Kas sukūrė APPLE?

16 Kas sukūrė Apple?

1

Manau, kad aišku, jog Stivas visą laiką buvo pasirengęs gintis. Kažkur širdies gilumoje jis jautėsi nesaugus, ir tai vertė jį imti ir išmėginti save. Man atrodo, kad našlaičio dalia dažnai paskatindavo Stivą tokiems poelgiams, kurių dauguma mūsų niekada nesupras. – Danas Kotkė, vienas artimiausių Stivo Džobso draugų

Šaknys

V

isi esame linkę nepastebėti, kiek daug permainų amerikiečiai patyrė dvidešimtajame amžiuje visais aspektais – kaip tauta, kaip visuomenė, kaip civilizacija. Tai ir dviejų pasaulinių karų sukrėtimai, ir chaosas, ir šeštojo dešimtmečio viltingas netikrumas, ir septintojo dešimtmečio neramumai, ir aštuntojo bei devintojo dešimtmečių pertvarkymai, ir technologijų sukelta dešimtojo dešimtmečio sumaištis. Tų dešimtmečių galingų įvykių kaskada pakeitė viską – kaip amerikiečiai dirba, mąsto, žaidžia ir net kaip myli. Žvelgdami atgal matome, kaip neišvengiamai pasikeitė tai, ką laikome socialiai priimtina elgsena, ir stebimės, kaip tos permainos nepaisė to, ką mums diktavo mūsų tradicinė išmintis. Viena praktikų, kuri per nuo Stivo Džobso gimimo praslinkusius metus liko kaip buvusi, nors irgi neišvengė pokyčių, yra įvaikinimas. Šeštojo dešimtmečio viduryje ir anksčiau jis buvo kur kas labiau paplitęs nei šiandien. Tai paaiškinti nesunku: tada gimdyti neištekėjusiai merginai buvo negarbė, o abortai buvo ne tik draudžiami, bet net jei buvo daromi, dažnai baigdavosi mirtimi. Platus 17

18 Kas sukūrė Apple?

kontracepcinių preparatų paplitimas septintajame dešimtmetyje šią padėtį pakeitė negrįžtamai: akivaizdu, kad garsioji Tabletė ir penicilinas yra didžiausi dvidešimtojo amžiaus medicinos laimėjimai. Kartu su moterų judėjimu kontracepciniai preparatai pakeitė mūsų moralės normas. Šeštajame dešimtmetyje vieniša moteris, tapusi nėščia, turėjo tik vieną garbingą išeitį – atiduoti savo naujagimį įvaikinti. Agentūros, užsiimančios bevaikių porų suvedimu su besilaukiančiomis moterimis, tapo vos ne namudinio verslo atmaina. Stivas Džobsas gimė 1955 metų vasario 24 dieną San Franciske, Kalifornijoje. Išskyrus šį faktą, jis apie savo gimimą ir tėvus nežinojo beveik nieko iki tol, kol užaugo ir išgarsėjo. Praslinkus vos kelioms savaitėms nuo jo gimimo, „kūdikio Džono Dou“ motina pasirašė sutikimą savo naujagimį berniuką atiduoti vienos San Francisko sutuoktinių poros globai. Ši pora, Polis ir Klara Džobsai, jau beveik dešimt metų tuščiai vylėsi susilaukti vaikų. Polis Džonsas, prieš įsikurdamas Vakaruose, išbandė laimę ne vienoje srityje. Tai buvo imponuojančių manierų vyras, fermerio sūnus, užaugęs dalykiškoje kalvinistų šeimoje Amerikos centrinėje dalyje. Griežtas auklėjimas pakankamai užgrūdino jį, kad jis atlaikytų ištisą dešimtmetį trukusią Didžiąją depresiją, paženklinusią jo pirmuosius savarankiško gyvenimo metus ir lėmusią jo pasirinkimus. Iškritęs iš vidurinės mokyklos, jis kelerius metus klajojo po Amerikos centrinę dalį, ieškodamas darbo per pačią Depresijos kulminaciją; toks jo gyvenimas ne ką tesiskyrė nuo valkatavimo. Pagaliau Polis nusprendė tokio klajūniško gyvenimo neapibrėžtumą iškeisti į palyginti labiau užtikrintą tarnavimą kariuomenėje ir užsiverbavo į JAV krantų apsaugos tarnybą, liaudiškai vadinamą „Chuliganų kariniu jūrų laivynu“; jis ir pats dažnai ją taip vadino. Čia jis įgijo mašinisto specialybę. Kaip ir aplinkos, kurioje jis užaugo, tarnybos krantų apsaugoje įpročiai paliko jo išvaizdoje gerai pastebimų bruožų, tokių kaip tatuiruotės ant rankų ar trumpai kerpami plaukai. Nors jis pats gerai suvokė, kad jam trūksta oficialaus išsilavinimo, jį visada supo išdidaus, darbštaus, nuoširdaus ir tvirto, paprasto amerikiečių darbininko aura.

Šaknys 19

Polis Džobsas įsikūrė San Franciske, kai krantų apsaugos laivas, kuriame jis tarnavo, įplaukęs į uostą buvo užkonservuotas. Tada, kai karas ir Didžioji depresija jau buvo praėję, Polis ieškojo to paties, kaip ir daugelis kitų visoje šalyje – būdo pradėti naują gyvenimą. Jis susilažino su plaukiojimo draugu, kad „Aukso vartų šešėlyje“ susiras nuotaką. Netrukus jis pradėjo skirti pasimatymus vienai vietinei merginai ir ilgai nelaukdamas pasiūlė jai tapti jo gyvenimo drauge. Polis ir Klara susituokė 1946 metais ir sugrįžo į Polio gimtąją Indianą, kur jo laivyne išmokti mechaniko įgūdžiai padėjo jam gauti darbą International Harvester kompanijoje. Polis savo gebėjimą krapštytis prie mechanizmų naudojo ir laisvalaikiu. Geriausiu ir naudingiausiu laisvalaikio užsiėmimu jis laikė gulėjimą savaitgaliais po kokiu nors nusipirktu senu kledaru, kurį sutaisęs parduodavo ir pirkdavo kitą, pelną įsidėdamas į kišenę. Rūsti gyvenimo patirtis padarė iš jo kietą derybininką, ypač pardavinėjant automobilius. Tačiau Kalifornijos trauka buvo per stipri, ir 1952 metais Polis ir Klara susidėjo daiktus ir grįžo į San Franciską. Apsigyveno bute, kurio langai išėjo į Ramųjį vandenyną. Polį netrukus pasamdė viena finansų kompanija, kuriai reikėjo tvirto vyro automobiliams pirkti suteiktoms paskoloms išreikalauti – žodžiu, jis tapo vienu pirmųjų gimstančios naujos „skolų išlupinėtojų“ specialybės atstovų. Stambus sudėjimas ir agresyvus elgesys gerai tiko tam kartais gana pavojingam darbui, o jo, kaip mechaniko, patirtis praversdavo, kai reikėdavo išlaužti automobilių, kuriuos reikėjo atsiimti, spynas ar esant reikalui be raktelio paleisti variklį. Praslinkus trejiems metams nuo kūdikio, kurį jie pavadino Stivu Poliu Džobsu, įvaikinimo, visa šeima persikėlė į namus Pietų San Franciske. Tai buvo pramoninis miestas, kuriame daug žemės sklypų buvo skiriama grįžtantiems veteranams. Būdamas vos trejų metų, Stivas jau buvo didelis nenuorama – vienas iš tų vaikų, kuriuos mandagūs žmonės vadina „pernelyg judriais“. Jis dažnai nubusdavo

20 Kas sukūrė Apple?

ketvirtą valandą ryto, pasižymėjo sugebėjimais prisidaryti bėdos. Sykį jį ir jo žaidimų draugą teko skubiai vežti į ligoninę, kai jiedu nusprendė sužinoti, koks gi nuodų skonis. Kitą kartą Stivas plaukų smeigtuką įkišo į elektros lizdą ir dėl tokio savo smalsumo smarkiai apsidegino. Tačiau tokie jo kvailiojimai neatbaidė tėvų, ir jie įsivaikino dar vieną vaiką – mergaitę, kurią pavadino Pate; ji buvo pora metų jaunesnė už Stivą. Gal Stivą reikėjo prižiūrėti kiek labiau nei daugumą vaikų, tačiau buvo aiškiai matyti, jog jis gabus ir daugeliu požiūrių toks pat, kaip ir visi šeštojo dešimtmečio vidurio amerikiečių vaikai. Jis mėgo kraipytis prieš kamerą, kai kaimynas kurdavo mėgėjiškus filmukus 8 mm juostelėje, lakstydavo po kiemą savo tarškančiu triračiu ir baisiai daug laiko skirdavo televizoriui žiūrėti – ko gero, tai buvo ankstyvas ženklas, kad vėliau, paauglystėje, jam sunkiai seksis susirasti draugų. Netrukus po Stivo gimimo Nobelio premija fizikos srityje buvo skirta Džonui Bardynui, Valteriui Bratenui ir Viljamui Šokliui už tranzistoriaus išradimą. Poliui ir Klarai Džobsams net į galvą neatėjo, kaip šis išradimas pakeis jų sūnaus gyvenimą ir padės jam pakeisti daugelio kitų žmonių gyvenimus. *** Kai Stivas sulaukė dešimties metų, jau aiškiai buvo matyti, kad elektronika jį labai domina. Jį traukė elektroninių įtaisų praktiškumas, jau būdamas paauglys jis įžvelgė beveik neribotas jų galimybes. Tuomet jo šeima persikėlė į kitą Kalifornijos pusiasalio vietą – į Mauntin Vju. Tai buvo elektronikos kompanijose dirbančių žmonių gyvenvietė, o tos kompanijos dygo kaip grybai po lietaus aplink Palo Altą, kur Polis Džobsas ir toliau dirbo skolų išlupinėtoju. Stivo tėvų pasirinkta vieta labai tiko jo polinkiams, nes čia gyveno daugybė inžinierių, dirbančių Hewlett-Packard kompanijoje ir kitose elektronikos firmose. Savaitgaliais juos buvo galima sutikti garažuose, palinkusius prie darbastalių. Jie mielai bendraudavo su vienišiumi berniuku, norinčiu iš jų mokytis ir užsiimti mėgstamu dalyku. Vienas tų kaimynų leido

Šaknys 21

Stivui terliotis su paprastu angliniu mikrofonu, parsineštu iš laboratorijos. Stivą tas mikrofonas baisiai sužavėjo ir jis uždavė inžinieriui daug įžvalgių klausimų. Netrukus jis praleisdavo to inžinieriaus namuose daug laiko ir jo ankstyvas išsivystymas padarė inžinieriui tokį įspūdį, kad jis galų gale padovanojo Stivui tą mikrofoną. Užtat iš savo bendraamžių Stivas sulaukdavo tik nemalonumų. Jis tarp jų jau spėjo tapti balta varna. Gerokai vėliau vienas iš jo bendramokslių sakė, jog Stivas buvo „vienišius ir vos ne verksnys“. Jis kartu su Stivu buvo vienoje plaukimo komandoje – tai buvo vienintelė sporto šaka, kuria Stivas užsiėmė. „Pralaimėjęs lenktynes, jis susirasdavo nuošalesnį kampelį ir ten verkdavo. Jis visai nesugebėjo pritapti prie kitų. Ne, jis buvo ne toks kaip kiti.“ Vaikėziškas Stivo polinkis krėsti šunybes ir savavaliauti sparčiai progresavo ne į gerąją pusę. Jis ne kartą buvo išvarytas iš mokyklos už blogą elgesį ir mokytojų neklausymą, kai atsisakė atlikti klasės darbus ar užduotis, kurios, jo manymu, buvo „tuščias laiko gaišimas“. Pats Stivas apie tai kalbėjo taip: „Man kaip reikiant įkyrėjo mokykloje ir tapau didelis nenuorama.“ Jis tapo vadovu grupės, kurios nariai sprogdino bombas ir atnešdavo į klasę gyvačių. „Kad būtumėt matę, ką mes išdarinėjom trečioje klasėje! – sakė jis. – Mes tiesiog varėm į neviltį savo mokytoją.“ Tas pasitenkinimas ir didžiavimasis kitiems sukeliamu skausmu rodo, kuo Stivas galėjo tapti. Taigi nieko nuostabaus, kad atėjo laikas, kai iš mokyklos jį galų gale išvarė. Ketvirtoje klasėje Stivas pateko į įtaką mokytojos, pakeitusios jo gyvenimą. Tai buvo Imodžena „Meškutė“ Hil. „Ji buvo viena mano gyvenime sutiktų šventųjų, – prisimena jis. – Ji mokė ketvirtokus, ir jai prireikė maždaug mėnesio perprasti mane. Ji papirkinėdama privertė mane mokytis. Ji kalbėdavo maždaug taip: „Aš tikrai noriu, kad užbaigtum šį pratimų rinkinį. Duosiu tau penkis dolerius, jei jį užbaigsi.“ Tai tikrai pažadino mano troškimą mokytis.“ Tais metais Stivas mokykloje išmoko daugiau nei bet kuriais kitais. Mokytojai net siūlė jam peršokti penktąją klasę ir iš karto stoti į vidurinę mokyklą. Jo tėvai nenorėjo to daryti, bet galų gale

22 Kas sukūrė Apple?

sutiko. Taigi jis metais anksčiau nei reikėtų įstojo į Kritendeno vidurinę mokyklą. Deja, jo mokyklinėje apygardoje nebuvo rūpinamasi talentingų vaikų socialine adaptacija, jie buvo mokomi kartu su vyresniais vaikais. Ir Polio Džobso reikalai klostėsi nekaip. Jis metė skolų išieškotojo darbą ir tapo nekilnojamojo turto agentu klestinčiame Kalifornijos pusiasalio pasaulyje. Jo ūmus būdas netiko sėkmingam nekilnojamojo turto agento darbui, kur reikėjo pataikavimą derinti su agresyvumu. Vieną dieną, kai Stivas mokėsi jau ketvirtoje klasėje, „Meškutė“ Hil savo klasės mokiniams uždavė klausimą: „Ko pasaulyje jūs nesuprantate?“ Ji prisimena, kaip Stivas pakėlė ranką ir atsakė: „Nesuprantu, kodėl mums taip staiga pradėjo nesisekti!“ Po kiek laiko Polis Džobsas prisiminė savo senąjį darbą ir po penkiolikos metų pertraukos vėl pradėjo dirbti mašinistu. Nors turėjo pradėti nuo pat apačios, jis netrukus pradėjo kilti aukštyn, ir šeimos finansinė padėtis pagerėjo. Polis įsidarbino Spectraphysics kompanijoje, kur galiausiai pradėjo kurti veidrodžių sistemą, perskaitančią brūkšninį kodą, esantį ant prekių beveik kiekviename prekybos centre visame pasaulyje. Tačiau Stivas savo naujoje mokykloje jautėsi baisiai nelaimingas. Mauntin Vju gyvenvietės Kritendeno vidurinėje mokykloje aplinka buvo daug šiurkštesnė negu pradžios mokykloje, kurią jis lankė anksčiau. Vietos policija dažnai buvo kviečiama į mokyklą nutraukti muštynes, o palyginti su tuo, ką išdarinėjo Mauntin Vju chuliganai, Stivo išdaigos atrodė tik nekalti juokeliai. Tokioje sumaištyje Stivo laisva dvasia ir jo didžiuliai gabumai liko nepastebėti ir jo neviltis ir nusiminimas kaskart vis labiau didėjo. Jo nuomone, padėtis galų gale taip pablogėjo, kad jis tiesiog nusprendė kitais metais nebegrįžti į šią mokyklą. Vasarą pasakė tėvui apie tokį savo sprendimą. Po ilgų svarstymų Polis ir Klara buvo priversti pripažinti, kad jų sūnui, jau ir taip turėjusiam elgesio problemų, dabar iškilo reali galimybė tapti tikru nepilnamečiu nusikaltėliu. Jie suprato, kad reikia rinktis.

Šaknys 23

– Jis pareiškė, kad nebegrįš į tą mokyklą, – prisimena Polis Džobsas. – Taigi teko keltis kitur. Būdamas vos vienuolikos metų, Stivas jau sugebėjo parodyti tiek valios tvirtybės, kad įtikintų savo tėvus persikelti kitur. Jau išryškėjo ir tokie būdingi jo charakterio bruožai kaip entuziazmas ir kryptingumas, padėję jam įveikti visas kliūtis siekiant užsibrėžto tikslo. 1967 metais Džobsų šeima persikėlė į Los Altos žemumą ir atsidūrė aplinkoje, kurią būtų galima pavadinti didžiausia to meto mokslininkų sankaupa: nuo Manheteno projekto laikų niekur nebuvo vienoje vietoje susibūrę tiek mokslininkų kiek čia. Los Altos ir gretimi Kupertino ir Saniveilo miestai buvo pilni elektros inžinierių ir jų šeimų narių. Tuo metu Lockheed kompanija buvo svarbiausia JAV kosminių tyrimų organizacijos NASA kontraktų vykdytoja jos lenktynėse dėl kosmoso užkariavimo. Skridimo į Mėnulį programai įgyvendinti kaip grybai po lietaus dygo elektronikos kompanijos. Čia prasidėjo ta inovacijų ir organizacinės veiklos banga, kuri išnaudojo elektronikos miniatiūrizaciją, prasidėjusią nuo tranzistoriaus, o kiek vėliau ir integruotos mikroschemos išradimo, kai šimtai tokių tranzistorių buvo sugrūsta į vieną „lustą“ – mikroschemą. Kiekviename garaže Stivas sutikdavo žmonių, leidžiančių jam užbėgus po pamokų pasiimti dėžę su atsarginėmis dalimis ar pasenusia aparatūra. Palyginti su šiurkščia ir agresyvia Mauntin Vju aplinka, čia buvo tikras rojus. Kupertino jaunesniojoje vidurinėje mokykloje Stivas susipažino su Bilu Fernandesu. Tai buvo gležnas, rimtas vietos advokato sūnus, beveik toks pat nepritapėlis, kaip ir jaunasis Džobsas. Kaip ir Stivas, jis nė iš tolo nebuvo panašus į atletą: jie abu buvo liesi, kaulėti, nerangūs, tačiau labai rimti, todėl klasės draugai juos laikė keistuoliais. Elektronika buvo pati geriausia sritis jiems pasireikšti. Savo pomėgiu jie galėjo užsiimti kaimyninių garažų ir dirbtuvėlių ramybėje, palikdami kitiems užsiimti tokiomis paauglių problemomis kaip santykiai su bendraamžiais, sporto laimėjimai, berniukų draugavimas su mergaitėmis. Mokslo draugai juos laikė keistuoliais,

24 Kas sukūrė Apple?

bet Fernandesas ir Džobsas visa galva pasinėrė į juos supančią inžinierių ir mokslininkų bendrijos aplinką. – Labai aiškiai prisimenu Stivą Džobsą, – pasakoja Briusas Kurtiuras, šešerius metus mokęsis kartu su juo iš pradžių Kupertino jaunesniojoje vidurinėje mokykloje, o paskui Houmstedo Kritendeno vidurinėje mokykloje. Kurtiurą aukštesnėse klasėse laikė rimčiausiu kandidatu į „tuos, kuriems sekasi“, ir jis pateisino tuos lūkesčius, tapdamas vienos sėkmingiausiai veikiančių Silicio slėnio aukštųjų technologijų teisės firmų partneriu. – Vienas epizodas įstrigo man į atmintį visam laikui. Buvo labai ūkanota diena. Visi mūsų klasės berniukai turėjo apibėgti stadione kelis ratus. Ir štai staiga Stivas, bėgęs priešais mane, pažvelgė į kitą stadiono pusę, kur turėjo būti fizinio lavinimo mokytojas, bet jį dengė rūkas. Stivas suprato, kad mokytojas iš ten jo nemato, taigi ėmė ir atsisėdo. Aš pamaniau, jog tai puiki mintis, ir prisidėjau prie jo. Taip mes sėdėjom ir žiūrėjom, kaip kiti bėga pro mus. Kai apibėgę ratą jie vėl sugrįžo, mes atsistojom ir prisidėjom prie jų. Iš mūsų šiek tiek pasišaipė, tačiau svarbu tai, kad jis sugalvojo, kaip atlikus tik pusę darbo galima gauti už tai tiek, kiek už visą darbą. Man tai tikrai padarė didelį įspūdį dar ir dėl to, kad jam pakako drąsos tai padaryti, nors jis mūsų klasėje buvo naujokas. Aš pats niekada nebūčiau susiprotėjęs taip pasielgti. Tiesiai priešais Fernandesų šeimą kitoje gatvės pusėje gyveno Vozniakai. Šeimos galva Džeris Vozniakas buvo inžinierius, dirbo Lockheed kompanijoje. Kadangi Fernandeso tėvai su elektronika neturėjo nieko bendra, Džeris tapo Bilo mokytoju ir auklėtoju šioje srityje. Džerio sūnus Stefenas irgi aistringai domėjosi elektronika ir esant progai kartu su Fernandesu imdavosi kokio nors projekto, nors ir buvo penkeriais metais vyresnis. Stivas Džobsas į Houmstedo vidurinę mokyklą įstojo 1968 metais. Jungtinėms Valstijoms tai buvo svarbūs metai. Šalies gyventojus tebekamavo prieštaringi jausmai dėl karo Vietname ir žmogaus

Šaknys 25

teisių. Universitetų miesteliuose vyko protesto mitingai, demonstracijos, maištai; dideli jų židiniai buvo Berklio ir San Francisko valstijos universitetuose. Tuo metu Stivas Vozniakas, Kolorado universiteto pirmakursis, universiteto miestelyje paliko prisiminimą apie save. Ištisoje serijoje susidūrimų su universiteto administracija šis drąsus ir gabus kompiuterių fokusininkas metė jai iššūkį. Po vieno įsimintino epizodo rinkimų dieną universiteto miestelio kompiuteris pradėjo be perstojo generuoti nepagarbią frazę. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs dekano kantrybės taurę. Kaltininkas buvo surastas ir Vozniakui leido pasilikti tik iki tų blankių mokslo metų pabaigos. O tada jis paliko universitetą žinodamas, kad daugiau čia niekada negrįš. Nors iš šios istorijos būtų galima susidaryti kitokį įspūdį, tačiau, pasak jo motinos, jis buvo normalus, tradiciškas, gal net kiek apkiautęs. Merginos ir sportas, atrodo, jo nedomino. Vozas, kaip jį visi vadino nuo pradžios mokyklos laikų, apskritai buvo klusnus vaikinas, nepaisant jo polinkio kai kuriomis aplinkybėmis rodyti užsispyrimą. Jis taip pat pasižymėjo gebėjimu labai susikoncentruoti į tai, kas jį domino; jis dažnai taip įsigilindavo į tai, kad motina, norėdama atkreipti jo dėmesį, turėdavo pastuksenti pieštuku jam į galvą. Be elektronikos ir pagrindinių su ja susijusių mokslo šakų bei matematikos, jį mažai kas domino. Jis galėjo ištisas dienas sėdėti ir kurti elektronines schemas įvairiems įtaisams, bet kai reikėdavo pereiti prie paprastesnių disciplinų, tokių kaip literatūra ar socialiniai mokslai, domėjimosi jais stoka trukdė jam atlikti net pačius paprasčiausius namų darbus. Tai buvo klasikinis genialios asmenybės pavyzdys: nuostabūs gabumai vienoje srityje derinosi su abejingumu kitoms sritims. Mokydamasis paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse jis vos ne vos susidorojo su anglų kalba ir istorija. Tačiau Vozas neabejojo savo elektronikos žiniomis ir jam pakako įžūlumo visiems tai rodyti. Klasėje jis ginčijosi su elektronikos mokytoju, netylėdavo, kai šis suklysdavo, mesdavo jam iššūkius visų mokinių akivaizdoje. Savo pranašumo demonstravimas nepatiko nei

26 Kas sukūrė Apple?

mokytojams, nei bendraklasiams, todėl jis buvo atsiskyręs nuo kitų, turėjo mažai draugų, tačiau jo humoro jausmas buvo vertinamas. Jo visi draugai buvo jaunesni už jį. Kai kurie jo būdo bruožai – tikslumas, tikslingumas, dosnumas – buvo patrauklūs jaunesniems vaikams, ieškantiems sau pavyzdžio. Jo geriausias draugas per visą jo buvimo toje mokykloje laiką buvo dvejais metais jaunesnis už jį Alenas Baumas, irgi elektronikos virtuozas, vėliau įstojęs į Masačusetso technologijos institutą (MIT). Vozas buvo ir užkietėjęs išdaigininkas. Sugebėjimus krėsti gana šiurkščias išdaigas jis šlifavo kartu su elektroninių schemų kūrimo talento tobulinimu. Nepaisant mokymosi spragų ir išdaigų, Vozas greit tapo geriausiu elektronikos specialistu Kupertino apylinkėse ir tapo tokių paauglių kaip Bilas Fernandesas stabuku. 1969 metų vasarą Vozas su Alenu Baumu kelis mėnesius braižė kompiuterio schemas ir sudarinėjo jo specifikacijas. O kai Baumas išvyko studijuoti į MIT, Vozas nusprendė kurti jį pats ir pradėjo ieškoti reikiamų detalių specializuotose parduotuvėse ar prašinėti jų iš draugiškų kompanijų. Jis prikalbėjo Bilą Fernandesą padėti. Tai buvo gera idėja, nes metodiškasis Fernandesas savo garaže priešais namus turėjo dailų, kruopščiai sukonstruotą ir gerai prieinamą darbastalį. – Norėjau sukonstruoti mašiną, sugebančią kai ką daryti, – po daugelio metų pasakojo Vozniakas. – Paimkime kad ir televizorių – paspaudžiate mygtuką, ir jis pradeda kažką daryti. Mano kompiuteryje paspaudus kelis mygtukus ir jungiklius užsidegdavo šviesos. Toks buvo jo tikslas – kad kas nors pradėtų vykti, ir jis tai sėkmingai pasiekė. Bent jau iki to momento, kai jam ir Bilui demonstruojant savo mašiną San Jose Mercury News laikraščio reporteriui sprogo srovės šaltinis. Tai buvo gal ir nelabai sudėtingas prietaisas, bet Vozniakas sukūrė jį prieš penkerius metus, kai rinkoje pasirodė pirmieji mėgėjiški kompiuteriai. Pasak Fernandeso, jiedu pavadino jį „Flomasterio ir kremsodos kompiuteriu“. Mat Vozas flomasteriais visada braižydavo schemas.

Šaknys 27

Jis sakydavo, kad tikrą inžinierių galima atpažinti pagal flomasterius jo marškinių kišenėlėje. „Tais metais madingiausia buvo purpurinė spalva. O gerti tai mes gėrėm tik kremsodą. Buvom taip nusigyvenę, kad butelių neišmesdavom, o grąžindavom parduotuvei ir už gautus centus nusipirkdavom naują butelį“, – pasakojo Fernandesas. Vieną dieną Fernandesas pasikvietė Stivą Džobsą pasižiūrėti kompiuterio, kurį jis su Vozu neseniai sukūrė. Tai buvo pirmasis Stivo susitikimas su Vozu, ir jis tikrai nežadėjo nieko ypatingo. Sulaukęs aštuoniolikos metų, Vozas buvo jau tikras elektronikos specialistas, o penkeriais metais už jį jaunesni Džobsas ir Fernandesas buvo tik pora paauglių, kurie apie elektroniką ne ką teišmanė. Kas be ko, jie mėgo pažaisti su visokiais įtaisėliais, tačiau juos labiau domino triukai su lazeriais ir veidrodžiais, o ne kokių nors vertingų dalykų kūrimas. Tuo tarpu Vozniakas jau buvo padaręs sudėtingesnių kompiuterių brėžinius, be to, jis reguliariai lankėsi Stenfordo linijinio greitintuvo bibliotekoje, norėdamas rasti pačios naujausios medžiagos ta tema. Džobsas su pagarbia baime suvokė šio projekto galimybes. Nors jis jau seniai manė, kad niekas geriau už jį neišmano elektronikos, staiga jis prablaivėjo supratęs, kad Vozas išmano elektroniką geriau už jį. Stivas Džobsas jau buvo girdėjęs apie Vozniaką iš Fernandeso ir žinojo, kad tai didelis išdaigininkas. Labiausiai išgarsėjusi jo mokyklos laikų išdaiga baigėsi tuo, kad Houmstedo vidurinės mokyklos direktorius išbėgo į mokyklos stadioną su sunkiu ir grėsmingai tiksinčiu sportiniu krepšiu, kurį jis aptiko spintelėje mokinių persirengimo kambaryje. Paaiškėjo, kad tame krepšyje prikrauta plytų ir įdėtas žadintuvas. Dėl šito pokšto Vozui teko praleisti naktį nepilnamečių areštinėje, o kai kitą dieną jis sugrįžo į mokyklą, buvo sutiktas bendramokslių ovacijomis. Stivas Džobsas ir Stivas Vozniakas daugeliu atžvilgių buvo labai panašūs. Abu buvo vienišiai, paskendę savyje atsiskyrėliai, vengiantys

28 Kas sukūrė Apple?

klubų ar organizacijų ir nesidomintys sportu. Penkerių metų amžiaus skirtumą sumažino bendrų pomėgių turėjimas. Vozniakas buvo toks elektronikos entuziastas, kad kai jis mėgindavo paaiškinti kokią nors jį sudominusią koncepciją ar principą, sakiniai jam verždavosi iš burnos kaip greitasis traukinys. Netrūko entuziazmo ir Džobsui – jį pakurstydavo jo naujausias pomėgis. Jis prieidavo labai arti prie to, su kuriuo kalbėjosi, tiesiog įsibraudavo į pašnekovo erdvę, kai pasakojo apie kokį nors savo naujausią atradimą, ir būdavo beveik neįmanoma jo atsikratyti, jei jis pasiryždavo supažindinti tą žmogų su savo mintimis. Gerokai vėliau vienas pažįstamas taip atsiliepė apie jį: „Mėginti pasikalbėti su Stivu Džobsu – tas pat kas mėginti atsigerti iš gaisrininkų žarnos.“ Stivas buvo labai sąmojingas, bet retai kada juokdavosi: to nedarė ne tik vaikystėje, bet ir vėliau, tapęs pasauline garsenybe. Beje, kartais jis nusišypso, bet išgirsti jo tikrą nevaržomą juoką – didelė retenybė. Kaip tik tuo jie labiausiai ir skyrėsi. Stivas Vozniakas buvo sąmojingas ir mėgo pajuokauti – tai buvo vienas dalykų, dėl kurių jis galėjo trumpam atsitraukti nuo technologijos. (Po kelerių metų jis San Chosė mieste be atlyginimo vedė vieną humoristinę laidą; net ir dabar jis beveik kasdien siuntinėja savo sąmojus ir karikatūras geriausiems savo draugams.) Vozas buvo pasinėręs į kompiuterius ir elektroniką, o Džobsas buvo įsigilinęs į save patį. Džobsas tuo metu jau greičiausiai žinojo, kad buvo įvaikintas, ir atrodo, jog tas žinojimas paskatino jį ieškoti ko nors tokio, kas jo gyvenimui suteiktų prasmę. Ta mašina, kurią Vozniakas ir Fernandesas užbaiginėjo, buvo vienas ankstyvųjų elementų tai tuštumai užpildyti. Vozas galbūt turėjo daugiau techninių žinių, bet Stivas Džobsas tikrai nestokojo sumanumo ir ištvermės. Kai Džobsas užsibrėždavo kokį nors tikslą, jis jo siekdavo nepaisydamas jokių kliūčių. Per visus tuos metus nepasikeitė tik vienas dalykas – jo akiplėšiškumas, agresyvus noras energingai ko nors imtis, ieškoti svarbiausio žmogaus, sprendimų priėmėjo. Kai šeima persikėlė į Los Altą, jis pradė-

Šaknys 29

jo projektuoti dažnių skaitiklį elektros srovės dažniams grandinėje matuoti. Kai pamatė, jog jam reikia daugiau detalių, pakėlė telefono ragelį ir paskambino Bilui Hjuletui, vienam kompanijos HewlettPackard įkūrėjų ir vadovų. – Jo telefono numerį radau Palo Alto telefonų knygoje, – paaiškino Džobsas. – Jis atsiliepė į mano skambutį ir kalbėjo labai maloniai. Plepėjome apie dvidešimt minučių. Nors jis manęs visai nepažinojo, mūsų pokalbis baigėsi tuo, kad jis davė man keletą detalių ir priėmė mane tą vasarą padirbėti savo firmoje, prie dažnių skaitiklių surinkimo linijos... Tiesa, sakyti, kad aš juos surinkinėjau, gal ir nederėtų, nes aš tik prisukdavau varžtus. Bet tai nesvarbu, nes aš vis tiek jaučiausi kaip danguje. Bet kai brendimo laikotarpiu pradėjo veikti hormonai, Džobsas suprato, kad gyvenimas neapsiriboja vien tik elektronika. – Prisimenu savo pirmą darbo dieną prie tos firmos surinkimo linijos, – ilgesingai prisimena jis. – Kalbėjau savo prižiūrėtojui, tokiam Chrisui, kokį entuziazmą ir kokią palaimą man sukelia galimybė padirbėti čia vasarą, prisipažinau jam, kad mėgstamiausias dalykas visame pasaulyje man yra elektronika. Paklausiau jo, ką jis labiausiai mėgsta daryti. Jis pažiūrėjo į mane ir atsakė: „Dulkintis!“ Tą vasarą aš daug ko išmokau. Antraisiais ir trečiaisiais mokymosi vidurinėje mokykloje metais Stivas Džobsas pradėjo rūkyti marihuaną. – Pirmą kartą negyvai nusigėriau. Susipažinau su Šekspyru, Dilanu Tomu ir apskritai su klasika. Perskaičiau „Mobį Diką“ ir trečiaisiais metais pradėjau lankyti kūrybinio rašymo pamokas. Stivas ėjo savo paties pasirinktu keliu, ir kai Jungtinės Valstijos pasikeitė nuo septintojo dešimtmečio konformizmo pereidamos prie aštuntojo dešimtmečio individualumo, jis greit perėmė tas kontrkultūros vertybes, kurios jį domino – individualumą, atsisakymą laikytis taisyklių ar bijoti jų, žavėjimąsi psichikos galimybes plečiančiais narkotikais. Stivas sugebėjo perimti visa tai neperimdamas hipių etikos dėti kuo mažiau pastangų.

30 Kas sukūrė Apple?

Houmstedo vidurinės mokyklos pastatai buvo žemi, pastatyti per pokario metų statybų bumą, palietusį ir šias vietas. Ji yra šalia dviejų greitkelių; tai viena universitetinių miestelių tipo mokyklų, būdingų Kalifornijai. Žemės problemoms vykdyti čia statybas niekada nebuvo, todėl nauji korpusai tiesiog buvo pristatomi prie senesnių mokyklos pastatų. Kai 1968 metų rugsėjo mėnesį čia prasidėjo mokslo metai, Stivas Džobsas ir Bilas Fernandesas atvyko čia kaip naujokai. Du draugai iš Kupertino jaunesniosios vidurinės mokyklos labai mėgo techniką, tačiau abiejų padėtis nebuvo palanki, nes jie buvo iš šeimų, nesusijusių su mokslu. Kadangi čia buvo elektronikos klasė (ji vadinosi Džono Makolumo elektronikos klase), jie nusprendė užsirašyti į ją. Taip jie tapo vadinamaisiais laidagalviais. Silicio slėnio vidurinėse mokyklose šitaip buvo pravardžiuojami elektronikos klubo nariai, ir ta pravardė turėjo papildomų naujoviškų reikšmės niuansų: elektronikos derinimą su narkotikais ir aiškų jų atskyrimą nuo narkotikų nevartojančių elektronikos fanatikų. Silicio slėnyje mokymasis elektronikos klasėje buvo laikomas šaunumo požymiu. Prieš ketvertą metų Stivas Vozniakas mėgavosi autoritariniu ir praktišku mokyklos mokslo skyriaus režimu. Elektronikos klasėje jis buvo pirmūnas – matematikos ir elektronikos klubų pirmininkas, mokslo mugės apdovanojimo laimėtojas ir daugybės elektroninių schemų kūrėjas. Ši disciplina Džobso per daug nesužavėjo, ir besimokant vidurinėje mokykloje jo susidomėjimas mokslu mažėjo, užtat jį vis labiau domino kiti dalykai. – Aš labai neaiškiai prisimenu Džobsą, – pasakoja Makolumas. – Jis kažkaip susilieja su fonu, išnyksta jame. Jis dažniausiai kur nors kamputyje kažką savarankiškai meistravo ir buvo matyti, kad nei aš, nei bendraklasiai jam nelabai rūpim. Užtat prisimenu, kaip vieną dieną jis kažką gamino ir jam prisireikė kelių detalių, kokių aš neturėjau ir kurias tiekdavo tik Burrougs kompanija. Patariau jam paskambinti jai, pasikalbėti su kompanijos

Šaknys 31

ryšių su visuomene skyriaus darbuotojais ir pasiteirauti, ar jie negalėtų parūpinti detalių, reikalingų jo mokykliniam projektui. Kitą dieną jis atėjo baisiai patenkintas ir pasidžiaugė man, kad Burrougs kompanija išsiuntė jam tas detales ir jis netrukus turėtų jas gauti. Kai paklausiau jo, kaip jam pavyko tai padaryti, jis atsakė, kad paskambino į kompanijos kontorą ir paaiškino, jog kuria naują elektroninę schemą. Jai jis išbando įvairias detales ir norėtų pasirinkti tas, kurias gamina jų kompanija. Labai supykau. Tikrai nenorėjau, kad mano mokiniai taip elgtųsi. Bet Stivo žodžiai pasitvirtino – kitą dieną tos detalės pasiekė mus oro transportu. Man nepatiko, kokiu būdu jis tai pasiekė, bet turėjau pripažinti jo rezultatus. Antriesiems mokymosi šioje mokykloje metams baigiantis, keturiolikmetis Džobsas pradėjo dreifuoti kita kryptimi. Elektronika jam jau nebeatrodė tokia patraukli, o plaukimo treniruotės „‘Mauntin Vju’ delfinų“ klube atėmė per daug laiko, todėl jis perėjo pas vandensvydininkus. Tačiau susidomėjimas vandensvydžiu greit praėjo. Jis pastebėjo neturįs to agresyvaus žudikiško instinkto, kurio reikia sportininkams. Be to, pasak jo, jis visada buvo vienišius. Pradėjo ieškoti to, kas jį patrauktų, sužavėtų – ko nors įdomaus. Mauntin Vju „Haltek“ parduotuvėje buvo daugybė išmestų, nebenaudojamų, pasenusių ar nesutvarkytų elektronikos komponentų. Silicio slėnyje jie galėjo būti išmetami dėl daugelio priežasčių: dažymo defektų, per didelio detalių su defektais procento kurioje nors partijoje ar naujos konstrukcijos, dėl ko visas sandėlis gali būti užverstas visiškai geromis, bet jau pasenusiomis detalėmis. Tokios detalės dažniausiai atsidurdavo „Haltek“ parduotuvėje, kurios nuolatiniai lankytojai buvo visi tie garažuose besidarbuojantys konstruktoriai ir vidurinių mokyklų mokiniai, kuriantys projektus ar atliekantys eksperimentus. Besimokydamas vidurinėje mokykloje Stivas sugebėjo įsiprašyti, kad jam leistų ten padirbėti savaitgaliais.

32 Kas sukūrė Apple?

Kai Fernandesas ieškojo detalių kompiuteriui, kurį jis gamino kartu su Vozniaku, Stivas jau darbavosi šeštadieniais „Haltek“ parduotuvėje ir pradėjo susigaudyti, kur gauti elektronikos komponentų ir kokios jų kainos; tos žinios padėjo jam daug metų. Fernandeso ir Vozniako projektas jį sudomino, ir Džobsas pradėjo daugiau laiko praleisti Fernandeso garaže. Užsimezgė jo draugystė su Vozu. Juos vienijo iš dalies ir tai, kad abu mėgo pokštus, išdaigas. Vozas sukurdavo schemą, o Džobsas su beveik instinktyviu polinkiu padaryti kažką uždrausto baisiai norėjo ją įgyvendinti. Jo draugystė su pagarsėjusiu išdaigininku Vozniaku suteikė Džobsui tam tikrų privalumų jo bendraamžių akyse. Sulaukęs šešiolikos metų, Stivas Džobsas užsiaugino iki pečių plaukus, o mokykloje rodėsi vis rečiau ir rečiau. Jis prisišliejo prie tų techniką išmanančių hipių, kurie mokėjo apgauti AT&T kompanijos tarpmiestinių pasikalbėjimų aparatūrą. Vadinami „frikais“, tie paaugliai išmoko nemokamai paskambinti, paveikdami telefono ragelį tam tikro dažnio garsais. Vienas labiausiai pagarsėjusių iš blogosios pusės „frikų“, pravardžiuojamas kapitonu Kranču (pagal javainių „Cap’n Crunch“ pavadinimą), pastebėjo, kad javainių dėžutėse įdėtais švilpukais galima apgauti telefonų kompanijos kompiuterius. Stivas norėjo susipažinti su juo ir pradėjo jo ieškoti. Pagaliau Krančas pasirodė ir įtraukė į telefoninio apgaudinėjimo pasaulį du mėgėjiškus įstatymų pažeidėjus – Stivą ir Vozą, visą vakarą nemokamai skambindamas į įvairias pasaulio vietas. Stivas su Vozu nusprendė pasigaminti elektroninį aparatą, darantį tą patį, ką Krančas darė su švilpuku. Tai padaryti buvo galima naudojant savo darbo įtaisą, vadinamą mėlynąja dėže. Truputį pasirausęs Stenfordo linijinio greitintuvo bibliotekoje ir po kelių nesėkmingų bandymų Vozas sukūrė mėlynąją dėžę, kuri buvo geresnė už visas tas, kokias naudojo kiti „frikai“. Tarp kitko, jai nereikėjo įjungimo ir išjungimo jungiklio: ji

Šaknys 33

automatiškai įsijungdavo nuspaudus bet kurį klavišą. Šitokią naujovę ateityje daug metų Vozas naudojo ir kitiems savo sukonstruotiems aparatams. – Buvom sužavėti, – pasakoja Džobsas. – Mums buvo sunku patikėti, kad pakanka pasigaminti tokią mažą dėžutę, ir galima skambinti į bet kurią pasaulio vietą. Niekam iš „frikų“ net neatėjo į galvą, kad nemokamas skambinimas telefonu prilygsta vagystei – juk dėl to nukenčia tik telefonų kompanija, kurią jie tapatino su „valdžia“. Jiems atrodė, jog taip daryti yra visiškai garbingas darbas, nė kiek ne blogesnis už kitus. Jie parodė įtaiso prototipą draugams, kurie iš karto juo labai susidomėjo. Visi norėjo įsigyti ką nors panašaus, ir abu Stivai, jau tapę tikrais „frikais“, sulaukė ypatingo dėmesio. Džobsas, pasinaudodamas savo sugebėjimu įtikinti, paveldėtu iš tėvo, įkalbėjo Vozą, kad laikas pradėti prekiauti tokiais įtaisais. Džobsas pasinaudojo savo sugebėjimais nusiderėti perkant detales, todėl jų išlaidos gaminant pirmuosius įtaisus sudarė 40 dolerių už įtaisą. Vozas, kuris jau mokėsi Kalifornijos universitete Berklyje, juos surinkinėjo savo bendrabučio kambarėlyje, o Stivas pardavinėjo universiteto miestelyje po 150 dolerių už įtaisą, kartu pažadėdamas nemokamai pataisyti, jei sugestų. Kai šių įtaisų populiarumas išaugo, Džobsas pradėjo prašyti už juos iki 300 dolerių, jei matė, kad klientas gali sau tai leisti. Tačiau studentams jis ir toliau parduodavo už pirminę kainą. Karališkas uždarbis buvo svarbiausias veiksnys, kodėl Džobso noras baigti vidurinę mokyklą mažėjo. Maždaug tuo metu jis susipažino su Krise Ana Brenan – irgi moksleive, kuriančia animacinį filmuką. Ji išvengė mokyklos vadovų priežiūros, daugumą darbo atlikdavo naktį. Toks valdžios nepripažinimas Stivui parodė, kad jis susidūrė su gimininga siela. Greit jie tapo meilužiais, dažnai kartu leisdavo popietes vaikštinėdami, gerdami vyną, rūkydami „žolę“. Vieną dieną, kai jiedu pasirinko kviečių lauką kaip gerą vietą pasimėgauti LSD, Džobsas prisimena, jog „staiga kviečių laukas pradėjo

34 Kas sukūrė Apple?

groti Bachą. Nieko nuostabesnio už tai iki tol nebuvau patyręs. Jaučiausi lyg šios simfonijos dirigentas, mačiau, kaip Bachas eina per kviečių lauką.“ Vozniakui tokie dalykai buvo svetimi, nesuprantami. Jis geru laiko praleidimu laikė pasikalbėjimus apie elektronikos ezoterinius aspektus. Jų avantiūra su tomis mėlynosiomis dėžėmis iš pradžių atrodė smagi pramoga, bet padėtis greit pradėjo keistis. Telefonų kompanija ėmėsi agresyvių priemonių kovoti su suktybėmis, ir šis darbas tapo pavojingas. Vieną vakarą, kai Stivas pardavinėjo savo įtaisą vienos picerijos automobilių stovėjimo aikštelėje, jis pajuto įremtą į šoną pistoletą – kažkoks tipas nusprendė apiplėšti mėgėjiškus sukčius. – Buvo šimtai variantų, kaip galėjau pasielgti, – prisimena Stivas, – bet visi jie buvo susiję su tam tikra tikimybe, kad gausiu kulką į pilvą, todėl atidaviau dėžutę. Džobso entuziazmas netrukus atšalo. Jam norėjosi plėsti savo galimybes ir užsidirbti pinigų, kartu ieškant atsakymų į klausimus, rusenusius jo viduje. Mėlynoji dėžė atsakymo į juos negalėjo duoti. Du tris kartus per savaitę Džobsas iš Silicio slėnio važiuodavo į Berklį. Jam patiko šio hipių judėjimo centro atmosfera, kai jis ten vaikštinėdamas susidurdavo su tokiomis idėjomis, praktikomis ir žmonėmis, kokie Silicio slėnyje buvo reti. Džobsui ir pačiam artėjo metas stoti į koledžą, ir tai, ką jis matė Berklyje, turėjo didelės įtakos tam, kokią vietą jis pasirinko. O pasirinko jis Rido koledžą Portlende, Oregono valstijoje. Tai buvo pirmasis laisvųjų menų koledžas Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantėje. Privatus ir brangus jis nuo seno garsėjo tuo, kad pritraukdavo ir ugdydavo talentus ir individualybes. Stivo tėvus pribloškė ne tik kaina už mokslą, bet ir tai, kad jis buvo labai toli nuo namų. Tačiau „Stivas pareiškė, kad Ridas yra vienintelis koledžas, kuriame jis norėtų mokytis, – prisimena jo motina, – ir jei jis ne-

Šaknys 35

galės mokytis ten, tada apskritai niekur nesimokys.“ Taigi ir šį kartą užsispyręs vaikas įveikė tėvų pasipriešinimą. Jie sukandę dantis pakratė savo santaupas ir išsiuntė jį į Ridą. Stivas paliko žymę Rido koledže, tiesa, ne mokslo laimėjimais, o tiesiog savo asmenybės jėga. Mokymasis jo veikloje ten užėmė toli gražu ne pirmąją vietą. 1972 metų rudenį Stivas nusprendė liautis eksperimentuoti su haliucinogenais ir vietoj jų pasirinko Rytų filosofijas kaip kelią į aukštesnį suvokimą. – Mane domino Rytų mistika, kuri maždaug tuo metu pasiekė mus. Į Rido koledžą visą laiką užklysdavo įdomių žmonių – nuo Timočio Lyrio ir Ričardo Olperto iki Gario Snaiderio, – aiškina Džobsas. Jo pirmojo semestro pažymiai buvo blogi, todėl jis su jam būdingu tiesumu išstojo iš koledžo ir atsiėmė mokestį už mokslą. Tačiau studentų miestelio jis nepaliko, gyveno bendrabučio kambariuose, paliktuose kitų studentų, išvykusių siekti kitų tikslų. Rido koledžo valdžia, laikydamasi liberalių tradicijų, tam neprieštaravo, tuo labiau kad Džobsas susidraugavo su Džeku Dudmanu, studentų dekanu. – Stivas buvo labai smalsus, todėl atrodė baisiai patrauklus, – prisimena Dudmanas. – Paprasti, paviršutiniški atsakymai jo netenkino. Jis nepriimdavo automatiškai gautų tiesų, norėjo pats viską patikrinti. Stivo sprendimas išstoti iš koledžo, bet ir toliau naudotis jo dosnumu, išgarsino jį. Kai prasidėjo kiti mokslo metai, jis ir toliau liko gyventi Ride. – Jis labai įžvalgiai suvokė, kad nė kiek ne blogesnį išsilavinimą gali gauti ir nelaikydamas įskaitų, – aiškina Danas Kotkė, ilgai draugavęs su Stivu, su kuriuo susipažino mokydamasis Rido koledže. – Na ir kam jų reikia, tų įskaitų? Džobsui nusibodo būti neturtingam ir neturėti darbo, jis vis dar jautėsi esąs pašalietis, net būdamas tarp savo artimų draugų. Kažkas vis nedavė jam ramybės.