Ko as nepasakiau...

Svaičioti apie Samantą Šei maždaug tas pats, kas svajoti apie tai, kad į tave pažvelgs Victoria Secret modelis arba kokios nors tolimos šalies princesė. Ir ne todėl, kad būčiau per bjaurus. Nė vienas iš mūsų nenusipelnė sulaukti Samantos Šei žvilgsnio, bent jau pastaruoju metu.

Visi puikiai žinojo, kad Sem prieš akis tik mokslai ir finišo linija – baigiamieji egzaminai. Baisiai keista. Iš tokios gražios mergina kaip Sem paprastai nesitiki galingų smegenų ir atsidavimo mokslams.

Ji buvo protingesnė už mus visus. Ir dėl to tik dar labiau jos geidžiau.

9

etus m s u j tre di e na s Prieš ė s a l ntos k i v e d Pirma nao gim s a k r ausi ro O stengi mas p i a a d b g a l n ti. e zistas t ištįs artą ž a n k n a i ą k m i i Pirm ip re isis g ęs ka visate j ė ku. p p i s a iš štunto vau is k a r u u b u d e s n išlipus r otų i a s zijos n D i m a u . p i u print vos m gų, ir aš li nors s ė s n a e k nesikū ž u og dra uo D ėjau, j ji ses e savo i o i r p n Nenor s e o v yr tos uilin Mano devin nusim ą t j a ą m m pir os be bet tą , mašin i t n i ž . enas anpripa kau vi rų ein rįstu si. u d u d e a n n k i l n d ęs li petį. ai jau Iki šio pamat klaiki u per u ą n a l i n e p e d i ė d udu tsikv ėjau klasės kad ab viau a ukštel g , a i ė l n k e p l š i r Kiek iai re ijau i žvilgsn am kietus.

Prisiv e . i ą t n r i i , tį Re ketvevaidin algėm s k v u e i ž i i č t s n s u s teina an bet vi Mudu rias a tų. M andę, r u g i a k s k r , e s s p uri s nčiu esam pro d išvydę tūksta , m i u t ė a y g t v n s Įže griu s, s var nepar liemen us tek s t t o a e v p m i ir rius ais ik kojos plauk ė n s i y a p i i sus ilu. štonin umi H itę ka i r a o g t r k e m dire čią su kalban 10

Ji puikavosi tiesiog tobulu vasaros įdegiu, o lūpas buvo pasidažiusi itin ryškiai rausvai.

– Jau sakiau jums, kad antro lygio algebrą baigiau Portlande, – pasakė ji, stengdamasi išlaikyti ramų balsą.

– Kas čia tokia? – paklausiau Reino.

– Pirmąkart matau, – atsakė jis. – Klausyk, ar tik ne seilė čia varva, a?

Staiga pajutau Reino pirštą ant smakro. Pliaukštelėjau jam per tą pirštą nė neatitraukdamas akių nuo merginos.

– Pažadu, pasikalbėsiu su matematikos mokytoju, bet kol kas turėsi vaikščioti į antro lygio algebrą. O! – Hilas taip staigiai atsisuko į mane, kad net pašokau. – Džeikai!

Mudu su Reinu stabtelėjom ir pasukom prie direktoriaus ir merginos.

– Džeikai, čia Samanta Šei, ji su motina ką tik atsikraustė į salą. Gal galėtum palydėti ją iki klasės?

Mudviejų su Samanta žvilgsniai susitiko. Nors ir matėsi, kad susinervinusi, ji vis tiek šiltai man nusišypsojo.

Tiesiog visas jos veidas nušvito.

– Aha, su malonumu, – atsiliepiau aš. Jei nebūčiau taip susidomėjęs mergaite, gal ir būčiau išgirdęs, kaip Reinas žiaukčioja.

Samanta vėl atsisuko į direktorių Hilą. Ji labai stengėsi neužversti akių.

– Tada kaip ir viskas. Dėkoju už rūpestį, – tada nukreipė žvilgsnį atgal į mane ir visą jos veidą vėl nutvieskė šypsena.

– Jūs geriau jau eikit, – tarė Hilas, kai pasigirdo pirmas skambutis.

11

Tai, kad čia mano pirmi metai gimnazijoje, nereiškia, jog nepažįstu pastato. Džonas su Džene buvo dideli aktyvistai, ir sunku suskaičiuoti, kiek kartų esu buvęs šioje mokykloje.

– Ačiū tau, – tarė Samanta mums lipant į antrą aukštą. Reinas jau buvo spėjęs nusiplauti, lyg būtų radęs ką veikti prie tuščios savo spintelės. – Vis negaliu atsistebėti šia mokykla. Ji tokia mažytė.

– Aha, – atsakiau vildamasis, kad pavyks išlaikyti blaivų protą ir nepasirodyti prieš naująją mergaitę kaip paskutiniam mulkiui. – Mažoka. Anksčiau mokeisi didesnėj?

– Aha, – juokdamasi pasakė ji. Nesusilaikiau nenusišypsojęs. – Gimnazijoj, į kurią būčiau ėjusi Portlande, yra daugiau kaip du tūkstančiai vietų.

– Oho, – prunkštelėjau, kai jau ėjom antro aukšto koridoriumi. – Net neįsivaizduoju, koks jausmas būtų eiti į tokio didumo mokyklą.

– O tu čia ir užaugai? – paklausė ji, kai sustojom prie vienų durų. Išsitraukė iš kuprinės savo tvarkaraštį ir padavė man.

– Aha, – peržiūrėjau jos tvarkaraštį. Pirma pamoka buvo anglų, kaip tik šito koridoriaus gale. Ten ir patraukėm.

– Tai tu, išeina, tokia kaip ir gudrutė? – paklausiau tiesdamas atgal tvarkaraštį. Daugumą jos dalykų imdavo tik vienuoliktokai.

Ji gūžtelėjo pečiais ir truputį nuraudo.

– Gal tau pasirodys, kad aš keistuolė, bet mėgstu mokyklą.

12

– Visai ne keistuolė, – atsakiau, kai sustojom priešais anglų kalbos klasę. – Ateis diena, kai tokie žmonės kaip tu mums visiems vadovaus.

Ji nusijuokė, ir aš mintyse patapšnojau sau per nugarą.

– Tai dėkui, kad palydėjai, Džeikai...

– Aš Heisas, – net keista pagalvojus, kad saloje atsirado žmogus, nežinantis mano pavardės. – Džeikas Heisas.

– Malonu susipažinti, Džeikai Heisai, – tarė ji ir apakino mane savo šypsena.

– Man taip pat, Samanta Šei, – atsakiau grūsdamas prakaituotas rankas į kišenes.

– Vadink mane Sem, – pasakė ji siekdama durų rankenos.

– Tai iki, Sem, – nusišypsojau jai ir nuėjau.

Galimas daiktas, kad Sem ką tik užkariavo mano keturiolikmetę širdį.

13