Issuu

U v e rt i 큰 r a

(...) Kelionė į praeitį kainuoja keturis svarus – tokia bilieto į Betnal Gri no vaikystės muziejų kaina. Imis skaičiuoja kišenėje sugraibytas monetas. Jau beveik septinta valanda, muziejus tuoj bus uždarytas. Būtų galima padaryti išimtį ir įleisti jį nemokamai. Bet kasininkė griežtai laikosi taisyklių ir net nesvarsto tokios galimybės. Jis pagaliau sukrapšto reikiamą sumą. – Lygiai keturi svarai! – sušunka eidamas prie kasininkės, bet ši nė nešypteli, jos visai nejaudina vaikino veide atsispindintis nekan trumas. Nužvelgia jį bejausmiu žvilgsniu, o jam pradėjus apžiūri nėti muziejų vėl įsispitrija į tuštumą. Kasininkė kėkso nekrutėda ma it besmegenis manekenas. Dulkėtose vitrinose išdėlioti seni pliušiniai meškinai, spalvoti mediniai traukinukai, spyruokliniai sukučiai, mašinėlės su peda lais ir kaleidoskopai – nė vienas jų per daug neužkabina akies. Imis apžiūri tuos senus žaislus, atspindinčius skirtingus laikotarpius, ir galvoja, kad jie priklausė laimingiems vaikams. Betnal Grino vaikystės muziejaus lankytojai susigraudina vis prie skirtingų vitrinų. Pagyvenusiems žmonėms tai nutinka išvy dus senuosius žaislus. Jaunuoliai darkart išgyvena praeitį prie pa skutinių stendų, skirtų ką tik pasibaigusiai vaikystei.

Imiui taip neatsitinka, jis užaugo vaikų namuose – šis muziejus neturi specialaus skyriaus tokiems kaip jis, vaikystėje ne kažin ką turėjusiems, užtat ištyrinėjusiems miškus, plaukiojusiems ežeruo se, mačiusiems gyvus elniukus, gainiojusiems kiškius ir žaidusiems tarp perregimų voratinklių. Imis nepažinojo savo tėvų, o vis dėlto įstengė būti laimingas. Toks jis jaučiasi ir šiandien, lankydamasis kitų vaikystės muziejuje. Jis užsimerkia. Tamsoje ieško prisiminimų norėdamas darkart juos išgyventi, kol suvokia, jog vaikystės muziejų nešiojasi savyje. Tai išskirtinis, ypatingas muziejus, esantis tik jo prisiminimuose, – jam aplankyti bilieto nereikia.

(...) Imis eina per Karalienės Viktorijos parką. Šis parkas labai gražus dieną, bet pavojingas naktį, kai rūkas apgaubia akmeninius vilkus, saugančius juodus aprūdijusius vartus. Ponia Lin, pas kurią jis gyvena, šimtą kartų įspėjo nesiartinti prie parko vėlų metą ir apeiti jį iš tolo. Ji sakė, kad tarp parko me džių netoli rožyno slepiasi Anitos Gasler šmėkla – visai neseniai šią pabėgioti išėjusią merginą negyvai užspardė paauglių gauja. Bet Imiui nebaisu pavojų – jis pratęs vaikščioti tamsoje, tad dabar kulniuoja per parką neskubėdamas, it Anita Gasler niekad nebūtų čia nužudyta. Jam ši vieta patinka ir naktį – ji tyli ir sustingusi kaip miškas aplink vaikų namus Vengrijoje. Po kelionės į Betnal Griną troškiame raudoname metro vagone, tirštai prisigrūdusiame žmonių, kur karštas oras suvelia mintis, jis nekantravo išeiti į atvirą erdvę. Norėjo pajusti vėją. Laimė, Londone gausu negyvenamų vietų – milžiniškų parkų, kuriuose gali pamiršti kitus ir galvoti tik apie save. Ir šiandien taip nutinka. Ir šiandien Imis pereina Karalienės Viktorijos parką mė gaudamasis tuščia erdve tarsi gaivaus oro gurkšniu. Netrukus jis bus namie. Įėjus tvokstelės lipnus virtų brokolių kvapas, jis nusismauks batus nenusirišęs raištelių, pasidės juos šalia

šeimininkės batelių ir užsidarys kambaryje skaityti jam neseniai įteiktos atmintinės. Tai plono melsvo popieriaus knygelė iš vos ke lių smulkiai prirašytų puslapių. Iš jos eilučių Imis sužinos, kaip tapti geru pagalbiniu darbuoto ju ir kaip pakilti kavinių tinklo, kuriame ką tik įsidarbino, karjeros laiptais.

Pirma dalis

P i r m a s v e ik sm a s Main킬 menas

(...) Šiandien mažieji vaikų namų gyventojai apsiklijavo veidus širdelės formos lipdukais. Prisilipdė jų visur, kur tik įmanoma: ant kaktos, smakro, skruostų, aplink akis ir net ant nosies galiuko. Didžiulia me variniame katile jau seniai burbuliuoja guliašas, tarp parko me džių sklando gardus jo aromatas. Lorantas su Laciu rungtyniauja, kuris pririnks daugiau šakelių laužui kurstyti, Marcelis ir Gaboras darkyta anglų kalba dainuoja „Queen“ dainas, Davidas siekia patraukti visų dėmesį įspūdingais kūlversčiais, Konradas ir Ištvanas ginčijasi, kuris futbolininkas ge resnis. Tuo metu Arpadas pasislėpęs už suoliuko krapštinėja nuo tor tų šonų kedrų riešutus, bet yra laiku sustabdomas. Jį paskundžia Adamas: – Žė tata Arpis torta kato, – pasako jis vienai auklėtojai savo paslaptinga kalba, susikurta rūsio tyloje, kur praleido pirmuosius vaikystės metus: jį prižiūrėjo tik šuo ir sargas, įpareigotas atnešti jam valgyti ir nuprausti. Tokių švenčių pasitaiko nedažnai. Dvigubas gimtadienis su dvi guba torto porcija ir aviečių sirupo sklidinomis stiklinėmis. Visus pagauna smagi parke tvyranti nuotaika, džiugina suolai aplink il

gus specialiai čia atneštus stalus, upės čiurlenimas tarp žalių pyli mų, didžiulės keistų medžių šakos. Jei laimė turėtų garsą, jis skam bėtų kaip ši šventė. Vaikų galvose dabar nebėra praeities. Ką jau Landoro vaikai moka, tai moka – gyventi dabarties aki mirkomis. Jie neleidžia tam, kas buvo, sugadinti nė vienos dabar ties minutėlės. Guliašas baigė troškintis, vaikai sustoja į eilę su lėkštėmis ran kose. Stalai dailiai padengti: ant jų išdėliotos žvakės, auklėtojos Bjankos Austrijos pasienyje surinktos laukų gėlės ir raudonos dvi sluoksnės servetėlės, ištraukiamos tik ypatingomis progomis. Vaikai tvarkingai laukia savo eilės ir tarsi pakerėti spokso į gar džiai garuojantį guliašą. Pirmųjų lėkštės jau pilnos, bet dar nevalia pradėti valgyti – reikia palaukti, kol bus patiekta visiems ir kol di rektorius pasakys sveikinamąją kalbą. Tuo metu auklytė Ada tarp stalų nešioja duonos pintinę. – Ar galiu paimti dvi riekeles? – paklausia Barnabašas. Šiandien jo gimtadienis ir jis žino, kad turi tokią teisę. Šalia sėdintis Jančis įsideda į burną visą aštrųjį pipirą ir kaip tik tada, kai visi plyšta juokais iš jo raudoniu išmušto veido, atsistoja direktorius ir pradeda kalbėti. Jo balsas griežtas, keliantis baimę, įstengiantis akimirksniu visus nutildyti. Direktorius kalba trumpai, pasveikina sukaktuvininkus ir iškil mingai paspaudžia jiems ranką. – Sveikinu! – sušunka, lyg gimimo diena būtų tų našlaitėlių nuopelnas ar koks jų įveiktas išmėginimas. Pagaliau galima pradėti. Guliašas karštutėlis ir skaudžiai degina liežuvį, bet vaikai pas kubomis jį suryja: bijo, kad po antrą porciją gaus tik greičiausieji.

Tačiau šiandien nereikia dėl to rūpintis – guliašo pakaks visiems, duonos taip pat, dar yra tortų ir gazuotu vandeniu skiesto aviečių sirupo. Barnabašas šypsosi. Jam ką tik sukako vienuolika metų. Jei būtų gimęs Amerikoje, jau būtų aktorius. Jis turi viską, ko reikia: nieko nesivaržo, iš veido tikras padauža, ir taip įtikimai gestikuliuoja, kad kiekvienas jo žodis atrodo švenčiausia tiesa. Jo broliui Filipui sukako dešimt metų. Jis drovus, švelnesnio būdo ir baisus melagis. Juodu į vaikų namus pateko prieš keletą mėnesių. Čia jiems tar si atostogos – džiūgauja it turčių vaikai vasaros stovykloje, pirmą kart paragavę laisvės. Šiandien juodu laimingiausi iš visų vaikų. Džiaugiasi guliašu ir tortais, o labiausiai dovanomis, kurias netrukus gaus. Taip ir turi būti – tegul iki soties pasimėgauja laime. Tegul sukaupia ją širdyje, saugiai paslepia sielos podėlyje, kad galėtų išsitraukti dvasią su kausčius šalčiui. O jo neteks ilgai laukti. Filipas su Barnabašu greitai ims kažką įtarti. Ims klausinėti au klytės Ados, kodėl mama dar negrįžo iš Austrijos. Anksčiau ar vė liau jiems įgris kalbėti su ja telefonu ir užsinorės pamatyti. Kad nepristigtų pasiteisinimų, Ada ir kitos auklytės jiems kar tos, kad darbas Austrijoje labai įtemptas ir mama užtruko ilgiau, nei tikėjosi. Tokio melo pakaks ilgam – metams, dvejiems, gal net trejiems. Bet paskui – visai netikėtai – Filipas su Barnabašu viską sužinos. Paslapties nebebus galima išsaugoti, melo siena ims trū kinėti ir tiesa pergalingai prasiverš – tik kad jos pergalė neatneš jokios naudos ir galutinai juodu palauš. Tai nutiks niekuo neypatingą dieną, gal net šviečiant saulei. Kas nors kaime be užuolankų išrėš, kad jų mama visai ne Austrijoje

ir nedirba jokiame vynuogyne. Ji sėdi kalėjime. Iki gyvos galvos. Už tai, kad nužudė savo mažiausią vaikelį – nuskandino jį vonioje. Jie sužinos tai ir dar daugelį kitų detalių. Išgirs, kad mama sirgo depresija, kad ją išsekino nėštumai vienas po kito, kad negyvą nau jagimį ji suvyniojo į juodą šiukšlių maišą ir tame trapiame plastiki niame karstelyje įmetė į upę. Tiesa pasirodys esanti žiauri, bet šiandien ji dar toli ir Barnaba šas su Filipu iš širdies smaginasi. Jie su įkarščiu užpučia žvakutes ir susijaudina gavę iš direktoriaus dovaną. Pasaka – lipnia juostele surišta šokolado plytelė ir kramtomosios gumos kvapo dušo želė! Kokia nuostabi akimirka... Ji pasidaro dar gražesnė direktoriui pra nešus, kad ir Imis iš Londono atsiuntė dovanų. Paketas padedamas ant stalo, vaikai apstulbę spokso į jį, tarsi tai būtų ne paketas, o stebuklingas žiburys ar koks kitas pasakose minimas daiktas. Filipui su Barnabašu pasidaro smalsu. Jie pirmąkart regi savo vardus ant pašto siuntinio ir tai jiems padaro įspūdį. Broliai pasi junta dideli. Tiesą sakant, įspūdingai atrodo ir oranžinis pašto žen klas su karalienės Elžbietos atvaizdu. Tai naujas, vertingas dalykas. Barnabašas pagalvoja, kad vėliau pagarinęs pašto ženklą atlipdys nuo popieriaus ir pasidės į raudonąją dėžutę, prie stiklo rutuliukų ir kitų jam svarbių daiktų. Siuntinyje pridėta galybė dovanų: įvairiausių formų ledinukų, sukutis, medinė pelytė su uodega iš virvelės, sviestinių sausainių pakelis ir dešimt saldymedžio ritinėlių. Pagaliau išdalijami torto gabalėliai. Kokie jie dideli! Argi kam rūpi, kad nuo šonų nukrapštyta keletas kedrų riešutų? Vaikai tylomis gardžiuojasi. Baigę valgyti surankioja trupinius ir, kaip visada, išlaižo lėkštes, kad nė kruopelė nenueitų veltui.

(...) Tą dieną, kai Imis paliko vaikų namus, lijo. Vaikai po vieną su juo atsisveikino. Didieji neverkė, o mažiukai neišlaikė. Imis vienas pės čiomis nuėjo į mažutę žalią Landoro stotį. Baisiai nykią vietą su įskilusiais laukiamojo salės langais, meilės prisipažinimais ant tua leto sienų, karstą primenančia kasininkės būdele su pageltusiomis nėriniuotomis užuolaidėlėmis, ranka pakeverzotais bilietais, juodu plastikiniu laikrodžiu garsiai tiksinčia rodykle ir aprūdijusiais bė giais, čia ir pasibaigiančiais, mat Landoras – paskutinė stotelė. Čia baigiasi Vengrija ir prasideda kitokia Europa. Imis labai ilgai laukė šios kelionės, prieš miegą bene tūkstan čius kartų ją įsivaizdavo. Dažnai svajodavo apie paskutinę išvyki mo akimirką: kaip stoties viršininkas raudona kepure – juokinga, labiau tinkančia cirkui – tekinas kerta bėgius, iškelia žalią lazdelę ir sušvilpia pranešdamas mašinistui, kad gali važiuoti, kaip traukinys pajuda, atitolina jį nuo praeities ir priartina prie ateities, kurią jis įsivaizdavo pilną stebuklų ir įstabių dalykų. Viskas lygiai taip, kaip Imis svajojo. Traukiniui pajudėjus jis užsimerkia ir prisimena, kaip vaikys tėje sudėliojo princo Čarlzo ir princesės Dianos dėlionę. Paskui

iana žuvo, o keletas dėlionės detalių pasimetė, bet ji liko kaboti D virš jo gulto ir netrukus atiteks naujam vaikui. Imiui Londonas reiškia viską. Tai visatos centras, emocijų kalvė, visiška priešingybė vaikų namų nepritekliui, vienodų dienų nuspė jamumui. Iš pradžių jis važiavo per atviras kaimo vietoves ir mažus mies telius. Traukinys buvo senutėlis, su plastikinėmis sėdynėmis, pra plyšusiais ir nebeužsiūtais ranktūriais, pro kurių skyles veržėsi geltonas porolonas. Pro akis praslinko prastai sumeistrautos bai dyklės, balti namai prakiurusiais stogais, raudonos tolimų bažny tėlių varpinės, pasipūtėlis ūsuočius prie automobilio vairo, skurdūs keliautojai su cigaretėmis be filtro. Traukiniui artėjant prie Sombathėjaus jie pravažiuodavo stotis be pavadinimo. Įlipdavo ir išlipdavo įdomūs degtine trenkiantys keleiviai rūsčiais žvilgsniais pavargusiuose veiduose, suskirdusiose rankose tvirtai spaudžiantys krepšius, kupinus aitriai kvepiančių šviežių svogūnų ir dar šiltų kiaušinių; moterys po sijonais buvo pasivilkusios vyriškas pižamas, kad nesušaltų. Pro langus šmėžavo aplūžusios vištidės, kiparisų medelynai, voverės ir ramiai žolę rupš nojančios ožkelės, netrikdomos net pro šalį dundančio traukinio. Daržuose kėpsojo didžiulės kopūstų gūžės ir milžiniški moliūgai. Imis nutarė visa tai palikti.

(...) Šventė baigėsi, vaikai lipa į miegamuosius ilgais plačiais laiptais, nuo viršaus iki apačios aidinčiais jų džiaugsmu. Šiandien laimin gas net Andrašas, kitų pramintas Liūdesiu, – ir jo žandai pagaliau įkaitę nuo susijaudinimo. Vaikų namų pilkumoje aiškiai švyti jo raudoni, prakaitu žvilgantys skruostai. Ir kiti berniukai apkvaitę iš laimės, jie po dvi pakopas lekia laiptais, gainioja vienas kitą, lenk tyniauja, kuris pirmas pasieks antrą aukštą, ir nesiliauja žaisti tol, kol ateina metas kiekvienam pasitraukti į savo „rojaus kampelį“. Šitaip auklytė Ada vadina kiekvienam vaikui skirtą plotelį miega majame. Toji erdvė mažutė, bet kartu pakankamai didelė visam žmogaus pasauliui sutalpinti. Čia, šiuose kambarėliuose be paslapčių, šiuose rojaus (turčių akimis – pragaro) kampeliuose, tarp girgždančių lovų ir drėgnų čiužinių, tarp futbolininkų plakatų ir išblukusių lipdukų, tarp pa žymių knygelių, priklijuotų prie spintų, ir nuotraukų su pusnuogė mis manekenėmis, kiekvienas išlaisvina vaizduotę. Sienas galima nudažyti skirtingomis spalvomis, prie lubų prika binti iš popieriaus iškirptus drugelius, senuose arbatos puodeliuo se be rankenų auginti kaktusiukus, džiovinti laukų gėles, kolekcio nuoti kaštonų kiautus, knebinėti radijo tranzistorius ir kaupti šir

džiai brangius daiktelius, turinčius tik simbolinę, asmeninę vertę. Čia knibždėte knibžda ir gyvų padarėlių: žiurkėnų, jūrų kiaulyčių, sraigių, vabalų, vėžlių ir kanarėlių. Vieni berniukai kaupia išsikro vusias baterijas, kiti – varžtus ir sraigtus. Dar kiti per ilgas popietes prirašo lapų lapus beprasmių žodžių, dailiausia rašysena lygiai pil do senų užrašinių eilutes. Daugiausia gyvūnėlių turi Jakobas. Jis augina dagilį, septynis žiurkėnus, su kuriais nuolat šnekučiuojasi, dar – didelį vėžlį, kurį kasdien pabučiuoja ir paglosto. Jam jis medžioja vorus – sugauna ir dar gyvus uždaro į seną fotojuostelės dėklą. Vėžliui vorai be galo patinka, jis sugurkia juos it plaktą grietinėlę. Jakobas dievina savo vėžlį, be paliovos it pakerėtas stebi jį sun kiai nusakomu žvilgsniu, kupinu rūpesčio ir meilės. Filipas išsidėliojo ant lovos savo dovanas. Oho, koks turtas! Jis gavo tris plyteles šokolado, dantų pastos tūbelę su dinozaurų pie šinėliais, stiklo rutuliukų maišelį, sukutį ir net „Nutellos“ kremo indelį. Filipas viską parodo broliui Barnabašui ir įpareigoja jį tarpi ninkauti mainant kai kuriuos dalykus. Natūriniai mainai – šiuolaikiniame pasaulyje nebetaikoma sistema – Landoro vaikų namuose yra populiariausia prekybos forma. Barnabašas šioje senovinėje veikloje nepralenkiamas: jis moka priversti kitus trokšti jo turimo daikto, o jo mainai galiausiai virsta tikrų tikriausiomis varžytynėmis ir atneša jam neregėto pelno. Barnabašas – puikus manipuliatorius. Jam beveik visada pa vyksta apvynioti žmones aplink pirštą. Jis manipuliuoja kitais vai kais, auklyte Ada ir visomis kitomis auklėtojomis. Užaugęs jis bus suvedžiotojas arba politikas ir tikrai padarys nelaimingus daugybę žmonių. Bet kol kas jis to nežino. Berniukas stovi priešais suskilusį

veidrodį, kreivai prikabintą už jo lovelės, per didelius vargus kil noja penkių kilogramų svarmenis ir patenkintas žiūri į smulkius raumenų iškilumus – džiaugiasi, kad jie bent mažumėlę padidėjo. Barnabašas įsimylėjęs save. Jis stiprus. Niekada neverkia. O vis dėlto prieš eidamas miegoti turi išgerti geltonąją piliulę. Tą nuo sisiojimo į lovą. To jis baisiausiai gėdijasi. Norėtų, kad Ada ir kitos auklytės laikytų tai paslaptyje, kad neduotų piliulės kitiems matant. Būtų geriausia, jei įteiktų ją slapčia, kad ir telefono kambaryje – jame niekada nieko nebūna. Jam įgriso būti vadinamam Mižniu mi Barniu ar Šlapiakelniu Barniu. Tokią negarbingą pravardę jis priverstas paneigti vis įspūdingesniais drąsos išmėginimais: kartą net vinimi prasidūrė ausies spenelį. Ėmė ir persismeigė ausį kaip niekur nieko, net akys nežybtelėjo. Tačiau vinis buvo aprūdijusi ir skylė bjauriai supūliavo – ausis ištino ir ją dvi savaites teko gydyti antibiotikais. Nieko nepridursi – reikia nemenkos drąsos nė nemirktelėjus susivaryti vinį į ausį. Tą Barnabašui ir reikia įrodyti, kad vaikai liautųsi jį bjauriai pravardžiavę. Tačiau pravardės taip greitai nepamirštamos. Taigi šis stiprus ir kartu silpnas berniukas kas naktį užmiega tikėdamasis neprišlapinti lovos ir svajodamas vieną dieną tapti „Formulės–1“ pilotu. Svajonės – vargšų narkotikai. Vargšai prie jų pripranta. Auklytė Ada tai puikiai žino ir išmintingai pataria našlaičiams trokšti tik vieno dalyko vienu metu ir sutelkti visas jėgas tik jam įgyvendinti. Taip vaikai pamažu pažįsta neapčiuopiamą troškimų pasaulį. Tų troškimų yra pačių įvairiausių: nuo sportbačių iki ferario. Pasirinkimas toli gražu nelengvas. Jie valandų valandas mąsto, kuris troškimas svarbiausias, galiausiai apsisprendžia ir ima juo rū

pintis kasdien maitindami viltimi ir skirdami jam visą savo įkarštį ir energiją. Auklytė Ada teisi: troškimai – tai ateities deguonis, tačiau išties laimingas gali būti tik šią akimirką. Gailėjimasis to, kas buvo, ar iš gyvenimas dėl to, kas dar nenutiko, labai nualina sielą ir galiausiai ją palaužia. Štai kur slypi Landoro našlaitėlių paslaptis, štai todėl jie moka džiaugtis, nors yra tikri nelaimėliai. Dėl to moka vertinti kiekvieną akimirką, išgyventi ją iki galo, tarsi ji būtų vienintelė tokia per visą gyvenimą. Per gimtadienio šventes jie iš širdies linksminasi, pasigardžiuo dami kerta dideles riekes auklyčių iškepto obuolių vyniotinio ir pasijunta laimingi, kai vaikščiodami kaime randa braškę, vyšnią ar kokį prinokusį vaisių. Tais retais kartais, kai galvoja apie ateitį, jie puoselėja savo sva jonę vildamiesi, kad ji vieną dieną išsipildys. Mat viltis stipri, tai nekaltas, bet galingas narkotikas, gebantis nustelbti visa kita. Net neviltį.