T U R I N YS
Pirmas skyrius Mano draugai, palydovai ir mokytojai Tarp medžių žingsniavo angelas, o jį supanti šviesa darėsi vis ryškesnė. Angelas atrodė kaip žmogus, buvo aukštas ir dailus. Angelas švytėjo, veidas buvo aukso spalvos, akys žibėjo lyg du spindulių nutvieksti perlai. Jis buvo apsisiautęs drabužiu, bet, kai ėjo, šis nepleveno. Liemuo buvo apjuostas auksine juosta, ant kaklo jis segėjo grandinę iš didelių apvalių auksinių grandžių, o ant tos grandinės kabojo stambus žalias safyras. Jį supo aplink skraidantys auksiniai paukščiai, o ir ant žemės tupėjo visokiausių sparnuočių: varnų, kuosų ir įvairių mažyčių paukštelių, tokių kaip liepsnelės, žvirbliai, kikiliai ir zylės. Staiga iš safyro į visas puses blykstelėjo šviesa, neįtikėtini šviesos ir energijos spinduliai. Tuo pat metu maži paukšteliai staiga pakilo nuo žemės ir nuplasnojo prie angelo. Jie sulėkė į smaragdo žalumo safyro spindulius ir galiausiai į patį safyrą. Paukšteliai išnyko. Angelas žengė prie manęs, išskleidė sparnus ir lengvai paplasnojo. Sparnai buvo milžiniški, neįtikėtinai gražūs. Mačiau kiekvieną tobulą plunksną. Jos buvo skirtingo dydžio, nuo didžiulių iki visai mažulyčių. Visos plunksnos
13
L O R NA B Y R N E
buvo baltos, su aukso atspalviu. Angelai ne visada esti su sparnais, o sparnai ne visada būna iš plunksnų, bet šis angelas buvo kitoks. Tai buvo Paukščių angelas. Jį buvau mačiusi prieš pat mirštant Džo. Palaidojau jį vos prieš porą mėnesių ir siaubingai jo ilgėjausi. Vis dėlto išvydusi Paukščių angelą labai apsidžiaugiau – žinojau, kad jis atėjo paguosti manęs, sėdinčios ant rąsto miškelyje prie namų. Paukščių angelas atsiklaupė prieš mane ir apgaubė didžiuliais sparnais. Visu kūnu jutau jo sparnus. Atsidūrus Paukščių angelo glėbyje, apėmė nepaprasta ramybė. Sušnabždėjau jam: – Ačiū, kad atėjai manęs paguosti. Jis irgi pašnibždom atsakė: – Norėčiau, kad kaskart, išvydusi paukštį, prisimintum mane ir nusišypsotum. Pajutau, kaip Paukščių angelas lėtai praskleidė sparnus. Paskui suėmė mano smakrą ir kilstelėjo galvą; jo akys šypsojosi, buvo kupinos neapsakomo švelnumo ir meilės, veidas tviskėjo lyg auksas. Nereikėjo jokių žodžių. Paukščių angelas lėtai atsistojo, atsisveikino ir paleido mano ranką. Ėmė lėtai trauktis atbulas ir didėti, paskui vėl išskleidė milžiniškus sparnus. Šie greitai ir grakščiai suplasnojo, jų garsas buvo kaip būgnų. Angelas pamažu ėmė kilti, paskui sustojo ir pakibo ore. Iš jo sklindančios šviesos rate buvo daugybė sparnuočių. Paskui Paukščių angelas su visais paukščiais išnyko šviesoje. *
*
14
*
L A I P TA I Į DA N G Ų
Nuolat regiu angelus. Neprisimenu, kad kada nors būčiau jų nemačiusi. Nuo tada, kai vos gimusi atsimerkiau, jie buvo šalia – nors anuomet ir nežinojau, kad tai angelai. Kūdikystėje gulėdama lovelėje matydavau juos aplink mamą. Žaisdavau, mėgindavau juos sugauti, bet nepavykdavo. Matau juos taip pat aiškiai, kaip priešais save prie valgomojo stalo sėdinčią dukrą, kalbuosi su jais kaip su žmonėmis, bet mes galime bendrauti ir be žodžių. Mano gyvenime nebuvo nė dienos, kad nebūčiau mačiusi angelo. Man juos regėti – įprasčiausias dalykas. Angelai – geriausi mano draugai ir pagalbininkai. Dar visai mažai jie man liepė niekam nepasakoti, kad juos matau, taigi slėpiau tai net nuo tėvų, brolių ir seserų. Nežinau, kodėl Dievas mane tam išrinko. Nemanau esanti geresnė už kitus. Tiesą sakant, vaikystėje gydytojai tėvams pranešė, kad esu protiškai atsilikusi. Tikrai nesu tobula. Esu paprastas žmogus, man sunkiai sekasi mokytis. Tačiau Jis mane išsirinko ir atsiuntė Savo angelus manęs mokyti. Išvydusi angelą noriu sustoti ir įsižiūrėti. Jaučiu nepaprastą jų galią. Kai buvau jaunesnė, angelai kilniai įgydavo žmogiškąjį pavidalą, kad man būtų lengviau su jais bendrauti. Dabar to nebereikia. Mano regimi angelai ne visada būna sparnuoti, bet, jei jie su sparnais, mane kartais nustebina tų sparnų pavidalas. Kartais jie atrodo kaip liepsnos liežuviai, tačiau yra tvirti ir turi formą. Kai kurių angelų sparnai yra iš plunksnų, kaip Paukščių angelo. Kai angelas įgyja žmogišką pavidalą, – su sparnais ar be jų, – įstabiausiai atrodo jo akys. Angelų akys ne kaip žmonių.
15
L O R NA B Y R N E
Jos kur kas gyvesnės, kupinos šviesos, meilės ir jėgos. Regis, jose slypi gyvenimo esmė. Jų spindėjimas užlieja mane visą. Dar nesu mačiusi, kad angelas kojomis liestų žemę; kai regiu prie manęs einantį angelą, atrodo, lyg jam po kojomis gulėtų energijos pagalvė. Kiekviena žmogiškoji būtybė, nesvarbu, kokio tikėjimo, kokios tautybės, odos spalvos, net jei ji netikinti, turi angelą sargą. Niekada gyvenime nesu mačiusi žmogiškosios būtybės be angelo sargo. Nesvarbu, tikite ar ne, jūs turite angelą sargą, siekiantį jums padėti. Angelas yra Dievo dovana. Angelus sargus matau kaip maždaug metro aukščio šviesos kolonas, sekančias žmogų maždaug per tris žingsnius nuo jo. Kartais angelas sargas man pasirodo žmogišku pavidalu, tuomet jis esti labai gražus, tobulas. Dažniausiai taip nutinka, kai būnu kur nors išvykusi. Angelai nėra nei vyrai, nei moterys, bet kartais įgyja vyro ar moters išvaizdą. Kartais angelai man pasirodo su sparnais, kartais be jų. Dažniausiai regiu tik angelų sargų šviesą, nes jei jie man rodytųsi žmogiškaisiais pavidalais, būtų per sunku gyventi. Angelas sargas nė akimirkos nepalieka jūsų, lydi jus nuo gimimo iki pat mirties ir po jos. Angelas sargas skirtas jums padėti. Jis jus myli. Jūs jam brangus. Savo angelui esate svarbiausias žmogus pasaulyje, jūsų angelas dėl jūsų daro viską, ką gali. Angelas sargas yra sielos vartų sergėtojas, jis gali įsileisti kitus angelus, pavyzdžiui, angelus mokytojus, išmanančius tam tikrą sritį. Viskam pasaulyje yra angelas mokytojas, taigi drąsiai prašykite pagalbos. Angelai yra mano
16
L A I P TA I Į DA N G Ų
draugai, mano palydovai ir mokytojai, o kai kurie iš jų su manim būna ypač dažnai, pavyzdžiui, angelas Mykolas, angelas Hosas ir angelas Elijas. Angelas Mykolas iš tikrųjų yra arkangelas, bet vaikystėje su juo susipažinusi to nežinojau. Jis mane lydi dažniausiai, jei neskaičiuosime mano angelo sargo, apie kurį man neleista pasakoti. Angelas Mykolas man visada pasirodo kaip gražus vyras. Jo amžius keičiasi, bet jam visada būna tarp dvidešimties ir keturiasdešimties. Angelą Hosą pirmą kartą išvydau mokykloje; jis atrodo kaip senamadiškas mokytojas su mantija ir juokinga šukuosena. Jis kupinas žinių ir išminties, kartais gali būti labai rimtas, bet puikiai moka mane pralinksminti. Suteikia man pasitikėjimo savimi. Jis man pradėjo rodytis prieš daugelį metų mokykloje, kai jaučiausi kvaila, ne savo vietoje; jis man padeda ir dabar, kai rašau knygas ir kalbuosi su žurnalistais. Angelas Elijas pasirodo lemtingomis mano gyvenimo akimirkomis. Elijas visada atrodo taip pat: labai aukštas, plačiapetis, tamsaus gintaro spalvos. Iš jo sklinda jėga, jis gali supykti ir, regis, nuolat juda. Jis man suteikia jėgų ir stiprybės gyvenimo kovose. Apie kasdienius dalykus galiu paplepėti su angelais Mykolu ir Hosu, bet ne su Eliju. Kartais man parodomos ir žmonių sielos, tada jaučiuosi labai pagerbta. Siela gyvena kūne, užpildo jį visą. Miegant ji dažniausiai lieka kūne, bet kartais šiek tiek išeina iš jo. Sielos man rodomos panašios į žmones. Ne tokios pat, jų bruožai šiek tiek skiriasi. Siela atrodo lyg fiziškai tobulas žmogus. Kai man parodoma siela, žinau, kad vyksta dvasiniai daly-
17
L O R NA B Y R N E
kai, tačiau pats žmogus to gali ir nesuvokti. Tuomet mane užlieja nepaprastas džiaugsmas, ramybė ir tikrumas, kad Dievas viskuo pasirūpins. Be to, kasdien matau mirusių ir į Dangų nuėjusių žmonių dvasias. Kartais žmonės mano, kad dvasios pasirodymas reiškia kažką bloga. Taip nėra. Dažnai jos ateina padėti mylimiesiems. Kartais grįžta į šį pasaulį dar truputį juo pasidžiaugti. Vaikystėje žaisdavau su savo broliuko Kristoferio, mirusio, kai dar nebuvau gimusi, dvasia. Kristoferis mane išmokė sielas atskirti nuo dvasių ir angelų. Kartais kas nors mirusią senelę pavadina angelu. Galbūt angelas sargas leidžia jos dvasiai patarti ir padėti žmogui, bet senelė nėra angelas. Joks žemėje gyvenęs žmogus netampa angelu.
Antras skyrius Išsipildo Elijo pranašystė Būdama dešimtmetė pirmą kartą išvydau angelą Eliją. Stovėjau prie upės, žvejojau su tėčiu, bet buvau nuklydusi tolėliau. Angelas Elijas pas mane atėjo vandeniu. Dar nebuvau mačiusi, kad angelas vaikščiotų vandeniu, ir mane tai pakerėjo. Jis man parodė regėjimą – tarsi būtų atitraukęs užuolaidą. Išvydau gražų jaunuolį, žingsniuojantį medžiais apsodinta gatve. Aš žiūrėjau, o angelas Elijas pasakė, kad aš pamilsiu jaunuolį vardu Džo, kad mes susituoksime ir turėsime vaikų, bet Džo susirgs ir mes kartu nesulauksime senatvės. Andai supykau ant angelo Elijo, kad man kalba tokius dalykus. Buvau vos dešimties metų, atrodė nesąžininga man pasakoti, kad senatvėje nebūsiu kartu su Džo. Viskas įvyko taip, kaip buvo sakęs angelas Elijas. Džo įsidarbino mano tėčio degalinėje, kur ir aš dirbau. Mes pamilome vienas kitą, nusipirkome trobelę Meinute ir susituokėme. Jau prieš vestuves Džo sveikata ėmė po truputį šlyti. Tai maldaudavau Dievo ir angelų, kad jis pasitaisytų, tai niršdavau ant jų, kad leido taip įvykti. Kai susituokėme, jis ėmė dažnai sirgti. Ilgainiui išsivystė diabetas, paskui ši liga paveikė širdį, teko ją operuoti. Pa-
19
L O R NA B Y R N E
skutinius dešimt gyvenimo metų Džo buvo bemaž prikaustytas prie lovos. Prieš mirtį jis patyrė daug insultų. Nors Džo ir sirgo, mes kartu buvome labai laimingi, auginome keturis vaikus: Kristoferį, Oveną, Rūtą ir jaunėlę Meganą. Džo mirė namie 2000 metų kovo 26 dieną, ištesėjęs pažadą sulaukti mudviejų su Rūta gimtadienio kovo 25 dieną. Jam tebuvo keturiasdešimt septyneri. Mažiausiam mūsų vaikui – tik ketveri. Paskutinėmis Džo gyvenimo savaitėmis matydavau, kaip jį, sėdintį krėsle, angelai vis gobė dvasine antklode. Ji buvo ryškiaspalvė, atrodė kaip vatinė. Angelai ją vis pataisydavo. Jie elgėsi labai meiliai ir švelniai. Mačiau, kaip stengiasi palengvinti Džo skausmą, kaip rūpinasi, kad jam nemaustų kūno. Džo būdavo sunku pakilti iš krėslo, bet jis tvirtindavo galįs tai padaryti pats, be mano pagalbos. Matydavau, kaip angelai jam padeda atsistoti, lydi jį į miegamąjį ar tualetą, padeda išlaikyti pusiausvyrą, saugo, kad nepargriūtų. Kartais tai atrodydavo taip juokingai, kad nusišypsodavau. Kaskart pakildavau ir sekdavau paskui Džo, nors jam padėdavo angelai. Kartais jie atsigręždavo ir aiškindavo man, kad Džo viskas bus gerai, kad jie susitvarkys! Vieną kartą Džo angelas sargas man pasakė, kad Džo labai svarbu išsaugoti orumą. Naktį prieš Džo mirtį dažnai pabusdavau lovoje ir atsigręždavau į šalia miegantį vyrą pasižiūrėti, ar viskas gerai. Žinojau, kad labai greitai angelai pasiims jo sielą. Nuostabusis Džo angelas sargas, mylėjęs jį ir švelniai juo rūpinęsis visą gyvenimą, nebebuvo už jo, kaip įprasta. Neįtikėtinai ryškiai ir skaisčiai spindintis angelas sargas įsismelkė į Džo
20
L A I P TA I Į DA N G Ų
kūną ir apkabino jo sielą. Kai pirmą kartą pabudau, angelas sargas man liepė neliesti Džo, kad neprižadinčiau. Kaskart pabudusi tik žiūrėdavau į jį su ašaromis akyse, kol jo angelas sargas liepdavo miegoti, ir tada akimirksniu užsnūsdavau. Maždaug po valandos vėl pabusdavau. Paskutinį kartą apie septynias ryto mane pažadino angelas Mykolas. Džo nekvėpavo. Graži ir tobula jo siela, lydima angelo sargo, jau keliavo į nuostabią šviesą prie dangaus laiptų. Norėjau sušukti: „Džo, grįžk pas mane. Man tavęs reikia!“ Trokšte troškau maldauti Dievo, kad leistų Džo pasilikti, bet žinojau, kad nevalia to daryti, žinojau, kad Dievas to neleistų. Arkangelas Mykolas palietė man lūpas, ir aš praradau žadą. Kambaryje knibždėjo angelų. Čia buvo ir ypatingieji mano angelai – draugai ir mokytojai, bet manęs tai neguodė. Skruostais riedėjo ašaros. Nustėrusi glėbyje laikiau Džo kūną. Pajutau, kaip angelas Mykolas mane apgaubė dvasine antklode ir sukuždėjo į ausį, kad kviesčiau vaikus ir greitąją pagalbą. Nors ir žinai, kad mylimas žmogus mirs, nors jis sunkiai serga, lengviau dėl to nebūna. Jaučiausi sukrėsta, širdis plyšo, o matydama, kaip skaudu vaikams, dar labiau kentėjau. Vaikai bandė paguosti mane, aš bandžiau paguosti juos. Aplink esantys angelai nenumalšino sielvarto. Atvažiavę medikai veltui mėgino gaivinti Džo. Drebėdama nuo šoko žiūrėjau į juos. Mačiau, kaip greitosios pagalbos darbuotojai visais būdais stengiasi atgaivinti Džo. Jie vis kartojo: „Nepavyko.“ Galiausiai, apimti nevilties, paguldė jį ant paklodės, skubiai nunešė į automobilį ir išvažiavo į
21
L O R NA B Y R N E
ligoninę. Mudu su Kristoferiu nusekėme taksi. Ovenas su Rūta liko namie su Megana – mergaitė miegojo ir nežinojo, kas vyksta. Ligoninėje mus su Kristoferiu nuvedė į kambarėlį. Kartais išvysdavau Kristoferio angelą sargą, šis laikė sūnų apkabinęs ir guodė. Mane visą laiką už rankos laikė angelas Mykolas. Praėjo kažkiek laiko – nenumanau, kiek. Atsidarė durys, įėjo gydytoja ir pranešė, ką jau ir taip žinojome. Džo mirė. Ji pareiškė nuoširdžią užuojautą. Gydytojai nieko negalėjo padaryti. Neprisimenu, kaip grįžau namo. Visi priblokšti sėdėjome aplink virtuvės stalą ir gėrėme arbatą, bet tai nepadėjo. Megana sėdėjo man ant kelių ir vis pratrūkdavo kūkčioti: „Noriu pas tėvelį.“ Rytą, kai jis mirė, mergaitė kietai miegojo. Nepabudo net nuo bruzdesio, kai atvažiavo greitoji pagalba. Žinojau, kad angelas sargas jai neleidžia pabusti. Jai buvo tik ketveri, ji nesuprato, kas vyksta, nežinojo, kad tėtis nuėjo į Dangų. Prisimenu, tądien vienu metu nusistebėjau, kur dingo Megana. Nuėjau jos ieškoti ir radau miegamajame po tėčio antklode, virš jos palinkęs stovėjo ir ją guodė angelas sargas. Tą pačią dieną ji piktai užsipuolė mane, kad rytą neprižadinau. Į namus plūdo žmonių, reiškė užuojautą. Su kitais vaikais pasitarėme, kur šarvoti Džo kūną, namie ar Meinuto laidojimo namuose. Dėl Meganos pasirinkome laidojimo namus, Kristoferis paskambino vadybininkui ir viską suderino. Įėjusi į laidojimo namus vidury salės pamačiau atvirą Džo karstą. Jį supo angelai. Man palengvėjo, mintimis pa-
22
L A I P TA I Į DA N G Ų
sikalbėjau su angelais, padėkojau jiems, kad nepaliko Džo vieno. Žinojau, kad karste tik Džo kūnas, bet vis vien buvau dėkinga angelams už atjautą. Jaučiausi prislėgta, nors žinojau, kad Džo siela gyva, kad ji, lydima angelo sargo, nuėjo į Dangų. Žinojau, kad jis su šeima, su mano tėčiu, su anksčiau išėjusiais draugais. Žinojau, kad miršta tik žmogiškasis kūnas. Mes turime sielą, todėl gyvename toliau. Nors visa tai žinojau ir tuo tikėjau, jaučiausi apdujusi iš sielvarto. Ovenas pakėlė Meganą, ir ji pasižiūrėjo į karste gulintį Džo. Tuo metu trumpam pasirodė Meganos angelas sargas ir be žodžių tarė man: – Megana nelabai supranta, kad jos tėtis nuėjo į Dangų. Ji vaikščiojo po salę, o mes visi tyliai stovėjome ir žiūrėjome į Džo. Rūta atkreipė dėmesį, kad jis atrodo labai ramus. Grįžus namo, Rūta paklausė Meganos, ar ji norėtų rytojaus dieną, prieš karstą išnešant į bažnyčią, įdėti tėčiui dovaną. Megana nuėjo į savo kambarį ir nupiešė tėčiui piešinį. Kitos dienos pavakarę nuėjome į laidojimo namus paskutinį kartą pamatyti Džo kūno prieš uždarant karstą. Kai įžengėme, laidojimo namų vadybininkas jau buvo ten. Salėje knibždėte knibždėjo angelų, nušvito ir pasirodė mano vaikų angelai sargai. Tačiau tai menkai guodė. Skaudėjo širdį, žinojau, kad ir vaikai sielvartauja. Visi stengėmės būti stiprūs vieni dėl kitų, o ypač dėl Meganos. Mudvi su Rūta Džo rankas apvyniojome rožiniu. Megana, viena ranka laikydamasi karsto, pasistiebė, kad pamatytų tėčio kūną. Šalia jo padėjo pačios pieštą piešinį ir savo mylimiausią geltoną
23
L O R NA B Y R N E
meškiuką. Visi į karstą įdėjome atminimo dovanėles: Kristoferis įkišo cigarečių pakelį ir kortų malką – jie mėgdavo lošti kortomis; Ovenas – savo futbolo marškinėlius ir raudoną Liverpulio komandos šaliką, o Rūta – žiedą ir laišką. Su širdgėla žiūrėjau, kaip vaikai paskutinį kartą atsisveikina su tėčiu ir deda jam į karstą brangias, jaudinančias dovanėles. Jie atrodė išblyškę, ašarotomis akimis. Jaučiausi bejėgė, nemokėjau jų paguosti. Prieš tai naktį gulėdama lovoje parašiau Džo laišką. Rašydama tyliai, kad niekas negirdėtų, kūkčiojau. Šalia manęs ant lovos sėdėjo arkangelas Mykolas, bet aš nekreipiau į jį dėmesio. Jis pašaukė mane vardu, ir aš pakėliau galvą, bet nepajėgiau ištarti nė žodžio. Mykolas palietė man ranką ir tarė: – Nunešiu šį laišką Džo į Dangų. Įdėjau laišką Džo į karstą. Kai tai dariau, angelas Mykolas sukuždėjo man į ausį: – Lorna, aš pasirūpinsiu, kad Džo Danguje gautų viską, kas jam buvo įdėta į karstą. Ir man, ir vaikams buvo labai skaudu, kad, uždarius karstą, niekada nebeišvysime fizinio Džo kūno. Mums buvo baisiai sunku. Žinau, taip esti visiems, praradusiems mylimą žmogų. Reikia stengtis neužmiršti, – ir aš stengiausi prisiminti, – kad mylimas žmogus nemirė, kad jis turi sielą, todėl gyvens amžinai. Mirties valandą palikę žmogiškuosius kūnus mes visi susitiksime su savo mylimaisiais.