� alad ė apie
pa n e l ę EMĄ
Panelė Ema yrėsi energingai, irklais kabindama sunkų van denį. Kiekvienas stuburo slankstelis, nors aklas ir kurčias, išpažino pagarbą ir nuolankumą tolstančiam profesoriaus namui. Jis visai nepanašus į skerdyklos patalpas, sausas ir švarus, ir krauju nesmirdi. Nors visur pilna negyvų varlių: laborato rijoje, virtuvėje, tualete, o ant naktinio profesoriaus staliuko stovi trilitrinis su ypatinga pabaisa – atogrąžų kirmrausa, priklausančia bekojų varliagyvių rūšiai. Profesorius neturėjo žmonos, taigi ši baidyklė, regis, pra skaidrindavo jo vienatvę. Ema užsuko pas profesorių iš įpročio. Iš įpročio ir krepšį su maisto produktais pasiėmė, ir netgi naują šluostę, nors tų akmeninių dulkių, kurios byra nuo trupančių daiktų, jokia šluostė neįveiks. 35
Renata Šerelytė
Iš įpročio jai liko ir pagarba profesoriui. „Bet juk viskas keičiasi“, – pamanė Ema. Ši teritorija dabar buvo jos. Galėjo tvarkytis kaip tinka ma, o tuos, kurie Emai nepatiko ar trukdė gyventi, ji pri trenkdavo irklu ir įmesdavo į vandenį. „Gal kada įmesiu ir profesorių. Juk reikia atsikratyti senų įpročių.“ Girgždėdama pasuko pro „Maximos“ kampą. Praplaukdama dėbtelėjo vidun pro išdaužtą stiklą. Prie temoj kabojo akcijų plakatai, skelbiantys, kad visą savaitę galios keturiasdešimties procentų nuolaida „Daumantų“ majonezui. Per salę, vinguriuodamas visu kūnu, nubėgo kažkoks padaras, panašus į šimtakojį – spruko į pagalbines patalpas. Priminė parduotuvės vedėją – jos, kaip kapitonai, savo vietą palieka paskutinės. Ema nemėgo vienos žvaigždutės „Maximų“ – jos tokios ankštos, įstringi tarp lentynų ir negali dorai pasisukti. Aną kartą, kai Ema bandė tai padaryti, krūtine nušlavė visą len tyną makaronų. „Geriau nuplauksiu į „Rimi“ Šiaurės miestelyje“, – pa manė ji. Žiemos laikas ten jau prabudo, buvo girdėti vaiduokliškos iš ledjūrio atplaukiančių banginių dainos. Žemiausi garsai, nuo kurių šiaušiasi gyvaplaukiai ir virsta šerkšno adatomis, o ankančiose jų skylutėse įšąla virpantys sapno siūlai. Didžiajame prekybos centre visos durys buvo užpiltos mazuto, į prekių skyrius reikėjo leistis pro skylę, išmuštą ant stogo. Žuvies skyriuje suskilo karpių ir eršketų akvariumai, žuvys giedodamos išskrido ir, mirgėdamos vaivorykštiniais pelekais, dingo dangaus gelmėse, vanduo į viršų kaip karste lius iškėlė plastikines filė dėžutes, kuriose ilsėjosi silkių pa 36
B a l a d ė a p i e p a n e l ę Emą
laikai spalvingose morkų, burokėlių ir jūros kopūstų įkapė se. Kadangi silkės buvo mirusios, jų palaikai tylėjo. Giedojo įkapės – švelniais, neapsakomai aukštais balsais. Apsėmė ir paukštienos skyrių – anava balti kaip šmėk los broileriai bilsčioja į stiklinę sieną užpakaliais, nes galvų neturi. Jie nesulauks atplaukiančių banginių – pavirs pilkais ney rančiais griaučiais ir plaukios juodam vandeny kaip švytin čios rentgenogramos. Ema, nusileidusi į vidų ugniagesių kopėčiomis, prisikrau davo krepšį sausų produktų. Užeidavo į vynoteką ir, spokso dama į gendančius delikatesus šaldytuvo vitrinoje, išgerda vo muskatelio. Saldus obuolių skonis jai nepatiko, bet Emai dingojosi, kad šitas birzgalas didina raumenų masę. O dėl ko dar būtų taip pavadintas. Užlipusi į viršų, galingomis rankomis ištraukdavo ir su lankstydavo kopėčias – tvarkos jausmas jai buvo įgimtas. Be to, reikėjo apsidrausti – gal apačioje, tylinčiame prekybos centro žarnyne, slepiasi modifikuota blondinė, kuriai įso dintas rapso ar kukurūzo genas. Jeigu ji išsiropštų ant stogo, tai galėtų pasprukti, ir Ema netektų didelio malonumo – nudaužti ją irklu į vandenį. Emai dingtelėjo, kad nežino, kieno dabar kadencija. Ji su nerimo. Kas opozicijoje? Ką reikia sutvarkyti? Ketvirčiuoti? Iš pjauti skersaruožius raumenis? Nuskusti žarnų riebalus? Išplauti prasmirdusį kraują?.. Apžvelgė tuščią parduotuvę. Viskas buvo jos. Imk, kiek nori. Pūvančios mėsos, muskatelio, higieninių paketų. O jei išlįs dažyta blondinė, irklu per makaulę – ir į vandenį. „Koks smagus laikotarpis, – pamanė Ema. – Turbūt atėjo komunizmas. O kas gi kitas – į Apokalipsę nepanašu.“ 37
Renata Šerelytė
Išsiropštusi ant stogo, nusviedė krepšį į valtį. Pasiėmė irklus. Užkabino vandens lyg išsilydžiusių taukų. Sunkus lašas nenoriai nuriedėjo nuo mentės. „Dabar aplankysiu auklėtinį“, – nusprendė sukdama centro link. Netoli Olandų žiedo prasilenkė su motorine valtimi. Joje suskliaudęs ausis tupėjo pilkas šuo. Emai nepatiko klas tingas jo žvilgsnis. Ji atsistojo ir iškėlė irklą, bet bjaurybė šunsnukis skubiai nurūko Paco gatve. O ko jam nerūkti, kai motorą turi, – Ema pasijuto užgauta. Ko jam čia prireikė? Jos teritorijoje? Maisto atliekų? Dar ir šuo ne kaip šuo, o į dygliakiaulę panašus. Spygliuo tas visas. Jeigu tik pasimaišys po ranka, reiks nutvoti kartu su motorine valtimi, kad prakeiktas motoras neužgožtų ge dulingo irklų girgždėjimo. Ema sušnarpštė ir ėmė irtis toliau. Štai ir Peteliškių gatvė – į pilką dangų kyla geltoni dau giabučio kokonai. Ema pririšo valtį prie išdaužto laiptinės lango, pasiėmė krepšį ir stenėdama įlindo į vidų. Lyg uola užslinko laiptais, atidarė duris. Kupina saldžios nuojautos, kad atneša didelę malonę. Vaikas sėdėjo ant grindų ir žiūrėjo, kaip salamandrai, tu pinčiai ant palangės, iš sparnų byra anglys. „Oi, koks jis nešvarus, – susijaudino Ema. – Reikėtų iš nerti išvirkščią ir gerai iškratyti.“ Ėmė sėlinti prie jo, kildama nuo grindų kaip skrendanti uoliena, ir staiga sustojo. Vaikas laikė kreidelę – aplink jį baltavo kreidos ratas. Ema dunkstelėjo ir nusileido. Malonumo nuojauta dingo. – Ak tu nelemtas sutriau, – tarė rūsčiai. – Ir vėl sėdi ap sidirbęs. 38
B a l a d ė a p i e p a n e l ę Emą
Krepšyje surado vieną iš tų pyragėlių, kurie guli parduo tuvių lentynose ištisus mėnesius ir negenda. Padėjo prie kreidos rato. Pagalvojo, kokia ji gera. O šitas mažas kvailys to nežino. Vaiko blakstienos virptelėjo. – Kodėl nesidžiaugi mane matydamas, a? Pamiršai? Vaikas neatsakė. Nuleido blakstienas, jos susiliejo su blyškia skruostų oda. Ema ištraukė iš krepšio šluostę. – Matyt, pamiršai, – kalbėjo, šluostydama dulkes nuo ko modos. – Visų jūsų, vaikų, atmintis kaip balta lenta. Vaikas susigūžė. – Aš ateisiu dar ir rytoj, – tarė Ema. – Kad man būtum nutrynęs tą kreidos liniją. Aišku? Vaikas neatsakė – susitraukė kiek galėdamas. Diena vis labiau pilko. Laikrodžio rodyklės nejudėjo. Ema dirstelėjo į sustojusį laikrodį ir pagalvojo: „Ir kodėl aš nervinuosi? Laiko juk nėra.“ Nebus jokios magijos, jokių pasakų, jokių kreida apibrėž tų pasaulėlių. Jokio purvo ir kraujo, jokių su žarnų rieba lais susimaišiusių žemių, įsigėrusių į grindų plyšelius, jokio žmogiškos menkybės jausmo. Tik išblizgintų grindų spin desys kaip neginčijamos tvarkos išklotinė. Ji nusišypsojo ir išėjo. Perlipo iškultą laiptinės langą, atsirišo valtį. Lyg sudegęs popierius nuskrido salamandra. Plaukdama savo maršrutu, Ema užgriebdavo ir Gedimi no prospekto kampą ties buvusia „Zara“. Netoli „Flagmano“ vanduo supo užlietos moteriškų apatinių parduotuvės iškabą. „Apatiniai – moters vizitinė kortelė“, – skelbė ji išdidžiai. Ema atsistodavo, pasikeldavo sijoną ir parodydavo „Flag manui“ galingą užpakalį, aptemptą flanelinėmis devyniolik 39
Renata Šerelytė
to amžiaus kelnaitėmis. O ką gi darysi, jeigu vizitinės reika lauja. Ir plaukdavo toliau. Vanduo buvo toks inertiškas, kad net irklai, į jį nuleisti, sustingdavo. Netrukus bus toks sunkus, kad juo bus galima eiti. Eiti?.. Ema taip įprato irtis, kad būtų plakusi irklais ir sausą žemę. Eiti jai visai nesinorėjo. Ji miegodavo valtyje, ant krūtinės kaip pelekus sukry žiavusi rankas, sapnuodama juodo bazalto bažnyčią Pilies gatvėje. Ten kadaise stovėjo pašto pastatas, po jo niūriais skliautais vilnonėmis kojinėmis, piniginėmis ir keramika prekiavo vietiniai amatininkai. Bažnyčia kaip uola, neturinti durų nei langų, neprieina ma skubriai skruzdėlei katalikei. Kad ir kiek zuisi aplinkui, nerasi nė plyšelio, ir skruzdėlė dejuodama nusitempia savo medalikėlius tolyn. Sunkėjant brėkšmai, iškaltose navose po pusapvalėmis ar komis tirpo skulptūrų bruožai – klasikinės linijos ėmė virs ti stichiškomis, pynėsi ir raizgėsi, sukosi atgal kaip spiralės vijos, žmogiškus bruožus versdamos ropliškais, lygindamos akmenines mantijų klostes, karūnas versdamos ragais, tri mitus ir skeptrus – čiuptuvais ir letenomis. Ema nusiyrė į Pilies gatvę įsitikinti, ar tikrai ten stovi ba zaltinė šventovė. Nerado jos, tik nuo pastato stogo į vandenį sušoko visas pulkas skiauterėtųjų tritonų. Vandenimis nuo Pilies knygyno pusiau panirusi plaukė knyga juodais viršeliais. „Kaži kas tai? – susidomėjo Ema. – Sapnininkas, porno grafinis romanas ar poezijos šedevras?“ Plaukė tiesiai į Emą lyg koks ryklio pelekas. 40
B a l a d ė a p i e p a n e l ę Emą
Gal poezija? Eilėraščiai visuomet plaukia paviršiumi, ro manai kaipmat priburbuliuoja, sapnininkus skaito plekšnės ir kitos plokščios žuvys, o literatūros teorijų chrestomatijos po vandeniu formuoja polipų kolonijas. Polipai gieda kaip mirš tančios gulbės – tai ne kas kita, o literatūros kritikai, paga liau įgavę savo tikrąjį balsą, o knygos virsta anglies dalelėmis, sunkiųjų metalų atomais, galaktikų sūkuriais ir spiralėmis. Ir jeigu išliks kokia knyga, tai tik tokia, kuri bus kupina sukrečiančios aistros. Tokia, kurios net pragaras nenorės priimti. Ji išgriebė knygą. Atvertė juodą viršelį. Krūptelėjo ir vos neišmetė. „Mano brangioji Juodoji Buhalterija!“ „Štai čia rašiau skaičius, reiškiančius paklusnumą, o štai čia – ištikimybę. Štai kreivas šešetukas, įkūnijantis liūdesį. Čia – ketvertas su dviem nuliais... Kokie puikūs nuliai – vi sai kaip pelėkautai, iš kurių neištrūksi.“ – Šeši, – tarė ji kimiu balsu, drebėdama iš susijaudini mo. – Devyniasdešimt devyni ir trylika!.. Nulis ir minusas!.. Nulis ir pliusas!.. Ir begalybės aštuoniukė – kaip du nuliai!.. Vandenys nieko neatsakė, net nesujudėjo. Ema sudejavo. Sviedė knygą į vandenį. Knyga nuo jo atšoko. „Ak, aš buvau tokia paslaugi. Gyniau tave, valdove, ir žo džiais, ir tylinčiais kūno bastionais. Vieną opozicijos lyderį netgi prismaugiau po Velyknakčio mišių. O jo žmonai į ran kinuką pridėjau sliekų. O dabar tu manęs neprisimeni. Palikai vieną džiaugtis komunizmo liekanomis. Šitos ideologijos seniai nebėra, tai gi ir žodis reiškia ne ką kita, o tik bendro žmonių gyvenimo nuotrupas. 41
Renata Šerelytė
Dar palikai profesorių. Ir neįgalų vaiką. Aš deduosi, kad toliau tarnauju visuomenei, o aplinkui kaip šmėklos skraido salamandros.“ Ema pažvelgė į juodą vandenį, po kuriuo miegojo knygų kolonijos. „Valdove“, – stūgtelėjo tyliai. Vandeny subolavo išpampęs veidas su skystais ūsiukais. Ema, paniekinamai nusijuokusi, tvojo per jį su irklu. Žiū rėk tu man, ir šitas čia. Marinuotų burokėlių karalius, pra keiktas šūdžius. Brangusis mano šefas!.. „Dirbau pas jį, bet ne jam tarnavau ir ne jo ilgiuosi. – Išsi tiesė visu savo galingu ūgiu, net kaulai subraškėjo. – Ne jam į juodosios buhalterijos knygą aistringas eiles rašiau. Ne jam opozicijos veikėjų skalpus nešiau. Šitas politinis skenduolis to nevertas.“ „Ko nevertas?“ – paklausė praskrendanti salamandra. – Atsidavimo... Pasišventimo... – Ema aistringai iškvėpė į vandenį du mėgstamiausius savo žodžius, kuriuos kaip van denilio peroksidą galėjai pilti ant bet kokios žaizdos: putojo kaip pasiutę, negyvai užgrauždami menkiausią abejonę. „Šitam niekingam žmogiūkščiui reikėdavo kojų – kuo il gesnės, tuo geriau. Į veidą nežiūrėdavo. Jis niekada į veidus nežiūrėdavo. Netgi man. O štai mano valdovui blondinės nė motais, nors jų kojos būtų ir trijų metrų, – jam ne kojų ir ne kvailų žirafų, jam mano tikslios ir kryptingos neapykantos reikia. Tai kodėl gi jis manęs nepasiima? Neleidžia tarnauti to liau? Juk būsiu tokia pat paslaugi – negi tuo verta abejoti?.. Kiek laiko aš plaukiosiu po šitą akmenėjantį ir mazuto riebalais užsitraukiantį kvartalą, jeigu laiko nėra?“ Nuo Emos staugimo sudrebėjo visa teritorija. Salamandra kaip akmuo smigo į juodą vandenį.