Aš esu kinas (1942)
Jaunasis Henris Li liovėsi kalbėjęsis su tėvais, kai jam tebuvo dvylika metų. Ne dėl kokio kvailo vaikiško įgeidžio, o todėl, kad jie to paprašė. Bent taip jis tai suvokė. Jie paprašė, ne – liepė liautis kalbėti su jais gimtąja kinų kalba. Buvo 1942-ieji, ir jie žūtbūtinai troško, kad jis išmoktų angliškai. Todėl Henris dar labiau sutriko, kai tėvas prie mokyklinių marškinių jam prisegė ženkliuką, kuriame buvo įrašyta: „Aš esu kinas.“ Ši prieštara atrodė absurdiška. Jokios prasmės, galvojo jis. Tėvas pernelyg pučiasi. – M mingbak, – pasakė Henris Kantono tarme. – Aš nesuprantu. Tėvas pliaukštelėjo jam per veidą. Vos palietė, tik kad atkreiptų dėmesį. – Baik. Dabar kalbėk tik angliškai. – Tai jis pasakė kin angliškai. – Nesuprantu, – angliškai tarė Henris. – A? – paklausė tėvas. – Jeigu negalima kalbėti kiniškai, kam man nešioti šitą ženkliuką? – A, kaip sakai? – Tėvas pasisuko į motiną, kuri žiūrėjo iš virtuvės tarpdurio. Sumišusi žvilgtelėjo į jį, tik gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie puodų. Sprendžiant iš kvapo, kepė saldų kaštainių pyragą. Tėvas vėl atsisuko į Henrį ir pamojo atgalia ranka vydamas jį mokyklon. Taigi negalėdamas paklausti Kantono tarme, o tėvams vos ne 18
vos suprantant angliškai jis liovėsi klausinėjęs, čiupo kuprinę su priešpiečių krepšeliu ir nulipęs laiptais išėjo į druska bei žuvimi trenkiančią Sietlo Kinų miestelio gatvę.
Rytais atgydavo visas miestas. Vyrai žuvimi ištepliotomis palaidinėmis tampydavo dėžes menkių ir ilgakaklių valgomųjų moliuskų, kone užpiltų ledukais. Henris ėjo pro šalį klausydamasis, kaip jie loja viens kitam kažkokiu kinų kalbos dialektu, kurio net pats nesuprato. Žingsniavo į vakarus Džeksono gatve pro gėlių vežimėlį ir ateities pranašautoją, parduodantį laimės loterijos bilietėlius, priešinga kryptimi nei visi kiti vaikai, traukiantys į kinų mokyklą rytinėje pusėje, kuri buvo tik per tris kvartalus nuo butuko trečiame aukšte, kur jis gyveno su savo tėvais. Šios įprastos rytinės kelionės metu jis kaktomuša susidurdavo su daugybe savo amžiaus vaikų, visi jie traukdavo priešinga kryptimi. – Bak guai! Bak guai! – šūkaudavo jie. O kai kurie tiktai rodydavo pirštais ir juokdavosi „Baltasis velnias“ – tas žodis paprastai būdavo skiriamas baltiesiems, ir tai tik tada, kai patys prisiprašydavo. Beje, kai kurie vaikai jo pagailėdavo, daugiausia buvę klasės draugai ir bičiuliai. Vaikai, kuriuos jis pažino nuo pirmos klasės, – Fransis Langas, Haroldas Ču. Jie pravardžiuodavo jį tik Kasperiu, draugiškojo vaiduokliuko vardu. Na, bent ne peliūkščiu Hermanu ar kokiu ten katinpalaikiu Ketnipu. Ak štai kam jis reikalingas, galvojo Henris žiūrėdamas į juokingą ženkliuką, skelbiantį „Aš esu kinas“. Ačiū, tėti, ko gi nepakabinus man ant nugaros dar ir lentelės su užrašu „Galima spirti“, jei jau apie tai prakalbom? Henris ėmė eiti greičiau, galų gale pasuko už kampo ir patraukė šiaurės pusėn. Pusiaukelėje stabtelėjo prie arkinių geležies vartų Karaliaus gatvėje ir atidavė priešpiečius dvigubai vyresniam 19
už save saksofonininkui, dirbančiam gatvėje dideliam turistų ir savo kišenės džiaugsmui. Nors Boeing Field veikla klestėjo, rodos, gerovė dar nepasiekė vietos gyventojų, tarp jų ir Šeldono. Jis buvo puikus džiazo atlikėjas, jo skurdas visiškai nepriklausė nuo muzikinių gebėjimų, užtat labai priklausė nuo odos spalvos. Henriui jis iškart patiko. Ne todėl, kad abudu buvo atstumtieji, nors pagalvodavo, jog ir tai gali būti tiesa, – ne, jam patiko Šeldono grojimas. Henris nežinojo, kas yra džiazas, ir nujautė, kad tėvai tokios muzikos nesiklausytų, todėl pamėgo ją dar labiau. – Puikus ženkliukas, jaunuoli, – pagyrė Šeldonas ruošdamas instrumentą savo rytiniam koncertui. – Labai geras sumanymas, ypač po Perl Harboro ir kitų nesąmonių. Henris nužvelgė prie marškinių prisegtą ženkliuką, jau buvo jį užmiršęs. – Tėtis sugalvojo, – sumurmėjo. Tėtis nekentė japonų. Ne todėl, kad jie paskandino Jungtinių Valstijų laivą „Arizona“; nekentė, nes jie jau ketverius metus be perstojo bombarduodavo Čongčingą. Pats tėvas niekada ten nebuvo lankęsis, bet žinojo, kad laikinoji Čiang Kaišeko sostinė jau tapo labiausiai subombarduotu miestu per visą istoriją. Šeldonas pritariamai linktelėjo ir paplekšnojo į skardinę dėžutę, kabančią prie Henrio kuprinės. – Kas šiandien priešpiečių? Henris atidavė dėžutę. – Kaip visada. Sumuštinis su kiaušiniu ir alyvuogėmis, šiaudeliais supjaustytos morkos ir kriaušės. Bent jau mama tokia maloni – įdeda jam amerikietiškų priešpiečių. Šeldonas nusišypsojo parodydamas didžiulį auksinį dantį. – Ačiū, sere, ir geros jums dienos. Nuo pat antros dienos Reinyro pradinėje mokykloje Henris savo priešpiečius palikdavo Šeldonui. Taip buvo saugiau. Tėvas pastebimai susijaudino, kai sužinojo, kad jo sūnus priimtas į bal20
tųjų mokyklą Jeslerio kelyje. Abu Henrio tėvai labai tuo didžiavosi. Be perstojo kalbėdavo apie tai draugams gatvėje, turguje ir Bing Kung savanorių draugijoje, kur šeštadieniais nueidavo pažaisti bingo ir madžongo. – Jis pats užsidirbs stipendiją. – Vien šiuos žodžius anglų kalba iš tėvų lūpų jis ir tebuvo girdėjęs. Tačiau Henris visiškai nesididžiavo. Baimės ribas jau seniai buvo peržengęs ir dabar paprasčiausiai kabinosi į gyvenimą. Štai todėl jis ir susivokė palikti Šeldonui priešpiečius – mat pačią pirmąją dieną mokykloje Čezas Prestonas jį sumušė ir tuos priešpiečius atėmė. Beje, sandoris buvo naudingas abiem: grįždamas namo Henris kas dieną iš Šeldono dėžutės dugno išsižvejodavo penkis centus. Iš šių lyg iš dangaus nukritusių pinigų už priešpiečius Henris kiekvieną savaitę nupirkdavo motinai po rausvąją leliją, mylimiausią jos gėlę: jausdavosi šiek tiek kaltas, kad nevalgo su tokia meile pagamintų priešpiečių, todėl stengdavosi atsiprašyti bent gėle. – Iš ko nupirkai gėlę? – klausdavo ji kiniškai. – Šiandienbuvoišpardavimasspecialuspasiūlymas, – suburbuliuodavo jis angliškai mėgindamas paaiškinti. Tą pat sakydavo ir tada, kai pasiųstas į turgų pareidavo nešinas pernelyg didele grąža. Jei sumurmėsi užtektinai greitai, tai galima nebijoti – ji vis tiek nesupras. Sutrikimą jos veide pakeisdavo pasitenkinimas ir linktelėjusi ji įsidėdavo piniginėn tą keistai didelę grąžą. Angliškai ji beveik nesuprato, bet Henris matė, kad jo sugebėjimas derėtis vertinamas palankiai. Jei tik būtų galima taip lengvai išspręsti ir problemas mokykloje. Juk užsidirbti stipendiją Henriui tekdavo anaiptol ne geru mokymusi, o sunkiu darbu. Visa laimė, kad jis išmoko dirbti greitai. Teko. Ypač atlikti užduotis prieš pietų pertrauką – jį visada išleisdavo dešimt minučių anksčiau. Kaip tik tiek, kiek reikia nubėgti į valgyklą, kur pasipuošęs balta iškrakmolyta prijuoste ilgumo net iki kelių jis aptarnaudavo kitus vaikus. 21
Per pastaruosius kelis mėnesius jis išmoko sukąsti dantis ir nekreipti dėmesio į priekabes, ypač peštukų Vilo Vitvorto, Karlo Parkso ir Čezo Prestono. O iš ponios Biti, virėjos, būdavo nedaug naudos. Gyvas vieno iš Henrio mėgstamiausių amerikietiškų žodžių – plati – apibrėžimas: išpurtusi, į tinklelį subruktais plaukais. Ji virdavo „iš rankos“, tiesiogine prasme – viską seikėdama purvinomis suskirdusiomis letenomis. Mėsingi dilbiai tarsi kalbėjo, kad ji nė žinoti nežino, kas yra elektrinis maišytuvas. Bet lyg prie būdos pririštas šuo, kuris nė už ką neatliks savo reikalų tenai, kur miega, ji niekada nevalgydavo savo kūrinių. Pietus visada pirkdavosi. Vos tik Henris pasirišdavo prijuostę, dingdavo nusimetusi tinklelį, pasičiupusi kibiriuką su priešpiečiais ir pakelį Lucky Strike. Atidirbdamas stipendiją valgykloje Henris neturėdavo pertraukos. Kai išeidavo paskutinis vaikas, jis sandėliuke paskubom užkirsdavo konservuotų persikų, visiškai vienas, apsuptas bokštais sukrautų skardinių su pomidorų padažu ir vaisių kokteiliais.
Keiko (1942)
Tą popietę atbėgęs į mokyklos virtuvę Henris pamatė naują veidą, tik jis buvo įsikniaubęs į krūvą burokėliais nutaškytų padėklų, tad matėsi ne kažin kas. Be jokios abejonės, tai buvo mergaitė, galbūt netgi jo amžiaus ir beveik tokio pat ūgio, visiškai pasislėpusi po savo kirpčiukais ir išsitaršiusiomis juodų ilgų plaukų sruogomis. Ji plovė padėklus karštu, garuojančiu vandeniu ir vieną po kito krovė į indų spintelę. Kai lėtai atsisuko, Henris pastebėjo dailius skruostikaulius, tobulą lygią odą be jokių ten strazdanų, gadinančių daugelio kitų mokyklos mergaičių veidus. Bet labiausiai žvilgsnį traukė švelnios kaštonų rudumo akys. Henris netgi galėjo prisiekti užuodęs tarsi jazminų kvapą, paslaptingą ir saldų, vos juntamai dvelktelėjusį šleikščiame virtuvės dvoke. – Henri, čia Keiko, ją ką tik perkėlė į Reinyrą, tačiau ji iš tavosios miesto dalies. – Matyt, poniai Biti, virėjai, atrodė, kad ši mergaitė – dar vienas virtuvės įtaisas. Numetė jai prijuostę ir parodė vietą greta Henrio šiapus bufeto. – Po galais, galvą guldau – judu giminės, a? – Kiekgi kartų jis jau yra tai girdėjęs? Ponia Biti nešvaistė laiko veltui, susirado Zippo žiebtuvėlį ir pasiėmusi priešpiečius išėjo. – Pakvieskit mane, kai baigsit, – pasakė. Kaip ir daugumai tokio amžiaus berniukų, Henriui mergaitės patikdavo daug labiau, nei jis sau būtų pripažinęs ar kam nors parodęs, ypač tada, kai aplink yra kitų berniukų. Jie visi stengdavosi elgtis kuo abejingiau, tarsi mergaitės būtų kokia svetima, ne26
žinoma gyvūnų rūšis. Taigi iš išorės jis elgėsi kaip pratęs, stengėsi neparodyti susidomėjimo, bet slapta džiūgavo, kad virtuvėje nuo šiol matys bent vieną draugišką veidą. – Aš Henris Li. Iš Karaliaus gatvės. Keistoji mergaitė sušnibždėjo: – Aš Keiko. Henris nusistebėjo niekad anksčiau jos nematęs kaimynystėje, bet gal jos šeima ką tik atsikraustė. – Koks čia vardas, Kei Ko? Stojo tyla. Nuskambėjo pertraukos skambutis. Koridoriuje sutrinksėjo durys. Suėmusi abiem rankomis ji susirišo plaukus kaspinu. – Keiko Okabė, – pasakė rišdamasi prijuostę ir laukdama jo reakcijos. Henris apstulbo. Japonė. Kai susirišo plaukus, tai pasimatė dar aiškiau. Ir atrodė sutrikusi. Ką ji čia veikia? Henrio draugų japonų skaičių geriausiai būtų apibūdinęs žodis, besirimuojantis su žodžiu „mėnulis“. Tėvas nebūtų leidęs draugauti. Jis buvo tikras nacionalistas ir, pasak motinos, kadaise netgi labai aktyvus. Dar paauglystėje tėvas bendravo su įžymiu revoliucionieriumi daktaru Sun Jatsenu – šis atvykdavo į Sietlą rinkti pinigų dar neapsiplunksnavusiai Guomindango armijai kovoti su mandžiūrais. Iš pradžių tik kariniais kanalais, o paskui padėjo atidaryti tikrą raštinę. Tik pamanyk, kinų armijos raštinė, ir toje pačioje gatvėje. Štai tenai ir plušėjo Henrio tėvas, rinkdamas tūkstančius kovai su japonais tėvynėje. Jo tėvynėje, ne mano, pagalvojo Henris. Perl Harboro puolimas, be abejo, buvo netikėtas ir siaubingas, bet ir jis nublankdavo lyginant su Šanchajaus bombardavimais ar Nandzingo nusiaubimu, – bent jau taip tvirtindavo tėvas. Kita vertus, Henris to Nandzingo net žemėlapyje nesugebėdavo rasti. Bet vis tiek nedraugavo nė su vienu japoniuku, nors jo amžiaus japonų vaikų buvo kone dvigubai daugiau negu kinų, ir gy27
veno jie tik už keleto gatvių. Henris susigriebė bespoksąs į Keiko; ši nervingai žiūrėjo į jį suprasdama, kodėl taip išpūtė akis. – Aš amerikietė, – ištarė gindamasi. Jis nežinojo, ką atsakyti, taigi nukreipė dėmesį į ordas alkanų vaikų, kaip tik pradėjusias plūsti vidun. – Geriau imamės darbo. Juodu nukėlė šutintuvų dangčius ir kai užuodė smarvę, pasibjaurėję pažvelgė vienas į kitą. Viduje buvo ruda į spagečius panaši košė. Atrodė, kad Keiko tuojau supykins. Henris, labiau pripratęs prie tos šlykščios smarvės, nė nekrūptelėjo. Tik parodė jai, kaip reikia dalyti porcijas senu ledų samteliu. Strazdanoti berniūkščiai trumpai kirptais plaukais, netgi mažesnieji, šūkavo: – Žiūrėkit, činkas atsivedė merginą! Duok daugiau to kiniško ragu! Vieni tyčiojosi, kiti niekinamai ar įtariai spoksojo. Henris tylėjo, sumišęs ir piktas, bet kaip visada apsimesdamas, kad nesupranta. Tuo melu jam pačiam norėjosi tikėti – kad ir dėl savigynos. Keiko pasekė jo pavyzdžiu. Trisdešimt minučių juodu stovėjo greta viens kito kartkartėmis susižvalgydami, su pasitenkinimu pildami kuo daugiau ponios Biti kiaulių jovalo berniūkščiams, kurie šaipėsi pikčiausiai, ir mergaitei, kuri timptelėjusi akių kampučius bjauriai išsiviepė. – Tik pažiūrėkit, net angliškai nekalba! – kvyktelėjo ji. Juodu su Keiko šypsojosi vienas kitam, kol buvo aptarnautas paskutinis vaikas, išplauti ir sudėti visi padėklai su prikaistuviais. Paskui kartu pavalgė priešpiečių sandėliuke – pasidalijo perpus skardinę konservuotų kriaušių. Henriui tą dieną pasirodė, kad kriaušės nepaprastai skanios.
Kelias namo (1942)
Praėjus savaitei po Keiko pasirodymo, Henris jau priprato prie naujosios tvarkos. Juodu kartu pavalgydavo, o paskui, po pamokų, susitikdavo prie sargo kambariuko atlikti antrosios savo darbo prievolės dalies. Kartu plaudavo lentas, valydavo šiukšliadėžes ir į seną už mokyklos styrantį strampą ištvatindavo pašluostes. Gal ir visai nieko. Su Keiko darbas ėjosi greičiau, nuo šiol viso vargo Henriui telikdavo pusė, be to, jis džiaugėsi nauja drauge – na ir kas, kad japonė. Beje, kol po pamokų nudirbdavo visus tuos darbus ir išeidavo į mokyklos kiemą, visi kiti vaikai būdavo spėję išsivažinėti dviračiais ir autobusais. Bent jau turėdavo būti spėję. Bet šiandien, prilaikydamas duris Keiko išeinant iš mokyklos, Henris pamatė laiptų apačioje stovintį Čezą. Matyt, pavėlavo į autobusą, pamanė. O gal pajuto laimės dvelksmą? Gal pastebėjo juos su Keiko apsikeičiant žvilgsniais ar šypsenomis? Net jeigu jis nori įkrėsti man, pagalvojo Henris, nieko tokio, kad tik jos neliestų. Juodu su Keiko nulipo laiptais ir praėjo pro Čezą, Henris arčiau, tarp jos ir peštuko. Henris labai aiškiai suvokė, kad priešas gera pėda aukštesnis už abu. – Ir kur traukiat? Čezas turėjo mokytis aukštesnėje klasėje, bet buvo paliktas antriems metams – du kartus. Henris jau seniai įtarė, jog lieka tyčia, kad neprarastų pozicijų šeštos klasės karalystėje. Ar verta šito atsisakyti, kad aštuntoje klasėje liktum visiškas nulis? 29
– Na, kur dabar susiruošei, japšių draugeli? Keiko jau norėjo atsikirsti, bet Henris ją apkabino ir nusivedė. Čezas užbėgo jiems priešais. – Žinau, kad supranti kiekvieną mano žodį, mačiau, kaip plepėjotės po pamokų. – Tai ką? – burbtelėjo Henris. – Tą. – Čezas griebė jį už apykaklės ir staigiai trūktelėjo artyn, taip arti, kad Henris užuodė jo priešpiečių smarvę – vis dar jaučiamą, svogūnų ir pieno miltelių. – O jei visai tave nutildyčiau, ką? Kaip tada užgiedotum? – Liaukis! – suriko Keiko. – Paleisk jį! – Palik vaikį ramybėje, Čarli. – Lipdama laiptais žemyn ir degdamasi cigaretę įsikišo ponia Biti. Sprendžiant iš jos abejingumo, buvo pratusi prie netikusio Čezo elgesio. – Aš Čezas. – Gerai, mielas Čezai, jei sužeisi tą vaikį, užimsi jo vietą valgykloje, aišku? Klausantis tų žodžių galėjo pasirodyti, lyg jai ne vis viena. Beveik. Niūrus veidas privertė susvyruoti net Čezą. Stumtelėjęs jis paleido Henrį, bet pirma išplėšė iš marškinių ženkliuką su užrašu „Aš esu kinas“, liko skylutė. Čezas prisisegė jį prie apykaklės ir bjauriai nusivaipęs nudrožė sau, matyt, ieškoti, prie ko čia dar pasikabinėjus. Keiko padėjo Henriui atsistoti, padavė knygas. Kai jis atsisuko padėkoti poniai Biti, toji jau drožė šalin. Nė neatsisveikinusi. Vis tiek ačiū. Kažin, ar jai išties rūpi kiemo peštynės, nebent saugo savo padėjėją? Šito Henris nesuprato. Jis nusipurtė dulkes nuo kelnių sėdynės ir išmetė viską iš galvos. Po tos savaitės kartu su Keiko virtuvėje Henris jautė, kad jau niekada nesutriks ir neišsigąs. Kaip keista. O Keiko jeigu po susidūrimo su Čezu ir ėmė galvoti apie jį prasčiau, tai niekaip neparodė. Ji netgi palietė Henriui ranką ir pasiūlė savąją, tik 30
Henris nekreipė dėmesio. Jis nesidrovėdavo mergaičių. Bet japoniukė – tai jau raudona pavojaus vėliava. Tiksliau, balta vėliava su didžiule raudona saule, štai kaip. Tėvas kristų negyvas, galvojo jis. O mieste, be abejo, kas nors gali mus pamatyti. – Ar nuo pat pradžių lankei Reinyrą? Jis pastebėjo, koks ramus jos balsas. Aiški ir paprasta kalba. Angliškai ji kalbėjo geriau nei dauguma jo pažįstamų kinų mergaičių. Papurtė galvą. – Tik nuo rugsėjo. Tėvai nori duoti man vakarietišką išsilavinimą – leisti į universitetą, užuot išsiuntę atgal į Kantoną, kaip kad išsiunčiami kiti vaikai iš aplinkinių gatvių. – Kodėl? Jis nežinojo, ką atsakyti. – Dėl taviškių. – Vos spėjęs išsižioti Henris pasigailėjo išliejęs visos dienos pažeminimą. Bet nors dalis šių žodžių tiesa, ar ne? Akies krašteliu pamatė, kaip ji išriša iš plaukų kaspiną. Ilgos sruogos apkrito veidą, kirpčiukai kone visai paslėpė kaštonines akis. – Atleisk. Tu dėl to nekalta. Tai dėl japonų armijos, kuri užėmė šiaurės rytų provincijas. Kovos vyksta toli nuo Kantono, bet tėvai vis tiek nenori, kad aš ten vykčiau. Daug vaikų iš mūsų miesto dalies eina į kinų mokyklas, o paskui baiga mokslus Kinijoje. Ir mane tėvas planavo tenai atiduoti. Bent jau iki praėjusio rudens. – Ką dar sakyti, Henris nežinojo. – Tai tu gimęs ne Kinijoje? Jis vėl papurtė galvą ir parodė Pirmąją kalvą, kur pačiame Kinų miestelio pakraštyje stovėjo Kolumbo ligoninė. – Gimiau štai tenai. Ji nusišypsojo. – Aš irgi. Esu japonė. Bet pirmiau amerikietė. – Ar tėvai tave išmokė taip sakyti? Vos išsižiojęs Henris panoro nusikąsti liežuvį, taip bijojo ir vėl ją įskaudinti. Galų gale jo tėvai irgi mokino sakyti tą patį. 31
– Taip. Išmokė. Čia atvyko mano senelis, po didžiojo gaisro aštuoniasdešimt devintaisiais. Aš esu jau antros kartos. – Ir todėl tave atidavė į Reinyrą? Juodu praėjo pro juodas geležines Kinų miestelio arkas ir patraukė link Nihonmačio. Henrio gatvė liko už septynių kvartalų, šioje miesto dalyje jis buvo buvęs tik kartą, kai tėvui reikėjo verslo reikalais susitikti su kažkokiu žmogumi Northern Pacific viešbutyje, prie pat japonų turgaus. Ir net tada tėvas užsispyrė išeiti vos sužinojęs, kad tą viešbutį pastatė Niroku (Frankas) Šitamajė, vietinis japonų verslininkas. Jie išėjo nespėjus nė užsakymo atnešti. – Ne. – Ji sustojo ir apsidairė. – Štai dėl ko. Kur bepažvelgsi, visur kabojo Amerikos vėliavos – kiekvienos krautuvėlės lange, prie kiekvienų durų. Bet vis tiek daugumos krautuvėlių langai buvo išdaužyti, kai kurie netgi visiškai užkalti. Priešais užėmęs net trijų automobilių vietą kėpsojo oranžinis viešųjų darbų keliamasis kranas. Jo krepšyje stovintis barzdotas žmogus, nuėmęs lentelę su užrašu „Mikado gatvė“, vietoj jos suko kitą – „Dirborno gatvė“. Henris prisiminė ženkliuką, kurį jam buvo davęs tėvas, ir palietė įplėštą audinį prie širdies, kur jis buvo prisegtas. Pažvelgė į Keiko ir pirmą kartą per visą dieną pastebėjo, kad ji atrodo išsigandusi.
Nihonmačis (1942)
Šeštadieniai Henriui būdavo ypatingos dienos. Kol kiti vaikai prilipę prie radijo imtuvų klausydavosi „Supermeno nuotykių“, Henris kaip galėdamas greičiau atlikdavo skirtus darbus ir bėgdavo laukan prie Džeksono ir Meinardo gatvių kampo. Na žinoma, jam patiko Plieninis Žmogus – o kuriam gi dvylikamečiui nepatiktų? Bet karo metais jo nuotykiai pasidarė lyg ir ne tokie įdomūs. Užuot daužęs kitos planetos robotus, Kriptono sūnus kiauras dienas demaskuodavo kolaborantus ir japonų šnipus, o Henrio tai visiškai nedomino. Bet pats Supermenas jam vis dėlto buvo įdomus. 1942-aisiais didžiausia paslaptis buvo Supermeną įgarsinantis aktorius. Niekas nežinojo, kas jis. Ničniekas. Ir visi vaikėzai buvo apsėsti troškimo atskleisti jo tapatybę. Taigi bėgdamas gatve Henris apžiūrinėjo malonius kostiumuotus ponus su portfeliais ir akiniais, tokius kaip Klarkas Kentas, spėliodamas, ar tik šis negalėtų būti Supermeno balsas. Atkreipdavo dėmesį net į kinus ir japonus – juk niekada nežinai. Paspėliojo, ar Keiko šeštadienio rytais irgi klausosi Supermeno. Pagalvojo, ar nenuėjus į Nihonmačio pusę – tiktai pasidairyti, nieko daugiau. Gal susitiks ją. Kažin, ar toji miesto dalis didelė? Paskui išgirdo tolėliau grojantį Šeldoną ir patraukė muzikos link. Tik šeštadieniais galėdavo pasiklausyti, kaip šis groja. Paprastai grįždamas iš mokyklos pamatydavo Šeldono dėžutėn primesta 33
ne daugiau kaip du tris dolerius smulkiais; tuo metu muzikantas paprastai jau tvarkydavosi ruošdamasis eiti. O šeštadieniais viskas būdavo kitaip. Prisirinkdavo jautrių turistų, jūreivių ir netgi išėjusių pasivaikštinėti Džeksono gatve vietinių, taigi šeštadienis būdavo, anot Šeldono, „algos diena“. Kai Henris priėjo, ten jau stovėjo visas būrys, gal dvidešimt linguojančių ir besišypsančių žmonių, – klausėsi, kaip jo draugas sklandžiai atlieka džiazo gabalą. Henris prasispraudė į priekį ir atsisėdo ant šaligatvio, mėgaudamasis stebėtinai saulėtu oru. Pamatęs jį Šeldonas mirktelėjo nepraleisdamas nė vienos natos. Kai baigė, pasigirdo plojimai ir minia išsiskirstė palikusi gal tris dolerius smulkiais. Šeldonas prie savo dėžutės pasistatė lentelę su užrašu „Kitas numeris po 15 minučių“ ir prisėdo atsipūsti. Kai giliai įkvėpdavo, plati jo krūtinė, rodos, vos išsitekdavo atlaso liemenėje. Apačioje net trūko vienos sagos. – Nemaža minia, – tarė Henris. – Nebloga, nebloga. Betgi pažiūrėkim ir iš kitos pusės: dabar prisiveisė galybė klubų – stipri konkurencija. Savo saksofonu Šeldonas bakstelėjo į eiles sustatytų reklaminių skydų su naktinių klubų pavadinimais vienoje ir kitoje Džeksono gatvės pusėje. Kartą Henris perėjo iš vieno gatvės galo į kitą ir suskaičiavo trisdešimt keturis klubus – tarp jų buvo „Juodi ir įdegę“, „Šokanti kėdė“, „Ubangi“, „Kolonijos klubas“ ir „Džiunglių šventovė“. Ir tai tik legalieji, tokie, kurių neonines iškabas matydavo kas tik nori. Bet buvo dar ir begalė kitų, užsiglaudusių rūsiuose ar užpakaliniuose kiemuose. Tėvas nuolatos skųsdavosi dėl jų keliamo triukšmo. Šeštadienio vakarais Henris pro langą stebėdavo, kaip pasikeičia gatvėse žmonės, einantys pro šalį. Dieną visur šmėžuodavo azijietiški veidai. O vakare praeivių padvigubėdavo, daugiausia tai būdavo baltieji, einantys pasiklausyti džiazo ir pašokti. Kai kada 34
jis išgirsdavo tolumoje silpną muzikos aidą, bet motina neleisdavo gulėti prie atviro lango bijodama, kad nepasigautų slogos ar plaučių uždegimo ir nenumirtų. – Kaip tavo peržiūros? – paklausė Henris, nes žinojo, kad Šeldonas nuolatos ieško pastovaus darbo vakarais. Šeldonas padavė jam kortelę. Joje buvo parašyta: „Vietinis juodasis 493“. – Kas čia? – Ar patikėsi? Įstojau į sąjungą. Baltieji, norėdami gauti daugiau darbo, susibūrė į sąjungą, o juodieji irgi sukūrė savo, taigi dabar gaunam daugiau vienkartinių užsakymų nei galim priimti. Henris nelabai suprato, ką reiškia toji sąjungos kortelė, bet Šeldonas taip susijaudinęs aiškino, kad nė negalėjai suabejoti – tai gera naujiena. – Gavau netgi kvietimą pagroti „Juodųjų briedžių“ klube – šįvakar. Jų nuolatinis saksofonininkas už kažką sėdo į cypę, taigi jie paskambino į sąjungą, o sąjunga paskambino man. Ar gali patikėti? Aš grosiu „Juodųjų briedžių“ klube... – Su Oskaru Holdenu! – baigė Henris. Jis pats nebuvo girdėjęs to žmogaus grojant, bet matė po visą miestą išklijuotas afišas, o ir Šeldonas kalbėdavo apie jį taip, kaip paprastai kalbama apie legendinius didvyrius. – Su Oskaru Holdenu. – Šeldonas linktelėjo, o paskui sugrojo saksofonu kelias linksmas natas. – Tik šį vakarą, betgi užsakymas geras ir žmogus ne bet koks. – Kaip gerai! – išsišiepė Henris. – Iš tiesų puikios naujienos. – Na, jei jau prakalbom apie puikias naujienas, kas toji mažylė, su kuria matau tave einant namo, a? Ar aš ko nors nežinau? Henris pajuto, kaip kaista skruostai. – Ji... ji tik mokyklos draugė. – Mm hm. Gal tavo panelė? Henris tučtuojau šoko gintis. 35
– Ne, ji japonė, draugė. Tėvas užmuštų mane, jei sužinotų. Ir Henris parodė ženkliuką, kurį tėvas davė, kai aną nuplėšė Čezas. – Aš esu kinas. Aš vokietukas. Aš mandarinas – gudrus vyrukas. – Šeldonas tik papurtė galvą. – Ką gi, kai kitą kartą pamatysi savo japoniukę, pasakyk jai: o ai dekite urešii desu. – O ai ty ūū re ši dy su, – pakartojo Henris. – Gana panašu, tai japoniškas posakis – „Kaip malonu, kad susitikome...“ – Negaliu šito sakyti, – nutraukė jį Henris. – Baik, pamatysi, kaip apsidžiaugs. Sakau tai visoms aplinkinėms geišoms, ir jos niekada nesiskundžia, be to, jai patiks, kad išmokai pasakyti jos gimtąja kalba. Išeina labai subtiliai. Paslaptingai. Henris kelis kartus pamėgino balsu ištarti tą sakinį. Ir dar kelis kartus mintyse. O ai dekite urešii desu. – O kodėl tau nenuėjus į Japonų miestelį ir neišmėginus – šiaip ar taip, šiandien aš anksti uždarau kromelį, – tarė Šeldonas. – Dar vienas numeris, o paskui taupysiu plaučius šio vakaro prožektorių šviesai prie Oskaro šono. Henris būtų norėjęs pasižiūrėti ir pasiklausyti, kaip Šeldonas gros su garsiuoju džiazo pianistu. Būtų norėjęs pamatyti, kaip iš vidaus atrodo tikras džiazo klubas. Šeldonas jam buvo pasakojęs, kad daugumoje tokių klubų įrengtos šokių aikštelės, tačiau kai grodavo Oskaras, žmonės tiesiog sėdėdavo ir klausydavosi. Taip gerai jis grodavo. Henriui patikdavo įsivaizduoti tamsią patalpą, visi pasipuošę savo gražiausiais kostiumais ir sukniomis, laiko rankose ilgakojes taures ir klausosi nuo apšviestos scenos besiliejančios muzikos, vidun ritasi vėsaus rūko tumulai, kylantys nuo šaltų juodų vandenų. – Žinau, šįvakar pasirodysi puikiai, – pasakė Henris jau ketindamas eiti pietų pusėn, Japonų miestelio, o ne savo namų link. Šeldonas blykstelėjo savo auksine šypsena. 36
– Dėkui, pone, ir geros jums dienos, – atsakė ir pradėjo ruoštis kitam numeriui. Eidamas Henris vis mokėsi tarti japoniškus žodžius, kartojo ir kartojo – kol baltus veidus gatvėse pakeitė juodi, o šiuos japoniški.
Japonų miestelis buvo didesnis, negu Henris vaizdavosi, – bent keturis kartus didesnis už Kinų, ir kuo toliau jis ėjo, tuo aiškiau suprato, kad surasti Keiko turbūt bus neįmanoma. Žinoma, jis palydėdavo ją šiek tiek iš mokyklos, bet nelabai toli. Juodu tenueidavo iki Hacunekai šokių mokyklos, tada atsisveikindavo, ir jis žvilgsniu lydėdavo ją, tolstančią „Fudži kalno“ viešbučio linkui. Iš šios vietos jis kirsdavo Džeksono kampą, o paskui Karaliaus gatve traukdavo namo. Einant Meinardo gatve atrodydavo, lyg būtum patekęs į kitą pasaulį. Čia buvo japonų bankų, kirpyklų, siuvyklų, netgi dantistų kabinetų ir laikraščių redakcijų. Net dieną švytėdavo blyksintys neoniniai ženklai, kiekvieno gyvenamojo namo prieangyje kabodavo popieriniai žibintai, o vaikai žaisdavo mėgstamiausių japonų krepšinio komandų kortomis. Henris susirado vietą ant suoliuko ir paskaitinėjo vakarykštį Japanese Daily News – didžioji dalis naujienų, jo nuostabai, buvo išspausdinta angliškai. Taišiodo knygynas prieš užsidarydamas išpardavinėjo knygas, o „Nakamuros juvelyrika“ perėjo į naujo savininko rankas. Dairydamasis aplink Henris pamatė daugybę parduodamų smulkių įmonėlių, kai kurios buvo uždarytos vidury baltos dienos. Ir tai visai nenuostabu, nes dauguma straipsnių laikraštyje rašė apie sunkius Nihonmačiui laikus. Matyt, dar prieš Perl Harborą verslas sekėsi nekaip – jau nuo 1931-ųjų, kai Japonija užgrobė Mandžiūriją. Henris šią datą prisiminė tik todėl, kad tėvas dažnai kalbėdavo apie karą Kinijoje. Pasak vieno straipsnio, Čong Va savanorių draugija pakvietė boikotuoti visą japonų bendruomenę. Henris nežinojo, kas ta Čong Va, gal koks kinų 37
miestelio komitetas, kaip ir Bing Kung draugija, kuriai priklauso jų šeima, – tik didesnė ir labiau politizuota, apimanti ne tik kaimynystėje gyvenančius kinus, bet ir visą kraštą, visus tongus – tai visuomeniniai tinklai, kartais labiau primenantys gaujas. Jo tėvas vienai tokiai kaip tik ir priklausė. Matydamas tas minias žmonių, vaikštinėjančių šaligatviais, perkančių ir besilinksminančių, Henris nelabai tikėjo sunkiais laikais, boikotais ir užkalinėtomis, vėliavomis apkarstytomis parduotuvėmis. Stumdydamiesi gatvėse dauguma vietinių nekreipė į jį dėmesio, tik maži japoniukai praeidami rodydavo pirštais ir kažką sakydavo, bet tėvai juos tuojau nutildydavo. Minioje pasitaikydavo vienas kitas juodas veidas, o balto – nė vieno. Staiga Henris sustojo lyg įbestas, nes pagaliau staiga išvydo Keiko veidą – ar bent jau nuotrauką – tarp kitų nuotraukų „Očio fotografijos ateljė“ lange. Štai toji ruda nuotrauka, maža mergaitė sėdi gerokai jai per dideliame odiniame krėsle ir laiko rankose puošnų japonišką skėtį, bambukinį, su koi atvaizdu. – Konničiva, – pasveikino jį iš tarpdurio japonas, pažiūrėti dar gana jaunas. – Konničiva, ototo san. Sutrikęs taip staiga užkalbintas japoniškai, Henris atlapojo paltą ir parodė savo ženkliuką su įrašu „Aš esu kinas“. Jaunasis fotografas nusišypsojo. – Ką gi, kiniškai aš nemoku, o jums šiandien pasisekė – ar nenorėtumėt nusifotografuoti? Prisėsite? O gal ko ieškote? Dabar atėjo eilė nustebti Henriui. Jaunasis fotografas angliškai kalbėjo beveik tobulai, palyginti su jo paties sunkiai suprantamu marmaliavimu. – Šios mergaitės, mes kartu lankome mokyklą. – Okabės? Jie leidžia dukterį į kinų mokyklą? Henris mostelėjęs ranka papurtė galvą. – Taip, Keiko Okabės. Mes abu lankome Reinyro pradinę – baltųjų mokyklą, anapus Jeslerio kelio. 38
Tylos akimirką užgožė pro šalį prariaumoję automobiliai. Henris žiūrėjo į fotografą, o tas apžiūrinėjo Keiko nuotrauką. – Tada judu abu, matyt, ypatingi mokiniai. Kažin, nuo kada būti ypatingam pasidarė šitaip sunku? Tarsi koks prakeiksmas. Nieko čia ypatingo – užsidirbinėti stipendiją Reinyre. Ničnieko. Na, šiaip ar taip, jis atėjo čia kai ko ieškodamas. Tai gal ji ypatinga? – Ar žinote, kur ji gyvena? – Ne. Atleiskit. Bet dažnai juos matydavau netoli Nippon Kan pastato. Tenai yra parkas, taigi galėtumėt pasidairyti. – Domo, – padėkojo Henris. Tai buvo vienintelis japoniškas žodis, kurį jis mokėjo, – be to, ko išmoko iš Šeldono. – Nėra už ką. Ateikit dar, aš jus nufotografuosiu! – šūktelėjo fotografas. O Henris jau ėjo gatve.
Pro Kobės parką Henris su Keiko praeidavo kiekvieną dieną grįždami iš mokyklos, tad šį parką kalvos šlaite jis pažino iš begalės eilėmis iki pat gatvės susodintų vyšnių. Kitoje gatvės pusėje kūpsojo Nippon Kan rūmai; tiesą sakant, tai buvo gal labiau kabukio teatras, apklijuotas niekada nematytų – niekada nė negirdėtų – vaidinimų afišomis: O Some Hisamacu, Juku No Ičija buvo užrašyta angliškai ir kandži – hieroglifais. Kaip ir Kinų miestelyje, šeštadieniais čia, rodos, irgi viskas atgydavo. Henris ėjo paskui žmones, išgirdo muziką. Priešais Nippon Kan teatrą vyko gatvės vaidinimas: tradiciniais kostiumais su visomis detalėmis pasipuošę artistai kovėsi tvaskančiais kardais, tie su švilpesiu skrosdami orą spyruokliavo ir lankstėsi. Už jų muzikantai grojo kažkokiais keistos formos instrumentais, primenančiais tristyges gitaras. Visai nepanašiais į kantonietiškuosius smukelius, arba gaohu – dvistygius instrumentus, Henrio girdėtus kinų operų kovos scenose. 39