K e t v i r ta s i s k e n e d i s
•
107
ma ir anksčiau. Visokie pamišėliai tvirtindavo paslėpę savadarbius įtaisus ir reikalaudavo išpirkos nuo dešimties iki šimto milijonų dolerių. Viename laiške net buvo reikalaujama Volstrito akcijų portfelio. Jį turėjo sudaryti vertybiniai „IBM“, „General Motors“, „Sears“, „Texaco“ ir kelių genų inžinerijos bendrovių popieriai. Laiškas buvo perduotas Energetikos departamentui. Jo psichologai padarė išvadą, kad jokios bombos nėra, bet teroristas puikiai išmano akcijų biržą. Galop sulaikė smulkų Volstrito maklerį. Jis buvo iššvaistęs klientų lėšas ir šitaip bandė išsisukti. Tikriausiai šį laišką irgi parašė toks pamišėlis, pamanė Kristianas. Vis dėlto jis pridirbo bėdos. Teks išleisti šimtus milijonų dolerių. Laimė, laikraštis laiško neišspausdins. Gerai ir tai, kad šitie šaltakraujai šunsnukiai nedrįsta peržengti tam tikrų ribų, nes žino, kad Atominių bombų kontrolės įstatyme yra slaptų punktų ir valdžia gali juos pritaikyti. Neišgelbėtų net pirmosios dešimt Konstitucijos pataisų. Paskui kelias valandas Kristianas Kli meldėsi, kad visa ši istorija pranyktų kaip sapnas ir ryte jam netektų nešti prezidentui dar ir šito šlamšto.
6 skyrius
Šerhabeno sultonate Jabrilis stovėjo užgrobto lainerio liuke ir rengėsi kitam savo veiksmui. Paskui jo mintys nuklydo kitur ir jis nužvelgė dykumą aplinkui. Sultono įsakymu buvo paruoštos raketos, įrengtas radaras. Šarvuočių divizija apsupo lėktuvą žiedu, todėl televizijų furgonai negalėjo prisiartinti mažiau kaip per šimtą metrų. Už šarvuočių spietėsi milžiniška minia. Jabrilis pamanė rytoj turėsiąs liepti žurnalistams ir žiopliams prieiti arčiau, gerokai arčiau. Pavojaus, kad lėktuvą bus bandoma šturmuoti, baimintis nereikėjo, nes jis buvo kimšte prikimštas sprogmenų. Jabrilis žinojo galįs viską susprogdinti į tokius gabalėlius, kad žmonių kaulus tektų sijoti iš dykumos smėlio. Galop jis nusisuko nuo liuko ir atsisėdo šalia Teresos Kenedi. Juodu buvo vieni pirmos klasės salone. Įkaitus teroristai laikė ekonominėje klasėje, jų sargybiniai nenuleido akių ir nuo pilotų kabinoje laikomos įgulos. Jabrilis kaip įmanydamas stengėsi nuraminti Teresą. Girdi, keleiviais, tokiais pat įkaitais kaip ir ji, gerai rūpinamasi. Aišku, patogumų jie turi ne per daugiausia – kaip ir ji ar net jis pats. – Aš išties suinteresuotas, kad jums nenutiktų nieko bloga, – tarė jis su vos juntama pašaipa. Teresa juo patikėjo. Net po to, kas įvyko, tas tamsus, ryžtingas veidas jai atrodė geraširdiškas ir, nors jinai žinojo, kad šis žmogus
K e t v i r ta s i s k e n e d i s
•
109
pavojingas, nejuto jam antipatijos. Naivi mergina manė dėl savo padėties esanti nepažeidžiama. – Jūs galite padėti mums ir kitiems įkaitams, – vos ne maldavo jis. – Mes kaunamės už kilnų tikslą – pati taip sakėte prieš keletą metų. Bet Amerikos valdžios žydai buvo pernelyg stiprūs ir užčiaupė jums burną. Teresa papurtė galvą. – Neabejoju, kad jūs, kaip ir kiekvienas, turite kuo pateisinti savo veiksmus. Bet nekalti žmonės šiame lėktuve nėra padarę nieko bloga nei jums, nei jūsų kovai. Jie neturi kentėti dėl jūsų priešų nuodėmių. Jabriliui kėlė didžiulį pasitenkinimą, kad mergina drąsi ir protinga. Toks malonus ir gražus amerikietiškų bruožų veidas jam irgi patiko – jis žiūrėjo į ją lyg į kokią amerikietišką lėlę. Teroristą stebino ir tai, kad mergina nebijo jo, nesibaimina dėl to, kas jai nutiks. Ak, tie didžiūnai, visi tie turtingieji ir galingieji – per savo puikybę nenori matyti lemties! Žinia, savo šeimoje ji ne pirma tokia. – Panele Kenedi, – kreipėsi mandagiai, net meilikaujamai, – mes gerai žinome, kad nesate išlepusi moteris kaip dauguma amerikiečių, kad užjaučiate šio pasaulio neturtinguosius ir engiamuosius. Jūs net abejojate, ar Izraelis turi teisę vyti žmones iš jų žemių ir šitaip plėsti savo karingą valstybę. Gal pasakytumėte tai prieš vaizdo kameras, kad išgirstų visas pasaulis? Teresa Kenedi įdėmiai žiūrėjo Jabriliui į veidą. Vaiskios rudos akys žvelgė šiltai, nuo šypsenos prakaulus veidas atrodė beveik vaikiškas. Visą gyvenimą ją mokė tikėti pasauliu, tikėti kitais žmonėmis, pasikliauti savo protu ir įsitikinimais. Ji matė, kad šis žmogus nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Keista, bet jis kėlė jai pagarbą. Todėl Teresa mandagiai atsisakė: – Gal jūs ir teisus, bet niekada nedaryčiau nieko, kas pakenktų tėvui, – ji patylėjo ir pridūrė: – Be to, nemanau, kad jūsų būdai protingi. Nemanau, kad žmogžudystėmis ir teroru galima ką nors pakeisti.
110 • M a r i o pu z o Išgirdus šį priekaištą Jabrilį užliejo galinga paniekos banga, bet jis irgi maloniai atsakė: – Izraelis buvo įkurtas taikant terorą ir naudojant Amerikos pinigus. Ar jums to nedėstė Amerikos aukštojoje mokykloje? Mes mokėmės iš Izraelio, tik išsivertėme be jūsų veidmainiškumo. Mūsų arabų šeichai, praturtėję iš naftos, nedalijo mums pinigų taip dosniai kaip jūsų žydai filantropai Izraeliui. – Aš tikiu, kad Izraelio valstybė turi teisę egzistuoti, kita vertus, tikiu, kad Palestinos liaudis irgi privalo turėti tėvynę, – atsakė Teresa. – Tėvas visai nepaiso mano nuomonės, mudu nuolatos ginčijamės. Šiaip ar taip, to, ką dabar darote, niekaip negalima pateisinti. Jabriliui ėmė sekti kantrybė. – Privalote suprasti: jūs – mano pagrindinis argumentas, – tarė jis. – Aš pateikiau savo reikalavimus. Kai baigsis mano duotas terminas, kas valandą bus nušautas vienas įkaitas. Jūs žūsite pirmoji. Jabrilis nustebo net dabar neišvydęs jos veide išgąsčio. Gal ji kvaila? Nejaugi akivaizdžiai šiltnamio sąlygomis augusi moteris gali būti tokia drąsi? Jam labai knietėjo sužinoti atsakymą į šį klausimą. Kol kas su ja gerai elgiamasi. Ji viena laikoma pirmos klasės salone, jos sargybiniai rodo jai didžiausią pagarbą. Teresa atrodė labai įpykusi. Ramindamasi gurkštelėjo jo įpiltos arbatos. Dabar pakėlė į jį akis. Jabrilis pastebėjo, kad dėl šviesių plaukų trapūs jos bruožai atrodo griežtesni. Vokai iš nuovargio buvo užkritę, nedažytos lūpos blyškios. – Du mano prodėdes nužudė tokie kaip jūs, – ramiu, lygiu balsu tarė Teresa. – Mano šeimą nuolatos lydi mirtis. Tapęs prezidentu tėvas jaudinosi dėl manęs. Jis perspėjo mane, kad pasaulyje esama tokių kaip jūs, bet aš nenorėjau juo tikėti. Dabar man smalsu: kodėl jūs elgiatės lyg paskutinis niekdarys? Nejaugi manote galintis išgąsdinti visą pasaulį nužudydamas vieną merginą? Gal ir ne, pamanė Jabrilis, bet aš nužudžiau popiežių. To ji nežino – kol kas. Akimirką jam kilo pagunda jai tai pasakyti. Atskleisti visą grandiozinį sumanymą. Kaip bus pakirsta valdžia, kurios bijo visi žmonės, kaip bus sumenkinta didžiųjų valstybių ir
K e t v i r ta s i s k e n e d i s
•
111
bažnyčių galia. Ir kaip įmanoma pavieniais teroro aktais išvaduoti žmogų iš valdžios baimės. Bet Jabrilis nieko jai nesakė, tik ištiesė ranką ir raminamai patapšnojo per petį. – Aš nepadarysiu jums nieko bloga. Jie leisis į derybas. Gyvenimas ir yra derybos. Jūs ir aš kalbėdamiesi deramės. Kiekvienas šiurpus veiksmas, kiekvienas įžeidžiantis žodis, kiekviena pagyra yra derybos. Nežiūrėkite per daug rimtai į tai, ką jums pasakiau. Teresa nusijuokė. Jam patiko, kad jo žodžiai belaisvei pasirodė sąmojingi. Mergina priminė Romeo: abu nuoširdžiai džiaugiasi gyvenimo malonumais, net jeigu tai tik šmaikštus posakis. Kartą Jabrilis tarė Romeo: „Didžiausias teroristas – Dievas.“ Tie žodžiai taip pralinksmino Romeo, kad jis ėmė ploti. Dabar Jabrilį suėmė šleikštulys ir svaigulys. Jis susigėdo, kad nori apkerėti Teresą Kenedi. Jis manė esąs pakankamai subrendęs, atsikratęs tokių silpnybių. Jeigu pavyktų įtikinti ją padaryti tą vaizdo įrašą, jam nereikėtų jos žudyti.