1
skyrius
6 Š a l t ą 1 9 5 5 m e t ų p a v a s a r i o popietę Maiklas Korleonė iškvietė Niką Džeračį susitikti su juo Brukline. Tuo metu, kai naujasis donas ėjo į velionio tėvo namus Long Ailande norėdamas paskambinti, du mechanikais apsirengę vyrai žiūrėjo per televizorių lėlių vaidinimą, laukdami, kol Maiklo išdavikas jį pristatys, ir negalėdami atsistebėti sveikata trykštančios šviesiaplaukės lėlininkės papais. Nelydimas nė vieno asmens sargybinio Maiklas įžengė į kampinį kambarį, kuriame velionis tėvas buvo įsirengęs kabinetą. Atsisėdo prie nedidelio rašomojo stalo, priklausiusio Tomui Heigenui – consigliere . Maiklas galėjo skambinti iš namų – Kei su vaikais rytą išvažiavo aplankyti savo tėvų Naujajame Hampšyre – bet jo telefono buvo klausomasi. Telefonų, prijungtų prie kitos linijos name, – taip pat. Maiklas dėl to nesiėmė jokių žygių – kad suklaidintų tuos, kurie klausydavosi jo pokalbių. Užtat prieš išradingą sistemą laidų, prijungtų prie telefono jo kabinete – ir ją saugančių papirktų pareigūnų grandinę – būtų buvusi bejėgė visa farų armija. Maiklas surinko numerį. Telefonų knygelės jis neturėjo, tiesiog puikiai įsimindavo numerius. Namuose tvyrojo tyla. Motina išvažiavo į Las Vegasą su jo seserimi Kone ir jos vaikais. Patarėjas (it.), čia ir toliau – vertėjo pastabos.
18 • M a r k W i n e g a r dn e r Po antro skambučio atsiliepė Džeračio žmona. Maiklas menkai ją pažinojo, bet pasisveikindamas kreipėsi vardu (Šarlote) ir paklausė, kaip laikosi dukros. Maiklas apskritai vengdavo kalbėti telefonu ir ligi tol nė karto neskambino Džeračiui į namus. Paprastai įsakymai būdavo perduodami trijų žmonių grandine – šitaip buvo užtikrinama, kad iki dono nebus prisikasta. Šarlotė drebančiu balsu atsakė į mandagius Maiklo klausimus ir nuėjo kviesti vyro. Nikas Džeračis tą dieną jau nemažai padirbėjo. Praėjusią naktį jau paryčiais iš Sicilijos atplaukė du laivai su heroino kroviniu, vienas į Naująjį Džersį, kitas į Džeksonvilį, Floridos uostamiestį. Abu laivai turėjo pasirodyti tik kitą savaitę. Ne toks didis žmogus dabar jau būtų tupėjęs kalėjime, bet Džeračis išvengė nemalonumų paaukodamas grynųjų Tarptautinės vežėjų brolijos pensijų fondui (brolijos vyrai Floridoje veikė kaip tikri didvyriai) ir su nemenka sumele apsilankydamas pas šiaurės Džersio prieplaukas kontroliuojančios Stračių Šeimos caporegime. Penktą valandą vakaro nusikalęs Džeračis jau buvo namų Ist Islipe kieme ir žaidė su dviem dukromis – kam geriau pavyks užmesti pasagą ant įsmeigto kuolo. Ką tik pradėtas skaityti Romos karų istorijos dvitomis gulėjo prie krėslo jo poilsio kambaryje; jį vėl paims į rankas vėliau tą vakarą. Suskambus telefonui Džeračis buvo pradėjęs gurkšnoti antrą vandeniu skiesto škotiško viskio Chivas Regal stiklą. Jis jau čirškino virš anglių jautienos nugarinės kepsnius, pasileidęs per radiją Dodgers ir Phillies beisbolo rungtynių transliaciją. Kitus valgius ruošianti virtuvėje Šarlotė perbalusiu veidu išėjo į kiemą nešina telefonu ilgu laidu. – Sveikas, Faustai, – vienintelis kitas žmogus, kreipdavęsis į Niką Džeračį vardu, buvo Vinsentas Forlenca, Klivlande tapęs Džeračio krikšto tėvu. – Norėčiau, kad sudalyvautum tame reikaliuke, dėl kurio susitarė Tesijas. Ateik septintą į tą „Dviejų Tomų“ užeigą – žinai ją? Dangus buvo žydras, be debesėlio, bet kiekvienas, pamatęs Šarlotę paskubomis ginančią mergaites į namus, ko gero, būtų pagalvojęs ją išgirdus, kad netrukus Long Ailandą užgrius uraganas.
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
19
– Žinoma, – atsakė Džeračis. – Labai dažnai ten valgau. Tai buvo išbandymas: paklaus jis apie „tą reikaliuką, dėl kurio susitarė Tesijas“, ar nepaklaus. Išbandymus Džeračis visada gerai išlaikydavo. Nuojauta jam kuždėjo būti atviram. – Bet nenumanau, apie ką jūs kalbate. Koks reikaliukas? – Aiškintis padėties iš Steiten Ailando atvyksta svarbūs žmonės. Steiten Ailandas buvo ne kas kita kaip Barziniai, mat šie valdė visas šio Niujorko rajono gyvenimo sritis. Tačiau jeigu Tesijas organizavo taikos derybas tarp Maiklo ir dono Barzinio, kodėl jis, Džeračis, sužino tai iš Maiklo, o ne iš Tesijo? Džeračis įsispitrėjo į ugniakuro liepsnas. Tada suprato, kas tikriausiai nutiko. Jis staigiai pasuko galvą ir mintyse nusikeikė. Tesijas negyvas. Tikriausiai daugelis kitų taip pat. Apie tai galėjai spręsti iš to, kur vyks susitikimas. Tesijui be galo patiko ta užeiga. Vadinasi, jis veikiausiai pats susisiekė su Barziniais ir jis pats arba Barzinis organizavo pasikėsinimą į Maiklą. Šis kažkaip suprato, kad jam gresia pavojus. Džeračis pabaksnojo kepsnius ilga plienine mentele. – Norite, kad būčiau ten kaip apsaugininkas, – tarė jis, – svečias prie stalo ar dar kas? – Velniškai ilgai tylėjai. – Atleiskit. Reikėjo nuimti nuo grotelių kepsnius. – Žinau, dėl ko nerimauji, Faustai, bet nesuprantu kodėl. Gal jis norėjo pasakyti, kad Džeračiui nėra ko nerimauti? O gal bando suprasti, ar Džeračis kaip nors prisidėjo prie Tesijo išdavystės, jei taip – kuo. – Žinai, keliauninke, – stengdamasis pamėgdžioti Džoną Veiną atsakė Džeračis, – negaliu sakyti, kad aš nerimauju – tiesiog visas sustirau taip ilgai sėdėdamas balne ir esu velniškai nusistekenęs. – Nesupratau? Džeračis atsiduso. – Aš nerimauju net tada, kai viskas klojasi kuo puikiausiai, – jis pajuto nesutramdomą norą laidyti pakaruokliškus juokelius, bet kuo rimčiausiai tarė: – Taigi nušaukit mane.
20 • M a r k W i n e g a r dn e r – Dėl to ir esi toks geras, – atsakė Maiklas. – Dėl to nerimo. Todėl man ir patinki. – Vadinasi, atleisite man, jei duosiu labai paprastą patarimą: važiuokite ne tuo maršrutu kaip paprastai. Be to, aplenkite Fletbušą. Dabar ilgai tylėjo Maiklas. – Sakai, aplenkti Fletbušą? Kodėl taip manai? – Valkatos namie. – Be abejo, – pritarė Maiklas. – Dodgers komanda. Antros rungtynės tą pačią dieną su Filadelfijos vyrukais. – Supratau, – tarė Maiklas. Džeračis užsidegė cigaretę. – Beisbolu nesidomite, tiesa? – Kadaise domėjausi. Džeračis nenustebo. Ne vienas iš protingesnių vyrukų tiesiog numojo ranka į sportą, nes matė, kaip nešvariai vyksta sporto lažybos. – Galbūt šįmet valkatoms pasiseks, – svarstė Džeračis. – Nuolat tai girdžiu, – patvirtino Maiklas. – Ir, aišku, atleidžiu tau. – Už ką? – Už labai paprastą patarimą. Džeračis nuėmė kepsnius nuo ugnies ir sudėjo į lėkštę. – Turiu tokią dovaną, – tarė. Po valandos Džeračis atvažiavo prie „Dviejų Tomų“ su keturiais savo vyrais ir išstatė juos lauke. Pats atsisėdo prie staliuko ir ėmė gurkšnoti espreso kavą. Baimės nejuto. Maiklas Korleonė, kitaip negu jo broliai – gyvulys Sonis ir pasigailėjimo vertas Fredas – paveldėjo atsargų tėvo būdą. Jis nelieps nužudyti žmogaus vadovaudamasis vien nuojauta. Pirma įsitikins jo kalte, kad ir kiek laiko tam reikėtų. Kad ir koks išbandymas lauktų, Nikas Džeračis Angliškai – bums. Šitaip pašaipiai buvo vadinama Bruklino beisbolo komanda Dodgers.
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
21
garbingai jį išlaikys – nors labai apmaudu, kad tave išbando tokie kaip Maiklas Korleonė. Džeračis neabejojo, kad jam pačiam nė plaukas nuo galvos nenukris. Nors niekada negirdėjo Salvatorės Tesijo sakant bent vieną blogą žodį apie Maiklą, Džeračis neabejojo, kad Selis susidėjo su Barziniu. Jis negalėjo nepykti, kad toks geltonsnapis kaip Maiklas tapo donu vien dėl savo giminystės ryšių. Jis negalėjo nematyti, kokia kvailystė išplėšti organizaciją iš tos vietos, kur ji įleidusi šaknis, persikelti į vakarus ir tapti... – kuo? Džeračis perėmė nesuskaičiuojamą daugybę verslų, sukurtų neraštingų, bet darbščių tėvų imigrantų ir sužlugdytų Amerikoje gimusių sūnų su verslo studijų diplomais ir svajomis verslą išplėsti. Džeračis pažiūrėjo į laikrodį – jį gavo dovanų nuo Tesijo koledžo baigimo proga. Maiklas tikrai nepaveldėjo iš velionio dono legendinio punktualumo. Džeračis užsisakė antrą puodelį kavos. Daugybę kartų Džeračis įrodė esąs ištikimas Korleonių organizacijai ir, dar nė keturiasdešimties nesulaukęs, bene daugiausia jai uždirbantis narys. Kadaise jis buvo sunkaus svorio boksininkas, žinomas kaip Asas Džeračis (vaikystėje gauta pravardė, kurios jis nesikratė, nors su „Asu“ jo pavardė buvo tariama ne „Džeračis“, o amerikietiškai – „Džareisis“) ir daugybe išgalvotų pavardžių (nors jis buvo sicilietis, dėl šviesių plaukų galėjo apsimesti airiu arba vokiečiu). Jis šešis raundus nepraleido nė vieno smūgio, boksuodamasis su vyru, kuris po šešerių metų nokautavo pasaulio sunkiojo svorio čempioną. Džeračis nuo mažų dienų trynėsi sporto salėse. Jis prisiekė niekados netapsiąs vienu iš tų nuo praleistų smūgių apdujusių vėplų, šlitinėjančių po miestą su maišeliu vakarykščių spurgų rankoje. Jis grumdavosi dėl pinigų, ne dėl šlovės. Jo krikštatėvis Klivlande (Džeračis ne iš karto sužinojo, kad jis – dar ir Klivlando gaujos krikštatėvis) supažindino jį su Tesiju, o šis vadovavo didžiausiam Niujorke nelegalių sporto lažybų verslui. Kai iš anksto būdavo susitariama, kas laimės kovą, gaudavai mažiau smūgių į galvą. Netrukus į Džeračį kreipdavosi žmonės, kai reikėdavo ką nors nutykojus sumušti (jis pradėjo nuo dviejų vaikigalių, užpuolusių Amerigo Bonaseros, laidoji-
22 • M a r k W i n e g a r dn e r mo namus turinčio Vito Korleonės draugo, dukterį). Mušdamas Džeračis baudė to nusipelniusius dykaduonius ir rėksnius, be to, užsidirbo tiek pinigų, kad jų užteko lankyti koledžą. Nebūdamas nė dvidešimt penkerių baigė mokslus, nustojo vykdęs nemalonias užduotis gaujoms ir ėmė daryti karjerą Tesijo būryje. Iš pradžių į jį buvo žiūrima kiek šnairai: jis buvo vienintelis Patriko Henrio klubo lankytojas, gimęs ne Brukline ir ne Sicilijoje; vienintelis turėjo koledžo diplomą; buvo vienas iš nedaugelio, nesinešiodavusių pistoleto ir neidavusių pas kekšes. Geriausias būdas prasimušti buvo uždirbant pinigus viršesniems už save, o Džeračis tam turėjo tokią gyslelę, kad netrukus šios keistos jo ydos buvo pamirštos. Išmintingiausias jo taktinis žingsnis buvo išpūsti sumą, gautą per kiekvieną operaciją. Vietoj reikalaujamų penkiasdešimties procentų jis kaskart atiduodavo šešiasdešimt ar septyniasdešimt. Net jeigu viršesnieji būtų perpratę tą jo gudrybę – ką būtų jam padarę? Įkrėtę į kailį? Jis vadovavosi paprasta logika. Permokėdamas jis investuoja, kad gautų keleriopai didesnę naudą. Kuo daugiau pinigų jis pelno viršesniesiems, tuo saugesnis tampa ir tuo greičiau kyla karjeros laiptais. O kuo aukščiau kyla, tuo daugiau pavaldžių vyrų moka penkiasdešimt procentų jam. Jeigu koks godus mulkis bandydavo nuo jo nusukti dalį grobio, Džeračiui užteko proto tai išsiaiškinti. Visas Niujorkas aiškiai pamatė: geriau jau tegul tau uždrožia kiečiausias vyrukas, su kuriuo kada nors esi mušęsis, negu buvęs profesionalus sunkaus svorio boksininkas taip tvoja į akį, kad iš jos lieka kruvina košė. Grėsmė to, ką Džeračis gali padaryti, tapo vienu iš gatvių padavimų. Netrukus Džeračiui nieko nereikėdavo daryti, kad gautų savo dalį pinigų – jam užtekdavo paprašyti. Arba nė to nereikėdavo. Bauginimas yra veiksmingesnis ginklas už kumštį ar pistoletą. Per karą Džeračis sėkmingai įsitraukė į maisto davinių kortelių juodąją rinką ir gavo prieplaukų inspektoriaus pareigas – jas turintieji nebuvo šaukiami į armiją. Tesijas rekomendavo jį į Korleonių Šeimos narius, ir per iškilmingą ceremoniją pats Vitas Patrickas Henry (1736–1799), visuomenės veikėjas, išgarsėjęs per JAV pilietinį karą.
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
23
įpjovė jam pirštą. Po karo Džeračis pradėjo savo verslą – skolino pinigus už didžiules palūkanas. Daugiausia reikalų jis turėdavo su rangovais, kurie iš pradžių nesuprasdavo, kokių didelių pradinių išlaidų reikės, ir neįvertindavo, kaip sunku atlikus darbus atgauti pinigus už juos iš visų skolininkų (čia Džeračis irgi galėdavo pasitarnauti). Jis taip pat nusižiūrėdavo verslų savininkus, negalinčius atsispirti azartinių lošimų pagundoms ar turinčius kokių kitų silpnybių, verčiančių ieškoti greitų paskolų. Netrukus Džeračis jau galėdavo panaudoti tuos verslus pinigams plauti, o tiems gudručiams atsirasdavo ką rašyti pajamų deklaracijose – bent jau tol, kol ateidavo laikas nešti muilą. Tada trisdešimt dienų prekės nenutrūkstamu srautu plūsdavo pro priekines duris ir nė kiek neužsibuvusios iškeliaudavo pro užpakalines: dovanos žmonoms ir panoms, draugystę farams rodančios dovanėlės. Vis dėlto diduma būdavo parduodama vietos veikėjams, besiverčiantiems pigių prekių įsigijimu ir pardavimu. O kai ateidavo sąskaitos, kildavo paslaptingas gaisras – kaip sakydavo žmonės, trenkdavo dago žaibas. Džeračis negalėjo pakęsti nei šio žodžių derinio, nei tokios šiurkščios žaidimo pabaigos strategijos. Galų gale jis sutvarkydavo tą reikalą organizuodamas visiškai teisėtą bankroto procedūrą, mat studijavo teisę vakariniame skyriuje. Džeračis įteisindavo kiekvieną tokių savininkų nevykėlių verslą (jam talkino savas žmogus Delavero valstijoje**) ir priglobdavo jų turtą. Jeigu savininkas būdavo šaunus vaikinas, Džeračis prisidėdavo prie verslo tūkstančiu žalių ar sklypu Floridoje arba Nevadoje. Kai Maiklas pasinaudojo tuo, kad tėvas, galima sakyti, išėjo į užtarnautą poilsį, ir pats paslapčiomis įsitraukė į prostitucijos bei narkotikų verslus – Vitas nieku gyvu nenorėjo to daryti – jis paskyrė Džeračį vadovauti operacijoms su narkotikais ir leido išsirinkti keletą vyrų iš Tesijo regime*** ir Sonio būrio likučių. Vos Užgaulus žodis, kuriuo Amerikoje vadinami italai, ispanai ir portugalai. ** Šioje valstijoje itin maži bendrovių pelno mokesčiai. *** Būrys (it.).
24 • M a r k W i n e g a r dn e r per kelis mėnesius Džeračis sutvarkė kelis reikalus – kartu su didžiuoju Sicilijos donu Čezare Indelikatu, žmonėmis, faktiškai valdančiais Naujojo Džersio ir Džeksonvilio prieplaukas bei Niujorko ir JAV Vidurio vakarų oro uostus. Ten jo žinioje buvo keletas lėktuviukų, priklausančių Korleonės kontroliuojamoms, bet pagal popierius jiems nepriklausančioms bendrovėms. Dauguma Korleonių organizacijos narių nežinojo, kad Korleonės iš narkotikų užsidirba ne mažiau negu kiti tuo besiverčiantys Amerikos prekeiviai. Be tų pinigų jie niekados nebūtų galėję sukaupti pakankamai lėšų pradėti karą su Barziniais ir Tataljomis. Galiausiai kelios minutės po devynių į „Du Tomus“ įėjo Piteris Klemenca su trim asmens sargybiniais ir atsisėdo prie Džeračio staliuko. Džeračis palaikė blogu ženklu tai, kad, užuot pasirodęs pats, Maiklas atsiuntė savo caporegime, daugybę metų vadovaujantį Šeimos svarbiausioms žmogžudystėms. Taigi abejonių nebeliko: Tesijas negyvas. – Valgei? – paklausė Klemenca. Jis švokštė, nes užduso, kol atėjo nuo automobilio iki staliuko. Džeračis papurtė galvą. Klemenca mostelėjo mėsinga letena – atseit, nejaugi neužuodi, kokie gardūs kvapai čia sklinda? – Kaip gali atsispirti? Šį tą užsisakysime. Tik užkąsti. Jis užsisakė ir su dviem kraitelėmis duonos sušlamštė dvi užkandėles – marinuotos žuvies ir baklažanų bei kitų daržovių, pagardintų pušų riešutais ir ančiuviais, paskui – lėkštę makaronų su moliuskų padažu. Dabar, Tesijui mirus, Klemenca liko paskutinis retos padermės – Maiklo iš tėvo paveldėtų capo – atstovas. – Tesijas gyvas, – išeidamas kuštelėjo Džeračiui Klemenca. Džeračiui persivertė skrandis. Vadinasi, jį patį privers nuspausti gaiduką ir šitaip patikrins, ar jis lojalus. Džeračio nė kiek neguodė įsitikinimas, kad šį išbandymą jis išlaikys. Nusileido tamsa. Nikas su Klemenca sėdėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Važiuojant Klemenca užsirūkė cigarą ir paklausė Džeračio, ką šis žino ir ką spėja. Džeračis pasakė tiesą. Jis dar nežinojo, kad prieš kelias valandas nužudytos ir Barzinių, ir
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
25
Tataljų Šeimų galvos. Klemenca pavėlavo į „Du Tomus“, nes pirma turėjo vielos kilpa pasmaugti Karlą Ricį, paties Maiklo Korleonės svainį. Šios ir kitos strategiškai svarbios žmogžudystės buvo įvykdytos taip, kad atrodytų, jog pasidarbavo Barziniai arba Tataljos. Džeračis to irgi nežinojo. Tačiau tai, ką jam pavyko atspėti, iš tikrųjų buvo tiesa. Jis paėmė Klemencos pasiūlytą cigarą, bet neužsidegė: girdi, surūkys vėliau. Automobilis įvažiavo į uždarytą Sinclair degalinę netoli Fletbušo prospekto. Džeračis išlipo. Jo pavyzdžiu pasekė visi vyrai iš dviejų šalia sustojusių automobilių. Vienu jų atvažiavo Klemencos vyrai, kitu – Džeračio. Klemenca ir jo vairuotojas liko sėdėti. Kai Džeračis pasisuko ir juodu pamatė, panika nukratė jį lyg elektra. Jis ėmė dairytis, kurie vyrai jį nudės, bandė spėti, kaip tai nutiks. Bandė spėti, kodėl jo paties vyrai stovi šalia ir nė piršto nejudindami viską stebi. Kodėl jie jį išdavė. Klemenca nuleido langelį. – Ne tai, ką pamanei, vaikuti, – tarė. – Tiesiog padėtis per daug... – jis suėmė delnais padribusius žandus ir greitai patrynė – taip kiti valo dėmę. Jis pratisai atsiduso. – Mudu su Seliu artimi net nebeprisimenu nuo kada. Yra dalykų, kurių žmogus tiesiog nenori matyti, supranti? Džeračis suprato. Storulis Klemenca apsiverkė – labai tyliai ir iš pažiūros nesigėdydamas. Jis ranka mostelėjo vairuotojui važiuoti, netardamas nė žodžio pakėlė langelį ir įsmeigė akis tiesiai prieš save. Džeračis stebėjo, kol pranyko Klemencos automobilio galinių žibintų šviesos. Viduje, remonto dirbtuvių pirmoje patalpoje, vienas ant kito gulėjo dviejų kombinezonais vilkinčių vyrų lavonai; ant grindų iš jų sunkėsi tamsėjantis kraujas. Gretimoje patalpoje buvo Salvatorė Tesijas, šalia – tik žudikas Alas Neris, naujas Maiklo numylėtinis, buvęs faras; su juo Džeračiui jau teko susidurti. Senukas sėdėjo ant dėžės su alyvos kanistrais ir susikūprinęs spoksojo į savo batus nelyginant krepšininkas, pasodintas ant atsarginių suolelio per beviltiškai pralaimimas rungtynes. Jo lūpos krutėjo, bet žodžių
26 • M a r k W i n e g a r dn e r Džeračis nesuprato. Tesijas tirtėjo. Nieko nuostabaus: jis susirgo kažkokia liga ir šitaip drebėjo jau metai. Džeračis girdėjo vien savo žingsnius ir iš kito kambario pasiekiantį laibą, nenatūralų juoką – jis tegalėjo sklisti iš televizoriaus. Neris pasisveikindamas linktelėjo galva. Tesijas nepakėlė akių. Neris uždėjo delną senajam kariui ant peties ir spustelėjo tiesiog groteskišku raminimo gestu. Tesijas vis dar nunarinta galva ir krutančiomis lūpomis puolė ant kelių. Neris laikydamas už vamzdžio atkišo Džeračiui pistoletą. Džeračis prastai mokėjo elgtis su šaunamaisiais ginklais ir menkai apie juos išmanė. Šitas revolveris buvo sunkus kaip seifas ir ilgas kaip palapinės kuolas – kur kas galingesnis ginklas, negu iš pažiūros reikėjo. Džeračis buvo ganėtinai patyręs, tad žinojo, kad tokiems reikalams geriausiai tinka dvidešimt antro kalibro pistoletas su duslintuvu. Paleidi tris šūvius į galvą (antras – dėl visa pikto, trečias – nes atsarga gėdos nedaro. Ketvirto nereikia, nes revolveriai su duslintuvu užsikerta, kai per greitai paleidi daug šūvių). Nežinia, koks ginklas buvo šis, bet jis buvo didesnis už dvidešimt antro kalibro revolverį. Be duslintuvo. Džeračis stovėjo tose tamsiose dirbtuvėse su Tesiju, žmogumi, kurį mylėjo, ir Neriu, kuris kartą uždėjo jam antrankius, prirakino prie radiatoriaus, vožė per kiaušus ir liko už tai nenubaustas. Nikas Džeračis giliai įkvėpė. Jis visuomet klausydavosi galvos, ne širdies. Širdis juk – tik variklis, po perkūnais. Vairuoti juk turi galva. Nikas visuomet manė, kad ateis laikas, kai jis, senas, susitupėjęs, su Šarlote persikels į Ki Vestą Floridoje ir muš dinderį kaip visi turčiai. Dabar, žiūrėdamas į Tesiją, suvokė, kad to niekados nebus. Tesijas buvo už Niką Džeračį vyresnis daugiau negu dvidešimčia metų – iki tol tai atrodė ilgas laikas. Tesijas gimė dar praėjusiame amžiuje, kitą minutę jis mirs. Visą gyvenimą jis klausė galvos, ne širdies, ir kur tai jį atvedė? Čia. Žmogus, kurį jis mylėjo, tuoj pavers jo galvą kruvina koše. – Atsiprašau, – vis dar nepakeldamas akių suniurnėjo Tesijas. Šis žodis galėjo būti skirtas Korleonėms, Džeračiui arba Dievui. Džeračis tikrai nenorėjo žinoti kam. Jis paėmė ginklą ir priėjo
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
27
prie Tesijo iš užpakalio. Tamsoje buvo matyti tik gatvės žibintų šviesoje žvilgantis senuko viršugalvis. – Ne, – tarė Neris. – Ne taip. Iš priekio. Žiūrėk jam į akis. – Po velnių – tu iš manęs šaipaisi! Neris atsikrenkštė. – Tikiuosi, niekam neatrodo, kad aš iš tavęs šaipausi. – Kas taip sumanė? – paklausė Džeračis. Neris neturėjo ginklo rankoje, bet Džeračis nebūtų gyvas išėjęs iš šių purvinų dirbtuvių, jeigu būtų nušovęs ne Tesiją, o ką nors kitą. Iš televizoriaus raštinėje pasigirdo metalinis plojimų garsas. – Nežinau ir man nerūpi, – atsakė Neris. – Nepykit už prastą naujieną, pone – aš tik pasiuntinukas. Džeračis pakreipė galvą. Neatrodė, kad šiam bukapročiui gali užtekti šmaikštumo šioje situacijoje prisiminti juokelį, kad pasiuntinukų niekas nešaudo. Kita vertus, jam veikiausiai netrūko sadizmo, kad šį susidorojimą padarytų kuo žiauresnį. O kuriems galams tas jo „pone“? – Kad ir ką padarė Salvatorė Tesijas, – paprieštaravo Džeračis, – jis nusipelno daugiau pagarbos. – Eik šikt! – šįsyk garsiai tarė Tesijas, bet jo akys vis dar buvo įsmeigtos į tepaluotas grindis. – Pakelk akis, – įsakė jam Neris, – išdavike! Senis įvykdė įsakymą. Jis nepradėjo smarkiau drebėti, akys buvo sausos. Įsmeigė jas į Džeračį, bet mintyse jau klajojo kažkur toli. Jis paskubomis išbėrė po nosimi visą virtinę vardų, bet Nikui Džeračiui jie nieko nereiškė. Džeračis pakėlė revolverį. Pamatęs, kad jo paties ranka nedreba, vienu metu pajuto šleikštulį ir dėkingumą. Švelniai įrėmė vamzdį senukui į minkštą kaktą. Tesijas nekrustelėjo, nepradėjo mirkčioti, net tirtėti nustojo. Glebi oda gūbriais iškilo aplink ginklo taikiklį. Džeračis dar niekada nebuvo nudėjęs žmogaus pistoletu. – Čia tik verslas, – sušnabždėjo Tesijas. Mano tėvas buvo didis todėl, – per tėvo šermenis sakė Maiklas Korleonė, – kad niekas niekada jam nebuvo vien verslas. Viskas jam
28 • M a r k W i n e g a r dn e r buvo asmeniška. Mano tėvas buvo tik žmogus, toks pat mirtingasis kaip visi. Bet jis buvo didis žmogus, ir šiandien čia nesu vienintelis, laikęs jį dievu tarp mirtingųjų. – Ko lauki? – sukuždėjo Tesijas. – Sono fottuto . Nušauk mane, lepši. Džeračis šovė. Tesijo kūnas nulėkė atatupstas taip smarkiai, kad keliai sutraškėjo it skylančios malksnos. Ore pasklido rausvai pilka migla. Šlikės dydžio Tesijo kaukolės gabalas atsimušė nuo dirbtuvių sienos, trenkė Neriui į veidą ir nubildėjo ant grindų. Aštrus Tesijo kraujo kvapas ore sumišo su jo šūdų dvoku. Nikas Džeračis pasitrynė petį – ginklo atatranka buvo stipri lyg žiaurus boksininko smūgis. Pajuto, kaip užlieja euforijos banga, nugramzdindama visas abejones. Nikas nejautė jokio sąžinės graužimo, jokios baimės, jokio pasidygėjimo ar pykčio. Aš – žudikas, – pamanė, – o žudikai žudo. Jis apsisuko ir ėmė juoktis – ne iš pamišimo, bet iš džiaugsmo, stipresnio, malonesnio negu to, kurį patyrė ragaudamas savo paties heroiną. Jis žinojo, kas vyksta. Žmogų nužudė ne pirmą kartą. Kartais žudydamas visiškai nieko nejusdavo – nors gal ir tai melas, mintyse paprieštaravo sau. Nes šventa tiesa buvo tokia: žudyti žmones – smagu. Tai galėtų patvirtinti kiekvienas, kuris yra tai daręs, bet nė vienas to nepatvirtins. Nieku gyvu! Džeračio skaitytoje knygoje apie Pirmąjį pasaulinį karą šiai temai buvo skirtas visas skyrius. Beveik niekas apie tai nekalbėdavo, nes daugumai žmonių negeras pojūtis, apimdavęs vėliau, po pirma patirto gerojo, užčiaupdavo burną. Be to, kiekvienam bukagalviui aišku: nesitikėk nieko gero, jei prisipažinsi, kad žudyti žmones smagu, ir įtikinsi klausytojus nejuokaująs. Vis tiek žudyti smagu. Pojūtis beveik kaip mylintis (jeigu tai prisipažinsi, irgi nelauk nieko gero). Esi galingas, o tas, kurį nudėjai – ne. Esi gyvas, o negyvėlis – nebe. Padarei, ką įsiūčio akimirką trokšta padaryti kiekvienas, bet ko dauguma niekados nepadarys. Padaryti tai lengva, o pojūtis paskui – įstabus. Džeračis Man šakės. (It.)
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
29
čiuožte čiuožė tepaluotomis dirbtuvių grindimis, nė kiek neabejodamas, kad šįsyk tas blogas pojūtis vėliau neapniks. Nebus jokio vėliau. Viskas visada bus dabartis. Viskas visuomet yra dabartis. Džeračiui norėjosi iš visų jėgų apkabinti kiekvieną gyvą vyrą toje patalpoje, pavaišinti kiekvieną stiklu viskio su gazuotu vandeniu ir ledukais, bet apsiribojo nužirgliodamas link jų su iškeltu pistoletu, kol jie dar nespėjo iškelti savo ginklų. Tie bailūs pydarai (jie buvo tokie, kad ir kokiais narsuoliais dėjosi) puolė ant grindų, todėl Nikui niekas nebeužstojo taikinio – drumzlinos melsvos šviesos stačiakampio raštinėje jiems už nugarų. Džeračis paspaudė gaiduką. Pajuto atatranką (nejaugi Neris išties toks kvailas, kad davė jam ginklą daugiau negu su viena kulka?! Koks bukaprotis!), ir po akimirkos pasigirdo duslus pokštelėjimas, pakilo nuodingų dūmų debesėlis, išlėkė ugnies kamuoliukas, negarsiai sutrinksėjo krintančios stiklo šukės – malonus širdžiai garsas. Žmonija per visą istoriją nesukūrė prietaiso, kurį būtų maloniau sunaikinti negu televizorių. Paskui stojo tyla. Džeračiui ji pasirodė siaubingai ilga. – Ei! – sugergždė vienas iš paties Džeračio vyrų. – Aš jį žiūrėjau! Nuo jo žodžių visi pratrūko juoktis. Kaip tik to ir reikėjo. Neris švelniai patapšnojo Džeračiui per nugarą. Džeračis grąžino jam revolverį. Tada visi kibo į darbą. Klemencos vyrai chirurgo pjūklu supjaustė dviejų vyrų, turėjusių nužudyti Maiklą Korleonę, lavonus. Džeračis sėdėjo ant dėžės su alyvos kanistrais ir stebėjo. Adrenalino kraujyje jau mažėjo, bet vis tiek spėjo priplūsti tiek, kad viskas jam susiliejo į daiktą. Tepaluotas langas. Kalendorius, vaizduojantis veržliarakčiu besidarbuojančią melžėją nuogomis krūtimis. Ventiliatoriaus dirželiai ant kablio. Draugo lavonas. Rankogalio saga. Aplink – tiesiog visata, kur viskas vienoda. Vyrams baigus, Neris padavė Džeračiui chirurgo pjūklą ir parodė į Tesijo galvą. Negyvėlio mėsa aplink angą, pro kurią įėjo kulka, jau buvo išpurtusi.
30 • M a r k W i n e g a r dn e r Apdujęs Džeračis paėmė pjūklą ir atsiklaupė ant vieno kelio. Vėliau prisimindamas šią akimirką nirš, bet tada galėjai pamanyti, kad jis matuoja savo baseino vandens rūgštingumą. Kai matai visa ką esminiu, tikruoju pavidalu, argi toks jau didelis skirtumas – nupjauti galvą negyvam į geraširdį tėtušį panašiam žmogeliui ar nuo kepto kalakuto atskirti sultingą kulšį? Na, taip, kaulas storesnis, bet chirurgo pjūklas – geresnis įrankis negu kažkoks peilis, svainio dovanotas tau vestuvių proga. Nikas Džeračis užmerkė išvirtusias Tesijo akis ir ėmė traukyti pjūklą. Štai ir atėjo tas vėliau – anksčiau, negu norėjosi. Akimirką, kai viską aiškiai suvokė, Džeračis suprato: vis dėlto nuo vėliau neišsisuksi. Neris suėmė Džeračiui dilbį ir paėmė pjūklą. – Tai irgi buvo įsakyta. – Kas? – paklausė Džeračis. – Pažiūrėti, ar noriai tai padarysi. Džeračiui užteko proto nepaklausti, ar atrodė, kad jis tai padarė noriai, ar – dar blogiau – kas davė įsakymą. Jis tik netardamas nė žodžio atsistojo ir nutaisė ničnieko nerodančią išraišką, paskui mostelėjo į savo iškruvinto švarko kišenę. Neris linktelėjo. Džeračis paėmė Klemencos jam duotą cigarą – kubietišką, tamsaus šokolado spalvos, ir atsisėdo ant alyvų kanistrų juo pasimėgauti. Klemencos vyrai nuogai išrengė žudikus, o drabužius ir dešimt kūno dalių sugrūdo į lagaminą. Tesijo lavonas liko gulėti. Tada Džeračis viską suprato. Nebebuvo reikalo perduoti Barziniams žinią. Visi, susiję su Tesijo išdavyste, jau negyvi ir iš jokios žinios nebepasimokys. Ir, aišku, Korleonės nori, kad Tesijo lavonas būtų rastas. Visi žinojo, kad šioje Bruklino dalyje viešpatauja Barziniai. Farai nuspręs, kad jie ir užsakė jo nužudymą. Detektyvai glums žiūrėdami į žudikų lavonus, bet kad ir kokias išvadas padarys, Korleonės jose nefigūruos. Korleonėms net nereikės kvaršinti galvos savo teisėjams ar saviems žmonėms Niujorko policijos valdyboje. O kad žurnalistai nekeltų vėjo, nereikės kaip paprastai nurašyti azartiniuose lošimuose jų prarastų sumų ar pratęsti jiems paskolų
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
31
grąžinimo laiką nereikalaujant delspinigių. Visi elgsis taip, kaip to ir nori Maiklas Korleonė, ir jausis teisūs rašydami didžiausias nesąmones. Džeračiui teko pripažinti: sumanymas tiesiog genialus. Paskutinį kartą dirstelėjęs į savo mokytojo lavoną, Džeračis atsisėdo ant užpakalinės automobilio sėdynės kartu su Alu Neriu. Nikas nejautė baimės ir net nepyko. Mat dabar jis buvo tik žmogus. Žiūrėdamas tiesiai priešais save, buvo pasirengęs įveikti naujus sunkumus. Kelias savaites po žudynių Džeračis artimai bendradarbiavo su Maiklu Korleone. Matydamas visas vykstančio karo smulkmenas ir padėdamas jas tvarkyti Džeračis negalėjo patikėti, kad šitaip neįvertino savo naujojo dono. Korleonės turėjo konspiracinių būstų kiekviename Niujorko rajone ir geroje dešimtyje priemiesčių; iš vieno jie nuolatos kraustėsi į kitą. Jie turėjo požeminių remonto dirbtuvių su begale automobilių ir sunkvežimių suklastotais numeriais ir dokumentais. Kai kurie buvo šarvuoti ir / arba taip padidinto galingumo varikliais, kad būtų galėję varžytis Le Mane . Kiti – iš pažiūros kuo tvirčiausi, bet iš tikrųjų lūženos, galinčios sugesti nuspaudus paslėptą mygtuką. Jie buvo skirti eismo sumaiščiai sukelti ir sukliudyti persekiotojams vytis. Kai kurie kada nors bus sudaužyti arba nuskandinti upėse ar pelkėse. Keletas buvo tikslios aukštų Šeimos narių vairuojamų automobilių kopijos, paruoštos liudytojams, priešams ar policijai suklaidinti. Korleonės turėjo ginklų sandėlių visame mieste: už drabužių kabyklų cheminėje valykloje Belmonto prospekte, po cukraus ir miltų maišais kepyklos Kerol Gardenze kambariukuose, karstų sandėlio Lindenhurste dėžėse. Maiklas Korleonė buvo pasiryžęs paimti į savo rankas politinę visos valstijos (Nevados) ir visos valstybės (Kubos) kontrolę, ir kuo daugiau Džeračis sužinojo, tuo tikroviškesnė jam atrodė tokia perspektyva. Korleonės savo atlyginimų gavėjų sąraše turėjo daugiau teisėtvarkos pareigūnų negu Trasa Prancūzijoje, garsi čia vykstančiomis 24 valandų lenktynėmis.
32 • M a r k W i n e g a r dn e r FTB, be to, nuotrauką, užfiksavusią, kaip suknele vilkintis FTB direktorius čiulpia varpą vienam iš savo viršiausiųjų padėjėjų. Sudėtingas grandiozinis Maiklo planas buvo toks: pasiekti taiką ir podraug smarkiai išplėtoti operacijas ir perkelti veikimo vietą, paskui suburti nusikalstamas Šeimas visoje šalyje glaudžiau negu iki tol, tuo pat metu stiprinant ir plečiant verslo ryšius su Sicilija. Visa tai darant siekti tapti legalia organizacija, be kita ko, imti visiškai kontroliuoti Kubą, įsiskverbti į Baltuosius rūmus ir net į Vatikaną. Viskas nauja bus kuriama kitų pinigais: iš „paskolų“, didelė dalis – iš įvairių profsąjungų pensijų fondų. Tie sunkvežimių vairuotojai, elektrikai ir santechnikai gaus didesnį pelną, negu kada nors gavo iš tokio nenuspėjamo verslo kaip akcijų biržos. Korleonės įtaisys vis daugiau tarpininkų tarp savęs ir visokių gatvės nusikaltėlių. Netrukus jiems nebereikės fiktyvių firmelių savo veiklai pridengti ir galės veikti viešai. Niekas neatskirs Korleonių Šeimos nuo jokių gudriausių nusikalstamų struktūrų, visiems mulkiams žinomų kaip Fortune 500 . Planas nėra neįgyvendinamas, manė Džeračis. Jis tik nereikalingas. Šeima jau turi vienintelį verslą pasaulyje, kuris kasmet duoda pelną. Tačiau Džeračis jam neprieštaravo. Žiūrint į trumpalaikę perspektyvą, jis neturėjo iš ko rinktis. Žiūrint į ilgalaikę – jis negalėjo pralošti. Jeigu viskas pavyks, jis gaus tai, ko iš tikro nori – ims vadovauti Tesijo senajam regime. Būrys, įleidęs šaknis į jam priskirtus rajonus, užsiėmė tradicine veikla. Jeigu Korleonės bandys per daug apžioti, imsis per plačios veiklos ir dėl to susiskaldys, Džeračis galės pasičiupti, kas jam teisėtai priklauso, ir savarankiškai tęsti, ką pradėjo jie. Jis prisivertė negalvoti apie Tesiją. Boksininkas greitai išmoksta užmiršti – antraip jo popieriai būtų prasti. Džeračis nekentė bokso visą tą laiką, kol boksavosi, bet praėjus dešimčiai metų nuo paskutinės kovos ringe turėjo pripažinti, kad šis sportas jam davė naudos. Žurnalo Fortune kasmet sudaromas ir skelbiamas 500 didžiausią pelną gaunančių JAV bendrovių sąrašas.
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
33
Per tą vasarą Nikas Džeračis ir Maiklas Korleonė vos nesusidraugavo. Tokie santykiai, ko gero, ir būtų išlikę, jei kai kas būtų susiklostę kitaip. Pavyzdžiui: jeigu rugpjūtį Maiklas nebūtų nusprendęs padaryti brolį Fredą savo pavaduotoju – Korleonės tokios pareigybės niekados neturėjo, o Maiklas ją sumanė kaip simbolišką šitaip bandydamas grąžinti į savųjų ratą Fredą, tą geraširdį nevėkšlą. Deja, Maiklas nepaaiškino viršiausiems savo organizacijos žmonėms – nei kam nors kitam – kad šitos pareigos tik simboliškos. Arba jeigu Džeračis būtų kilęs ne iš Klivlando, o iš Niujorko. Jeigu Džeračis nebūtų taip glaudžiai susijęs su donu Forlenca. Jeigu nebūtų buvęs toks ambicingas. Jeigu jis, sužinojęs, kad Maiklas paskyrė Fredą savo sotto capo , nebūtų kuo pagarbiausiai paklausęs Maiklo, ar šis neišprotėjo. Jeigu paskiau Nikui atsiprašius Maiklas būtų pamiršęs jo netaktišką klausimą. Jeigu tik Fredas būtų žinojęs, kad naujos jo pareigos simboliškos, jis, galimas daiktas, nebūtų taip užsidegęs gauti savo veiklos sritį. Tada Fredas gal nebūtų bandęs sukurti savo negyvėlių miesto Naujojo Džersio pelkynuose. Ko gero, tada jis būtų sulaukęs keturiasdešimt ketvirto gimtadienio. Jeigu tik Tomas Heigenas būtų buvęs labiau įtrauktas į visas Šeimos veiklos puses, o ne nuo jų atkirstas davus jam consigliere pareigas, kad bandytų tapti Nevados gubernatoriumi. Jeigu tik prieš dvidešimt metų Klivlande, po to, kai į doną Forlencą buvo šauta antrą kartą, bet prieš jį pirmą kartą ištinkant širdies smūgiui, jis nebūtų palaiminęs įpėdiniu savo paties amžiaus vyro. Jeigu Forlencą būtų pribaigusi viena iš gausybės jo ligų. Jeigu šiaip jau ne itin ambicingam Seliui Nardučiui nebūtų tekę laukti dviejų dešimtmečių ir jeigu dabar jis nebūtų pasirengęs bet kurią minutę perimti vadovavimo Šeimai. Jeigu tik Vitas Korleonė nebūtų stebėjęs Nardučio kaip consigliere per gerą dešimtį tarybos posėdžių. Jeigu tik Vitas prieš mirdamas nebūtų pakišęs sūnui minties, kad pastačius Nardučį Pavaduotojas (it.).
34 • M a r k W i n e g a r dn e r donu, užuot laukus, kol tuo pasirūpins gamta, bus patraukta iš kelio didžiausia Barzinių Šeimos sąjungininkė už Niujorko ribų. Jei vienas ar du iš tų dalykų būtų susiklostę kitaip, kas žino – gal būtų atėjęs laikas, kai Nikas Džeračis ir Maiklas Korleonė, du seni kriošės, būtų drybsoję prie baseino Arizonoje ir nužiūrinėję septintą dešimtį einančias pupytes kitoje baseino pusėje, ir riję viagrą. Istorija susideda iš daugybės įvykių, bet ji tikrai nėra neišvengiama. Vitas Korleonė dažnai sakydavo, kad kiekvienam žmogui skirtas tik vienas likimas. Jo paties gyvenimas paneigė šį jo mėgstamą posakį. Taip, jis pabėgo iš Sicilijos, kai vyrai atėjo jo nužudyti. Taip, kai jaunystėje kaimynas, smarkuolis Pitas Klemenca, paprašė paslėpti jo ginklus, Vitas neturėjo kitos išeities, kaip sutikti. Ir taip, kai Vitas Amerikoje įvykdė pirmą nusikaltimą – pavogė brangų kilimą, tuo metu jis manė tik padedantis Klemencai nugabenti jį į kitą vietą. Visi tie dalykai jį tiesiog ištiko. Nieko čia nuostabaus. Blogi dalykai ištinka visus. Gal kai kas vadina tai likimu. Kiti – galbūt atsitiktinumu. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Bet kituose nusikaltimuose – grobiant sunkvežimius su Klemenca ir Tesiju, kitu jaunu smarkuoliu iš Velnio virtuve praminto Niujorko rajono, – dalyvavo sąmoningai. Kai juodu pakvietė Vitą prisidėti prie jų vagių gaujos, jis galėjo atsisakyti. Sutikdamas, nuspręsdamas tapti grobuoniu nusikaltėliu, jis pasuko vienu keliu. Jeigu būtų atsisakęs, būtų pasukęs kitu – tuomet galbūt būtų sukūręs šeimos verslą ir trys jo sūnūs būtų galėję jo imtis, pirma nesusitepę rankų žmonių krauju. Vitas buvo sumanus, gera nuojauta pasižymintis matematikas, puikiai gebantis vertinti visus galimus variantus, įžvalgus žmogus. Jam nederėjo tikėti tokiu protu nepaaiškinamu ir banaliu dalyku kaip likimas. Jam būtų buvę per žema juo tikėti. Vis dėlto ar koks nors žmogus atsispiria pagundai racionaliai aiškinti blogiausią savo gyvenimo poelgį? Ar kuris nors iš mūsų, tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingas už šimtų žmonių, tarp jų ir
K r i kš tat ė v i o s u g r į ž i m a s •
35
savo paties vaikų, nužudymą, nesakys sau melo, kuris neįsigilinus net gali pasirodyti esantis tiesa? Ir Nikas Džeračis, ir Maiklas Korleonė buvo jauni, protingi, kūrybingi, atsargūs ir smarkūs. Abu turėjo gyslelę atrodyti ne tokie, kokie yra iš tikro; jie įsigudrindavo pasiekti, kad aplinkiniai reikiamai jų neįvertintų, o paskui tuo pasinaudodavo. Dažnai buvo sakoma, kad jie pernelyg panašūs, todėl jiems lemta tapti priešais. Dažnai sakoma, esą karai kariaujami tam, kad būtų taika. Dažnai sakoma, kad Žemė plokščia ir kad ji dar ne visa ištirta. Na, o velionis Vitas Korleonė dažnai sakydavo, kad išmintis retai pasakoma balsu ir dar rečiau išgirstama. Maiklas Korleonė ir Nikas Džeračis tikrai galėjo rinktis kitas galimybes. Viskas lengvai galėjo susiklostyti geriau. Likimo jiedviem tikrai nebuvo skirta vienas kitą sunaikinti.