Issuu

Jeffer y Deaver

3 skyrius

aktaras Bergeris geriausiai mokėjo elgtis su ligoniu iš visų Raimo kada nors sutiktų žmonių. Kas jau kas, o Linkolnas Raimas apie tokį elgesį išmanė. Sykį jis suskaičiavo per paskuti nius trejus su puse metų susidūręs su septyniasdešimt aštuoniais diplomuotais, medikų organizacijoms priklausančiais gydytojais. – Gražus vaizdas, – tarė Bergeris, žvelgdamas pro langą. – Tikrai? Labai gražus. Dėl lovos aukščio Raimas nematydavo nieko daugiau, tik ūkanotą dangų, plytintį virš Centrinio parko. Šis dangus – ir paukščiai – buvo vieninteliai regimi daiktai nuo to laiko, kai prieš pustrečių metų jis čia atsikraustė iš savo paskutinės reabilitacijos ligoninės. Dažniausiai būdavo užtraukęs naktines užuolaidas. Tomas užsiėmė boso vartymu, – šis manevras padėdavo iš valyti plaučius, – paskui šlapimo pūslės kateterizavimu, kartoti nu kas penkias ar šešias valandas. Po stuburo smegenų traumos sfinkteriai gali likti atsileidę arba užsivėrę. Raimo laimei, jo sfink teriai nuo spaudimo užsivėrė – laimei su sąlyga, kad netoliese bus žmogus, galintis keturis kartus per dieną atverti nelinkusį ben dradarbiauti kanalą kateteriu ir K-Y geliu. Daktaras Bergeris profesionaliai stebėjo procedūrą, bet Rai mas nekreipė dėmesio į privatumo stoką. Luošiai pirmiausia at sikrato drovumo. Nors kartais neryžtingai bandoma pridengti ar paslėpti valomą, tuštinamą ir apžiūrimą kūną, tikrieji, macho luošiai nesuka dėl to sau galvos. Pirmajame Raimo reabilitacijos centre, kuriam nors pacientui grįžus iš vakarėlio ar pasimatymo,

Jeffer y Deaver

kitą rytą visi palatos draugai pririedėdavo vežimėliais prie jo lo vos patikrinti išskiriamo šlapimo kiekio, – tarsi kokio išvykos sė kmingumo barometro. Kartą Raimas pelnė begalinį likimo drau gų susižavėjimą stulbinama 1430 mililitrų padala. – Daktare, žvilgtelėkit į palangę, – tarė Raimas. – Aš turiu an gelus sargus. – Gerai. Vanagus? – Sakalus keleivius. Paprastai jie suka lizdus aukščiau. Neži nau, kodėl pasirinko gyventi su manimi. Bergeris žvilgtelėjo į paukščius, paskui vėl nuleido užuolaidą ir nusigręžė nuo lango. Paukščiai jo nedomino. Jis nebuvo stam bus, bet atrodė geros formos, bėgikas, kaip spėjo Raimas. Grei čiausiai bebaigiąs penktą dešimtį, bet juoduose plaukuose nema tyti nė vienos žilos sruogelės, puikia išvaizda jis panėšėjo į žinių pranešėją. – Tai bent lova. – Ar jums ji patinka? Clinitron lova buvo didelė stačiakampė, kone toną sverianti plokštė, pripildyta silikonu aptrauktų stiklo rutuliukų. Tarp Rai mo kūną laikančių rutuliukų sruveno suspaustas oras. Jei jis būtų pajėgęs ką nors justi, tikriausiai būtų manęs, kad plaukia. Bergeris siurbčiojo Tomo atneštą kavą; Raimo palieptas ją at nešęs jaunuolis prieš išeidamas išvertė akis ir sušnabždėjo: – Ko gero, staiga tapom svetingi... – Jūs sakotės buvęs policininkas? – paklausė gydytojas Raimo. – Taip. Aš vadovavau Niujorko policijos departamento Teis mo ekspertizės padaliniui. – Ar jus pašovė? – Ne. Aš apžiūrinėjau nusikaltimo vietą. Vienas darbininkas rado kūną metro stotelės statybvietėje. Velionis buvo jaunas pat rulis, dingęs prieš šešis mėnesius, – mes susidūrėm su serijiniu policininkų žudiku. Man pasiūlė užsiimti ta byla asmeniškai, ir tuo metu, kai apžiūrinėjau nusikaltimo vietą, lūžo sija. Buvau už verstas kone keturias valandas.

Kaulų kolekcionierius

– Ar tikrai kas nors žudydavo policininkus? – Nužudė tris ir dar vieną sužeidė. Nusikaltėlis pats buvo po licininkas. Denas Šeperdas, seržantas, dirbantis patruliu. Bergeris žvilgtelėjo į rožinį randą ant Raimo kaklo. Išdavikiš ką tetraplegijos ženklą – angą respiratoriaus vamzdeliui, palie kamam trachėjoje po traumos ištisus mėnesius. Kartais kelerius metus. O kartais ir visą gyvenimą. Bet Raimas dėl užsispyrusios prigimties ir milžiniškų terapeutų pastangų atsipratino nuo res piratoriaus. Dabar galėjo lažintis turintis tokius plaučius, kad iš būtų po vandeniu penkias minutes. – Vadinasi, kaklo trauma. – C 4, ketvirtojo slankstelio. – O, taip. C 4 – tai stuburo smegenų traumų (SST) „demilitarizuotoji zona“. SST virš ketvirtojo kaklo slankstelio galėjo jį pribaigti. Po traumos žemiau šio slankstelio jis būtų atgavęs kai kurias rankų, gal ir kojų funkcijas. O šlykšti paties C ketvirtojo trauma paliko jį gyvą, bet kone visišką tetraplegiką. Jis nebegalėjo valdyti nei ran kų, nei kojų. Pilvo ir tarpšonkauliniai raumenys kone visai išnyko, ir dabar jis daugiausia kvėpuodavo diafragma. Galėjo judinti gal vą ir kaklą, šiek tiek pečius. Vienintelis laimingas atsitiktinumas buvo tai, kad lūžtanti ąžuolinė sija nekliudė mažytės motorinio neurono gijos, ir tai jam leido judinti kairės rankos bevardį. Raimas nevargino gydytojo muilo opera apie pirmuosius me tus po nelaimės: mėnesį galvos tempimo, – suėmus replėmis kau kolėje išgręžtas skyles būdavo tiesinama nugara, – dvylika savaičių su aureolę primenančiu įtaisu – plastikiniu seilinuku ir plieniniu pasparu aplink galvą kaklui imobilizuoti. Nepasakojo apie didžiulį respiratorių, metus vėdinusį plaučius, vėliau prijungtą diafragmos nervo stimuliatorių. Apie kateterius. Operacijas. Paralyžiuoto žar nyno nepraeinamumą, streso sukeltas opas, hipotenziją ir bradi kardiją, pragulas, kontraktūras dėl raumeninio audinio nykimo, keliančias slaptą grėsmę brangiojo piršto judrumui, siutinantį degi nimą ir fantominius skausmus galūnėse, negalinčiose nieko justi.

Jeffer y Deaver

Vis dėlto jis papasakojo Bergeriui apie naujausią problemą – autonominę disrefleksiją. Paskutiniu metu ji vis dažnėjo. Besidaužanti širdis, neišma tuojamas kraujospūdis, smarkūs galvos skausmai. Šią būseną ga lėdavo sukelti toks paprastas dalykas kaip vidurių užkietėjimas. Raimas paaiškino niekaip negalėdavęs užkirsti jai kelio, nebent vengti streso ir fizinių konstrikcijų. Raimo stuburo traumų specialistas daktaras Piteris Teiloras ėmė nerimauti dėl tokių priepuolių dažnumo. Paskutinis jų, išti kęs prieš mėnesį, buvo toks sunkus, kad Teiloras pamokė Tomą, kaip kovoti su šia būkle nelaukiant medicininės pagalbos, ir pri mygtinai reikalavo, kad padėjėjas užprogramuotų greitąjį gydy tojo telefono numerio rinkimą. Daktaras įspėjo, kad ganėtinai sunkus priepuolis gali baigtis širdies infarktu ar insultu. Su gailesčiu išklausęs faktų, Bergeris tarė: – Prieš imdamasis dabartinės veiklos, specializavausi kaip senų žmonių ortopedas. Daugiausia domėjausi klubo sąnario keitimu. Neurologiją nelabai išmanau. Kokia galimybė pasveikti? – Jokių, ši būsena nuolatinė ir nekintama, – galbūt kiek per greitai atsakė Raimas. Ir pridūrė: – Daktare, jūs suprantat mano problemą, tiesa? – Manau, kad taip. Bet norėčiau ją išgirsti iš jūsų lūpų. Krestelėjęs galvą, kad nublokštų neklusnią plaukų sruogą, Raimas pareiškė: – Kiekvienas turi teisę nusižudyti. – Ko gero, neturėčiau su tuo sutikti, – atšovė Bergeris. – Dau gelyje bendruomenių tu gali turėti galią, bet ne teisę. Štai koks skirtumas. Raimas iškvėpė piktai šyptelėdamas. – Nesu itin didelis filosofas. Bet aš neturiu net galios. Štai ko dėl man reikia jūsų. Linkolnas Raimas buvo prašęs keturių gydytojų, kad jį nužu dytų. Visi nesutiko. Tuomet jis nusprendė, puiku, padarysiąs tai pats, ir paprasčiausiai liovėsi valgęs. Bet mirtino savęs alinimo

Kaulų kolekcionierius

procesas virto gryna kančia: jis jusdavo stiprų šleikštulį ir nepa keliamus galvos skausmus. Nebegalėdavo užmigti. Tad liovėsi ba dauti ir, sykį įsileidęs į baisiai nesmagų pokalbį, paprašė Tomą jį nužudyti. Vaikinui akys pritvinko ašarų – vienintelis kartas, kai jis parodė tiek daug jausmo, – ir vargšelis pasakė, kad tai pada rytų, jei galėtų. Pasėdėtų šalia stebėdamas, kaip miršta Raimas, ir nesiimtų gaivinti. Bet pats jo nežudytų. Paskui įvyko stebuklas. Jei galėtum taip pavadinti. Išėjus „Nusikaltimo vietoms“, pasikalbėti su juo atvyko kele tas reporterių. Viename The New York Times laikraščio straipsny je buvo įdėta griežta autoriaus Raimo citata: „Ne, daugiau knygų neketinu rašyti. Mat kitas didelis mano sumanymas – nusižudyti. Išties rimtas išbandymas. Jau pusę metų ieškau žmogaus, galinčio man pagelbėti.“ Šita staigi ir tvirta nuostata atkreipė Niujorko policijos depar tamento konsultantų ir kelių žmonių iš ankstesnės Raimo aplin kos dėmesį, ypač Bleinės (ši pareiškė, kad jis išsikraustė iš proto, jei svarsto tokį dalyką, kad jam reikią liautis galvoti vien apie save, jis tai darydavęs jiems tebegyvenant drauge, o dabar čia atvykusi ji jaučianti pareigą pasakyti, kad išteka antrą kartą). Citata patraukė ir Viljamo Bergerio dėmesį, ir vieną vakarą jis netikėtai paskambino iš Siatlo. Po kelių malonaus pokalbio aki mirkų Bergeris pasisakė skaitęs straipsnį apie Raimą. Po nejau kios pauzės jis paklausė: „Ar esat kada nors girdėjęs apie „Letos draugiją“? Raimas buvo girdėjęs. Šios eutanaziją propaguojančios grupės jis ieškojo daug mėnesių. Ji veikė kur kas agresyviau už „Saugią pereigą“ ar „Nuokanos draugiją“. „Mūsų savanoriai ieškomi, kad būtų apklausti dėl daugybės visoje šalyje per tarpininkus įvykstančių savižudybių, – paaiškino Bergeris. – Mes turime likti nepastebimi.“ Jis pareiškė norįs labiau pasidomėti Raimo pasiūlymu. Berge ris atsisakė veikti greitai, ir per septynis ar aštuonis mėnesius jie kalbėjos vos keletą kartų. Šiandien pirmąsyk susitiko.

Jeffer y Deaver

– Ar negalite savo kelionės atbūti pats? Atbūti kelionės... – Nebent Džino Herodo būdu. Nors ir šis atrodo mažumėlę įtartinai. Herodas buvo jaunuolis tetraplegikas iš Bostono, nusprendęs nusižudyti. Neradęs žmogaus, kuris jam padėtų, galiausiai nu sižudė vieninteliu įmanomu būdu. Mažu valdikliu padegė savo butą ir vežimėliu įvažiavo į liepsnas. Jis mirė nuo trečio laipsnio nudegimų. Šį atvejį dažnai pateikdavo kovotojai dėl teisės mirti kaip pa vyzdį tragedijos, kurią gali sukelti antieutanaziniai įstatymai. Bergeris buvo susipažinęs su šiuo atveju ir užjausdamas pa purtė galvą. – Ne, netinkamas būdas mirti. – Jis nužvelgė Raimo kūną, lai dus, valdymo skydus. – Kokie jūsų mechaniniai įgūdžiai? Raimas paaiškino apie aplinkos valdymo blokus – E&J valdi klį, paleidžiamą bevardžiu pirštu, į siurbimą ir pūtimą reaguojan tį burnos valdiklį, smakro vairasvirtes ir kompiuterinį diktavimo aparatą, tariamus žodžius užrašantį ekrane. – Bet viską turi paruošti kas nors kitas? – paklausė Bergeris. – Pavyzdžiui, kas nors turėtų nueiti į krautuvę, nupirkti šautuvą, įstatyti jį, atlaužti gaiduką ir prijungti prie jūsų valdiklio? – Taip. Ir padaryti tą žmogų bendrininku ar net pačiu žmogžudžiu. – O kokios jūsų priemonės? – paklausė Raimas. – Ar veiks mingos? – Priemonės? – Ką jūs naudojat? Šiam, hm, veiksmui atlikti? – Labai veiksmingos. Nė vienas pacientas nesiskundė. Raimas mirktelėjo, ir Bergeris nusijuokė. Raimas jam antrino. Jei negali pasijuokti iš mirties, iš ko dar pasijuoksi? – Pasižiūrėkit. – Ar jūs jas atsinešėt? – Raimo širdyje sužibo viltis. Pirmąsyk per daugelį metų jis pajuto šį šiltą jausmą.

Kaulų kolekcionierius

Gydytojas atsegė portfelį ir – gana ceremoningai, kaip pama nė Raimas, – ištraukė brendžio butelį. Piliulių buteliuką. Plastiki nį maišelį ir guminį žiedą. – Kokie vaistai? – Sekonalis. Jau nebeskiriamas. Seniau nusižudyti būdavo kur kas lengviau. Šitos mažutėlės, be jokios abejonės, padaro, kas pri klauso. O šiuolaikiniais trankviliantais bemaž neįmanoma nusi žudyti. Halcionas. Libriumas. Dalmanė. Ksanaksas... Gali išmie goti ilgą laiką, bet vis tiek pabusi. – O maišelis? – Ak, maišelis... – Bergeris jį pakėlė. – Tai Letos draugijos em blema. Žinoma, neoficiali – mes neturime prekės. Jei piliulių ir brendžio nepakanka, panaudojam maišelį. Užmaunam ant galvos ir prispaudžiam prie kaklo guminiu žiedu. Dar įdedam šiek tiek ledo, nes po kelių minučių darosi karštoka. Raimas negalėjo atitraukti akių nuo reikmenų trejeto. Storo plastiko, primenančio apsauginį užtiesalą ant paveikslo, maišelis. Brendis, kaip jis pastebėjo, buvo pigus, o vaistai nepatentuoti. – Šitas namas gražus, – žvalgydamasis tarė Bergeris. – Va karinė Centrinio parko dalis... Ar jūs gyvenat iš neįgalumo pensijos? – Iš dalies. Dar konsultuoju policiją ir FTB. Po nelaimės... sta tybos bendrovė, ten atlikusi kasinėjimo darbus, sutiko sumokėti tris milijonus. Jie saikstė nesą atsakingi, bet, matyt, teisme galioja taisyklė, kad tetraplegikai laimi visas statybos bendrovėms kelia mas bylas, kad ir kas būtų kaltas. Bent jau tada, kai ieškovas at vyksta į teismą ir pripliauškia niekų. – Be to, jūs parašėt tą knygą, tiesa? – Gaunu pinigų ir už ją. Ne itin daug. Ji buvo „geriau perka ma“. Ne perkamiausia. Bergeris pakėlė „Nusikaltimo vietų“ egzempliorių, pasklaidė. – Pagarsėjusios nusikaltimo vietos. Tik pažvelkit į jas visas. – Jis nusijuokė. – Jų čia keturiasdešimt ar penkiasdešimt, ką? – Penkiasdešimt viena.

Jeffer y Deaver

Nuo savo nelaimės iki parašė šią knygą, Raimas aplankė – vaizduotėje – tiek senų Niujorko nusikaltimo vietų, kiek tik ga lėjo prisiminti. Ištirtų ir neištirtų. Jis aprašė Senąją alaus daryklą, liūdnai pagarsėjusį Five Points lindynių kvartalo daugiabutį, ku riame 1839-aisiais per vieną naktį buvo užregistruota trylika tar pusavyje nesusijusių žmogžudysčių. Apie Čarlzą Obridžą Diko ną, per Pilietinio karo šauktinių riaušes 1863 metų liepos 13-ąją nužudžiusį savo motiną, o paskui tvirtinusį tai padarius buvusius vergus ir taip kursčiusį neapykantą juodiesiems. Apie architek to Stenfordo Vaito meilės trikampio žmogžudystę virš buvusio Madisono skvero ir apie teisėjo Kreiterio dingimą. Apie Džordžą Meteskį, pamišusį šeštojo dešimtmečio sprogdintoją, ir apie Mer fį Bangpūtę, kuris gyrėsi Indijos žvaigždės deimantu. – „Devyniolikto amžiaus statybvietės, požeminės srovės, lio kajų mokyklos, – citavo Bergeris, sklaidydamas knygą, – homo seksualistų pirtys, kinų kvartalo viešnamiai, rusų ortodoksų cer kvės...“ Kaip visa tai sužinojot apie miestą? Raimas trūktelėjo pečiais. Vadovaudamas TIP išstudijavo miestą ne blogiau už kriminalistiką. Jo istoriją, politiką, geologi ją, sociologiją, infrastruktūrą. – Kriminalistika nebūna pati savaime, – pasakė jis. – Kuo daugiau sužinai apie savo aplinką, tuo geriau gali pritaikyti... Vos išgirdęs savo balse entuziazmo gaidelę, jis staiga nutilo. Įtūžo ant savęs, kad taip lengvai užkibo. – Puikus egzaminas, daktare Bergeri, – šaltai pasakė Raimas. – Ak, pasakokit toliau. Prašau vadinti mane Bilu. Raimas nesiruošė leistis išmušamas iš vėžių. – Esu šitai jau girdėjęs. Paimkit didelį, švarų ir glotnų popie riaus lakštą ir surašykit visas priežastis, dėl kurių turėtumėt nusi žudyti. Paskui paimkit kitą didelį, švarų ir glotnų popieriaus lakštą ir surašykit priežastis, dėl kurių neturėtumėt. Galvon ateina tokie žodžiai kaip „vaisingas, naudingas, įdomus, viliojantis“. Skambūs žodžiai. Dešimties dolerių vertės žodžiai. Man ant jų nusišikt. Beje, net negalėčiau išsitraukti suknisto pieštuko savo sielai išgelbėti.

Kaulų kolekcionierius

– Linkolnai, – maloniai kreipėsi Bergeris, – aš turiu įsitikinti, ar esate tinkamas kandidatas mūsų programai. – Kandidatas? Programa? Jau ta eufemizmų tironija, – piktai burbtelėjo Raimas. – Daktare, aš apsisprendžiau. Norėčiau tai pa daryti šiandien. Tiesą sakant, dabar. – Kodėl šiandien? Raimo žvilgsnis sugrįžo prie butelių ir maišelio. – O kodėl ne? Kelinta šiandien? Rugpjūčio dvidešimt trečio ji? – sušnabždėjo jis. – Tinkama mirti diena, kaip ir visos kitos. Gydytojas pirštu patapšnojo sau per siauras lūpas. – Linkolnai, man reikia bent kiek pasikalbėti su jumis. Jei įsi tikinsiu, kad iš tikrųjų norit tai pradėti... – Noriu, – pasakė Raimas, atkreipdamas dėmesį, kaip dažnai mūsų žodžiams reikia kūno gestų pastiprinimo. Jam baisiausiai norėjos uždėti plaštaką Bergeriui ant rankos ir maldaujamai iš kelti delnus. Neprašydamas leidimo Bergeris išsitraukė Marlboro pakelį ir užsidegė cigaretę. Iš kišenės išsiėmė ir atidarė sulankstomąją me talinę peleninę. Sukryžiavo savo liesas kojas. Atrodė lyg puošeiva turtingų tėvų sūnelis Ivy League asociacijos rūkomajame... – Linkolnai, jūs suprantat sunkumus, tiesa? Be abejo, jis suprato. Kaip tik dėl šios priežasties čia atsirado Bergeris ir ankstesni Raimo gydytojai „neatliko šio veiksmo“. Vie nas dalykas yra pagreitinti neišvengiamą mirtį – kone trečdalis praktikuojančių gydytojų, gydančių paskutine ligos stadija ser gančius pacientus, išrašo arba patys suleidžia jiems mirtiną vaistų dozę. Dauguma prokurorų prieš tokius piktnaudžiavimus užmer kia akis, jei tik patys gydytojai nepasigiria, – kaip Kevorkianas. O tetraplegikai, hemiplegikai, paraplegikai ar kitokie invalidai? Tai visai kas kita. Linkolnui keturiasdešimt metų. Jis atprato nuo res piratoriaus. Ir, išskyrus kokį nors klastingą jame slypintį geną, netu ri jokios medicininės priežasties nesulaukti aštuoniasdešimties. – Linkolnai, leiskit man kalbėti atvirai, – pridūrė Bergeris. – Man reikia įsitikinti, kad tai ne žabangos.

Jeffer y Deaver

– Žabangos? – Na, prokurorų gudrybės. Jau buvau įkliuvęs. Raimas nusijuokė. – Niujorko generalinis prokuroras labai užsiėmęs žmogus. Jis neįrengs pasiklausymo įtaiso, kiekvienam luošiui sumanius pri čiupti eutanazininką. Raimas išsiblaškęs dirstelėjo į Selito paliktą nusikaltimo vie tos ataskaitą: ...už trijų metrų į pietvakarius nuo aukos ant balto smėlio kauburėlio rastas maždaug šešių centimetrų skersmens balzganas skaidulinis kamuoliukas. Medžiaga ištirta dispersiniu rentgeno aparatu, nustatyta cheminė formulė: A2B2(Al Si)8O22(OH) 2. Medžiagos šaltinis nerastas. Pavyzdys išsiųstas į FTB daiktinių įrodymų laboratoriją nuodugnesnei analizei. – Man tiesiog reikia būti atsargiam, – toliau kalbėjo Berge ris. – Dabar tai visas mano profesinis gyvenimas. Aš visiškai atsi sakiau ortopedijos. Šiaip ar taip, ši veikla yra daugiau nei papras tas darbas. Nusprendžiau skirti savo gyvenimą tam, kad padėčiau kitiems jį baigti. ...netoli minėtojo kamuoliuko, maždaug už septynių centimetrų, rastos dvi popieriaus skiautės. Viena – paprasto laikraščio su žodžiais „trečia valanda dienos“, atspausdintais Times Ro man šriftu ir komerciniams laikraščiams skirtais dažais. Kita skiautė – knygos lapo kampas su puslapio numeriu 823. Šriftas Garamond. Popierius kalandruotas. Ištyrus skiautes alternatyvios šviesos šaltiniu ir padarius ninhidrininę analizę, nė ant vienos nerasta jokių nematomų pirštų atspaudų... Identifikuoti neįmanoma. Raimui nedavė ramybės keli dalykai. Pavyzdžiui, skaidulinis kamuoliukas. Kodėl Peretis iškart neišsiaiškino, kas tai? Juk vi

Kaulų kolekcionierius

siškai akivaizdu. Ir kodėl šitie daiktiniai įrodymai – popieriaus skiautės ir kamuoliukas – suplakti krūvon? Kažkas ne taip. – Linkolnai! – Atsiprašau. – Aš kalbėjau... Jūs nesat nudegėlis, kenčiantis nepakeliamus skausmus. Jūs ne benamis. Turit pinigų, gabumų. Konsultuojat po licininkus... padėdamas daugybei žmonių. Panorėjęs galėtumėt nu gyventi turiningą – taip taip, turiningą gyvenimą. Ilgą gyvenimą. – Taip, ilgą. Tai ir yra visa bėda. Ilgas gyvenimas. – Raimui nusibodo mandagiai elgtis, ir jis piktai burbtelėjo: – O kurių galų man ilgai gyventi? Štai kur paprasčiausia tiesa. – Matot, jei esama bent mažiausios galimybės, kad imsit gailė tis dėl savo sprendimo, toliau gyventi su tuo teks man. Ne jums. – O kas iš tikrųjų ką nors suvaikys? Raimo akys vėl nuslydo prie ataskaitos. ...Ant popieriaus skiaučių rastas geležinis varžtas šešiabriaune galvute, joje įspaustos raidės KE. Ilgis – penki centimetrai, įgraižos pagal laikrodžio rodyklę, skersmuo – 2,3 centimetro. – Keletą dienų būsiu labai užimtas, – tarė Bergeris, žiūrėdamas į laikrodį. Į Rolex. Ką gi, mirtis visad buvo pelninga. – Na, skirkim dabar kokią valandą. Mažumėlę pakalbėkim, tada padarysim die nos pertrauką viskam gerai apgalvoti, ir aš vėl prisistatysiu. Ir vėl kažkas sudrumstė Raimui ramybę. Siutinantis niežu lys, – visų tetraplegikų prakeikimas, – nors šįsyk sudirgo intelek tas. Tokia būsena kamavo Raimą visą gyvenimą. – Klausykit, daktare. Gal padarytumėt man paslaugą? Štai ta ataskaita. Ar negalėtumėt jos perversti? Gal rastumėt varžto nuotrauką? Bergeris nesuprato. – Nuotrauką? – Momentinę nuotrauką. Greičiausiai turėtų būti priklijuota gale. Vartyti rėmu pernelyg ilgai trunka.

Jeffer y Deaver

Bergeris ištraukė ataskaitą iš rėmo ir ėmė Raimui versti pus lapius. – Štai čia. Gana. Vos žvilgtelėjusį į nuotrauką Raimą pagavo šišas. Ak, tik ne čia, ne dabar. Prašau, ne. – Atleiskit, ar negalėtumėt vėl atversti pirmo puslapio? Bergeris atvertė. Nieko nepasakęs Raimas įdėmiai perskaitė. Popieriaus skiautės... Trečia valanda po pietų... 823 puslapis. Raimo širdis daužėsi, galvą išmušė prakaitas. Ausyse pašėlu siai ūžė. Štai rytoj išeisiančio laikraščio antraštė: Ligonis miršta kalbėdamasis su „mirties daktaru“... Bergeris sumirksėjo. – Linkolnai? Ar gerai jaučiatės? – Gudrios gydytojo akys įdė miai žvelgė į Raimą. – Suprantat, daktare, – kuo abejingiau tarė Raimas, – man la bai gaila, bet turiu kai kuo pasirūpinti. Bergeris abejodamas palengva linktelėjo. – Vis dėlto reikalai dar nesutvarkyti? – Aš tik pamaniau, ar negalėčiau jūsų paprašyti, kad grįžtu mėt po kelių valandų, – šypsodamas atsainiai pasakė Raimas. Reikia saugotis. Jei gydytojas pajus, kad Raimas turi tikslą, nepripažins jo linkusiu nusižudyti, atsiims savo butelius, plastiki nį maišelį ir išskris namo, į Starbucks kavos šalį. Atsivertęs kalendorių Bergeris tarė: – Ne, šiandien neišeis. Gal rytoj... Ne, bijau, anksčiausiai galė siu pasirodyti pirmadienį. Poryt. Raimas dvejojo. Viešpatie... Jo sielos troškimas, tai, apie ką svajota kiekvieną šių metų dieną, galų gale tapo pasiekiama. Taip ar ne? Reikia apsispręsti. Pagaliau. Raimas išgirdo savo balsą:

Kaulų kolekcionierius

– Gerai. Pirmadienį. – Ir išspaudė beviltišką šypseną. – Koks gi reikalas? – Mano pagalbos paprašė žmogus, su kuriuo kadaise esu dir bęs. Aš neatkreipiau į jo prašymą deramo dėmesio, todėl dabar turiu jam paskambinti. Ne, visai ne disrefleksija ir ne nerimo priepuolis. Linkolną Raimą apėmė seniai pamirštas jausmas. Jam reikia velniškai skubėti. – Ar negalėtumėt pašaukti Tomo? Man rodos, jis apačioj, virtuvėj. – Taip, žinoma. Su malonumu. Raimas išvydo Bergerio akyse kažką keista. Kas tai? Atsar gumas? Galimas daiktas. Labai panašu į nusivylimą. Bet dabar Raimas neturėjo laiko apie tai galvoti. Kai gydytojo žingsniai ant laiptų nutolo, Raimas baritonu sugriaudėjo: – Tomai! Tomai! – Ką? – atsiliepė vaikinas. – Paskambink Lonui. Tegu grįžta. Tučtuojau! Raimas dirstelėjo į laikrodį. Jau po vidurdienio. Jiems liko mažiau nei trys valandos.