Issuu

Įžanga Meinas, 2011-ųjų vasaris Rytais namas esti gražiausias. Jis pats jį projektavo, sukūrė didžiulius langus nuo grindų iki lubų, norėdamas įsileisti į vidų smėlį, vandenyną ir platų platų dangų. Rytais paplūdimyje tuščia ir švaru, jis tarsi dar neprirašytas dienos lapas. Saulėtekis prie Atlanto – kasdienis stebuklas, kurį stebėdamas jis kaskart pasijunta pagerbtas. Niekada neužmirš, kad viskas galėjo būti kitaip. Namie užuolaidų nėra. Sienos baltos, tik šviesa joms suteikia atspalvį: perlų rausvumo, kaip kriauklės vidus, arba sodriai, šiltai auksinį, kaip klevų sirupas. Pastaruoju metu jis mažai miega, tad dažniausiai mato, kaip lėtai švinta horizontas. Kartais jis krūpteli iš netikėtumo, pajutęs tą pažįstamą prisilietimą prie peties. „Leitenante, pusė penkių, šiandien jūs skrendate...“ Ratas užsidaro. Pirštas, aprūkusiame lange brėžiantis apskritimą, lėtai kyla prie viršaus, prie taško, nuo kurio viskas prasidėjo. Dabar jį beveik visą laiką lydi prisiminimai, jų spalvos gyvos, balsai aiškūs. Seniai matytos aušros. Alyvos ir karšto metalo tvaikas. Gailus, monotoniškas eskadrilės variklių riaumojimas ir raudona juosta žemėlapyje. „Šiandien, džentelmenai, jūsų tikslas yra...“

io n a G re y

Tai buvo taip seniai. Tarsi ankstesniame gyvenime. Tai praeitis, bet ji neatrodo pasibaigusi. Juosta driekiasi per vandenyną už lango, per dangaus pakraštį iki pat Anglijos. Laiškas guli ant naktinio staliuko tarp vaistų buteliukų ir sterilių švirkštų pakuočių, pažįstamas adresas jaudina tarsi eilėraštis. Meilės daina. Jis per ilgai laukė. Daug metų stengėsi susitaikyti su padėtimi ir užmiršti, kaip viskas galėjo būti, bet dienoms senkant ir jėgoms mąžtant jis vis aiškiau supranta, kad tai neįmanoma. Tai, kas liko praeityje, ir yra svarbiausia. Prisiminimai iškilo lyg akmenys atslūgus jūrai. Taigi jis parašė laišką ir dabar nekantriai laukia, kada tas pradės kelionę į praeitį.

1 Londonas, 2011-ųjų vasaris Tai buvo gražus Londono rajonas. Prestižinis. Prabangus. Centrinėje gatvėje išsirikiavusios parduotuvės buvo uždarytos, langinės užsklęstos, bet iškart galėjai pasakyti, kad jos snobiškos. Buvo čia ir restoranų – daugybė. Jų langai švietė kaip plačiaekraniai televizoriai, rodantys viduje sėdinčius žmones. Žmones, kurie pernelyg gerai išauklėti, kad gręžiotųsi pavėpsoti į gatve pro šalį skuodžiančią merginą. Ne sportuojančią mergaitę su tamprėmis, ausinėmis, susikaupusia veido išraiška, bet apimtą nevilties bėglę iki kelnaičių užsikėlusiu trumpu sijonėliu, basomis taškančią purvinas balas ant šaligatvio. Tuos kvailus batus ji nusispyrė vos pasprukusi iš baro, žinodama, kad su jais toli nenubėgs. Aukštakulniai su platforma – dvidešimt pirmo amžiaus pančiai. Ties kampu ji stabtelėjo, krūtinė smarkiai kilnojosi. Kitapus gatvės buvo parduotuvės, tarp jų vedė skersgatvis; už nugaros trepsėjo kojos. Ji vėl nurūko, ieškodama tamsos. Papuolė į galinį kiemą su šiukšlių konteineriais. Virš galvos užsižiebė signalinė lempa, ji apšvietė sudužusius langus ir krūmokšnius už aukštų medinių vartų. Įsmukusi pro vartus ji suvirpėjo ir tyliai aiktelėjo: asfaltas jai po kojomis virto šlapia žeme, limpančia prie permirkusių tamprių. Priekyje

io n a G re y

žaižaravo gatvės šviesos, bent jau matėsi, kur eiti. Ji pastūmė šakas ir šmurkštelėjo į siaurą keliuką. Iš vienos pusės jį rėmino garažai ir užpakalinės namų sienos, iš kitos – paprastų kotedžų eilė. Ji atsigręžė, širdis baladojosi į šonkaulius. Jei jis atsektų čia, ji neturėtų kur pasislėpti. Niekas jos neišgirstų. Pro užtrauktas užuolaidas šviečiantys langai atrodė kaip apsnūdusios akys. Į galvą šovė mintis pasibelsti į kurio nors kotedžo duris ir maldauti malonės, bet supratusi, kaip turėtų atrodyti su prilipusia suknele ir sceniniu makiažu, ji apsigalvojo ir nukėblino tolyn. Paskutinis namas eilėje buvo tamsus. Prisiartinusi ji pamatė, kad priekinis sodas apleistas ir užžėlęs, piktžolės iki pusės užstoja apsilaupiusias duris, o iš šonų namą gožia krūmai. Langai buvo tušti ir juodi. Dulkini stiklai sugėrė jos atspindį. Ji vėl išgirdo greitai artėjančius žingsnius. O jei jis į paiešką įtraukė kitus? Jei jie atbėga iš visų pusių, supa ją, nepalikdami kelio atsitraukti? Ji apmirė, bet tuoj pat plūstelėjo adrenalinas, išpylė karštis, kūnas ėmė dilgsėti, pasiruošė veikti. Neturėdama kur dingti ji nuslinko palei paskutinio namo šoną per brūzgynus. Genama baimės stūmėsi pirmyn, kliuvinėjo už šakų, žiaukčiojo nuo nepažįstamos laukinės gamtos smarvės. Kažkas iššoko iš gyvatvorės jai po pat kojomis, taip arti, kad šiurkštus kailiukas brūkštelėjo per blauzdą. Ji atšlijo, kluptelėjo. Pasitempė čiurną, koją nusmelkė deginantis skausmas. Atsisėdo ant drėgnos žemės ir stipriai suspaudė kulkšnį, tarytum galėtų išstumti skausmą ten, iš kur jis atėjęs. Iš akių ištryško ašaros, bet kaip tik tuo metu ji išgirdo žingsnius priešais namą ir piktą riktelėjimą. Sukandusi dantis įsivaizdavo po gatvės žibintu stovintį Dodžą, rankomis įsispren-

L a išk a i iš p raeit ies

dusį į klubus, besidairantį aplink, ieškantį jos. Jo veido išraiška, be abejo, karinga – apatinis žandikaulis atkištas, akys primerktos, tokią jis visuomet nutaiso, kai kas nors stoja jam skersai kelio. Sulaikiusi alsavimą ji įsiklausė. Sekundės nusitęsė, nuo įtampos laikas net virpėjo, bet galiausiai žingsniai ėmė tolti. Iš krūtinės išsiveržė oras, ji iš palengvėjimo susmuko. Kišenėje sušlamėjo pinigai. Penkiasdešimt svarų – ji pasiėmė tik savo dalį, kitų grupės narių uždarbį paliko, bet Dodžui tai turėjo nepatikti, juk su užsakovais tardavosi jis, taigi jis ir pinigus paimdavo. Ji įsikišo ranką į kišenę, palietė slidžius, aptrintus banknotus, ir širdyje įsižiebė šioks toks pergalės džiaugsmas. Ji dar niekada nebuvo įsilaužusi į namus. Pasirodo, tai neįtikėtinai lengva. Sunkiausia buvo prasibrauti per gyvatvorę. Tvinksinčia ir degančia kulkšnimi jai reikėjo prasiskinti kelią per dygių gervuogių driekanas ir kandančių dilgėlių smailes. Užpakalinių durų stiklas buvo plonytis, jį sudaužyti paprasta kaip leduką ant balos, o raktas kyšojo duryse iš vidaus pusės. Virtuvė buvo ankšta, žemomis lubomis. Oras sudusęs kaip ilgą laiką nevėdintoje patalpoje. Ji lėtai apsidairė, ar prietemoje nepamatys kokių nors gyvybės ženklų. Ant palangės stovėjo susisukęs ir sausutėlėje žemėje sudžiūvęs augalas, bet ant dujinės viryklės buvo užsilikęs virdulys, o ant sienos po lentyna kabojo puodukai, tarsi šių namų gyventojas bet kurią akimirką galėtų pareiti ir išsivirti arbatos. Ji sudrebėjo, ant sprando pasišiaušė plaukeliai. – Ei! – garsiai ir tvirtai, nors taip nesijautė, sušuko ji. Balsas nuskambėjo keistai – nemelodingai, beveik juokingai tarmiškai. – Ei, ar čia kas nors yra?

io n a G re y

Ją apgaubė tyla. Pagauta įkvėpimo ji pasirausė striukės kišenėje ir išsitraukė pigų plastikinį žiebtuvėlį. Auksinės šviesos ratas buvo mažas, bet jo užteko pamatyti kreminės spalvos sienų plyteles, 2009-ųjų liepos mėnesio kalendorių su pilies vaizdu ir senovišką spintelę su stiklinėmis durelėmis viršutinėje dalyje. Ji nuklibikščiavo pirmyn, skausmas suleido dantis į koją, tad teko pasiremti į durų staktą. Kitame kambaryje mažytė liepsnelė nušvietė stalą prie lango ir sekciją, kurioje kinės tūpčiojo ir lankstėsi nematomiems žiūrovams. Iš siauro koridoriuko aukštyn vedė laiptai. Ji užkėlė koją ant pakopos. Pažvelgusi į tamsą vėl prabilo, tik švelniai, tarsi šauktų draugą: – Sveiki! Ar kas nors yra namie? Atsakymas buvo tyla ir iš viršaus besileidžiantis silpnutis kažkokių senovinių kvepalų dvelksmas. Reikėjo užlipti patikrinti, ar ten nieko nėra, bet ją sulaikė čiurnos skausmas ir visiška namų tyla. Svetainėje ji užgesino žiebtuvėlį, baimindamasi, kad kas nors iš lauko nepamatytų spingsulės. Sunkios užuolaidos buvo beveik užtrauktos, bet pro plyšį besiskverbiančios gatvės žibinto šviesos užteko įmatyti sunkią išsiduobusią sofą prie sienos. Jos atlošas buvo uždengtas lovatiese iš vąšeliu megztų nederančių spalvų kvadratėlių. Ji atsargiai dirstelėjo į lauką, ar nematyti Dodžo, bet šviesos ratas aplink gatvės žibintą buvo lygus ir nesudarkytas. Ji atsirėmė į krėslą ir lengvėliau atsikvėpė. Akivaizdu, tai senyvo žmogaus būstas. Televizorius didelis ir baisiai senas, priešais užkaltą židinį stovi elektrinis šildytuvas. Prie laukujų durų prisikaupę laiškų, lyg vėjo suneštų rudens lapų. Ji paršlubavo atgal į virtuvę, atsuko čiaupą, kelias minutes čiaudinčiais vamzdžiais leido vandenį, paskui pakišo rankas

L a išk a i iš p raeit ies

po srove ir atsigėrė. Susimąstė, kas šio namo šeimininkai ir kas jiems nutiko: atsidūrė senelių prieglaudoje ar mirė? Bet juk žmogui mirus jo namai sutvarkomi, tiesa? Bent jau taip buvo senelės namuose. Po laidotuvių praėjus savaitei visi drabužiai, paveikslai, lėkštės ir puodai, taip pat didelė senelės porcelianinių paršiukų kolekcija ir Džesės vaikystės šukelės buvo supakuota ir išdalyta, kad savivaldybė galėtų ruošti namus naujiems gyventojams. Tamsa buvo drėgna, lyg samanos. Rankos po dirbtinės odos striukele pašiurpo. O gal šeimininkas mirė, ir jo dar niekas nerado? Tamsos sužadinti mazochistiniai polinkiai ir mirtina tyla jos vaizduotėje piešė pūvančio lavono antro aukšto lovoje paveikslą. Tačiau ji greitai atgavo sveiką protą ir atsikratė šių vaizdų. Beje, ką gi jai padarytų numirėlis? Lavonas nepraskels lūpos, nepavogs pinigų, nesmaugs, kol tau akyse ims mirguliuoti žvaigždės. Staiga ji pasijuto siaubingai pavargusi, iš tvinksinčios kulkšnies skausmas sklido į visą kūną, sekino jėgas. Ji nusvirduliavo į svetainę, susmuko ant sofos ir nualinta keistų pastarosios valandos įvykių veidu įsikniaubė į delnus. Šūdas. Ji įsilaužė į namus. Tegu tuščius ir negyvenamus, bet vis tiek namus. Įsilaužti – tai ne tas pats, kaip nušvilpti pakelį traškučių parduotuvėlėje ant kampo, kai nenori, kad tave vadintų elgeta, nes mokykloje valgai nemokamus pietus. Tai kur kas rimtesnis nusikaltimas. Gera žinia ta, kad ji paspruko ir nebeketino grįžti į Dodžo butą Sadarko rajone. Nebereikės kęsti jo geismo, kai jis prisipliumpina alaus ir vėpso, kaip ji dainuoja, apsivilkusi jo įbruktais kekšės drabužiais. Nei šįvakar, nei kada nors. Kai tik nustos mausti čiurną, ji susiras dėvėtų drabužių parduotuvę ir dalį brangių pinigų išleis padoriems apdarams. Šiltiems apdarams. Tokiems, kurie pridengtų kūną, o ne demonstruotų jį kaip nukainotą prekę parduotuvės vitrinoje.

io n a G re y

Raukydamasi ji atsigulė ant nugaros, užsikėlė koją ant sofos ranktūrio, galvą pasidėjo ant cigaretėmis pradvisusių pagalvėlių. Susimąstė, kur jis dabar galėtų būti, ar jau liovėsi jos ieškojęs ir grįžo į butą laukti, įsitikinęs, kad ji vis tiek galų gale grįš. Dodžas mėgdavo kartoti esąs jai reikalingas: reikalingi jo ryšiai, užsakymai ir pinigai. Kas gi ji būtų be jo? Niekas. Iš šalies šiaurės atsibeldusi nevykėlė, kurios balsas panašus į tūkstančio kitų vietinių žvaigždučių. Jei ne jis, tokio balso niekas neišgirstų. Nuo sofos atlošo ji nusitempė nertą lovatiesę ir užsiklojo. Po adrenalino antplūdžio kūnas atrodė apsunkęs ir nusilpęs, ir ji liovėsi sukusi galvą, kur jis galėtų būti. Pirmą kartą per pastaruosius šešis mėnesius jai nėmaž nerūpėjo, ką jis mąsto, ką jaučia ir ko nori. Nepažįstami namai ją priėmė, įtraukė į savo tylą. Miesto triukšmas atrodė labai toli, šlapia gatve važiuojančių automobilių gausmas vos girdimas, kaip bangų mūša atokiame paplūdimyje. Spoksodama į šešėlius ji ėmė tyliai niūniuoti, kad apsigintų nuo tylos. Į galvą atėjo daina, bet ne iš tų, kurias ji dar neseniai plėšė alinės scenoje, o iš senovės – lopšinė, kurią jai vaikystėje dainuodavo senelė. Žodžiai buvo primiršti, bet melodija glostė ją raminančiais pažįstamais pirštais, ir ji nebesijautė tokia vieniša. Kai ji pabudo, pro plonas užuolaidas skverbėsi šviesa, o pro plyšį matėsi balzganas dangaus lopinėlis. Ji pasivertė, ir čiurną iškart nusmelkė skausmas, tarsi kas būtų tik ir laukęs, kol ji sukrutės, o tada tvojęs kūju. Ji sustingo, palūkėjo, kol skausmo bangos nurimo. Už sienos girdėjosi triukšmas: neaiškūs, tai garsėjantys, tai pritylantys iš radijo sklindantys balsai, muzika, skubrūs žingsniai ant laiptų. Ji atsisėdo ir sukandusi dantis

L a išk a i iš p raeit ies

nuleido koją ant grindų. Lediniame tualete atsisėdo ant klozeto, nusimovė suplyšusias tampres ir apžiūrėjo koją. Čiurna virš purvinos pėdos buvo neatpažįstamai ištinusi ir pamėlusi. Šiuolaikinės įrangos kaip dušas vonios kambaryje nebuvo, tik stovėjo gili ketaus vonia su rūdžių dėmėmis po čiaupais, kampe kabojo kriauklė, o virš jos – veidrodinė spintelė. Atidarė ją, vildamasi rasti ką nors naudingo. Lentynėlės buvo nukrautos muziejui tinkančiomis dėžutėmis ir buteliukais, išblukusiose etiketėse buvo surašyti paslaptingai skambantys anų laikų vaistų pavadinimai: „Magnezijos pienelis“, „Kaolinas“, „Mikstūra nuo kosulio“. Tarp jų viršutinėje lentynoje gulėjo paauksuotas lūpdažis. Paėmusi jį pavartė rankoje, tik paskui nuėmė dangtelį ir pasuko dugną. Dažai buvo raudoni. Ryškiai, skaisčiai raudoni, kokios būna aguonos, pašto dėžutės ir senųjų kino žvaigždžių lūpos. Viršus buvo nusmailėjęs pagal lūpų formą. Pamėgino įsivaizduoti ją, stovinčią šiame vonios kambaryje su juodomis ir baltomis plytelėmis ir apipelijusiomis sienomis, pagyvenusią moterį, prieš kelionę į parduotuvę ar bingo saloną tepančią lūpas šia provokuojančia spalva, ir pajuto smalsumą ir susižavėjimą. Viršutinėje spintelės lentynoje buvo ir pageltusio krepo tvarstis. Pasiėmusi jį ir pakelį tirpaus aspirino nuėjo į virtuvę. Nusikabino puoduką, prisipylė vandens, įmetė dvi tabletes. Laukdama, kol ištirps, apsidairė. Blausioje ryto šviesoje čia atrodė niūroka, bet dėžutės ant lentynos su užrašais: ARBATA, RYŽIAI, CUKRUS, į sieną atremta subraižyta pjaustymo lentelė ir apsvilusios virtuvinės pirštinės ant kabliuko prie viryklės skaudžiai priminė namus. Žalias puodukas jos rankoje blizgėjo vaivorykštės spalvomis, kaip tepaluota balutė. Patrynė jį pirštu. Nebuvo mačiusi nieko

io n a G re y

panašaus, ir jai patiko. Labai skyrėsi nuo pigių dėmėtų puodelių Sadarko bute. Raukydamasi dviem dideliais gurkšniais išmaukė šleikštų sūriai saldų aspirino tirpalą, nusinešė tvarstį į svetainę ir kibo tvarstyti kojos. Darbuodamasi lauke išgirdo švilpesį, sustojo tvaksinčia širdimi. Išmetusi tvarstį atsitiesė ir įsitempusi ėmė laukti beldimo į duris arba, dar blogiau, rakto brakštelėjimo spynoje... Girgždėdama nenoriai prasivėrė surūdijusi pašto dėžutė. Ant ryškiaspalvių reklaminių laiškų ir greitojo maisto restoranų valgiaraščių užkrito kreminės spalvos vokas. Poniai S. Torn Grinfildo kelias 4 Čerč Endas Londonas JUNGTINĖ KARALYSTĖ Rašyta juodu rašalu. Tikru parkeriu, ne tušinuku. Rašysena drąsi, elegantiška, bet ranka aiškiai drebėjo, tarsi būtų rašęs senas, pasiligojęs arba labai skubantis žmogus. Voko kraštai buvo apvesti dramblio kaulo spalva. Paėmusi jį apvertė. Į akis krito juodos didžiosios raidės. ASMENIŠKA ir SKUBU. Prireikus, jei tik įmanoma, PRAŠYČIAU PERSIŲSTI. Ji padėjo laišką ant židinio atbrailos, atrėmė į nuskilusį ąsotėlį su užrašu „Dovana iš Margeito“. Greta išblukusių plytų vokas atrodė švarus, naujutėlaitis ir prabangus. Pasaulyje už lango vyko kasdieniai darbai, o šiuose nedidukuose namuose laikas trūkčiojo, todėl diena tęsė-

L a išk a i iš p raeit ies

si labai ilgai. Pakilią nuotaiką pasprukus nuo Dodžo netrukus sugadino alkis ir žvarba. Virtuvės spintelėje ji rado šiokių tokių atsargų, tarp jų ir pakelį džiovintų figų. Galiojimo laikas buvo pasibaigęs beveik prieš dvejus metus, bet ji pusę sušlamštė, o kitą pusę pasiliko vėlesniam laikui. Bandė sugalvoti, kur eiti, ką daryti, bet mintys bergždžiai suko ratus, lyg į uždarą langą kvailai besidaužanti tingi mėsinė musė. Ji vėl giliai įmigo, o kai pabudo, trumpa vasario diena jau geso, voratinkliais aptrauktuose kambario kampuose tirštėjo šešėliai. Atrodė, kad vokas ant židinio sugėrė visą likusią šviesą. Jis blyškiai spindėjo tarsi mėnulis. Veikiausiai ponia S. Torn ir yra šio namo šeimininkė, bet kas ten tokio „asmeniško ir skubaus“ jai rašoma? Ji vargais negalais pakilo nuo sofos ir susėmė pabiras po pašto dėžute. Apsigaubusi pečius lovatiese ėmė sklaidyti laiškus, ieškodama užuominų. Galbūt pavyks rasti kokią nors nuorodą, kur išvyko toji mįslingoji ponia Torn. Daugiausia tai buvo anoniminis šlamštas, siūlantis nemokamai atgabenti picą ar suteikti nuolaidą keičiant langus. Ji labai stengėsi nežiūrėti į valgiaraščius su ryškiomis spalvingų ir didelių kaip dviračio ratai picų nuotraukomis. Rado Visų Šventųjų bažnyčios naujienlaiškį, kurio viršuje buvo brūkštelėta: „panelei Prais“, taip pat keletą panelei N. Prais adresuotų plonyčių paštu siunčiamų „klasikinių mezginių“ ir šildančių naktinių drabužių katalogų. Apie ponią Torn nė žodžio. Ji numetė bažnyčios naujienlaiškį į šiukšlių krūvą ir patampė sustingusius nugaros raumenis. Tuščias smalsumas, skatinantis pradėti paieškas, neradus atsakymo išblėso, o picų nuotraukos erzino ir pykdė. Jos čia net neturėtų būti, tad vargu ar jai priklauso rūpintis, kad laiškas pasiektų

io n a G re y

adresatą, be to, ji turi sočiai savų bėdų. Kam dar užsikrauti svetimas? Ir vis dėlto... Ji atsistojo, priėjo prie židinio ir išsitraukė laišką iš už laikrodžio. „Asmeniška ir skubu“ – ką gi tai galėtų reikšti? Turbūt nieko. Gyvendama pas senelę ji jau buvo patyrusi, kad pagyvenę žmonės jaudinasi dėl kvailiausių niekų. Popierius buvo toks storas, kad čiuopiant atrodė kaip aksomas. Prietemoje buvo sunku įžiūrėti pašto antspaudą, ir ji ryžosi prieiti prie lango. Velnias – JAV. Ji apvertė voką ir dar sykį perskaitė žinutę ant nugarėlės, pirštu palietė brūkšnį, kur rašalas buvo šiek tiek išsiliejęs. Pakreipusi voką į blėstančią šviesą pastebėjo griovelį popieriuje, kur brėžė plunksna, spausdama į lapą viltį. Asmeniška ir skubu. Jei tik įmanoma... Nespėjusi susimąstyti, ką daro, neapsvarsčiusi priežasčių, kodėl nevalia to daryti, ji atplėšė voką ir ištraukė vieną vienintelį lapą. Pajūrio namai Įlankos kelias Kenebankas, Meinas 2011 m. sausio 22 d. Brangioji mergaite, praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų, bet mintyse vis dar vadinu tave taip. Brangiąja. Mano mergaite. Per šį laiką daug kas pasikeitė, pasaulis dabar kitoks nei tas, kuriame susipažinome, bet kai tik tave prisimenu, vėl tampu dvidešimtmetis. Pastaruoju metu apie daug ką mąstau. Jaučiuosi nekaip, o nuo gydytojų skirtų vaistų ima nuovargis. Gal

L a išk a i iš p raeit ies

ir nenuostabu, kai tau devyniasdešimt. Būna dienų, kai beveik neatsibundu. Snūduriuojant prisiminimai esti tokie ryškūs, kad atrodo kaip tikrovė; tuomet pasijuntu vėl esąs Anglijoje su 382-ąja eskadrile ir su tavimi. Anais laikais, kai nežinodavau, ar sulauksiu kitos savaitės, pažadėjau mylėti tave amžinai. Dabar atrodo, kad amžinybė pagaliau baigiasi. Niekada nesilioviau tavęs mylėjęs. Stengiausi, bijodamas išsikraustyti iš proto, bet nė iš tolo nepavyko; niekada nepraradau vilties. Gydytojai sako, jog laiko man liko mažai, bet aš vis dar puoselėju tą viltį ir jausmą, kad dar ne viską atlikau. Taip ir nesužinojau, kas tau nutiko. Nepasakiau, kad tai, ką pradėjome anais beprotiškais laikais, kai pasaulis vertėsi aukštyn kojom, man taip ir nepasibaigė, ir kad tos dienos – nors slogios ir žiaurios – buvo geriausios mano gyvenime. Neturiu supratimo, kur tu esi. Nežinau, ar namas Grinfildo kelyje tebepriklauso tau ir ar šis laiškas kada nors pasieks tave. Po šimts, net nenutuokiu, ar tebesi gyva, tik kvailai tikiu, kad pajusčiau, jei tavęs nebebūtų – pajusčiau ir pats būčiau pasirengęs išeiti. Mirties nebijau – ji sena mano varžovė dar iš tų skraidymo dienų. Andai ją atmušiau, tad dabar man nesunku leisti jai laimėti, tačiau kur kas oriau pasiduočiau, jei žinočiau tiesą. Ir jei šįkart pavyktų deramai su tavimi atsisveikinti. Spėju, kad labai greitai visa tai bus nebesvarbu, ir mūsų istorija nugrims į praeitį. Tačiau dar turiu viltį. Norėčiau grįžti į pradžią ir viską pakartoti, tik šįkart niekada niekada tavęs nebepaleisčiau. Jei gausi šį laišką, meldžiu, parašyk man. Su meile Denis

io n a G re y

O! Ooooo... Ji vėl perlenkė laišką ir skubiai įkišo į voką. Nederėjo jo kliudyti; nieku gyvu nebūtų taip pasielgusi, jei būtų pagalvojusi, kad tai gali būti taip... rimta. Mirtinai rimta. Asmeniška ir skubu. Bet dabar jau per vėlu krimstis. Laiškas atplėštas, ir jo nebeužklijuosi. Mirštančio žmogaus iš kito pasaulio krašto atsiųstas prašymas, nors ir netyčia, buvo išgirstas, ir jį išgirdo ne kas kitas, o ji. Dabar jai reikės apsispręsti: nekreipti dėmesio ar pamėginti surasti ponią S. Torn. Kad ir kas ji būtų.