisveikinti, ir staiga jis lyg tarp kitko tarė, kad į susitikimą atskrido vakar palaidojęs tėvą. Buvau šokiruota. Nesupratau, kodėl jis tai pasakė. Kodėl tik susitikimo pabaigoje prasitarė. Žiauru ir kvaila gyventi laikantis nuostatos, kad mirties nėra, miršta kiti (mirties nusipelnę), o mes gyvensime amžinai. Senoliai sakydavo: reikia tris dienas raudoti, septynias prisiminti, trisdešimt dienų nekirpti plaukų, kol pagaliau širdies žaizda užsitrauks. Gyvenimas yra tobula visuma, susidedanti iš tamsios moteriškosios puselės in ir šviesios vyriškosios jang. Tobulai subalansuota kiekviena
74
CARRY THAT WEIGHT
pora: diena ir naktis, laimė ir kančia, pradžia ir pabaiga. Laikas švęsti ir metas gedėti. Aš negaliu vaikščioti išsišiepusi, kai skauda dantį ar serga artimas žmogus. Pozityvumas ne vietoje ir netinkamu laiku gali būti neadekvatumo požymis. Onkologijos skyriuje postringauja medicinos seselės, gurkšnodamos kavą su saldainiais. Viena sako: „Kiekviena liga – blogų emocijų padarinys.“ Kita antrina: „Kodėl žmonės nesupranta paprastų dalykų! Galvok pozityviai, ir liga pasitrauks. Vėžys – tai likimo dovana, gyvenimo iššūkis, kvietimas keistis, įspėjimas, kad ką nors darei ne taip.“ Nesistebiu, kad kai kurie žmonės susirgo vėžiu. Bet kodėl taip nutiko mano tėvui, kodėl serga vaikai, netgi kūdikėliai ir pasaulio sielų gelbėtojai? Neatskleista tiesa iškeliauja su jais, mums nesuteikta galia ją perprasti. Jei liga iš tiesų būtų dovana, prakeikimas ar iliuzija, su kuria pajėgios susitvarkyti mūsų mintys, nereikėtų gydytojų. Reikėtų daugiau pozityvios tiesos skleidėjų, motyvuojančių žvelgti on the bright side (į šviesiąją pusę) ir maitinančių mūsų ego. Prie tokios pozicijos puikiai dera garsios kosmetikos kompanijos šūkis „Nes aš esu to verta“. Kiekvieną kartą jį išgirdusi noriu šaukti: „Tik aš žinau, ko esu ir nesu verta!“ Prašom manęs nebendrinti su šia kosmetika ir kitais materialiais niekučiais. Man atgrasu klausytis, kaip ego ir vartotojiškumas tapatinami su meile. Psichologas per paskaitą apie dovanų teikimo meną kviečia save lepinti: tik pamilę save išmoksime mylėti kitus. Man tai skamba kaip „pamaitink save, ir žmonija bus soti“. Šiandien terminas „meilė sau“ pretenduoja į vietą banalybių dešimtuke, sunku rasti produkto reklamą, kur jis nebūtų eksploatuojamas. Juo dangstomas besaikis vartotojiškumas, pateisinamas savanaudiškumas, narciziškumas, lipimas per galvas. Va grožio pramonės atstovė kelia ranką: „Mane mama auklėjo, kad reikia save mylėti.“ Aksominis balselis liurlena, kaip prieš Kalėdas nuėjo pas juvelyrą ir užsisakė žiedą su deimantukais. Nuoširdžiai didžiuojasi savo poelgiu, tačiau kartu teisinasi, vadina šią dovaną išmintinga investicija, kuri vieną dieną atiteksianti jos dukrai, o iš šios – dar kitoms kartoms. Klausytojai graudinasi, silpnesnių nervų moterėlės šniurkščioja, o aš baigiu nusilaužti sprandą skenuodama veidus: čia iš rimtųjų? Meilę sau susmulkinote iki cukraus pudros? Vergavimo daiktams, mėgavimosi vartotojiškumu?
75
LAISVĖ BASOMIS
Meilė sau nėra ir niekada nebuvo savimylos ar egoisto sinonimas. Ji siejama su gebėjimu sau atleisti ir priimti visą savo šviesą ir tamsą, spindesį ir skurdą. Matyti ne vien pranašumus, bet ir trūkumus. Gražioje ir piktoje realybėje, čia ir dabar. Pozityvumo teorija iškraipė tikrovės suvokimą. Jos pradžia siejama su 1863 metais, kai niekam nežinomas laikrodžių meistras iš Naujosios Anglijos Phineasas Parkhurstas Quimby stebuklingai išgydė luošą Mary Baker Eddy. Nuo tol masiškai išpopuliarėjo naujojo mąstymo judėjimas, gimęs kaip atsakas į kalvinizmo puritoniškumą, griežtas jo pažiūras. Naujojo mąstymo sekėjai skelbė, kad mūsų protas yra visagalis, pats gali įveikti visas ligas. Rašytoja Barbara Ehrenreich savo knygoje „Smile or die“ („Šypsokis arba mirk“) pozityvią mąstyseną vadina kliedesiu, masine hipnoze, kuri žmones apakina, apkurtina, kad šie nematytų ir negirdėtų perspėjimų apie besiartinančias rimtas bėdas – tokias kaip pasaulinė ekonomikos krizė. Realios ir virtualios erdvės gyventojai kiekvieną dieną štampuoja istorijas, garsių žmonių citatas apie laisvę rinktis. Ir patys papuola į žabangus, pasirinkę visur ir visada matyti vien gėrį (arba blogį). Kur kas svarbiau išsirinkti, kuo remtis – faktais ar išankstinėmis nuostatomis. Jei susidūrę akis į akį su realybe atsisakome matyti sunkumus, jiems ir pasiduodame. O pripažinę – kovojame. Pozityvi mąstysena pateisina abu elgsenos modelius. Galime ignoruoti realų pavojų, galime jame ieškoti pozityvo. Juoda lieka juoda. Budizmas moko matyti realybę tokią, kokia ji yra. Jis nekviečia: galvok pozityviai ir mintimis keisk realybę. Jis kviečia analizuoti, įsisąmoninti tikrovę, kad atrastum tiesą. Nėra sukurta laimės algoritmo. Sotus, turtingas gyvenimas – nebūtinai laimingas. Tačiau dauguma jo siekia, jis atrodo teisingas. Gyvenimas atmerktomis akimis gali padėti, tačiau pačiam teks rinktis, ką daryti su tikrovės faktais – pasinaudoti jais ar ignoruoti pavojus. Nelaimingiausi yra tie, kurie galvoja vien apie savo laimę. Laimingiausi pamiršta save ir tarnauja kitiems. Jie nemanipuliuoja pozityvumo korta. Kita vertus, jei pats esi nelaimingas, kito laimingo nepadarysi. Man patinka, kad mes visada turime galimybę rinktis. Tikėti arba netikėti. Pasikliauti savimi, kitais ar likimu. Puoselėti norus arba juos naikinti. Tačiau jei laimė yra išsilaisvinimas iš norų – kaip nupiešti svajonę?
76