1 skyrius Buvau ištekėjusi ne vieną kartą. Ir vis nesėkmingai. Bet,
matyt, pradėjus sunku sustoti. Mano pirmas vyras buvo daili ninkas. Po skyrybų jis gavo vieno kambario butą, man paliko savo sūnų Arkadijų iš pirmosios santuokos. Antras vyras buvo diplomatas. Jam po skyrybų liko mašina, man – kilmingas šuniukas, vardu Spirgas. Trečiam vyrui atiteko vasarnamis, o aš įsigijau katę Kleopatrą su trim kačiukais. Ketvirta santuoka man atnešė mergytę Mašą. Keturiolikmetis Arkadijus buvo baisiai nepatenkintas. – Bent būtų padorų šunį pakišęs, o dabar – metukų kū dikį, ir dar mergiotę. Daugiau kol kas netekėjau. Rengiausi tai daryti dar tris kartus, bet nesutiko buvusieji sutuoktiniai ir naujosios jų šei mos. Dvarui netiko kandidatūros. O mūsų „dvaras“ didelis: visi mano buvę vyrai, jų žmonos, vaikai iš įvairių santuokų, žmonų buvusieji... Prisimenu, visokiausio amžiaus savo vai kams niekaip nemokėjome paaiškinti, kodėl Arkadijaus tėtis vedęs Natašos mamą ir kas jam yra Goša, Natašos mamos
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Darja Doncova
buvusio vyro sūnus... Todėl vieną kartą pasitarę klausimams užkirtome kelią pareikšdami, jog visi esame dėdės ir tetos, o jie – sūnėnai ir dukterėčios, ir baigta. Nuo tada daugiau nekilo jokių nesusipratimų. Kartkartėm atsiranda naujų gi minaičių, tačiau tai jau nieko nestebina. Su Arkaša, jo žmona Olia, Maša, kate Kleopatra, balta žiurke Fima gyvenu didžiuliame penkių kambarių bute, tu rinčiame begalinius koridorius. Šituos karališkus apartamen tus gavome už mano dviejų kambarių ir Olios paveldėtą iš tėvų trijų kambarių butą. Kaip butus keitėmės, persikraustė me, darėme remontą – jau atskira saga, mano plunksna neį stengia apdainuoti šio proceso. Regis, gyvenk ir džiaukis pagaliau suremontuotuose kambariuose, bet ėmė ir nutiko neįtikėtina kelionė į Paryžių. Žvelgdama atgal suprantu, jog visa ši istorija prasidėjo prieš septynerius metus. Lyg tyčia Naujųjų metų išvakarėse užtrukau darbe. Dau gelis studentų bėga laikyti įskaitų kaip tik tokią dieną, nes tikisi dėstytojų geraširdiškumo. Aš jų lūkesčius pateisinau ir, nepelnytai pasirašiusi penkias įskaitas, ėmiau paskubom ruoštis namo. Namiškiai jau tris kartus skambino į katedrą. Pirmą sykį Arkadijus niūriai pranešė, kad šaldytuvas tuščias, jis atidaręs vienintelę dėžutę šprotų. Antrą sykį dar niūriau pareiškė, kad, kol jis tempė Mašą nuo televizoriaus, amžinai išbadėjusi Kleopatra švariai ištuštino visą konservų dėžutę. Trečią kartą paskambino jau Maša. – Mamyte, – cirpė ji į ragelį, – Kleputei labai bloga, ji ne lipa iš tualeto, Arkadijus sako, kad iš jos ieško kelio šprotai. Mamyte, ji nemirs?
Kieti paveldėtojai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Nuraminusi ją ir pažadėjusi nupirkti vaistų puoliau ieš koti rankinės. Jau susiruošusi pamačiau, kad mūsų laborantė Nataša ramiai sau sėdi prie stalo. – Nataša, – paklausiau, – o ko tu neini namo? Nataša sutriko, paskui netikėtai apsiverkė. Kūkčiodama paaiškino, kad išsiskyrusi su vyru ir buvusi anyta ją išgrūdusi į gatvę. Taigi kol kas mieganti katedroje ant sulankstomosios lovelės, o kas bus toliau, nežinanti. Katedroje gyventi jai klai kiai nusibodę, be to, naktimis baisu – tamsiose auditorijose nuolat kažkas krebžda... – Na, gerai, renkis, važiuosi pas mane. Nataša mikliai čiupo paltą – aiškiai bijojo, kad aš neap sigalvočiau. Pakeliui nupirkome maisto, vaistų Kleopatrai ir į butą įvirtome tik dešimtos pradžioje. Mus pasitiko piktas Arkadijus ir apsiverkusi Mania. – Mamyte, ji miršta! – Nežliumbk, – liepė jai Nataša, – katės nestimpa nuo apsirijimo. Jai reikia vonioje nuplauti šikną ir suduot vaistų. Tai tarusi atkišo savo paltą Arkadijui ir stvėrė Kleopatrą. – Eik į vonią, – įsakė ji Maniai, – ir duok man rankšluostį. Marusia nudūmė koridoriumi, Nataša – iš paskos. Iš girdau vandens teškenimą, katės kniaukimą, smagų vaiko spygavimą. Pralinksmėjęs Arkadijus nubėgo į virtuvę kaisti arbatinio, aš ramiai nuėjau persirengti. Kai po dvidešimties minučių, nustebinta tylos, pasirodžiau virtuvėje, visa mano šeima sėdėjo prie stalo. – Ji moka kepti priešmirtinius blynelius, – sušuko Ma nia, – baisiai skanūs! – Viešpatie, kodėl gi priešmirtinius? – išsigandau aš.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Darja Doncova
– Todėl, kad toks paprastas receptas, – nusijuokė Na taša. – Jau rengiesi mirt, po dešimties minučių ateis giltinė, ir tai spėsi prikept... Blyneliai buvo gardūs. Prie viryklės zujo šuo, katė, tuome tiniai jos kačiukai ir Fima. Čirškėjo aliejus, šnypštė arbatinis. Atrodo, Nataša visada čia buvo. Ir mes pradėjome gyventi kartu. Jau po trijų dienų nesu vokėme, kaip galėjome apsieiti be Natašos. Šaldytuve atsirado patiekalų keistais pavadinimais: „Troškinta košė“, „Pyragas skenduolis“, „Pelių laimė“. Nataša miegodavo prieškambaryje ant sulankstomosios lovelės, ir mūsų gyvūnai, išdavę mane, persikraustė pas ją. Kartais naktį, eidama į virtuvę atsigerti vandens, matydavau Kleopatrą jai ant krūtinės, o Fimą – ant pagalvės. Maždaug kartą per mėnesį pas mus apsilankydavo Nata šos jaunikis, vis naujas. O sykį per pusmetį ji parai dingdavo, paskui grįždavo balta kaip popierius. – Jeigu tu iš savo kavalierių imtum pinigus, – bambėjo Ar kadijus, – seniai būtume pasistatę vasarnamį ir nusipirkę maši ną. Ir koks tau skirtumas, vis tiek kas mėnesį naujas bernas. – Kaip aš imsiu pinigus, – vangiai prieštaraudavo nusiste kenusi Nataša. – Tam reikia sutenerio, kur aš jį gausiu? – Kam gi aš būčiau? – piktinosi Arkadijus. – Aš tvarkysiu tavo finansinius reikalus. Pripratę prie nesibaigiančios Natašos kavalierių virtinės nelabai nustebome, kai kartą virtuvėje radome prancūzą Gas parą. Net apsidžiaugiau jam pasirodžius. Vienas dalykas nuo ryto iki vakaro mokyti studentus prancūzų kalbos ir visai kas kita – kalbėtis su tikru prancūzu. Pirmomis dienomis tiesiog
Kieti paveldėtojai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
gardžiavausi stebuklingos kalbos garsais negalėdama atsi džiaugti, kad nereikia be paliovos taisyti tarties. Slinko dienos, savaitės, Gasparas vis taip pat sėdėdavo pas mus vakarais, susipažino su visais mano buvusiais vyrais ir padėdavo Arkadijui rašyti prancūzų kalbos kontrolinius. Tie sa, netrukus paaiškėjo, kad rašyti jis visiškai nemoka. – Aš viso labo esu tik „Sitroeno“ fabriko inžinierius, – droviai teisinosi Gasparas. – Visad gaudavau puikius mate matikos pažymius, bet rašyba nesisekė. Po kelių mėnesių pasidarė aišku – bus vestuvės. Taip ir at sitiko: nepraėjo nė pusmečio, kai Nataša išdulkėjo į Paryžių. Mes tapome našlaičiais. Retkarčiais sulaukdavome jos skam bučio – rašyti laiškų Nataša neprisiruošdavo. Paskui ji staiga nutilo, ryšys nutrūko. Mes gyvenome po senovei: augo Ma nia, be perstojo kačiavosi Kleopatra, žmoną parsivedė Arka dijus, mes susiremontavome naująjį butą, apstatėme baldais. Ir štai po septynerių metų... – Ar nenorit vakarienei priešmirtinių blynelių? – paklau siau namiškių. Ir tada suskambėjo telefonas. – Pirmas skambutis naujame bute! – sušuko Mania. – Kas galėtų skambinti? Skambino Nataša. – Tavo numerį gavau senajame bute. Aš išsiskyriau su Gasparu! – šaukė ji per miestus ir šalis. – Dabar vėl esu ište kėjusi, tapau baroniene Makmajer! – Pala! – savo ruožtu sušukau aš. – Jis anglas, ar ką? – Ne, škotas, – tarškėjo Nataša, – bet gyvena Paryžiuje, aš dabar baisiai, beprotiškai turtinga!
10 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Darja Doncova
Šitaip visi buvome pakviesti į Paryžių! – Negalvok apie pinigus, – krykštavo Nataša, – viską ap moku aš! Bilietams pasiskolink. Vežk visus, kačiukus taip pat. Žanas dievina gyvūnus. Ankstų birželio rytą aš su Klepa ir kačiukais pervežimo narvelyje, Arkadijus, Olia ir Mania su Fima-5 dėžutėje sto vėjome Šeremetjevo oro uoste. Turėjome tik vieną kelioni nį krepšį, todėl bagažo nereikėjo priduoti. Skridome ramiai. Žvėreliai su Olia snaudė. Arkadijus skaitė, aš mezgiau dar vieną šalikėlį. Sąmyšis kilo tik vieną kartą, kai per daug sa varankiška Maša pati nuėjo pas stiuardesę vandens. Po kelių akimirkų pasigirdo baisus klyksmas. Taikiai miegantys kelei viai iškart visi pabudo. Visų galvose smilktelėjo ta pati mintis: „Krentame!“ Bet, nespėjus mums kaip reikiant išsigąsti, prie mano krėslo prišoko susijaudinusi stiuardesė. – Žinote, kad jūsų mergaitė turi žiurkę? – Aišku, – atsakiau, – Fimą Penktąją. – Ko...kodėl penktąją? – tiek teišstenėjo priblokšta mergina. – Matote, – ramiai prabilo Arkadijus, – žiurkės gyvena neilgai. Dveji treji metai, ir viskas. O mes kiekvienai naujai žiurkei duodam vis tą patį vardą – Fima. Ši penkta. Pirmos keturios jau anapilyje. – Kur kur? – nesusivokė stiuardesė. – Anapilyje, – atsakė Arkadijus, atsilošdamas krėsle. – Kaip baisu! – sušuko mergina. – Privalau pranešti lėk tuvo vadui. Žiurkės nešioja marą! – Jūs pati maras! – šoko ginčytis Maša. Stiuardesė nusiskubino į lėktuvo priekį. Net sušilusi Ma rusia atsisėdo į savo vietą.
Kieti paveldėtojai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11
– Ir ko dabar kelti tokį triukšmą? – ėmė skųstis. – Aš tik pasakiau, kad Fima nori gert, o tos kvaišos paklausė, kas toji Fima, aš ir parodžiau! Mama, jie mūsų neišsodins? – Neišsodins, – tykiai atsiduso nuovokioji Olia. – Nėra kur išsodinti, tik ant debesų. Ir tada pradėjo nešioti pietus. Nusiraminusi Marusia ėmė šerti Fimą salotų lapais. – Na, ar graužia? – išgirdome balsą. Pakėlėme galvas. Mums maloniai šypsojosi apkūnus jau nas vyriškis „Aerofloto“ uniforma. – Graužia, – atsakė Olia. – Čia ir yra jūsų Fima Penktoji? Aš – lėktuvo vadas Alek sandras Ivanovičius Krylovas, – prisistatė lakūnas. Marusia piktai užraudo. – Mano Fima maro nenešioja. Šita jūsų stiuardesė psi chopatė. Jai turbūt atrodo, kad visos katės serga niežais ir visi šunys pasiutę. – O tu vežiesi daugiau kokių gyvūnų? – tebesišypsodamas paklausė Aleksandras Ivanovičius. – Va jie, – parodė naivus vaikelis. – Čia tai bent, – palingavo galvą lėktuvo vadas. – O mes namie turim tik žiurkėną, ir tas kažkoks nusmurgęs. Žmona nori jam nupirkti į porą mergytę. – Oi! – apsidžiaugė Marusia. – Mama vieną kartą jau pa darė tokią kvailystę! Mes turėjome žiurkėną, ji jam nupirko mergytę. Tada jie visą laiką užsiiminėjo seksu ir gimdė žiur kėniukus. Mama negalėjo jų skandinti, todėl vis tempdavo juos į zoologijos parduotuvę. Verčiau savo žiurkėnui nupir kite berniuką, jie ir su berniukais gali seksu užsiiminėti, o žiurkėniukų nebus. Juk žydri vaikų neturi.
12 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Darja Doncova
Lakūnas krenkštelėjo. – Ačiū, kad viską išaiškinai. Kiek tau metų? – Jai dvylika, – atsakė Olia. – Na, gerai, – nusišypsojo Aleksandras Ivanovičius, – lai mingo skrydžio! Po to kelionė buvo be debesėlio, Paryžius mus irgi pasiti ko saulėtu, ramiu oru. Pasistumdę Šarlio de Golio oro uosto koridoriais pasiekėme muitinę. – O dabar, – prabilo Olia, – tu, Marusia, slėpk savo Fimą į kišenę ir tylėk, kol pereisim patikrinimą. Prie stalo mes išsitraukėme veterinaro pažymėjimus ir padavėme muitininkui. – Puiku, ponai, o kur šito gyvūno dokumentai? – paklau sė jis. Visi atsisukome į Mašą. Fima ramiai tupėjo jai ant peties. – Kodėl gi jos nepaslėpei? – paklausė Olia. – Juk liepiau! – Ai, neišgirdau! – riktelėjo Marusia. – Ponai, ponai, kur dokumentai? – reikalavo muitinin kas. – Kur šitos pelės dokumentai? – Čia ne pelė! – vėl suklykė Maša. – Pelė yra smulkus graužikas, o čia švari, sveika, visiškai nekenksminga žiurkė! – Visada maniau, – atsiduso Arkadijus, – kad nereikėjo taip anksti mokyti jos prancūzų kalbos. Dabar ji šitam mui tininkui viską paaiškins! – Prašom dokumentus, ponai, – neatlyžo prancūzas, – ki taip turėsiu areštuoti šitą... žiurkę. – Vargšele mano Fimočka! – pravirko duktė. – Aukseli, briliante, tu taip ir nepamatysi Paryžiaus, visame pasaulyje garsios sostinės, gražiausio žemės miesto! Prancūzas išsišiepė lig ausų.
Kieti paveldėtojai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13
– Kas tave išmokė taip puikiai kalbėti prancūziškai? – Mama! – šūktelėjo Maša. – Ji dėsto studentams pran cūzų kalbą. Muitininkas grįžtelėjo. – Ak, madam, leiskite pareikšti susižavėjimą. Esu laimin gas susipažinęs su žaviąja jūsų dukra. Sveiki atvykę į Paryžių. Bet prašom dabar, kol esate oro uosto teritorijoje, paslėpti savo mielą žiurkytę! – Vis dėlto apsirikau, – vėl atsiduso Arkadijus. – Labai pravertė, kad Maša moka prancūziškai. Patenkinti išėjome į aikštę priešais terminalą ir ėmėme dairytis. Natašos nematyti. „Tai nenaudėlė, – pamaniau. – Net ir čia pavėlavo.“ Staiga graži aukšta rudaplaukė mergina cypdama puolė Arkadijui ant kaklo. – Nataša! – aiktelėjau. – Tai tu? – Aš! – susijaudinusi šūktelėjo Nataša. – Tavęs neįmanoma atpažinti, – sumurmėjo Arkadijus. – Liko pusė! – Aš sublogau, – pasigyrė Nataša. – Storas žmogus – ligonis! – Ir šukuosena kitokia... – numykė Maša. – Plaukus nusidažiau, visa kita kaip buvę. Aš jus visus myliu netgi labiau negu pirma, katyte mano, Klepute bran giausia, o čia kas? – vienu įkvėpimu išpoškino Nataša. – Čia mano žmona Olia, – atsakė Arkadijus. – Ir puiku, – tarė mūsų paryžietė, krestelėdama rudus plaukus. – Atvažiavome dviem mašinomis. Į vieną sėsim aš, Arkadijus, Olia ir Maša. O tu su gyvūnais važiuosi kita. Varyk čia! – sumosavo ji rankomis.
14 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Darja Doncova
Iš kitos pusės prie mūsų prišliaužė tamsiai mėlynas au tomobilis. Jį vairavo šviesiaplaukis gražuolis, gal tik truputį vyresnis už Arkadijų. – Na, mes einam, – pasakė Nataša, – o tu sėskis. Vairuotojas šypsodamasis atidarė man dureles. – Kokia graži jūsų katė. Gal ji nori lakti? – draugiškai pa klausė jis. – Kad ne, ačiū, – atsakiau. Važiavome pusvalandį. Kelyje vairuotojas maloniai pasako jo apie visas žymias vietas; kai pagaliau įriedėjome į didžiulių namų kiemą, buvau visiškai juo sužavėta. Mašina sustojo prie didelio priebučio, vairuotojas, atidaręs dureles, padėjo man iš lipti. Aš pasilenkiau paimti kačių narvo – ir sustingau iš siaubo. Aukštais priebučio laiptais bėgo – ne, skrido – du milžiniški šunys: pitbulterjeras ir rotveileris. Aš užtrenkiau dureles. – Nereikia bijoti, – nusišypsojo mano palydovas. – Nors atrodo baisūs, jie labai draugiški. – Bet mano katė... – išlemenau. – O, Bandis ir Snapunuelis kates labai myli. Tik pasi žiūrėkit! Nuo akių nukritus baimės šydui, ant pitbulterjero nuga ros pamačiau baltą pūkuotą katę. – Susipažinkite, čia Fifina, – tarė vairuotojas. – Pasidarė tokia tinginė, kad tik jodinėja Bandžiu, pati nevaikšto. Kar tais atrodo, kad valdo jį kaip arklį. Nuraminta šio vaizdo lėtai pravėriau dureles. Šunys tuoj pat įkišo snukius. – Pala, pala, paskui susipažinsite, – ėmė tramdyti juos vairuotojas.
Kieti paveldėtojai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15
Sucypė stabdžiai. – Ką, jau parvažiavot? – man už nugaros sušuko Nata ša. – Juk prašiau taip nelėkti. – Bet mes ir nelėkėm, – teisinosi vairuotojas. – Vis meluoji, – barė jį Nataša. – Pati važiavau greitai, bet tik dabar atsiradau, o jie jau čia. – Na, nepyk, daugiau taip nebus, – atsiduso vairuotojas. „Kokie keisti santykiai su tarnais“, – pamaniau žiūrėda ma į supykusią Natašą. Iš savo šeimos veidų supratau, kad ir jiems dingtelėjo ta pati mintis. – Jei manęs neklausysi, – toliau purkštavo Nataša, – ži nok, mesiu tave ir susirasiu kitą, jaunesnį ir gražesnį! – Palauk, – pertraukė jos šūkavimą Arkadijus, – nejau jis tavo vyras? – Na taip. Susipažinkite – baronas Makmajeris. Žanas Makmajeris. Meiliai šypsodamas, Žanas padavė ranką Mašai. – Sveika atvykusi, mažoji rusų gražuole. – Ačiū, – mandagiai atsiliepė ši. – O kiek tau metų? – nenustygo baronas. – Man dvylika, o tau? – puolė jį Mania. – Man dvidešimt treji, – šyptelėjo Žanas. Stojo nesmagi tyla. – Vadinasi, už Arkadijų jaunesnis dvejais metais, už Nata šą – keturiolika, – šaltai suskaičiavo Marusia. – Tada vadinsiu tave tiesiog Žanu. O ar tiesa, kad esi begėdiškai turtingas? Žanas nusikvatojo. – Rytoj važiuosime pirkti tau dovanų. Tikiuosi, tada pa keisi nuomonę dėl turtų begėdiškumo.