1 Pragaras
– Juokus kreti? – susidėdamas rankas ant galingos krūtinės paklausė tvarkdarys. Jis iš aukšto žiūrėjo į vaikiną raudona užtrauktuku užsegama striuke ir purtė skustą galvą. – Šito daikto įsinešti negalima. Gal penkios dešimtys paauglių prie įėjimo į „Pragaro“ klubą ištempę ausis klausėsi jų pokalbio. Laukti, kol pateksi į šį įvairaus amžiaus lankytojams skirtą klubą, tekdavo ilgai, ypač sekmadienį, ir stovint eilėje beveik nenutikdavo nieko įdomaus. Nuožmūs tvarkdariai bemat susidorodavo su kiekvienu, kuris atrodė galįs pridaryti nemalonumų. Penkiolikmetė Klarė Frėj, laukianti eilėje su geriausiu draugu Saimonu, kaip ir visi kiti ištempė kaklą tikėdamasi ko nors įdomaus. – Na ką tu! – Vaikinas iškėlė virš galvos daiktą. Jis panėšėjo į medinį tašą nusmailintu galu. – Man jo reikia prie kostiumo. Tvarkdarys kilstelėjo antakį. – O ką vaizduoja tas tavo kostiumas? Vaikis išsišiepė. Kaip „Pragaro“ lankytojas – visai normalios išvaizdos, pamanė Klarė. Žalsvai melsvi plaukai styrojo ant gal11
K a ulų mi esta s
vos lyg išgąsdinto aštuonkojo čiuptuvai, bet jokių įmantrių veido tatuiruočių, masyvių metalinių strypelių ausyse ir lūpose. – Vampyrų medžiotoją. Vaikinas spustelėjo medinį daiktą – jis sulinko lengvai lyg žolės stiebelis. – Jis netikras – iš porolono. Matai? Klarė pastebėjo, kad plačios vaikino akys neįtikėtinai skaisčiai žalios – antifrizo ar pavasario žolės spalvos. Tikriausiai įsidėjęs spalvotus lęšius. Tvarkdarys gūžtelėjo pečiais – vaikinas jam iškart pasidarė neįdomus. – Bala nematė. Užeik. Jaunuolis prasmuko pro jį vikriai kaip ungurys. Klarei patiko ritmingai besikilnojantys jo pečiai ir kaip jis krato tuos savo plaukus. Klarės motina tokius vadino vėjavaikiais. – Tau jis pasirodė simpatiškas, – liūdnu balsu tarė Saimonas. – Tiesa? Klarė niuktelėjo jam pašonėn, bet nieko neatsakė.
Viduje buvo tiršta butaforinių dūmų. Šokių aikštelę nušvietė spalvoti prožektoriai, paversdami ją stebuklinga mėlynų, skaičiai žalių, rausvų ir auksinių atspalvių pasakų šalimi. Raudonstriukis pirštais braukė per aštrią lyg skustuvas geležtę rankose, jo lūpose žaidė vangi šypsenėlė. Kaip paprasta: šiek tiek geležtės apžavų, ir ji ėmė atrodyti visiškai nepavojinga. Šiek tiek akių apžavų, ir tvarkdarys buvo apgautas, vos tik į jas pažiūrėjo. Be abejo, jis tikriausiai būtų patekęs į vidų ir šitaip nesivargindamas, bet kvailinti žemėnus, viską daryti atvirai jiems prieš akis ir regėti bukus žvilgsnius tuose avino snukį primenančiuose veiduose irgi smagu. 12
Pragaras
Negali sakyti, kad iš žmonių jokios naudos. Vaikinas žaliomis akimis apmetė šokių aikštelę. Besisukančiuose dūmų kamuoliuose iš po šilko ir juodos odos apdarų švysčiojo lieknos galūnės – žemėnai šoko. Merginos kratė ilgus plaukus, vaikinai kraipė oda aptemptus klubus; kūnai žvilgėjo nuo prakaito. Jie tiesiog tryško gyvybe, nuo jų sklindančios energijos bangos kėlė jam girtą svaigulį. Vaikinas susiraukė. Jie nežino, kokie yra laimingi. Jie nežino, ką junti, kai gyvybė vos rusena negyvame pasaulyje, kur panaši į ataušusius pelenus saulė vos laikosi danguje. Šių šokėjų gyvybė degė skaisčiai lyg žvakės liepsna – ir ją galėjai lygiai taip pat lengvai užgesinti. Ranka tvirčiau sugniaužė geležtę ir jau buvo bežengiąs į šokių aikštelę, bet iš šokėjų minios atsiskyrė mergina ir pasuko jo link. Vaikinas įsmeigė į ją akis. Kaip žmonių padermės atstovė, buvo graži: ilgi plaukai bemaž juodo rašalo spalvos, anglimi paryškintos akys. Balta suknelė siekė grindis – tokias moterys nešiodavo ankstesniais laikais. Nėriniuotos rankovės išsipūtusios aplink liaunas rankas. Ant kaklo – stora sidabrinė grandinėlė su tamsiai raudonu kūdikio kumštelio dydžio pakabučiu. Vaikinui tereikėjo prisimerkti, kad suprastų, jog pakabutis – tikro brangakmenio. Mergina lyg krauju iš atviros žaizdos tryško energija. Praeidama jam nusišypsojo ir akimis davė ženklą. Jis nusekė iš paskos, lūpomis jusdamas vaiduoklišką jos mirties karštį. Tai būdavo lengva. Vaikinas jau juto, kaip jo gyslomis it ugnis teka nykstančios jos gyvybės galios. Žmonės tokie kvaili! Jie turi tokią vertybę ir visai jos nesaugo. Jie atiduoda savo gyvybę veltui: už pinigus, už pakelius miltelių, už žavingą nepažįstamojo ar nepažįstamosios šypseną. Mergina buvo lyg blausus vaiduoklis, tolstantis spalvotuose dūmuose. Priėjusi 13
K a ulų mi esta s
prie sienos atsigręžė, suėmė padurkus ir šypsodamasi pakėlė. Ji avėjo šlaunis siekiančiais batais. Jis neskubėdamas priėjo; nuo jos artumo jam ėmė dilgsėti oda. Iš arti ji neatrodė tobula: jis matė, kad paakiai išteplioti blakstienų tušu, prakaituoti plaukai prilipę prie sprando. Jis užuodė jos mirtingumą, salsvus yrančio kūno pelėsius. Sučiupau tave! – pamanė. Merginos lūpas perkreipė šaltas šypsnys. Ji pasitraukė į šalį, ir jis pamatė, kad ji atsišliejusi uždarytų durų. Raudonais dažais ant jų buvo iškeverzota: ĮEITI DRAUDŽIAMA – SANDĖLIS. Ji atžagaria ranka sugraibė rankeną, pasuko ir įsmuko į vidų. Vaikinas spėjo pastebėti dėžių krūvas ir laidų raizgalynę. Išties sandėlis. Dirstelėjo per petį – niekas į jo pusę nežiūri. Jeigu ji nori pabūti vienudu – tik geriau. Jis įsprūdo į kambarį jai iš paskos nenujausdamas, kad yra sekamas.
– Na ką, – tarė Saimonas, – visai nebloga muzika, ar ne? Klarė neatsakė. Jie šoko ar bent jau darė kažką panašaus: siūbavo pirmyn atgal, paskui staiga pasilenkdavo prie grindų, tarsi ieškodami iškritusio kontaktinio lęšio – tarp pulkelio vaikinų su metaliniais korsetais ir aistringai besiglamžančios jaunos azijiečių porelės; prailginti jų plaukai pynėsi nelyginant vijokliai. Vaikinas su auskaru lūpoje ir pliušinio meškiuko kuprine nemokamai dalijo žolinio ekstazio tabletes; į parašiutus panašias jo kelnes plaikstė dirbtinio vėjo aparatai. Klarė beveik nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta aplink, – ji nenuleido akių nuo mėlynplaukio, įsiprašiusio į klubą. Jis sukiojosi minioje tarsi kažko ieškodamas. Tas slampinėjimas jai kažką priminė... 14
Pragaras
– Nežinau, kaip tau, bet man neapsakomai smagu, – aiškino Saimonas. Vargu bau. Klube Saimonas su džinsais ir senais berankoviais marškinėliais su užrašu „Pagaminta Brukline“ išsiskirdavo išvaizda. Ką tik ištrinkti plaukai buvo ne žali ar rausvi, o tamsiai rudi, pakrypę akiniai taikėsi nukristi nuo nosies galo. Į jį žiūrint neatrodė, kad mąsto apie pasilinksminimą, – veikiau, kad išsiruošė į šachmatų klubą. – Hmm... – Klarė puikiai žinojo: jis ateina į „Pragarą“ su ja vien todėl, kad jai čia patinka, o pats nuobodžiauja. Klarė negalėjo pasakyti, kas ją čia traukia: gal šokėjų drabužiai? O gal muzika – dėl jos čia jautiesi lyg sapne ar kažkieno kito gyvenime, o ne nuobodžiame savajame. Tačiau ji visada pernelyg drovėdavosi kalbėtis su kuo nors kitu, ne Saimonu. Mėlynplaukis vaikinas ėjo iš šokių aikštelės. Atrodė šiek tiek sutrikęs, tartum nebūtų radęs ieškomo žmogaus. Klarė spėliojo, kas atsitiktų, jeigu prie jo prieitų, prisistatytų ir pasisiūlytų aprodyti klubą. Turbūt jis tik spoksotų į ją, ir tiek. O gal jis irgi nepaprastai drovus. Gal būtų dėkingas ir patenkintas, bet stengtųsi to neparodyti, kaip įprasta vaikinams, – bet ji suprastų. Gal... Mėlynplaukis staiga išsitiesė ir sustingo kaip užuodęs grobį medžioklinis šuo. Klarė pažvelgė į tą pusę, kur žiūrėjo jis, ir pamatė tą merginą balta suknele. Ką gi, pamanė Klarė, stengdamasi neatrodyti panaši į subliūškusį balioną. Matyt, nieko neišdegs. Mergina žavinga, tokias Klarė mėgo piešti: aukšta, liekna kaip nendrė, ilgais, puriais juodais plaukais. Net iš taip toli Klarė matė raudoną pakabutį ant kaklo. Šokių aikštelę nušviečiančių prožektorių šviesoje jis pulsavo lyg iš kūno išplėšta širdis. 15
K a ulų mi esta s
– Man atrodo, šįvakar didžėjas Betas darbuojasi kaip niekada puikiai, – nenustojo pliurpti Saimonas. – Sutinki? Klarė žinojo, kad Saimonas baisiai nemėgsta transo muzikos, tad tik pavartė akis, bet nieko neatsakė. Visą dėmesį ji buvo nukreipusi į merginą balta suknele. Tamsoje, pro dūmus ir dirbtinį rūką šviesi jos suknelė žėrėjo nelyginant švyturys. Nenuostabu, kad mėlynplaukis sekė jai iš paskos kaip apkerėtas, toks apkvaišęs, kad nepastebėjo nieko aplink, net dviejų tamsių žmogystų, neatsiliekančių nuo jo nė per žingsnį, kai jis brovėsi pro minią. Klarė ėmė šokti lėčiau ir įsmeigė žvilgsnį į jas. Ji vos įžiūrėjo, kad tos žmogystos – aukšti vaikinai, vilkintys juodais drabužiais. Pati gerai nesuprato, iš kur žino, kad juodu seka tą jaunuolį, bet tuo neabejojo. Matė, kaip jie stengiasi nuo jo neatsilikti, kaip įdėmiai jį stebi, kaip grakščiai sėlina. Krūtinę ėmė slėgti bloga nuojauta. – Norėjau tau pasakyti, – vis dar tarškėjo Saimonas, – kad pastaruoju metu rengiuosi moteriškais drabužiais. Be to, guliu su tavo mama. Maniau, turėtum tai žinoti. Mergina priėjo prie sienos ir nuspaudė durų su užrašu ĮEITI DRAUDŽIAMA rankeną. Galvos mostu paragino mėlynplaukį sekti paskui, ir juodu įsprūdo pro duris. Klarė ne kartą buvo mačiusi poreles, tvylinančias į tamsius klubo kampus pasiglamžyti, bet buvo be galo keista, kad šią kažkas seka. Ji pasistiebė bandydama pamatyti virš minios galvų. Du vaikinai sustojo prie durų ir, matyt, tarėsi. Vienas buvo šviesiaplaukis, kitas – tamsiaplaukis. Blondinas įkišo ranką į striukės kišenę ir išsitraukė kažkokį ilgą, aštrų daiktą, žvilgantį blykčiojančioje šviesoje. Peilis! – Saimonai! – sušuko Klarė ir sugriebė jam už rankos. 16
Pragaras
– Ką? – Saimonas atrodė sunerimęs. – Tiesą sakant, aš neguliu su tavo motina – norėjau tik patikrinti, ar klausaisi. Beje, tavo mama – labai patraukli moteris, turint galvoje jos amžių. – Matai tuos vaikinus? – Ji parodė į jų pusę tokiu plačiu mostu, kad vos nesudavė šalia šokančiai juodaodei gundančių formų merginai. Ši piktai dėbtelėjo. – Atsiprašau, labai atsiprašau! – Klarė vėl pasisuko į Saimoną. – Tuos du jaunuolius? Prie tų durų? Saimonas prisimerkęs pažiūrėjo, gūžtelėjo. – Nieko nematau. – Jie dviese. Sekė tą vaikiną mėlynais plaukais... – Tą, kuris tau pasirodė simpatiškas? – Taip, bet svarbu ne tai. Šviesiaplaukis išsitraukė peilį. – Tu įsitikinusi? – Saimonas pažiūrėjo dar įdėmiau, paskui papurtė galvą. – Aš nieko ten nematau. – Įsitikinusi. Saimonas staiga surimtėjo ir ištiesė pečius. – Einu, pakviesiu apsaugą. Lik čia. Nužirgliojo į šalį ir ėmė brautis pro šokėjus. Klarė nusigręžė, bet dar spėjo pamatyti, kaip šviesiaplaukis įsmunka pro duris su užrašu ĮEITI DRAUDŽIAMA, o jo draugas negaišdamas paseka jo pavyzdžiu. Klarė apsidairė: Saimonas brovėsi pro šokėjus, bet jam nelabai sekėsi. Net jeigu ji dabar suriktų, niekas jos neišgirstų, o kol Saimonas grįš, jau gali būti įvykę kas nors baisaus. Skaudžiai sukandusi apatinę lūpą Klarė ėmė bruktis pro šokančią minią.
– Kuo tu vardu? Ji atsigręžė ir nusišypsojo. Blausi šviesa į sandėlį sklido tik pro aukštai įtaisytus grotuotus, purvais apskretusius langus. 17
K a ulų mi esta s
Ant grindų mėtėsi elektros laidų raizgalynės, veidrodinių diskotekos rutulių nuolaužos ir tuščios dažų skardinės. – Izabelė. – Gražus vardas. Jis priėjo prie jos, atsargiai peržengdamas laidus – gal kuriuo dar teka srovė. Toje blausioje šviesoje ji atrodė kone permatoma, bespalvė, įsisupusi į tą angelišką baltą apdarą. Kaip malonu būtų ją pargriauti... – Iki šiol nesu tavęs čia matęs. – Klausi, ar dažnai čia ateinu? – Ji sukikeno prisidengusi burną delnu. Ant riešo, prie pat suknelės rankogalio, buvo užsidėjusi kažkokią apyrankę, bet kai jis priėjo arčiau, pamatė, kad tai visai ne apyrankė, – tiesiog odoje ištatuiruotas vingiuotų linijų raštas. Jis sustingo. – Tu... Jis nebaigė sakinio. Mergina žaibiškai vožė jam ranka į krūtinę – nuo tokio smūgio būtų netekęs kvapo, jeigu būtų buvęs žmogus. Susvirduliavo, žengtelėjo atatupstas ir pamatė jos rankoje susuktą rimbą. Mergina šmaukštelėjo; rimbas suspindo auksu ir apsivyniojo jam apie kulkšnis. Ji trūktelėjo įrankį, ir mėlynplaukis pargriuvo. Raitėsi ant grindų, o nekenčiamas metalas lindo giliai į odą. Mergina stovėjo virš jo ir juokėsi. Turėjau suprasti, dingtelėjo jam apdujusioje galvoje, jokia žmonių padermės atstovė nevilkėtų tokia suknele kaip Izabelės. Ji apsivilko ją tam, kad paslėptų odą – visą odą. Izabelė smarkiai trūktelėjo rimbą, kad tvirtai laikytųsi apsivijęs. Jos šypsena nutvilkė it apnuodytas vanduo. – Jisai jūsų, vaikinai. 18
Pragaras
Už jo kažkas tyliai nusijuokė, jį sugriebė kažkieno rankos, pastatė ant kojų ir bloškė į betoninę koloną. Mėlynplaukis nugara pajuto drėgną mūrą. Jam užlaužė rankas už nugaros, riešus surišo viela. Kol jis stengėsi ištrūkti, kažkas apėjo koloną, ir priešais save jis išvydo vaikiną, tokį pat jauną kaip Izabelė ir tokį pat gražų. Gelsvai rudos jo akys žvilgėjo lyg gintaro gabaliukai. – Na, – tarė jaunuolis, – ar su tavim yra kitų? Mėlynplaukis vaikinas pajuto, kaip kraujas tvinsta po pernelyg standžiai suveržtu metalu, riešai ima drėkti. – Ko „kitų“? – Liaukis! – Jaunuolis gelsvai rudomis akimis pakėlė rankas, tamsios rankovės nusmuko, atidengdamos visur ant dilbių, riešų ir delnų ištatuiruotas runas. – Tu žinai, kas aš. Supančiotasis sugriežė giliai kaukolėje įstatytais antrais dantimis. – Prieblandos medžiotojas, – sušnypštė jis. Pašnekovas išsišiepė iki ausų. – Įkliuvai!
Klarė atidarė sandėlio duris ir įėjo į vidų. Iš pradžių jai pasirodė, kad patalpoje nieko nėra. Visi langai buvo aukštai, grotuoti; pro juos buvo girdėti gatvės garsai – automobilių klaksonų plerpimas ir stabdžių cypimas. Dvokė senais dažais, grindis buvo nuklojęs išpėduotas storas dulkių sluoksnis. Čia nieko nėra, suglumusi dairydamasi aplink pagalvojo Klarė. Nors lauke tvyrojo rugpjūčio karščiai, čia buvo šalta. Nugarą išpylė ledinis prakaitas. Ji žengė žingsnį į priekį, ir koja įsipainiojo į elektros laidus. Pasilenkusi išlaisvinti spor19
K a ulų mi esta s
tinio batelio išgirdo balsus: mergina juokėsi, vaikinas piktai atsikirsdavo. Atsitiesusi Klarė juos pamatė. Atrodė, kad vaikinas nukrito kaip iš dangaus jai nespėjus nė mirktelėti. Šalia stovėjo ta mergina ilga balta suknele; tamsūs jos plaukai karojo ant nugaros lyg šlapi jūriniai dumbliai. Su ja atėjo tuodu vaikinai – aukštas juodais kaip jos plaukais ir žemesnis, šviesūs jo plaukai blausioje šviesoje, sklindančioje pro aukštai įtaisytus langus, žibėjo nelyginant žalvaris. Šviesusis stovėjo susikišęs rankas į kišenes, pasisukęs į panką – šis kažkuo panašiu į fortepijono stygą buvo pririštas prie kolonos. Rankos užlaužtos už nugaros, kojos supančiotos ties kulkšnimis. Nelaimėlio veidas buvo įsitempęs iš skausmo ir baimės. Jusdama, kaip krūtinėje daužosi širdis, Klarė pasislėpė už betoninės kolonos ir atsargiai žvilgtelėjo. Šviesiaplaukis susidėjęs rankas ant krūtinės vaikštinėjo pirmyn atgal. – Na ką, – tarė jis. – Vis dar nepasakei man, ar su tavim yra daugiau jūsiškių. Jūsiškių? Klarė nesuprato, apie ką jis kalba. Gal ji netyčia atsidūrė tarp dviejų kariaujančių gaujų? – Nežinau, apie ką kalbi, – kupinu skausmo, bet šiurkščiu balsu atsakė mėlynplaukis. – Jis turi galvoje kitus demonus, – paaiškino tamsiaplaukis. Jis tik dabar prašneko. – Tu juk žinai, kas yra demonai, tiesa? Pririštas prie kolonos vaikinas pasuko galvą; jo lūpos krutėjo, bet iš jų nesklido joks garsas. – Demonai, – ištęsdamas balsius ir ore rašydamas šį žodį tarė šviesiaplaukis. – Pagal dvasininkų apibrėžimą – pragaro gyventojai, šėtono tarnai. Čia juos vadiname Klava: tai kiekviena piktanoriška dvasia, kilusi ne iš mūsų gimtojo matmens... 20
Pragaras
– Užteks, Džeikai, – sudraudė mergina. – Izabelė teisi, – pritarė aukštasis vaikinas. – Niekam iš čia esančių nereikia nei semantikos, nei demonologijos pamokų. Jie pamišėliai, pamanė Klarė. Tikrų tikriausi pamišėliai. Džeikas pakėlė galvą ir nusišypsojo. Tas jo judesys buvo kažkoks nuožmus ir priminė Klarei dokumentinius filmus apie liūtus, matytus per „Discovery“ kanalą: šitaip tos didelės katės pakelia galvą ir uostinėja orą tikėdamosi grobio. – Izabelė ir Alekas mano, kad aš per daug kalbu, – tarsi atskleisdamas paslaptį tarė Džeikas. – Tu irgi taip manai? Mėlynplaukis nieko neatsakė. Jo lūpos vis dar krutėjo. – Galėčiau suteikti jums informacijos, – galop prašneko. – Aš žinau, kur Valentinas. Džeikas žvilgtelėjo į Aleką, šis patraukė pečiais. – Valentinas po žeme, – atsakė Džeikas. – Šitas padaras tik žaidžia su mumis. Izabelė krestelėjo galvą. – Nudėk jį, Džeikai, – tarė. – Jis nieko mums nepasakys. Džeikas iškėlė ranką, ir Klarė pamatė nuo joje laikomo peilio blandžiai atsimušant šviesą. Ginklas buvo keistai permatomas – geležtė skaidri kaip krištolas, aštri it stiklo šukė, kriaunos puoštos raudonais brangakmeniais. Surištasis aiktelėjo. – Valentinas grįžo! – pareiškė jis, timpčiodamas pančius, laikančius jo rankas surištas už nugaros. – Visas Pragaro pasaulis tai žino – aš irgi žinau. Galiu jums pasakyti, kur jis... Staiga ledinės Džeiko akys sužibo įsiūčiu. – Prisiekiu Angelu: kaskart, kai sučiumpame vieną iš jūsų, šunsnukiai, jūs tvirtinate žiną, kur yra Valentinas. Ką gi – mes irgi žinome, kur jis. Jisai pragare. Ir tu... – Džeikas pasuko aš21
K a ulų mi esta s
menis, jų briauna suspindo lyg artilerijos sviedinio takas danguje, – galėsi prie jo ten prisidėti. Klarė nebesusitvardė ir žengė iš už kolonos. – Liaukis! – sušuko. – Nedrįsk to daryti! Džeikas atsisuko taip išgąsdintas, kad peilis iškrito jam iš rankų ir žvangtelėjo į betonines grindis. Izabelė ir Alekas taip pat atsisuko; abiejų veiduose buvo ta pati nuostaba. Apdujęs, gaudantis kvapą mėlynplaukis būtų susmukęs, jei ne jį laikantys pančiai. Pirmas atsitokėjo Alekas. – Kas čia?! – piktai paklausė jis žiūrėdamas čia į Klarę, čia į savo bičiulius, tarsi šie galėtų žinoti, ką ji čia veikia. – Mergina, – atsitokėjęs konstatavo Džeikas. – Tikrai esi jų matęs, Alekai. Tavo sesuo Izabelė irgi mergina. Jis žengė žingsnį arčiau Klarės – prisimerkęs, tarytum negalėdamas patikėti savo akimis. – Mergina žemėnė, – tarė jis, nežinia, sau ar kitiems. – Ir jinai mus mato. – Žinoma, matau, – pyktelėjo Klarė. – Aš juk ne akla. – Dar ir kokia akla, – atsakė Džeikas lenkdamasis peilio. – Verčiau nešdinkis iš čia, jei nenori, kad atsitiktų kas bloga, – pridūrė atsitiesdamas. – Niekur aš neisiu! – atšovė Klarė. – Jeigu išeisiu, jūs jį nužudysite. – Ji parodė į mėlynplaukį vaikiną. – Tiesa, – vartydamas peilį rankoje pripažino Džeikas. – Koks tau skirtumas, nužudysiu aš jį ar ne? – Skirtumas tas... – išvebleno Klarė. – Nevalia lyg niekur nieko žudyti žmones. – Tu teisi, – pritarė Džeikas. – Nevalia lyg niekur nieko žudyti žmones. 22
Pragaras
Jis parodė ranka į surištą prisimerkusį jaunuolį. Klarė pamanė, kad jis galbūt nualpo. – Čia ne žmogus, mažoji mergaite. Gal jis panašus į žmogų ir kalba kaip žmogus, ir gal net kraujuoja kaip žmogus, bet jis – pabaisa. – Džeikai! – įspėjo Izabelė. – Gana! – Jūs pamišėliai, – žengdama atatupsta pareiškė Klarė. – Aš jau iškviečiau policiją. Netrukus atvažiuos. – Ji meluoja, – tarė Alekas, bet iš veido buvo matyti, kad abejoja. – Džeikai, nejaugi tu... Sakinio jis taip ir nebaigė, nes tą akimirką mėlynplaukis vaikinas garsiai staugdamas išsiplėšė iš pančių, laikiusių jį pririštą prie kolonos, ir puolė Džeiką. Juodu griuvo ant grindų ir ėmė susikibę raičiotis. Mėlynplaukis draskė Džeiką pirštais, žvilgančiais, tarsi būtų metaliniai. Klarė traukėsi atatupsta norėdama pabėgti, bet kojos įkliuvo į vielos kilpą, ir ji pargriuvo taip skaudžiai, kad užėmė kvapą. Išgirdo Izabelę spiegiant. Klarė persivertė ir pamatė, kad mėlynplaukis sėdi Džeikui ant krūtinės. Ant aštrių kaip skustuvas nagų žvilgėjo kraujas. Link besigrumiančiųjų tekini pasileido Izabelė ir Alekas; mergina mojavo rimbu. Mėlynplaukis bandė drykstelėti Džeikui išskėstais nagais. Džeikas gindamasis pakėlė ranką, ir nagai ją perplėšė; pasipylė kraujas. Kai mėlynplaukis pabandė įdrėksti dar kartą, Izabelės rimbas nusileido jam ant nugaros. Vaikinas sukliko ir parvirto ant šono. Džeikas persivertė taip pat mikliai, kaip Izabelė šmaukštelėjo rimbu. Jo rankose sublizgo ašmenys. Jis suvarė peilį mėlynplaukiui į krūtinę. Palei kriaunas plūstelėjo juosvas kraujas. Vaikinas gargdamas ir raitydamasis bandė keltis nuo grindų. 23
K a ulų mi esta s
Džeikas pasidygėjęs atsistojo. Juodi jo marškiniai kai kur dar labiau patamsėjo nuo kraujo. Jis pažiūrėjo į besiraitančią prie kojų būtybę ir ištraukė peilį. Ant kriaunų žvilgėjo juodas skystis. Mėlynplaukis atsimerkė. Įsmeigė akis į Džeiką, atrodė, kad jos dega. – Na ką gi. Atstumtieji sučiups jus visus, – sušnypštė jis. Džeikas išleido garsą, panašų į urzgimą. Mėlynplaukiui išvirto akių baltymai. Kūnas ėmė trūkčioti, tampytis, paskui susigūžė, ėmė trauktis ir vis mažėjo, kol galop visai pranyko. Klarė nuspyrė elektros laidus, vargais negalais atsistojo ir nutarė sprukti. Niekas nekreipė į ją dėmesio. Per tą laiką Alekas priėjo prie Džeiko, suėmė už rankos ir raitojo rankovę – tikriausiai norėjo įdėmiai apžiūrėti žaizdą. Klarė buvo bebėganti, bet pamatė, kad kelią jai užtvėrusi Izabelė su rimbu rankoje. Auksinės jo gijos buvo išteptos tamsiu skysčiu. Ji mostelėjo juo į Klarę, o kai galas apsivijo aplink riešą, truktelėjo ir jį užveržė. Klarė aiktelėjo iš skausmo ir netikėtumo. – Kvaila mažoji žemėnė, – iškošė Izabelė. – Per tave Džeikas galėjo žūti. – Jis pamišęs, – pareiškė Klarė bandydama išvaduoti riešą, bet rimbas tik giliau sulindo į odą. – Jūs visi pamišę. Kas tariatės esą – linčiuotojų būrio žudikai? Policija... – Paprastai policija nesidomi, jei niekas negali parodyti lavono, – pertarė ją Džeikas. Prispaudęs sužeistą ranką prie veido jis atsargiai statydamas kojas tarp išmėtytų laidų pasuko prie Klarės. Alekas nutaisęs rūsčią miną sekė jam įkandin. Klarė dirstelėjo į vietą, kurioje gulėjo ir dingo vaikinas, bet nieko nesakė. Nesimatė nė menkiausios kraujo dėmelės – nieko, kas įrodytų, kad mėlynplaukis išvis egzistavo. 24
Pragaras
– Mirę jie grįžta į gimtąją aplinką, – paaiškino Džeikas. – Jei tave tai domina. – Džeikai, – sušnypštė Alekas, – būk atsargus! Džeikas atitraukė ranką. Jo veidas buvo šiurpiai apšlakstytas krauju. Dėl tų toli viena nuo kitos įsodintų šviesių akių ir gelsvai rudų plaukų jis vis dar priminė Klarei liūtą. – Jinai mus mato, Alekai, – tarė jis. – Ji ir taip jau per daug žino. – Tai ką man su ja daryti? – paklausė Izabelė. – Paleisk, – ramiai atsakė Džeikas. Izabelė dirstelėjo į jį nustebusi, beveik piktai, bet nesiginčijo. Rimbas nusirangė Klarei nuo rankos. Ji pasitrynė skaudamą riešą. Po velnių, kaip iš čia ištrūksiu?! – Gal mums reikėtų parsivesti ją drauge, – balsu svarstė Alekas. – Neabejoju, kad Hodžas norėtų su ja pasikalbėti. – Į Institutą nieku gyvu jos nesivesime, – atsakė Izabelė. – Jinai žemėnė. – Nejaugi? – tyliai paklausė Džeikas. Ramus jo balsas veikė labiau negu kandus Izabelės ar piktas Aleko tonas. – Ar esi turėjusi reikalų su demonais, mergyte? Ar esi vaikščiojusi su burtininkais, kalbėjusi su nakties vaikais? Ar kada nors... – Mano vardas – ne mergytė, – pertraukė jį Klarė. – Ir aš nenumanau, apie ką tu kalbi. Tikrai? – paklausė jos vidinis balsas. Matei, kaip tas vaikinas pranyksta be pėdsako. Džeikas ne pamišėlis – tu tik norėtum, kad jis toks būtų. – Aš netikiu... eee... demonais ar kaip jūs ten... – Klare? – išgirdo ji Saimono balsą ir apsisuko. Jis stovėjo prie sandėlio durų, šalia – vienas iš žaliūkų tvarkdarių, dedančių rankos antspaudus įeinantiesiems į klubą. 25
K a ulų mi esta s
– Tau nieko neatsitiko? – Jis bandė įžiūrėti ją prietėmyje. – Kodėl tu čia viena? Kas nutiko vaikinams – na, žinai, tiems su peiliais? Klarė kurį laiką spoksojo į jį, paskui pažvelgė per petį, kur stovėjo Džeikas, Izabelė ir Alekas. Džeikas vis dar buvo su tais kruvinais marškiniais, rankoje tebelaikė peilį. Jis nusišypsojo jai ir gūžtelėjo pečiais – tarsi atsiprašydamas, tarsi nusišaipydamas. Jo akivaizdžiai nestebino, kad nei Saimonas, nei tvarkdarys jų nemato. Klarė kažkodėl irgi nesistebėjo. Ji iš lėto vėl atsigręžė į Saimoną. Žinojo, kokia jam atrodo stovėdama viena drėgname sandėlyje, kojomis įsipainiojusi į ryškiaspalviu plastiku izoliuotus laidus. – Maniau, jie atėjo čia, – išmiknojo. – Bet, matyt, apsirikau. Atsiprašau. Ji pažvelgė į Saimoną – nerimą jo veide pakeitė gėda, paskui į tvarkdarį – šis atrodė tik suirzęs. – Aš suklydau. Izabelė jai už nugaros sukikeno.
– Negaliu patikėti, – užsispyręs kartojo Saimonas, kai stovėdama ant šaligatvio Klarė nesėkmingai bandė sustabdyti taksi. Kol jie buvo klube, pasirodė gatvių valytojai, ir Sodų gatvė dabar žvilgėjo nuo tepaluoto vandens. – Žinau, – atsakė Klarė. – Juk turėtų būti bent vienas laisvas – nejaugi visi sekmadienio vidurnaktį kur nors važiuoja? – Ji gūžtelėjo pečiais ir pasisuko į jį. – Manai, Hiustono gatvėje mums labiau pasisektų? 26
Pragaras
– Kalbu ne apie taksi, – atsakė Saimonas. – Tu... aš tavim netikiu. Netikiu, kad tie vaikinai su peiliais ėmė ir dingo. Klarė atsiduso. – Gal jokių vaikinų su peiliais nebuvo, Saimonai. Gal aš viską tik įsivaizdavau. – Nieku gyvu. – Saimonas iškėlė ranką virš galvos, bet visi taksi švilpė pro šalį, taškydami purviną vandenį. – Mačiau tavo veidą, kai įėjau į tą sandėlį. Atrodei ne juokais išsigandusi – tartum būtum pamačiusi vaiduoklį. Klarė prisiminė Džeiką ir tas nei liūto, nei katės akis. Ji žvilgtelėjo į savo riešą – ten, kur buvo apsivijęs Izabelės rimbas, raudonavo plonas brūkšnys. Ne, ne vaiduoklį, tarė sau. Kai ką net keistesnio už vaiduoklį. – Aš suklydau, – išvargusiu balsu tarė ji. Pati nesuprato, kodėl nesako jam tiesos. Tikrai ne todėl, kad jis pamanys ją išprotėjus. Be to, jai nesinorėjo pasakoti apie kai kuriuos nutikusius dalykus – juodą kraują, trykštantį prie Džeiko peilio kriaunų, keistą jo balsą, kai jis paklausė: Ar kada nors esi kalbėjusi su nakties vaikais? – Ką gi, padarei velniškai gėdingą klaidą, – atsakė Saimonas. Jis per petį dirstelėjo į klubą – nuo jo durų iki pusės kvartalo vinguriavo eilė. – Abejoju, ar mus kada nors vėl įleis į „Pragarą“. – O kas tau darbo? Tu juk baisiausiai nemėgsti to klubo. Klarė pakėlė ranką, nes tuo metu pro rūką lėkė geltonas automobilis. Vis dėlto šįsyk taksi prie jų sankryžos cypdamas padangomis sustojo; vairuotojas iš visų jėgų maigė klaksoną, tarsi jam būtų reikėję patraukti jųdviejų dėmesį. – Pagaliau mums pasisekė. 27
K a ulų mi esta s
Saimonas atidarė taksi dureles ir atsisėdo ant polietilenu dengtos užpakalinės sėdynės. Klarė įlipo jam pavymui ir įkvėpė gerai pažįstamą priplėkusį cigarečių dūmų, odos ir plaukų lako kvapą. – Į Brukliną, – tarė vairuotojui Saimonas, paskui atsigręžė į Klarę. – Klausyk, juk žinai, kad gali sakyti man viską, tiesa? Klarė akimirką dvejojo, tada linktelėjo galva. – Žinoma, Saimonai. Žinau, kad galiu. Ji užtrenkė automobilio dureles, ir taksi nuriedėjo į tamsą.