· KerEtoja
1
I
skyrius
šmesta. Tai vienas klaikiausių žodžių, kokius tik gali išgirsti baigia mosios gimnazijos klasės mokinys, ir jie visi skambėjo Tėjos Harman galvoje, senelės automobiliui artėjant prie mokyklos pastato. – Tai tavo paskutinė galimybė, – nuo priekinės automobilio sėdynės pareiškė senelė Harman. – Juk supranti? Vairuotojui stojant prie šaligatvio, ji kalbėjo toliau: – Nežinau, kodėl tave išmetė iš ankstesnės mokyklos, ir ne noriu žinoti. Bet, jei šioje mokykloje kils bent menkiausia prob lemėlė, nebesipriešinsiu ir išsiųsiu jus abi pas tetą Ursulą. Juk jūs to nenorite, ką? Tėja energingai papurtė galvą. Tetos Ursulos namai, dar vadinami Vienuolynu, buvo niūri tvirtovė ant vienišos viršukalnės. Vien akmeninės sienos, tam suma – ir teta Ursula sučiaupusi lūpas, stebinti kiekvieną krus telėjimą. Verčiau jau mirti, nei ten persikraustyti. Greta, ant užpakalinės sėdynės, Tėjos pusseserė Blezė irgi papurtė galvą, nors Tėja nėmaž nesitikėjo, kad ji klausosi. - -
Lisa Smith
Ir pačiai Tėjai sunkiai sekėsi susikaupti. Jautėsi apkvaitusi ir išsiblaškiusi, tarsi viena jos dalis tebebūtų Naujajame Hampšyre, ankstesnio direktoriaus kabinete. Prieš akis ji vis regėjo jo veidą, bylojantį, kad jos su Bleze tuoj bus išmestos – dar kartą. Tas paskutinis kartas buvo baisiausias. Ji niekada neužmirš, kaip pro langus raudonai ir mėlynai mirguliavo policijos au tomobilio šviesos, kaip iš muzikos skyriaus priestato degėsių kilo dūmai, kaip verkė Rendis Marikas, policininkų vedamas į kalėjimą. Neužmirš ir Blezės šypsenos – pergalingos, tarytum visa tėra žaidimas. Tėja pašnairavo į pusseserę. Blezė atrodo graži ir mirtinai pavojinga, bet tai ne jos nuo pelnas. Ji visada taip atrodė; dėl to kaltos pilkos liepsningos akys ir plaukai lyg sustingę dūmai. Ji skiriasi nuo švelnios šviesiaplau kės Tėjos kaip naktis nuo dienos. Dėl Blezės grožio jiedvi nuolat pakliūva į bėdą, vis dėlto Tėja nesiliauja jos mylėjusi. Juk jos augo kaip seserys. O seserystės ryšys yra pats stip riausias – raganoms. Mes negalime leisti, kad mus vėl išmestų. Negalime. Žinau, manai sau, kad ir toliau galėsi taip elgtis, o senoji geroji Tėja ta vęs neišduos – bet šįkart klysti. Šįkart aš tave sustabdysiu. – Tai tiek, – senelė ūmiai baigė pamokymus. – Žiūrėkit, neapsikiaulinkit iki spalio pabaigos, antraip pasigailėsit. Dabar lipkit. – Ji lazda stuktelėjo į vairuotojo galvos atlošą. – Namo, Tobijau. Vairuotojas, studentiško amžiaus vaikinas garbanotais plau kais, iškamuota ir apdujusia veido išraiška, kokią per porą dienų įgaudavo visi senelės mokiniai, sumurmėjo: - -
· KerEtoja
– Taip, ponia, – ir sugniaužė pavarų svirtelę. Tėja surado durelių rankeną ir mikliai išsliuogė iš automobi lio. Blezė išskubėjo įkandin. Senovinis Continental modelio linkolnas nurūko. Tėja su Bleze liko stovėti šiltoje Nevados saulėje, priešais dviaukščių ne degtų plytų pastatų kompleksą – Mido ežero gimnaziją. Tėja sumirksėjo mėgindama išjudinti smegenis. Tada pasi gręžė į pusseserę. – Pažadėk, – niūriai tarė, – kad čia taip nebesielgsi. Blezė nusijuokė. – Aš niekur nesielgiu vienodai. – Supranti, ką noriu pasakyti? Blezė sučiaupė lūpas ir pasilenkusi pasitaisė bato aulą. – Manau, senelė mažumėlę persūdo, ką? Ko gero, ji mums kai ko nesako. Ką turėjo galvoje kalbėdama apie mėnesio pabai gą? – Blezė atsitiesė, atmetė tamsius karčius ir meiliai nusišypso jo. – Ar mums nereikia užsukti į raštinę pasiimti tvarkaraščių? – Atsakysi į mano klausimą? – Ko nors klausei? Tėja užsimerkė. – Bleze, daugiau nebeliko giminaičių. Jei ir vėl taip atsitiks – negi tu nori į Vienuolyną? Blezės veidas pirmą kartą apniuko. Paskui ji gūžtelėjo pe čiais, subangavo laisva rubinų spalvos palaidinė. – Verčiau paskubėkim. Negalime vėluoti. – Pirmyn, – pavargusi tarė Tėja. Ji nulydėjo akimis nueinančią, klubais siūbuojančią pusseserę. Tėja dar kartą įkvėpė, apžiūrėjo pastatus su arkinėmis durimis ir rausvo tinko sienomis. Žinojo tvarką. Dar metus reikės gyventi - -
Lisa Smith
su jais, ramiai vaikščioti koridoriais, žinant, jog skiriesi nuo visų aplinkinių, bet kruopščiai, sumaniai apsimetinėti, kad esi viena jų. Tai nesunku. Žmonės nelabai gudrūs. Tik reikia nuolat būti susikaupusiai. Jau pakeliui į raštinę ji išgirdo garsius balsus. Automobilių aikštelės kampe spietėsi moksleivių būrelis. – Nesiartink. – Užmušk ją! Tėja nepastebimai prisiartino prie grupelės. Bet išvydo, kas guli ant žemės prie šaligatvio, išsigandusi žengė dar tris žings nius ir atsidūrė prie pat padaro. Oi... kokia graži. Ilgas, tvirtas kūnas... plati galva... ir tankiai virpančių raginių žiedų vėrinys ant uodegos. Jų skleidžiamas garsas priminė garų šnypštimą arba meliono sėklų barškėjimą. Gyvatė buvo alyvuogių žalumo, su plačiais baltais rombais per nugarą. Žvynai blizgėjo lyg drėgni. O juodas liežuvėlis mik liai kyščiojo... Pro šalį pralėkė akmuo ir nukrito ant žemės šalia gyvatės. Pakilo dulkės. Tėja pakėlė galvą. Vaikis pakirptais džinsais traukėsi atbulas, atrodė išsigandęs ir išdidus. – Nedaryk taip, – subarė kažkas kitas. – Duokit lazdą, – paprašė dar vienas. – Pasitraukit toliau. – Nudėkit ją. Atskriejo dar vienas akmuo. Tėją supo pikti veidai. Kai kurie buvo smalsūs, kiti sunerimę, dar kiti sklidini tarytum susižavėjimo ir pasibjaurėjimo tuo pat metu. Gyvatės neabejotinai laukė galas. - 10 -
· KerEtoja
Pribėgo berniukas rusvais plaukais, nešinas dvišake lazda. Mokiniai rinko akmenis. Negaliu jiems to leisti, pamanė Tėja. Barškuolės labai glež nos – jų stuburas lengvai pažeidžiamas. Šie vaikiai ir nenoromis ją nugalabys. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji dar spės porai įgelti. Bet ji nieko neturėjo... nei jaspio nuo nuodų, nei švento Jono šaknies jai nuraminti. Nesvarbu. Ji turi ką nors daryti. Rusvaplaukis berniukas suko lazdą tarsi kovotojas, ieškantis silpnos vietos. Vaikai aplinkui tai perspėjo jį, tai drąsino. Gyvatės kūnas kilnojosi, liežuvio galiukas judėjo aukštyn žemyn taip greitai, kad Tėja negalėjo sužiūrėti. Ji buvo įsiutusi. Nusimetusi kuprinę ji užlindo priešais rusvaplaukį. Pamatė, kaip jis persigando, girdėjo kažką suklykiant, bet stengėsi visa tai išmesti iš galvos. Jai reikėjo susikaupti. Tikiuosi, man pavyks... Ji pasilenkė per pėdą nuo barškuolės. Gyvatė susirangė ir pasiruošė kirsti. Priekinė kūno dalis išsi rietė S raidės pavidalo spirale, galvą ir kaklą ji laikė it nuodingą strėlę. Niekas neatrodo labiau pasirengęs pulti nei šitaip susiran giusi gyvatė. Ramiai... ramiai, tikino save Tėja, stebeilydamasi į siaurus tarsi katės geltonų akių vyzdžius. Ji lėtai iškėlė rankas atsukusi delnus į gyvatę. Mokiniai už jos išsigandę aikčiojo. Gyvatė kvėpavo smarkiai šnypšdama. Tėja alsavo tolygiai, stengdamasi skleisti ramybę. Kas gi galėtų padėti? Žinoma, jos globėja, artimiausia širdžiai deivė. Senosios Kretos Eileitija, gyvūnų motina. - 11 -
Lisa Smith
Eileitija, gyvūnų globėja, meldžiu pasakyti šiai būtybei, kad nurimtų. Padėk man, meldžiu, pažvelgti į jos gyvatišką širdelę, kad suprasčiau, ką daryti. Ir tada tai įvyko – įstabusis persikeitimas, nė pačiai Tėjai gerai nesuvokiamas. Dalis jos virto gyvate. Tėjos pasaulėvokos ribos keistai išskydo – ji liko savimi, bet tuo pat metu gulėjo susirangiusi ant šiltos žemės, įtūžusi, išsigandusi, trokšdama grįžti į saugų kreozoto krūmų brūzgyną. Prieš kiek laiko buvo susilaukusi vienuolikos mažylių ir dar kaip reikiant neatsigavusi. O dabar ją supa didžiuliai šilti, greitai judantys sutvėrimai. Dideli gyvi padarai... pernelyg arti. Nereaguoja į mano grasi namus garsus. Verčiau jiems įkirsti. Susidūrusi su maistui netinkamais gyvūnais gyvatė laikėsi tik dviejų taisyklių: 1) mosikuok uodega, kad jie pasitrauktų ir ne užmintų tavęs; 2) jei nepasitraukia, kirsk. Nejudindama rankų Tėja mėgino perduoti naują mintį ma žoms roplio smegenims. Pauostyk mane. Palaižyk mane. Aš ne kvepiu žmogumi. Aš esu Helevaizės dukra. Gyvatė lyžtelėjo jai delną. Liežuvio galiukas buvo toks plonas ir švelnus, kad Tėja vos pajuto prisilietimą. Ji taip pat pajuto, kaip gyvatė mažumėlę aprimo – atsipa laidavo, pasirengė trauktis. Tuoj Tėja jai lieps šliaužti tolyn, ir ji paklus. Už nugaros vėl kilo šurmulys. – Atėjo Erikas! – Ei, Erikai, – barškuolė! Nekreipk dėmesio, paliepė sau Tėja. Naujas balsas, tolimas, bet artėjantis. – Žmonės, palikit ją ramybėje. Ta gyvatė veikiausiai nenuo dinga. - 12 -
· KerEtoja
Visi susijaudinę puolė prieštarauti. Tėja pajuto silpstant ryšį. Susikaupk... Bet tolesni įvykiai niekam nebūtų leidę susikaupti. Ji išgirdo sparčius žingsnius. Iš rytų užslinko šešėlis, ir kažkas aiktelėjo. – Mojavės barškuolė! Tada Tėją tas kažkas stumtelėjo, ir ji nuvirto ant šono. Viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo atsigręžti. Skaudžiai susitrenkė ranką. Ryšys su gyvate nutrūko. Pažvelgusi į rytus Tėja tepamatė žvynuotą alyvuogių žalu mo galvą, judančią taip greitai, kad vaizdas liejosi akyse. Gyvatės nasrai buvo plačiai – stulbinamai plačiai – pražioti, o iltys smigo ją nustūmusiam berniukui į džinsuotą koją.
- 13 -
Lisa Smith
2
B
skyrius
esibūriuojančius mokinius apėmė siaubas. Viskas vyko tuo pat metu; Tėja negalėjo aprėpti įspūdžių gausos. Pusė vaikų išsilakstė. Kita pusė klykė. – Skambink „devyni vienas vienas“... – Ji įkirto Erikui... – Liepiau ją nugalabyti! Rusvaplaukis berniukas puolė į priekį su lazda. Kiti vaikai lakstė ieškodami akmenų. Būrys virto gauja. Gyvatė barškėjo ir bauginamai šnypštė. Ji buvo įpykusi, pasirengusi bet kada vėl kirsti – ir Tėja niekuo nebegalėjo pa gelbėti. – Ei! – nuo šūksnio ji krūptelėjo. Šaukė Erikas, įkirstasis ber niukas. – Nurimkit, žmonės. Jošai, duok man. – Jis kreipėsi į rus vaplaukį su dvišaka lazda. – Ji man nesuleido nuodų. Tik kirto. Tėja spoksojo į jį. Ar tam vaikui galvoj negerai? O mokiniai jo paklausė. Mergaitė duksliais šortais ir vos krū tinę dengiančia palaidine nuleido akmenį. – Leiskit, aš paimsiu... tada nunešiu į krūmus, ir ji niekam nepadarys nieko blogo. - 14 -