Issuu

Viktorija tokareVa

Nadia davė sau parą laiko. Ji raudojo, tiesiogine

prasme daužė galvą į sieną. Ūbavo kaip pelėda. Baudėsi net nuodytis, bet ne mirtinai, o tik kad pagąsdintų. Susitars su gydytoju ir atsiguls į ligoninę. Gydytojas paskambins Andrejui, iškvies, pagrasins galimu skandalu. Andrejus atlėks pas „mirštančiąją“, ir tiesiai į palatą bus pristatyta metrikacijos skyriaus darbuotoja. Kuo Nadia ne Filumena Marturano... Tačiau Andrejus iš tiesų juk nieko nežadėjo, o Nadia neklausė. Kodėl ji nieko neklausinėjo? Iš puikybės – viens. Iš bailumo – du. Širdies gilumoje Nadia manė, kad Andrejus – per stambi žuvis jos smulkiam kabliukui. Nadia dėl nieko nebuvo tikra, todėl darė tai, kas buvo pagal jėgas. Mylėti. Išnešioti kūdikį. Pagimdyti. Šitiems dalykams jai niekas daugiau nereikalingas. Nadia dievino tikrus vyrus. Andrejus šiuo atžvilgiu buvo pirmūnas. Viską darė penketui. Netgi tai, kad nenorėjo mesti žmonos, liudijo apie jo vyriškumą. Vadinasi, dar labiau jį reikia gauti bet kokia kaina. Padaryti viską, kas įmanoma, ir netgi daugiau. Nadia paskambino Nelei. Nelė parodė užuojautą ir atvedė pažįstamą gydytoją, vardu Senia. Jis buvo neurologijos skyriaus vedėjas vienoje miesto ligoninėje. Senia išklausė Nadios scenarijų apie tariamą nuodijimąsi, pasiteiravo, koks būtų honoraras už režisūrą. Nadia pažadėjo

penkis šimtus dolerių. Senia buvo plikas, išverstakis kaip karosas ir šlapiomis lūpomis. Papūtęs jas pasakė: – Labai nepatariu rengti šito koncerto. – Kodėl? – paklausė Nadia. – Todėl, kad jis pradės jūsų bijoti ir tada pames. Ne iš karto. Pirmiausia pasiims jus iš ligoninės, paskui išmaus pro klozeto langą. – Ar jums jau pasitaikė tokių atvejų? – susivokė Nadia. – Na, žinoma... Kai moteris ketina keršyti ar šantažuoti, reikia bėgt kaip į ataką. – O pačiam teko bėgti? – Dar ir kaip... – prisipažino Senia. Dieve, pamanė Nadia, nejaugi ir tokius kas nors myli? Senia išėjo nepaėmęs pinigų už vizitą. Nadia su Nele liko dviese. – Nejaugi ir tokius kas nors myli? – garsiai paklausė Nadia. – Visokius myli, – pareiškė Nelė. – Kiekvienam puodui savas dangtis. Nadia susimąstė. Jos dangčiu gali būti tik Andrejus. Ji myli jį visą ir po gabalėlį. Myli jo šypseną ir kosulį, įprotį pradingti akimis. Ką tik buvo čia – ir jau nežinia kur. Ateivis iš kitos planetos. – O ką jis sako? – paklausė Nelė. – Sako, kad negali mesti žmonos. – Šis scenarijus jau girdėtas, – burbtelėjo Nelė. Ji tebebuvo ištikima savo vedusiam genijui. – Kiek metų tu velki šitą naštą? – pasidomėjo Nadia. – Aštuonerius. – Ir susitaikei? – Geriau taip negu niekaip. Mes tikrai reikalingi vienas kitam. – Jeigu tikrai, kodėl jis nepasielgia kaip vyras? – Negali mesti žmonos. Nebent pati jį mestų... Išeitis buvo paprasta, kaip ir visa, kas genialu. Kam reikia šitų sunkiai surežisuojamų ligoninių, kam mokėti pinigus, vai-

dinti... Į spektaklį galima įtraukti Svetlaną, Andrejaus žmoną. Ji sėdi sau nieko nežinodama, o Nadia tuo tarpu plaukioja druskos rūgštyje. Tegu ir Svetlana pasimurdo. Paskambino Andrejus. Patikrinti padėties. Nadia kalbėjo maloniai. Vadinasi, galima praleisti vakarą be nuostolių. Slaptas romanas su Nadia pradėjo kelti komplikacijas. Taip jau esti. Iš pradžių begalinė laimė, rojaus palaima. Smegenyse susidaro endorfinai – laimės hormonai, žmogus ne vaikšto, o skraido. Paskui prasideda drama. Andrejus bijojo priekaištų ir triukšmo, paprasčiausiai tam neturėjo nei laiko, nei jėgų. Jo diena visa užimta, smegenys sprogsta. Reikia priimti sudėtingus sprendimus ir negalima apsirikti. Įsukti verslą sunku, prarasti lengva. Sunkiausia Nadiai tada, kai po begalinio artumo Andrejus nuleidžia kojas nuo lovos ir pradeda rengtis. Sakytum visu greičiu lekiantis automobilis staigiai stabdo ir keleivis galva rėžiasi į stiklą. Nadią kaskart užmušdavo jo išėjimas. Bet ne šiandien. Šiandien ji mikliu fokusininko judesiu į jo švarko kišenę įkišo šeimos nuotrauką: Andrejus, Nadia, Lukas. Andrejus laimingas šypsosi, Nadia supratinga it japonų geiša, o Lukas žiūri į objektyvą be jokios išraiškos. Šitas nuotraukas padarė Greta ir atsiuntė paštu. Už nugarų – namas su vokiška iškaba. Aišku, jog užsienis ir užsienietiškame fone nusitraukusi pasiturinti, laiminga pora su kūdikiu. Nadia tikėjosi, kad Andrejaus žmona šias nuotraukas ras. Paaiškės apgaulė, kils triukšmas. Andrejus bus priverstas rinktis ir, aišku, pasirinks Nadią su Luku, nes jie du, o žmona viena. Nadios lūkesčiai pasitvirtino, bet nevisiškai. Žmona norėjo nunešti švarką į valyklą, ėmė kraustyti kišenes, užtiko nuotrauką. Ėmė žiūrinėti. Moteris kaip iš japoniško kalendoriaus.

ūdikis toks mažas, jog panašus į senuką. Andrejus toks laiK mingas, jog panašus į girtą. O gal ir girtas. – Kas čia? – paklausė Svetlana, padėdama ant stalo nuotrauką. Buvo rytas. Andrejus gėrė kavą. Jis nė nemirktelėjo. – Pažįstami. Andrejus pastūmė puodelį. Užsivilko kitą švarką. Švarkų prikabintas visas sieninės spintos skyrius. – O kur taip? – paklausė Svetlana. – Ženevoje. Svetlana žinojo, kad Andrejus dažnai būna Šveicarijoje – darbo ir dantų reikalais. Jo dantistas gyvena Ženevoje. – Galiu išmesti? – paklausė Svetlana. – Kaip nori. Svetlana stropiai suplėšė nuotrauką į keturias dalis ir sumetė į šiukšlių kibirą. Ji nieko neįtarė. Andrejus negali turėti vaikų, vadinasi, šis kūdikis tos japonės. Vadinasi, ji ištekėjusi, neseniai pagimdė. Apie Andrejų amžinai zuja žmonės kaip mašalai, ir visi tik žino – duok. Niekas niekad neištaria: „Imk.“ Svetlana dirbo kartu su Andrejumi. Jų versle esama tokių barų, kur gali pasikliauti tik savu žmogumi. Andrejus žinojo, kad Svetlanos neįmanoma apgauti, apsukti, apvynioti apie pirštą. Kiekvieną žmogų ji permato pusantro metro į gylį. Moka skirti draugą nuo priešo. Moka priimti smūgį, duoti atkirtį. Moka numatyti ėjimą kaip geras šachmatininkas. Moka protingai rizikuoti. Andrejus be Svetlanos lyg be rankų. Jis be jos negali, nenori ir nebus be jos. Kodėl? Taip žvaigždės lėmė. Ji jam skirta iš aukščiau. Kūrėjas šūktelėjo: „Gaudyk!“ Ir numetė jam Svetlaną, jis ją sugavo, prispaudė prie krūtinės ir nebeišmes iš rankų. Nebepaleis. Svetlana – tai užnugaris, kuriuo jis pasitiki, kaip ir ji pasitiki juo. Nadia visai kas kita. Nadia narkotikas, nuo kurio jis priklausomas. Ir jo neatsisakys. Andrejus niekada jų negretino. Niekada nelygino. Kiekviena atliko savo partiją bendroje gyvenimo

simfonijoje. Svetlana – pagrindinė partija, Nadia – šalutinė. Kaip jaunesnioji žmona musulmono šeimoje. Žmonų skaičius islamo pasaulyje yra vien pinigų, ne moralės klausimas. Tačiau Nadia ne musulmonė. Ji nenori būti antra. Ji nori būti vienintelė.

Iš nuotraukos – jokios naudos. Per silpna artileri-

ja. Reikia kito, stipresnio smūgio. Bet kokio? Nadia suprato: jei nieko nedarysi, viskas įklimps kaip vežimas pelkėje. Jai bus lemta iki gyvos galvos likti meiluže. Laikas dirba ne jos naudai. Po dešimties metų Nadia taps keturiasdešimtmete pikčiurniene, amžinai dėl ko nors keliančia triukšmą ir ko nors reikalaujančia. Yra dvi išeitys: šokti iš vežimo ir pasiduoti arba vežimą kaip nors ištempti iš pelkės. Kaip? Pavyzdžiui, supykdyti Svetlaną. Ji mes Andrejų, tada Andrejus liks laisvas. Ir jau visai kita daina. Nadia žinojo, kur Andrejus dirba. Kartą pro automobilio langą jis parodė šviesiai tinkuotą mūrą. Nadia sėdo į savo mašiną. Luką įtaisė užpakalyje, specialioje sėdynėje, ir nuvažiavo į Andrejaus banką – neaišku, kokiu tikslu. Galutinis tikslas buvo aiškus: nuvažiuoti, paimti Andrejui už rankos ir išsivežti namo. Gali kilti skandalas. Bet skandalas lyg skalpelis. Prapjaus votį, ir melas išsiverš it pūliai. Iš pradžių skausmas, paskui palengvėjimas. Luką Nadia pasiėmė kaip daiktinį įrodymą. Ir kaip poveikio priemonę. Lukas paaugo – baltutėlis, garbanotas, akių negali atitraukti. Nadia Luką dievino visa širdimi. Bet toje pačioje širdyje tarpo ir neapykanta Svetlanai. Nadios širdyje virė du priešingi jausmai. Ji sustojo prie banko. Virš durų puikavosi įmantri senoviško stiliaus iškaba.

Nadia išlipo, ištempė iš mašinos Luką. Priėjo prie durų. Ją sustabdė apsaugininkas. – Jūs pas ką? – Pas Andrejų Petrovičių Chnykiną. – Jis žino, kad ateisite? – Jis laukia, – pamelavo Nadia, žiūrėdama į apsaugininką perdėtai atviru žvilgsniu. Sargybinis įleido Nadią. Jai krito į akis, kad vestibiulis švarus, santūrus, elegantiškas, kaip Vokietijoje. Dešiniame kampe nedidelis baras, staliukai. Nadia atsisėdo. Pasiėmė kavos. Lukui davė džiūvėsį, jis ėmė jį čiulpti. Iš biuro gilumos išlindo Svetlana, pasuko prie laiptų. Atsigręžė. Moters veidas jai pasirodė matytas. Prisiminė, kad jį matė nuotraukoje. Kūdikis nepanašus, bet vaikai keičiasi. O gal ji turi ne vieną. Svetlana palaukė, kol japonės žvilgsnis susidūrė su jos. Paklausė: – Jums Andrejaus? Tuoj pašauksiu. Ir nuėjo. Nieko neįtarusi. Nulipo Andrejus. Atsisėdo šalia. Paėmė Luką. Barmenas tuoj pat atnešė kavos. – Ar kas atsitiko? – paklausė Andrejus. – Koks nors netikėtumas? Jam ir į galvą neatėjo, kad Nadia nori skandalo. – Aš... norėjau paklausti... man reikia geros brigados butui remontuoti. Andrejus paėmė mobiliuką, surinko numerį. – Turi laisvų brigadų? – pasiteiravo jis. Išklausė atsakymą. – Ačiū. Andrejus pakėlė į Nadią skaidrų žvilgsnį. – Geriausi jugoslavai. Bet jie brangininkai. Jei nori pigiai, imk ukrainiečius. Bet jie geria. – Sumokėsi? – paklausė Nadia.

Skandalas neišdegė. Nors pinigų išpeš. – Aš jau sumokėjau, – atsakė Andrejus. Jis nieko nebijojo. – Koks tu... nenuoseklus... – Aš labai nuoseklus. Andrejus įdėmiai, lyg hipnotizuodamas, pažiūrėjo į Nadią. Iš tiesų jis juk iš karto Nadiai pasakė, kad vedęs, ir nieko nežadėjo. Tačiau Nadiai atrodė: jeigu jis mylimas ir myli... Ištaręs a turi ištarti ir b. Bet ji girdi tik a. Nepabaigiamą švilpuką. Ir jei Nadia imsis aktyvių veiksmų, nutils net švilpukas. Burna susičiaups. – Na, gerai, – tarstelėjo Nadia stodamasi. – Aš eisiu. Jai norėjosi verkti, bet neleido išdidumas. – Pasimatysime, – pasakė Andrejus televizijos laidų vedėjo tonu. Taip abejingai. Nadia stvėrė Luką. Nuėjo prie mašinos. Apsaugininkas padėjo. Palaikė kūdikį. Nadia atsigręžusi lange pamatė Svetlanos galvą – tarsi įrėmintą portretą. Baltapūkę, kuklutę lyg pievų ramunė. Kuo ji geresnė? Niekuo. Tiesiog anksčiau pasipynė jo gyvenime. Nadia grįžo namo ištikta stuporo. Bet pamažu jis ėmė sklaidytis. Nadią apėmė pyktis. Kodėl tokia nelygybė? Kodėl Nadia turi niršti, o Svetlana vaikšto tiesia nugara ir kalba pusbalsiu? Nadia susuko Andrejaus darbo numerį. Atsiliepė moteriškas balsas. – Man Andrejų Petrovičių, – pareikalavo Nadia. – Jo nėra. Ką perduoti? – Perduokit, kad skambino meilužė. – Jūsų pavardė... – Jis žino. – Gerai, perduosiu. Supypsėjo trumpi signalai.

– Štai taip, – pasakė Nadia tiems signalams. – Tegul ir ji paplaukioja druskos rūgštyje. Svetlana padėjo ragelį ir sėdo prie kompiuterio. Ji neketino plaukioti druskos rūgštyje. Žinojo, kad Andrejus greitai susižavi. Jam patinka moterys, ypač – lengvai prieinamos. Jis neturi laiko ieškoti, asistuoti. Ima tas, kurios pačios virsta į glėbį. Kodėl gi nepaėmus to, kas prastai padėta? Ši jo savybė Svetlanai negalėjo patikti, bet ji žinojo: Andrejus niekur nesidės. Net jei įsimylėjęs išeis, vis tiek sugrįš. Taip jau buvo. Jam kas nors pasivaidena, paskui atrodo kitaip. Galimas daiktas, žmogus gimdamas gauna ir savo likimą – tarsi kokį pažymėjimą. Ir tą likimą pakeisti ne žmogaus jėgoms. Tam reikia numirti ir gimti antrą kartą, su kitu pažymėjimu. O gal priežastis kitokia: Andrejaus ir Svetlanos charakteriai vienas kitą atitiko kaip raktas spyną. Visi grioveliai ir iškilimai idealiai sutampa, duris užrakina ir atrakina tik šitas raktas. Tačiau Svetlana pasipiktino Nadios skambučiu. Andrejus neturi prisileisti moterų, kurios skambina žmonai. Jos pažeidžia nerašytą įstatymą. Svetlana suprato: japonė perėjo į puolimą ne iš gero gyvenimo. Vadinasi, Andrejus spyriojasi, nepasiduoda. Ji tempia, jis neina. Viskas taip suprantama... Japonė nori ją supykdyti. Vadinasi, Svetlanos uždavinys – nepykti ir nedaryti jokių staigių judesių. Svetlana į Andrejų žiūrėjo ir kaip į vyrą, ir kaip į sūnų. Ji neturėjo vaikų, Andrejus tapo jos kūdikiu. Ji matė, kad jis stiprus organizatorius, bet prastas plėšrūnas. Konkurentai stovi apsupę ankštu žiedu kaip vilkai ir tyko. Pajutę silpną grandį puls, sutryps ir suris. Andrejus neturi būti silpnas. Ir nebus, kol jam už nugaros stovi Svetlana. Japonė nekelia pavojaus verslui, bet pavojinga jo dvasios pusiausvyrai. Dirbti nesisekė. Svetlana pakilo nuo kompiuterio. Apsirengė ir išėjo namo.

Andrejus grįžo nevėlai. Anksčiau nei visada. Ir, kaip visada, sotus. Pastaruoju metu dalykinius susitikimus jis rengia restoranuose. Kaip įprasta Vakaruose. – Sėsk! – liepė Svetlana. Andrejus atsisėdo į krėslą, su atviru pasitenkinimu žiūrėdamas į žmoną. Jam visada patiko, kaip ji rengiasi. Brangiai ir kukliai. Jos drabužiai nekrenta į akis. O Nadios apdarai visada nustelbdavo ją pačią. – Tu įsimylėjęs? – tiesiai paklausė Svetlana. – Panašiai, – prisipažino Andrejus. Meluoti nenorėjo. – O vaikas kieno? – Mūsų. – Vadinasi, šita moteris – mergelė Marija? – Kodėl? – Pagimdė nekaltai pradėjusi. O tu, vadinasi, dailidė Juozapas? Andrejus tylėjo. Ši tema jam buvo slogi. Svetlana nepamiršo: gyvenime buvo laikas, kai Andrejus Svetlanai siūlė gimdyti nuo kito. Rasti tinkamą donorą, geros giminės. Nė lapė nebūtų sulojusi. „Tik ne nuo negro“, – juokavo Andrejus. Svetlana nesutiko. Nutarė, kad jųdviejų su Andrejumi lemtis turi būti bendra, abiem viena. Svetlana neišdrįso. Bet japonė išdrįso. Japonė nieko nebijo. Ji moka rizikuoti ir linkusi į avantiūras, o kas nerizikuoja, neišlošia. – Jeigu norėsi išeiti, aš tavęs nelaikysiu, – pasakė Svetlana. Andrejus tylėjo. – Tačiau galėsi grįžti, kai tik panorėsi. Aš visada tavęs lauksiu. – Manyk, kad jau grįžau. – Visam laikui? Tai buvo svarbiausias klausimas. Svetlana neleis, kad jos vyras lakstytų į visas puses ir jos gyvenimą paverstų paplavų duobe. Japonė kaip tik to ir nori. – Visam, – atsakė Andrejus.

Pasirinkę dieną, Svetlana su Andrejumi nuvažiavo į cerkvę. Svetlana turėjo savo dvasininką, tėvą Michailą. Seniau jis buvo Miša, remontavo techniką. Paskui jo gyvenime kažkas atsitiko, jis nepasakojo kas, bet tas įvykis apvertė visą jo esybę. Miša virto tėvu Michailu, tyliabalsiu, ramaus, vaiskaus žvilgsnio, kokį turi tik tikintieji. Tėvas Michailas buvo Andrejaus bendraamžis, jie gerai suprato vienas kitą. – O jūs susituokit, – pasiūlė tėvas Michailas. – Bažnytinė santuoka sustiprins dvasią, apsaugos nuo pagundos. Šėtonas gundo. Šėtonas mato silpnus. Svetlana su Andrejumi susituokė cerkvėje. Degė žvakės. Tėvo Michailo žodžiai krito tiesiai į širdį. Andrejui regėjosi, kad jis tikrai pasidavė šėtonui Nadios pavidalu. Tačiau dabar praregėjo ir gyvens jau ne aklai. Daugiau nepasiduos kūno geiduliams. Pasitelks protą, sąžinę, taigi Dievą. Jie išėjo iš cerkvės. Pusę dangaus buvo užklojęs sunkus debesis. – Debesiūgas, – tarė Andrejus. Taip jo tėvas, kaimietis, vadindavo juodą debesį. Jie su motina tebegyveno kaime, į miestą nesutiko keltis, nors praturtėjęs sūnus galėjo sudaryti jiems visas sąlygas. – Man nieko nereikia, – sakydavo tėvas. – Patinka myžt tiesiai iš gonko. Ir tikrai: šlapintis ant žemės visai kas kita negu užsidarius ankštame tualete. Žemė atiduoda tau savo energiją, ta energija per čiurkšlę įsiskverbia į žmogų. Tėvas, kaip ir Antėjas, jėgų sėmėsi iš žemės. Motina buvo kantri ir išmintinga kaip Svetlana. Net išvaizda panašios. Išmintis – gera palydovė. Kvailumas, ambicijos barkšo kampais, į tuos kampus užsigavęs širsti. Į ilgą kelionę galima vykti tik su protingu ir geru bendrakeleiviu. Cerkvė stovėjo ant aukštumos Maskvos pakraštyje. Iš dešinės miestas, kairėje kalvos, miškai, dangus su debesiūgu.

Andrejus nuėjo už krūmų ir nusišlapino ant žemės. Staiga suprato širdies gilumoje tebesąs kaimietis, kad ir kiek turi pinigų, pareigų ir švarkų. Grįžęs prie Svetlanos, Andrejus paėmė jai už rankos. Žinojo: Svetlana šiuo metu mąsto maždaug tą patį. Jie – viena siela ir vienas kūnas. Vyras ir žmona visiems laikams. Juos surišo metrikacija ir Bažnyčia, žemė ir dangus. Namo jie grįžo tylūs, romūs. Nesinorėjo niekam skambinti, su niekuo šnekėtis. Norėjosi išsaugoti sielos polėkį. Tai, kas priklauso tik jiems.

Nadia suprato, kad Andrejus ją metė. Nesunku

atspėti – jis pasikeitė visus telefonų numerius. Apsaugai liepė Nadios į banką neįleisti. Nadia užsuko – ir nebuvo įleista. Bandė įbrukti apsaugininkui Kostiai šimtą dolerių, tas neėmė. Buvo nepalenkiamas kaip sfinksas. Negi mušies... Nadia grįžo namo. Atsigulė. Ir nugrimzdo į depresiją. Pyktis – tai emocija, aktyvi būsena. O čia viskas atjungta, nebesinori gyventi. Nadia prisiminė vaikystę be mamos ir kaip žvėriškai jos ilgėjosi. Prisiminė Giunterį, kuris išmetė ją į gatvę, – vieną, be cento svetimoje šalyje. Prisiminė, kaip benamė sėdo į traukinį, – jai buvo tas pats, kur važiuoti. Priešais atsisėdo du žydri vaikinai. Išlipdami pasiėmė ir Nadią, paskui nežinojo, kaip jos atsikratyti. Dabar Andrejus, bet jis žino, kaip jos atsikratyti. Pakeitė numerius, sustiprino apsaugą – atrado mat priešę. Nadia suprato visiems tik kliudanti; jeigu ji numirtų, visi lengviau atsidustų. Išskyrus, aišku, vaikus. Juos tektų palikti Ksenijai. Jie nuneš į ateitį jos genus, tad Nadia galutinai neišnyks. Ėmė galvoti, kaip lengviau išeiti iš gyvenimo. Pavyzdžiui, nusinuodyti migdomaisiais neskausminga ir nebaisu. Užmigsi – ir atia. Tačiau migdomųjų reikia eit į vaistinę, o keltis ir eiti nėra noro. Nėra jėgų kilnoti kojas ir tarti žodžius, bet labiausiai – žiūrėt į žmones. Į visus tuos snukius.

Lukas pasinaudojo jos nejudrumu – ėmė ropinėt per Nadią, varvindamas jai ant veido skaidrias seiles. Šlapias angelo prisilietimas. Gyvybės vanduo. – Jums reikia kur nors išvažiuoti, – pasakė namų tvarkytoja Tania. – Pakeisti aplinką, vaizdus... Tania negalėjo žiūrėti, kaip Nadia guli ir nieko nevalgo. Taniai iš gailesčio plyšo širdis. Ji buvo vienintelė užjaučianti siela. Nadia įsikibo Tanios žodžių. Ogi tikrai, ji turi dvi išeitis. Pirma – nusinuodyti. Padovanoti Svetlanai dovanėlę. Juodu su Andrejumi išgers konjakėlio už jos sielą, paskui suguls į lovą. Mylėsis vangiai ir liūdnai. Kita išeitis – važiuot į Paryžių, pasivaikščioti, prasiblaškyti. Pasėdėti su Karina kavinėje. Užsukt į vedybų agentūrą, gal bus užsilikęs koks turtingas prancūzas. Gali būti ir neturtingas. Svarbiausia pasikelt iš lovos. Gauti vizą ir nusipirkti bilietą. Paryžiuj irgi snukiai, bet prancūziški. Paryžiuje Nadią priglaudė Karina. Centre ji turėjo mažą butuką svečiams apgyvendinti. Karina nemėgo tempti jų į šeimą. Šeima – tai šventovė, kurioje ne vieta pašaliniams. Karina ištraukė iš šaldytuvo vyno ir riešutų. Tai vadinosi „linksminti gerklę“. Nadia papasakojo apie savo gyvenimą. Nieko nenuslėpė: nei apie Odinecą, nei apie skolą. Išklojo visą tiesą, kitaip kokia nauda iš pokalbio. Karina vertino atvirumą, bet kartu jautė lengvą pasidygėjimą: prikabinti žmogui svetimą vaiką ir negrąžinti didžiulių pinigų... Jos aplinkoje tai neleistina. Juk galima dorai prisipažinti. Jeigu Andrejus myli – viską atleis. Ir nebus melo. Melas kaip rūdys viską graužia. – Pasakyk tiesą, – patarė Karina. – O kas pasikeis? – nustebo Nadia. – Vis tiek pinigų negrąžinsiu. Aš juos jau išleidau. Ir kūdikio atgal neįgrūsiu.

– Tu jį myli? – paklausė Karina. – Ką? Vaiką ar Andrejų? – Žinoma, Andrejų... Nadia niūriai žiūrėjo prieš save tarsi bandydama įžvelgti ateitį. – Baisu... – tarė ji. – Jis – mano gyvenimo vyras. Noriu būti su juo mano sąlygomis. Aš noriu už jo ištekėti. – O jeigu būtų santechnikas, tekėtum? – Tekėčiau... – tvirtai atsakė Nadia. Negalėjo įsivaizduoti Andrejaus be savęs ir savęs – be Andrejaus. Karinai smilktelėjo pavydas. Ir ji, nors gyveno ramiai ir pasiturimai, užsigeidė tokio beatodairiško jausmo.

Vienas mėgstamiausių užsiėmimų – perlėkti per parduotuves. Dovanas Nadia pirko „Tati“ – tai buvo „Konkovo“ mugės lygis. Sau – „Galeries Lafayette“, ten galėjai rasti tikrai gerų ir nebrangių daiktų. Pigesnių negu firminėse parduotuvėse, kur vien už vardą plėšia tris kartus brangiau. Bet Nadia užeidavo ir į jas – akių paganyti. Stilingos pardavėjos šypsojosi Nadiai džiugiai ir maloniai, lyg nuo pat ankstyvo ryto būtų laukusios jos ateinant. Nadia užėjo į parduotuvę „Balli“ ir ten pamatė Liovą Rubinčiką. Jis pirko žmonai rankinę, panašią į milžinišką tabako maišelį. Minkšta it šilkas oda buvo sutraukiama odiniais raišteliais. Naujausia sezono mada. – Žmoną puoši? – priėjusi paklausė Nadia. Liova atsisuko. Antakiai virptelėję pakilo iki kaktos vidurio. – Juokinga... Mes vis susitinkame parduotuvėse. – Susitikimo vietos pakeisti negalima. – Galima, – nesutiko Liova. – Jei nori sutikti rusų, reikia eiti į „Tati“. Prancūzai ten nevaikšto.

– Paryžiuje man nereikia rusų. Po savaitės grįšiu į Maskvą, ten jų pilna. Jie užėjo į kavinę. Užsisakė svogūnų sriubos. Norėjosi karštimo. Liova pasipasakojo vis dar gyvenąs Vokietijoje. Žmona tebesanti Maskvoje. Čia, Paryžiuje, jo verslas, bendras su Žanu Mari, – paveikslų galerija. Išvežti meno kūrinius pasidarė sunkiau. Siautėja rusų muitininkai. Įstatymai neveikia, viską daro pinigai. Tauta pagedo. – Žanas Mari tebelošia? – paklausė Nadia. – Viskas po senovei. Nors lošėjas, smegenys dirba. Ne galva, o kompiuteris. – Žmona sugrįžo? – pasidomėjo Nadia. – Nežinau. Aš neklausinėju asmeninių dalykų. Vakaruose nepriimta. – O mane jis prisimena? – paklausė Nadia. – Tikriausiai. Juk ne sklerotikas. Padavėjas atnešė sriubą. Kurį laiką jie tylėdami valgė. – Baisiai džiaugiuos, kad susitikom, – prisipažino Liova. – Pats Dievas man tave atsiuntė. – Kodėl? – Nadia įtarė, jog jis ko nors prašys, ir tikrai išgirdo: – Perduok mano žmonai pinigų. Ji reketuojama. Reikia skubiai persiųsti pinigus į Maskvą. – Daug? – Šimtą penkiasdešimt tūkstančių. – Ko? – Kas per klausimas... – Normalus klausimas. Paryžiuje frankai, Vokietijoje markės. – Kam Maskvoje reikalingi frankai? Taigi dolerių. Aš juos sudėsiu į šitą rankinę. – Liova maktelėjo galva į rankinės dėžutę. – O tu perduok mano žmonai. Nebus sunku? – Bet tu mane palydėk, – pareikalavo Nadia. – Visur pasitaiko keblumų.

– Nesijaudink. Aš pats čia viską reguliuoju. Ne pirmą kartą siunčiu pinigų. – O kas reketuoja? – pasidomėjo Nadia. – Šunsnukiai. Negali mėnesio palaukt. Netiki. Tauta pagedo. Niekas niekuo netiki, nes patys meluoja. – Ir rankinę atiduoti? – naiviai paklausė Nadia. Liova išpūtė akis. – Rankinę atiduoti ar galima pasilikti? Liova suprato, kad „Balli“ pirkta rankinė bus atlygis už paslaugą. Rankinė brangi, bet ir paslauga nepigi. – Gerai jau, – sutiko Liova, tačiau nuotaika nuo to nepasitaisė. Iš kavinės juodu nuvažiavo į Liovos viešbutį. Keturių žvaigždučių, bet kambarys kaip kišenė. Jame tilpo tik baisaus platumo lova ir šaldytuviukas kertėj. Vadinasi, prancūzai labai vertina seksą ir miegą, taip pat valgį ir vynus. Prancūzai moka save mylėti. Liova išėmė iš seifo pinigus, gražiai suvyniojo ir įdėjo į naująją rankinę. – Atvešiu prie lėktuvo, – pasakė Liova. – Pasakyk skrydžio numerį ir laiką. Liova atrodė prislėgtas. Nadia manė, kad jam gaila rankinės. Panoro jį paguosti. Ji nusirengė ir atsigulė. Liova pagalvojęs irgi nusirengė. Išsitiesė šalia. Bet kažkodėl nesiėmė iniciatyvos. Gulėjo, ir tiek. Jį kažkas sulaikė, tarsi koks stabdys. Tas stabdys buvo pati Nadia. Jos kūnas atstūmė svetimą biolauką. Siela nepriėmė signalų, sklindančių nuo svetimo. Andrejus buvo užblokavęs ir jos sielą, ir kūną. Nadia greit atsikėlė, apsirengė. Ėmė skubintis išeit. – Kas tau? – nesusigaudė Liova. – Aš turiu romaną, – atsakė Nadia. – Negaliu laužyti ištikimybės.

– Tu ir nelaužyk. Aš gi tave kviečiu ne ištikimybės laužyti, o pasidulkinti. – Negaliu... Jos siela buvo sklidina Andrejaus, kaip stiklinė – vandens. Daugiau joje nieko netilpo.

Liova palydėjo Nadią į oro uostą. Viską sutvarkė,

susitarė, sumokėjo, vadinasi, esmė ne tauta, o kyšio didumas. Pinigai ką tik nori perauklės. Nadia atskrido sėkmingai. Lėktuvas minkštai nusileido ant gimtosios žemės. Muitinėje ji pasuko žaliuoju koridoriumi. Muitininkas paklausė: – Valiutos atsivežėt? – Jokiu būdu, – pusiau juokais, bet tvirtai atsakė Nadia. Buvo vakaras, muitininkai pavargę ir abejingi. Juolab kad įvežti valiutos neuždrausta. Nadią pasitiko Ksenija – išsipuošusi, išsikvepinusi, geros nuotaikos. Skubinosi išpasakot naujienas: ten sumokėta, kitur pakviesta – linksmybės ir gerovė. – Kaip vaikai? – paklausė Nadia. Ksenija patenkinta ėmė porinti apie vaikus: Maša pavydi Lukui ir daužo jį kumšteliais. O kumšteliai lyg akmenukai. – Lukas atsilygina? – Ne. Bliauna bosu kaip dramblys, bet laukia, kad aš Mašą nubausčiau. – Man kas nors skambino? – Nadia įsitempė. Žūtbūtinis klausimas. – Ne. Neprisimenu. Atrodo, ne... Ksenija neprisimena. Nekreipia dėmesio į tai, kas yra Nadios gyvenimo šerdis. Bet ir Nadia neįsiklauso į savo dukrelę Mašą.

O paaiškėjo, kad Maša pavydi ir keršija savo mažais kumšteliais. Atkuria teisybę, kurios niekur nėra. Vos įėjusi pro duris, Nadia paskambino Liovos Rubinčiko žmonai. Ragelio niekas nekėlė. Atsakiklis pasiūlė palikti žinutę po signalo. Nadia atsakikliui nepranešė apie šimtą penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Maža kas gali išgirsti... Nutarė paskambinti kitą dieną, bet kitą dieną iš ryto prisistatęs Borisas pasakė, jog išlindo labai įdomus butas. – Kam jis man? – nesuvokė Nadia. – Pirma pažiūrėk, – nenusileido Borisas. – Prieš atsisakant reikia sužinoti, ko atsisakai. Nuvažiavo tuo adresu. Stalino laikų namas. Šešto dešimtmečio pradžios statyba. Tada ši vieta buvo miesto pakraštys, šalia kaimas ir karvės, dabar – prestižinis rajonas prie „Universiteto“ metro stoties. Priešais namą išlikusi pievelė, apskrita kaip pasakoje, vidury pievelės auga galingas ąžuolas... Ši pievelė su ąžuolu visiškai įsiliejo į interjerą. Nadia įžengė į didelį kambarį – pievelė kabėjo už lango tarsi įrėmintas paveikslas. Taip sumanyta namo statytojų. Gražuolis ąžuolas buvo kompozicijos centras ir tarsi priklausė Nadiai. – Noriu, – ištarė Nadia. Be puikios vietos, butas buvo dar ir didelis, erdvus, storomis sienomis ir aukštomis durimis. Jis buvo iš ano gyvenimo, išėjusio negrįžtamai. Borisas sakė, kad butas priklausęs žymiam mokslininkui. Jis mirė, paveldėtojai dalijasi palikimą. – O kam man du butai? – suabejojo Nadia. – Sūdyti juos, ar ką? – Nuomoti, – paaiškino Borisas. – Už kiek? – Na... jeigu užsieniečiams, už penkis per mėnesį. Mažiausiai.

– O kokia buto kaina? – Šimtas penkiasdešimt tūkstančių. Per trejus metus atsipirks, paskui – grynas pelnas. – Imu, – tarė Nadia. Liovos žmonai pinigus ji atiduos vėliau, kai galės. Teisybė, nelabai gražu, bet kas žinojo, kad taip staigiai į paviršių išplauks toks butas. Taip išplaukia tik likimas. Kai kas nors sekasi, pasiseka iš karto. Arba niekada. – Tau pasisekė, – pasakė Borisas. – Esi numylėta Dievo avelė. – Man pasisekė, kad esi tu, – patikslino Nadia. Borisas buvo jos talismanas. Jis nieko neimdavo, tik duodavo. O kiti ją kankindavo, draskydavo į gabalus. Tačiau dabar Nadia bus nepriklausoma. Penki tūkstančiai dolerių per mėnesį – amerikiečio profesoriaus pajamos. Bus galima nedirbti, neskursti laukinio kapitalizmo laikotarpiu. Nesižeminti, nesiskolinti – tiesiog gyventi. Ji turi vaikų, pinigų, turto, o svarbiausia – save pačią. Vakare paskambino Liova Rubinčikas, paklausė, kada Nadia perduos pinigus. – Po penkerių metų, – atšovė Nadia. Neišsisukinėjo. Liova iškart suprato, kad jį apmovė. Ėmė kažką susijaudinęs kalbėti, bet Nadia nuleido ranką, laikančią ragelį. Nenorėjo klausytis nemalonių dalykų. Ragelis nuleistoje rankoje burbuliavo. Paskui nutilo. Nadia pridėjo ragelį prie ausies ir švelniai tarė: – Nusiramink, Liova... Viskas ne taip baisu. – Maniau, kad esi gera mergaitė iš geros šeimos, pakliuvusi į Vakarų mėsmalę. O tu aferistė ir šliundra... Nadia greit nuleido ranką, kad nereikėtų klausytis tolesnio apibūdinimo. Ją jaudino tik viena: prispaus ją Liova ar ne. Milicijai nesiskųs, į teismą nepaduos, nes pinigai neaiškios kilmės,