Issuu

VIRSELIS

iandien man suėjo penkeri. Vakar vakare, kai nuėjau miego ti į Spintą, buvau ketverių, o kai patamsyje atsibudau Lovo je, pasidariau penkerių, abrakadabra. Prieš tai buvau trejų, tada dvejų, tada vienų ir nulio. – Ar buvau minuso metų? – Ką? – Mama rąžosi. – Danguje. Ar buvau minus vienų, minus dvejų, minus trejų?.. – Ne, metus skaičiuojame nuo tada, kai atsiradai. – Pro stoglangį. Tu labai liūdėjai, kol aš atsiradau tavo pil velyje. – Tikrai. Mama lenkiasi iš Lovos uždegti Lempos, nuo jos viskas nu švinta – švyst. Laiku spėju užsimerkti, tada truputį praplėšiu vieną akį, pas kui kitą. – Aš verkiau, kol nebeliko ašarų, – pasakoja man Mama. – Ir gulėjau skaičiuodama sekundes. – Kiek sekundžių? – klausiu jos. – Milijonų milijonus. – Ne, kiek tiksliai? – Suklydau beskaičiuodama, – sako Mama. – Tu siuntei ir siuntei savo norą kiaušinėliui, kol pasidarei stora. Ji plačiai šypsosi.

Emma Donoghue

– Jausdavau tavo spyrius. – Ką aš spardydavau? – Mane, žinoma. Visada juokiuosi, kai ji tai pasako. – Iš vidaus bum bum. – Mama pasikelia naktinius marškinė lius ir krutina pilvą. – Aš galvojau: Džekas tuoj pasirodys. Anks tyvą rytą tu išslydai ant kilimėlio atmerktomis akimis. Žiūriu žemyn į Kilimėlį, išraizgytą susivijusiais raudonais, rudais ir juodais dryžiais. Ant jo yra dėmė, kurią palikau gim damas. – Tu nukirpai virkštelę ir aš buvau laisvas, – sakau Mamai. – Paskui virtau berniuku. – Tiesą sakant, jau gimdamas buvai berniukas. Ji išlipa iš Lovos ir eina prie Termostato pašildyti oro. Man atrodo, vakar vakare po devintos jis neatėjo, jam apsi lankius oras visada būna kitoks. Aš neklausiu, nes jai nepatinka kalbėti apie jį. – Na, ponaiti Penkiameti, – ar nori dovaną gauti dabar, ar po pusryčių? – Kokią dovaną, kokią dovaną? – Žinojau, kad apsidžiaugsi, – sako ji, – bet negraužk piršto, pro skylutę gali patekti mikrobų. – Ir aš galiu susirgti, kaip sirgau būdamas trejų, kai vėmiau ir viduriavau? – Netgi sunkiau. Nuo mikrobų žmonės kartais miršta. – Ir per anksti grįžta į Dangų? – Tu vis tiek jį grauži. – Ji atitraukia mano ranką. – Atsiprašau. – Prisėdu negerąją ranką. – Dar kartą pavadink mane ponaičiu Penkiamečiu. – Tai kaip, ponaiti Penkiameti, – klausia ji, – dabar ar vėliau? Užšoku ant Supamojo krėslo, kad pažiūrėčiau į Laikrodį. Jis rodo septynias valandas keturiolika minučių. Nesilaikydamas važiuoju Supamuoju krėslu kaip riedlente, tada šaukdamas šoku ant Pūkinės ir jau čiuožiu snieglente. – Kada dovanos atplėšiamos?

Kambarys

– Kada nori, kad tik būtų smagu. Ar turiu nuspręsti už tave? – klausia Mama. – Man penkeri, privalau spręsti pats. – Mano pirštas vėl bur noje, aš pakišu ranką po pažastimi ir prispaudžiu. – Renkuosi dabar. Ji kažką ištraukia iš po pagalvės, tas daiktas nematomas slė pėsi ten per naktį. Ritinėlis popieriaus su raudonu kaspinu nuo šokolado, kurio daugybę gavome, kai buvo Kalėdos. – Atvyniok, – sako ji. – Atsargiai. Sugalvojęs, kaip atrišti mazgelį, aš išlyginu popierių – jame paveikslas, nupieštas pieštuku, nespalvotas. Nesuprantu, kas jame, tada apsuku. – Tai aš! – Kaip Veidrodyje, tik daugiau, jame mano galva, ranka ir petys su naktiniais marškinėliais. – Kodėl mano akys užmerktos? – Tu miegi, – sako mama. – Kaip tu piešei miegodama? – Aš nemiegojau. Vakar rytą, užvakar ir dar dieną prieš aš užsidegiau lempą ir piešiau tave. – Ji nebesišypso. – Kas yra, Džekai? Tau nepatinka? – Ne... nes tu nemiegojai tada, kai aš miegojau. – Na, negalėjau piešti tavęs nemiegančio, ar ne? – Mama lau kia. – Maniau, kad tau patiks staigmena. – Man labiau patinka staigmena, apie kurią žinau. Ji vos įžiūrimai šypteli. Užlipu ant Supamojo krėslo išsitraukti smeigtuko iš Siuvi nių dėžutės ant lentynos. Kai išsitrauksiu, iš penkių nebeliks nė vieno. Buvo šeši, bet vienas dingo. Vienas smeigtukas laiko pa veikslėlį, ant kurio užrašyta: Didieji Vakarų meno šedevrai. Nr. 3: Mergelė su Kūdikėliu, šv. Ona ir šv. Jonas Krikštytojas. Jis kabo už Supamojo krėslo. Kitas smeigtukas laiko paveikslėlį: Didieji Vakarų meno šedevrai. Nr. 8: Įspūdis: Saulėtekis, jis kabo prie Vonios. Dar vienas laiko paveikslėlį su mėlynu aštuonkoju, o ki tas – paklaikusio arklio paveikslą Didieji Vakarų meno šedevrai. Nr. 11: Gernika. Šedevrus gavome su avižų dribsniais, o aštuon

Emma Donoghue

kojį nupiešiau aš, jis mano geriausias kovo mėnesio paveikslas, nors nuo Vonios garų pradeda raitytis. Prismeigiu Mamos stai gmeną pačiame kamštinės plytelės viduryje virš Lovos. Mama purto galvą. – Ne čia. Ji nenori, kad Senasis Nikas pamatytų. – Gal Spintoje ant sienos? – klausiu. – Gera mintis. Spinta medinė, todėl turiu spausti smeigtuką labai stipriai. Uždarau kvailas duris, jos visada cypia, nors tepėme vyrius kukurūzų aliejumi. Žiūriu pro plyšius, bet per tamsu. Truputį praveriu duris, kad galėčiau žvilgtelėti, slaptasis piešinys baltas, tik išsiskiria pilkos linijos. Žydroji Mamos suknelė šiek tiek pri dengia mano miegančią akį, turiu galvoje akį piešinyje, bet Ma mos suknelė Spintoje yra tikra. Užuodžiu šalia Mamos kvapą. Mano uoslė aštriausia šeimoje. – Oi, pamiršau gauti truputį, kai nubudau. – Niekis. Galime retkarčiais praleisti, tau jau penkeri. Niekada gyvenime. Ji atsigula ant baltos Pūkinės, aš greta jos ir gaunu daug. ■ ■ ■ Atskaičiuoju šimtą dribsnių ir iš aukštai pilu pieną, beveik tokį pat baltą kaip dubenėliai, pienas nesitaško, mes padėkojame Kū dikėliui Jėzui. Aš renkuosi Aptirpusį šaukštą, jo kotas pilnas bal tų pūslių, atsiradusių, kai jis netyčia prisiglaudė prie puodo su verdančiais makaronais. Mamai nepatinka Aptirpęs šaukštas, o man jis mėgstamiausias, nes kitoks. Glostau Stalą, lyginu, jis apskritas ir baltas, tik papilkėjęs įdrėskimuose, likusiuose pjausčius maistą. Valgydami žaidžiame Niūniavimą, nes jam nereikia burnos. Aš atspėju Makareną, Ji pasirodys už kalnų ir dar Linguok, vežimaiti, bet iš tikrųjų tai buvo Audringas oras. Užsidirbu du taškus, taigi gaunu du bučinius. Aš niūniuoju Irkluok laivelį ir mama atspėja teisingai. Tada paniūniuoju Pasipūtėlį. Mama susiraukia ir sako: „Ak, žinau tą

Kambarys

dainą, joje kažką parmuša, jis vėl keliasi. Kaip ji vadinasi?“ Ga liausiai prisimena. Trečią paniūniuoju Tu mano mintyse, Mama nežino atsakymo. – Parinkai tokią sunkią... Ar girdėjai per televiziją? – Ne, per tave. – Uždainuoju choro partiją, o Mama stebisi, kodėl ji tokia kvaila. – Bukagalvė. – Ji gauna iš manęs du bučinius. Prisitraukiu kėdę prie Kriauklės, suplausiu indus. Dubenė lius plaunu atsargiai, bet šaukštus galiu tarškinti – tar tar tar. Iškišu liežuvį. Mama stovi man už nugaros, mano veidas užstoja jos veidą, jis atrodo kaip kaukė, kurią darėme per Heloviną. – Gaila, kad nepavyko nupiešti geriau, – sako Mama, – bet vis tiek matyti, koks tu esi. – Koks aš esu? Ji pabaksnoja mano kaktą Veidrodyje, nuo piršto lieka skri tuliukas. – Tu mano gyvavaizdis. – Kodėl aš tavo gyvavaizdis? – Skrituliukas nyksta. – Tai reiškia, kad esi labai panašus į mane. Esi gyvas mano at vaizdas. Tokios pat rudos akys, didelė burna, smailas smakras... Spoksau į mus Veidrodyje, o mes iš ten spoksome į mus. – Nosis kitokia. – Kol kas tavo noselė vaikiška. Suimu nosį pirštais. – Ar ji nukris ir išaugs suaugusi nosis? – Ne, ne, ji pati padidės. Tokie patys rusvi plaukai... – Bet mano plaukai iki pusės manęs, o tavo tik iki pečių. – Tiesa, – sako Mama siekdama Dantų pastos. – Tavo ląstelės dukart gyvybingesnės už mano. Nežinojau, kad kas nors gali būti tik pusiau gyvybingas. Vėl pažiūriu į Veidrodį. Mūsų naktiniai marškinėliai skirtingi, apa tiniai drabužiai taip pat, ant jos marškinėlių nėra meškiukų. Kai ji išspjauna vandenį antrą kartą, ateina eilė man valytis dantis, aš šveičiu ratu kiekvieną dantį. Mamos spjūvis Kriauklė

Emma Donoghue

je visai nepanašus į mano, o mano nepanašus į jos. Nuplaunu juos abu ir išsišiepiu kaip vampyras. – Oi, – sako Mama prisidengdama akis. – Tavo dantys tokie balti, kad net akina. Jos dantys gerokai apgedę, nes ji pamiršdavo juos išsivalyti. Dabar nebepamiršta, bet jie vis tiek apgedę. Sulankstau kėdes ir statau prie Durų šalia Džiovyklės. Ji nuo lat bumba ir sako, kad jai stinga vietos, bet vietos yra daug, jeigu ji stovi tiesiai. Aš moku sulankstyti plokščiai, bet visai plokš čiai neišeina, nes mano raumenys dar nelabai gyvybingi. Durys padarytos iš kažkokio spindinčio stebuklingo metalo, jos sako pypt pypt po devintos valandos vakaro, kai turiu būti užmigęs Spintoje. Šiandien geltonasis Dievo veidas nepasirodys. Mama sako, kad jam sunku prasibrauti per sniegą. – Kokį sniegą? – Žiūrėk, – sako ji rodydama į viršų. Vienoje vietoje pro Stoglangį skverbiasi šviesa. Kitur jis tamsus. Televizoriuje sniegas baltas, o tikrasis sniegas nebaltas, keista. – Kodėl nesninga ant mūsų? – Nes sninga lauke. – Erdvėje? Norėčiau, kad sniego būtų viduje ir aš galėčiau su juo žaisti. – Ak, viduje jis ištirptų, nes čia šilta ir gera. Ji pradeda niūniuoti ir aš iš karto atspėju, kad tai – Tegu sninga. Padainuoju antrą posmelį. Tada padainuoju Stebuklingoji žiemos šalis ir Mama pritaria man aukštesniu balsu. Kiekvieną rytą mūsų laukia tūkstančiai darbų – atnešti Au galą į Kriauklę, palaistyti, kad nepritaškytume vandens, vėl pa statyti ant lėkštelės ir užkelti ant Komodos. Anksčiau Augalas gyveno ant Stalo, bet Dievo veidas nudegino vieną lapą. Liko devyni lapai, jie platūs kaip mano delnas ir gauruoti. Mama sako – kaip šunys. Bet šunų yra tik Televizoriuje. Man nepatin ka, kad lapai devyni. Radau lendantį mažytį lapelį, mačiau du kartus, todėl bus dešimt.

Kambarys

Voras yra tikras. Dairausi jo, bet matau tik voratinklį tarp Stalo kojos ir Voro buto. Stalas stovi tvirtai, man keista, nes kai aš atsistoju ant vienos kojos, galiu stovėti visą amžinybę, bet ga liausiai vis tiek pargriūnu. Mamai apie Vorą nesakau. Ji tuojau pat nuvalo voratinklius, sako, kad jie nešvarūs, bet man jie atro do kaip plonutėlis sidabras. Mamai patinka gyvūnai iš laukinės planetos, jie vaikosi ir ėda vienas kitą, bet tikri gyvūnai nepatin ka. Kai buvau ketverių metų, stebėjau, kaip skruzdėlės ropojo aukštyn virykle, o mama pribėgo ir sunaikino jas, kad jos neval gytų mūsų maisto. Čia jos buvo gyvos, čia jau virto nieku. Ver kiau taip, kad vos neišvarvėjo akys. Kitą kartą naktį kažkas bzz bzz kando man, Mama priplojo jį prie Durų sienos po Lentyna. Tai buvo uodas. Ant kamštinės plytelės iki šiol liko dėmė, nors Mama ją gramdė. Uodas vogė mano kraują, mažasis vampyras. Tada iš manęs pirmą kartą ištekėjo kraujas. Mama išsispaudžia vieną kapsulę iš sidabrinės plokštelės, kurioje guli dvidešimt aštuoni mažyčiai erdvėlaiviai, aš išsiimu vitaminą iš buteliuko, ant kurio nupieštas berniukas, stovintis ant rankų, o Mama išsiima vitaminą iš didelio buteliuko, ant ku rio nupiešta Tenisą žaidžianti moteris. Vitaminai yra vaistai, kad nesusirgtum ir netektų grįžti į Dangų. Aš nenoriu ten grįžti, ne noriu mirti, bet Mama sako, kad gali būti visai gerai, kai sulau ki šimto metų ir nusibosta žaisti. Ji geria vaistus nuo skausmo. Kartais dvi tabletes iš karto, bet ne daugiau, nes kai kurie dalykai mums naudingi, bet kai jų per daug, jie staiga pasidaro blogi. – Ar dėl Sugedusio danties? – klausiu. Tas Dantis yra viršuje, pačiame burnos gale ir sugedęs la biausiai. Mama linkteli. – Kodėl negeri tų vaistų kasdien po dvi kapsules? Ji susiraukia. – Tada aš užkibčiau. – Kaip?.. – Kabočiau kaip ant kablio, nes man jų reikėtų nuolat. Kuo toliau, tuo daugiau.

Emma Donoghue

– Kodėl blogai, jeigu reikia? – Sunku paaiškinti. Mama žino viską, išskyrus tai, ko teisingai neprisimena. Kar tais ji sako, kad aš per mažas jos aiškinimus suprasti. – Dantys mažiau skauda, kai apie juos negalvoju, – sako ji man. – Kaip tai gali būti? – Tai vadinama – stengtis nepaisyti. Jeigu nepaisome, tai ir nerūpi. Kai man ką nors suskausta, aš visada paisau skausmo. Mama trina man petį, nors skauda ne petį, bet man patinka. Vis tiek nepasakau jai apie voratinklį. Keista turėti kažką savo, kas nėra Mamos. Visa kita yra mūsų abiejų. Mano kūnas tikriausiai yra mano, kaip ir mintys, kurios atsiranda mano gal voje. Bet mano ląstelės pasidarė iš jos ląstelių, todėl esu tarsi jos. O kai pasakau jai, ką galvoju, ir ji pasako man, ką ji galvo ja, mūsų mintys peršoka į vienas kito galvą, kaip spalvinant, kai geltoną spalvą uždažai mėlyna ir išeina žalia. Pusę devynių paspaudžiu Televizoriaus mygtuką, ieškau vie nos iš trijų planetų ir randu Tyrinėtoją Dorą, valio. Mama labai lėtai judina Triušelį už ausų ir galvos, kad vaizdas būtų geres nis. Vieną dieną, kai buvau ketverių metų, televizorius mirė, aš verkiau, bet naktį Senasis Nikas atnešė stebuklingą priedą ir Televizorius vėl atgijo. Kiti kanalai, be tų trijų, visai migloti, to dėl mes nežiūrime, kad nepaskaustų akys, nebent groja muzika, tada mes uždengiame Televizorių antklode, klausomės per jos pilkumą ir krutiname kojas. Šiandien paliečiu Doros galvą, taip ją tarsi apkabinu, pasako ju jai apie savo nepaprastas galias, nes man sukako penkeri, o ji šypsosi. Jos plaukai milžiniški, kaip tikras rudas šalmas su smai lais atsikišimais, galva didelė, kaip ji visa. Sėduosi ant Lovos ir Mamai ant kelių, muistausi, kol nebejaučiu jos aštrių kaulų. Ant Mamos minkštų vietų nedaug, bet jos labai minkštos. Doros kalba netikra, ispaniška, ji sako lo hicimos. Dora vi sada su Kuprine, bet ji tarsi Doros viduje, ne ant nugaros, ir

Kambarys

joje yra visko, ko Dorai prireikia – kopėčių ir astronautų kos tiumų, drabužių šokiams, sportui ir groti fleita, ir nuotykiams su jos mylima beždžionėle Butse. Dora visada pakartoja, kad jai prireiks mano pagalbos surasti kokį nors stebuklingą daik tą, ir laukia, kada pasakysiu „Gerai“. Aš sušunku: „Už palmės!“, ir mėlyna strėlė mirkteli už palmės, o Dora sako: „Ačiū tau.“ Visi kiti Televizoriaus veikėjai nesiklauso. Žemėlapyje visada pažymėtos trys vietos. Turime patekti į pirmąją, iš jos į antrąją ir tada į trečiąją. Einu su Dora ir Butse, laikau jas už rankų ir kartu su jomis dainuoju visas dainas, labiausiai tas, kur reikia persiversti kūliais, sumušti delnais arba šokti Kvailo Viščiuko šokį. Mes turime saugotis Klastingojo Mušeikos ir sušunkame tris kartus: „Mušeika, nesimušk!“ Jis išsigąsta, pasako „o var ge“ ir pabėga. Kartą Mušeika pasidarė pulteliu valdomą drugelį robotą, bet jis sugedo ir mušė sparnais Mušeikai per kaukę ir pirštines, buvo labai juokinga. Kartais mes gaudome žvaigždes ir dedame jas į Kuprinės kišenę. Aš išsirenku Triukšmingąją žvaigždę, nes ji visus išbudina, ir dar Mirksinčiąją, kuri gali pa siversti, kuo nori. Kitų planetų veikėjai šimtais telpa ekrane, bet kartais kuris vienas priartėja ir tampa didelis. Jie vilki ne oda, o drabužiais, jų veidai rausvi, geltoni, rudi, dėmėti arba plaukuoti, burnos raudonos, akys didelės, juodai apvedžiotos. Jie juokiasi ir daug šūkauja. Mielai žiūrėčiau Televizorių visą laiką, bet jis naikina smegenis. Prieš man nusileidžiant iš Dangaus Mama laikydavo jį įjungtą visą dieną, todėl ji virto zombiu, kuris panašus į vai duoklį, bet vaikšto trep trep. Todėl dabar ji išjungia Televizorių, kai laida baigiasi, per dieną ląstelės pasidaugina, todėl po pietų vėl galime pažiūrėti laidą ir miegodami užsiauginti ląstelių. – Pažiūrėkime dar vieną, nes šiandien mano gimtadienis. Prašau. Mama prasižioja ir vėl užsičiaupia. Tada sako: – Kodėl gi ne? Ji išjungia garsą, kol rodo reklamą, nes reklama dar greičiau naikina smegenis ir jos gali išvarvėti mums pro ausis.

Emma Donoghue

Aš žiūriu į žaislus – nuostabų sunkvežimį, batutą ir bioni klus. Du berniukai kaunasi Transformeriais, bet draugiškai, ne taip, kaip blogieji vyrukai. Prasideda Kempiniukas Plačiakelnis. Pribėgu paliesti jo ir jūrų žvaigždės Patriko, o Krabo liesti nenoriu, jis šiurpus. Žiūriu baisuoklišką pasakojimą apie milžinišką pieštuką, bet pro Ma mos pirštus, jie visi dvigubai ilgesni už mano. Mama nebijo nieko. Nebent Senojo Niko. Ji vadina jį „Jis“, aš nežinojau jo vardo, kol nepamačiau filmuko apie vyrą vardu Se nasis Nikas, kuris ateina naktį. Pavadinau tuo vardu tikrąjį vyrą, nes jis ateina naktį, bet jis nepanašus į tą iš Televizoriaus, anas su barzda, ragais ir visa kita. Kartą paklausiau Mamos, ar jis senas, ji atsakė, kad jis dvigubai vyresnis už ją, vadinasi, tikrai senas. Kai tik ekrane pasirodo kūrėjų sąrašas, Mama išjungia Tele vizorių. Mano sisiukai geltoni nuo vitaminų. Atsisėdu kakoti ir sakau: „Lik sveikas, kakuti, keliauk į jūrą.“ Kai nuleidžiu vandenį, bake lis vėl pildosi burbt gurkt murkt. Tada plaunuosi rankas, trinu, kol atrodo, jog oda nusilups, tik tada žinau, kad nusiploviau švariai. – Po Stalu yra voratinklis, – sakau, nors neketinau sakyti. – Jį numezgė Voras, jis tikras. Mačiau jį du kartus. Mama nusišypso, bet ne iš tikrųjų. – Nenubrauksi jo? Voro ten dabar nėra, bet jis gali sugrįžti. Mama atsiklaupia ir žiūri po stalu. Nematau jos veido, kol ji neužkiša plaukų už ausies. – Žinai, paliksiu jį, kol tvarkysimės. Gerai? Tvarkysimės antradienį. Liko trys dienos. – Gerai. – Žinai ką? – Ji atsistoja. – Turime pažymėti, kiek tu paaugai, tau penkeri. Pašoku aukštyn. Šiaip man uždrausta piešti ant Kambario daiktų ar baldų. Kai buvau dvejų metų, apibraižiau Lovos koją nuo Spintos pusės, to dėl valydama Mama patuksena tą vietą ir sako: „Matai, žymės išliks amžiams.“ Bet mano aukščio žymės per gimtadienius – vi

Kambarys

sai kas kita, tai mažyčiai skaičiukai šalia Durų, juodas 4, žemiau juodas 3, raudonas 2, nes tokios spalvos buvo mūsų rašiklis, kol išsibaigė, ir apačioje raudonas 1. – Stovėk tiesiai, – sako Mama. Rašiklis stukteli ties mano vir šugalviu. Žengiu žingsnį į šalį ir matau, kad virš juodo 4 atsirado juo das 5. Iš visų skaičių man labiausiai patinka penki, turiu po pen kis rankų ir kojų pirštus, Mama taip pat, mes esame vienas kito gyvavaizdis. Skaičius devyni man nepatinka labiausiai. – Koks mano aukštis? – Tavo ūgis. Tiksliai nežinau, – sako ji. – Gal kada nors pa prašysime matavimo juostos kaip sekmadienio dovanos. Maniau, kad matavimo juostos yra tik Televizoriuje. – Ne, geriau prašykime šokolado. – Pirštu uždengiu 4 ir sto viu prispaudęs veidą, o kitus pirštus uždedu ant plaukų. – Šįkart paaugau nedaug. – Normaliai. – Ką reiškia normaliai? – Tai... – Mama pakramto skruostą iš vidaus. – Reiškia, kad viskas gerai. No hay problema – ne bėda. – Pažiūrėk, kokie mano raumenys. Šokinėju ant Lovos, aš Džekas milžino žudikas su septynmy liais batais. – Dideli, – sako Mama. – Milžiniški. – Masyvūs. – Pūpsantys. – Neaprėpiami. – Didžiamilžiniški. – Tai žodžių sumuštinis, kai du suspaudi į vieną. – Geras žodis. – Žinai ką? – sakau jai. – Kai sulauksiu dešimties, būsiu už augęs. – Tikrai? – Augsiu, augsiu ir augsiu, kol pavirsiu žmogumi.

Emma Donoghue

– Tu jau esi žmogus, – sako Mama. – Mes abu esame žmonės. Maniau, kad mes esam tikri. O veikėjai Televizoriuje pada ryti iš spalvų. – Gal norėjai pasakyti „žmona“? – Taip, – atsakau, – žmona, mano pilvelio kiaušinėlyje atsiras berniukas, jis irgi bus tikras. O gal aš užaugsiu kaip milžinas, gerasis milžinas, štai iki čia. Pašoku, kad paliesčiau Lovos Sieną kuo aukščiau, beveik ten, kur Stogas nuožulniai kyla aukštyn. – Labai šaunu, – sako mama. Jos veidas sustingsta, o tai reiškia, kad kažką pasakiau ne taip, bet nežinau ką. – Per Stoglangį išsiveršiu į Erdvę ir švyst švyst skraidysiu tarp planetų, – pasakoju jai. – Aplankysiu Dorą, Kempiniuką Plačia kelnį, visus draugus ir turėsiu šunį vardu Laimius. Mama nusišypso. Ji deda Rašiklį ant Lentynos. Klausiu jos: – Kiek tau bus metų per tavo gimtadienį? – Dvidešimt septyneri. – Oho. Bet ji nepralinksmėja. Kol į vonią bėga vanduo, Mama nukelia nuo Spintos Labirin tą ir Tvirtovę. Mudu darome Labirintą nuo tada, kai buvau dvejų metukų. Ji klijuoja lipnia juosta tualetinio popieriaus ritinėlius, ir tunelis vingiuoja į visas puses. Kamuoliukas Šoklys mėgsta pasiklysti Labirinte ir pasislėpti, todėl turiu kviesti jį lauk, pur tyti ir sukioti Labirintą, apversti jį aukštyn kojomis, kad Šoklys išriedėtų, fe. Tada siunčiu į Labirintą daugiau daiktų – žemės riešutą, mėlynos Kreidelės nuotrupą arba nevirto makarono ga liuką. Jie vejasi vienas kitą tuneliu, prisėlinę sušunka „Bū!“ Aš jų nematau, bet girdžiu per kartoną ir žinau, kur kuris yra. Dantų šepetukas irgi norėtų patekti į tunelį, bet aš jam pasakau – deja, tu per ilgas. Tačiau jis įšoka į Tvirtovę saugoti bokšto. Tvirtovė padaryta iš skardinių ir vitaminų buteliukų, ji vis paauga, kai atsiranda tuščias indelis. Iš Tvirtovės matyti į visas puses, nuo

Kambarys

jos ant priešų pilamas karštas aliejus, jie nežino apie slaptąsias angas, cha cha. Norėčiau nusinešti Tvirtovę į Vonią, ji būtų sala, bet Mama sako, kad nuo drėgmės juosta taps nebelipni. Mes abu atsirišame plaukus ir jie laikosi ant vandens. Guliu ant Mamos ir net neprasižioju. Man patinka jos širdies dūžiai. Jai kvėpuojant mes kylame ir leidžiamės. Pimpaliukas plūdu riuoja. Mano gimtadienis, todėl galiu rinktis, kuo mudu vilksimės. Mamos drabužiai sudėti viršutiniame komodos stalčiuje, o mano – apatiniame. Išrenku jos mėgstamus mėlynus džinsus su raudonomis siūlėmis, kuriuos ji maunasi tik ypatingomis pro gomis, nes jie pradeda dilti per kelius. Sau išrenku geltoną palai dinį su gobtuvu. Atsargiai traukiu stalčių, bet dešinysis kampas vis tiek atlūžta ir Mama turi kumščiu sustumti jį atgal. Kartu smarkiai tempiame ant manęs palaidinį, jis brėžia man veidą, ir pagaliau galva prasispraudžia. – Būtų gerai įkirpti ties viduriu, – sako Mama. – Niekada gyvenime. Mankštai kojinių nesimauname, nes basos kojos kibesnės. Šiandien aš pradžiai pasirenku Taką, mes užkeliame Stalą ant Lovos aukštyn kojomis, ant jo užkrauname Supamąjį krėslą ir viską uždengiame Kilimėliu. Takas suka aplink Lovą nuo Spin tos iki Lempos, ant grindų matyti juoda C. – Žiūrėk, man prireiks šešiolikos žingsnių nubėgti ir grįžti. – Oho. Kai buvai ketverių, reikėjo aštuoniolikos, ar ne? – sako Mama. – Kiek kartų nubėgsi ir sugrįši šiandien? – Penkis. – O gal penkis kartus po penkis? Būtų tavo mėgstamų skai čių sandauga. Mes skaičiuojame pirštais, aš suskaičiuoju dvidešimt šešis, o Mama sako, kad turi būti dvidešimt penki, todėl pradedu iš nau jo ir taip pat suskaičiuoju dvidešimt penkis. Mama skaičiuoja mano kartus žiūrėdama į Laikrodį. – Dvylika, – šūkteli ji. – Septyniolika. Tau puikiai sekasi. Aš kvėpuoju uch uch uch.

Emma Donoghue

– Greičiau... Bėgu greičiau, kaip skrendantis Supermenas. Kai ateina eilė bėgti Mamai, ant Koledžo lentelės turiu užrašy ti skaičių, kada ji pradėjo, ir skaičių, kada ji baigė, tada atimame vieną iš kito ir matome, kaip greitai ji bėgo. Šiandien jos skaičius devyniomis sekundėmis didesnis negu mano, tai reiškia, kad aš laimėjau, todėl šokinėju į aukštį, ir labai didžiuojuosi. – Eikime lenkčių. – Būtų smagu, – sako ji, – bet ar prisimeni, kaip vieną kartą bėgome ir aš užsigavau petį į komodą? Kartais kai ką pamirštu, Mama pasako ir aš prisimenu. Nukeliame nuo Lovos baldus ir patiesiame atgal Kilimėlį, kad jis uždengtų Taką ir Senasis Nikas nepastebėtų purvinos C. Mama pasirenka Batutą, bet tik aš galiu šokinėti ant Lovos, nes Mama ją sulaužytų. Mama komentuoja: – Jaunas JAV čempionas atlieka drąsų šuolį... Kitas mano žaidimas – Saimonas liepia, Mama liepia apmau ti kojines Negyvėliui, kuris guli kaip jūrų žvaigždė suglebusiais kojų nagais, suglebusia bamba, suglebusiu liežuviu, net suglebu siomis smegenimis. Mamai pradeda niežėti kelį, ji sujuda, aš ir vėl laimiu. Dvylika valandų trylika minučių, jau pietų laikas. Maldoje man labiausiai patinka žodžiai apie kasdienę duoną. Aš vado vauju žaidimams, o Mama vadovauja maistui, ji neleidžia val gyti dribsnių per pusryčius, pietus ir vakarienę, kad nesusirgtu me ir per greitai jų nesuvartotume. Kai man buvo nulis metų ir vieni, Mama sukramtydavo man maistą, bet paskui man išaugo visi dvidešimt dantų, todėl galiu sumalti viską. Šiandien pietums valgysime krekerių su tunu, mano darbas – atidaryti skardinę, nes Mamos riešas per silpnas. Nerimstu, todėl Mama pasiūlo žaisti Orkestrą. Mes bėgioja me ir bandome, kaip skamba daiktai. Aš būgniju Stalą, mama tuk tuk tuk muša Lovos kojas, tada pagalves šlumšt šlumšt, aš peiliu ir šakute dzing dzing daužau Duris, mūsų kojų pirštai bam

Kambarys

atsimuša į Viryklę, bet labiausiai man patinka minti Šiukšlia dėžės pedalą, dangtis atsiveria suskambėjęs din. Mano mėgsta miausias instrumentas – Burgzlys, jį pasidariau iš dribsnių dė žutės: apklijavau ją spalvotomis kojomis, batais, paltais ir galvo mis iš seno katalogo, per vidurį ištempiau tris gumeles. Senasis Nikas nebeatneša katalogų, iš kurių galėtume išsirinkti drabu žių. Mama sako, kad jis darosi šykštus. Užlipu ant Supamojo krėslo nuimti nuo Lentynos knygų, ant Kilimėlio statysiu dešimties aukštų dangoraižį. – Dešimties aukštų, – sako Mama ir nusijuokia, bet man ne juokinga. Mes turime devynias knygas, ir tik keturiose yra paveikslė lių – Vaikiški eilėraštukai Žemkasys Dilanas Pabėgęs triušelis Oro uostas Penkiose knygose paveikslėliai tik ant viršelio – Trobelė Saulėlydis Gelbėtojas Karčiai saldi meilė Da Vinčio kodas Mama retai skaito knygas be paveikslėlių, nebent kai labai liūdi. Kai man sukako ketveri, Mama paprašė dar vienos kny gos su paveikslėliais kaip sekmadienio dovanos, ir mes gavome Alisą Stebuklų šalyje. Ji man patinka, bet joje per daug žodžių, dauguma senoviški. Šiandien renkuosi Žemkasį Dilaną, jis beveik pačioje apačio je, todėl dangoraižis šlumšt nuvirsta. – Vėl Dilanas. – Mama susiraukia ir kuo garsesniu balsu pra deda skaityti:

Emma Donoghue

Štaaai Dilanas, uolus žemkasys! Žiū, kiek daug žemių iškasa jis. Ilga jo ranka kalną žemių – grybšt. Joks kitas ekskavatorius jam neprilygs. Jis kaip milžinas sukasi, linkčioja kaktą, Kasa ir gremžia dieną ir naktį. Antrame paveikslėlyje yra katė, trečiame ji tupi ant uolų. Uo los iš akmens, tai reiškia, kad jos labai sunkios, kaip keramika, iš kurios padaryta Vonia, Kriauklė ir Tualetas, bet ne tokios glo tnios. Katės ir uolos yra tik Televizoriuje. Penktame paveikslė lyje katė nukrenta, bet katės turi devynias gyvybes, ne taip, kaip mes su Mama, mudu turime tik po vieną. Mama beveik visada renkasi Pabėgusį triušelį, nes pabaigoje triušienė pagauna pabėgėlį ir sako jam: „Štai tau morka.“ Triu šelis yra Televizoriuje, bet morkos tikros, kaip ir jų garsas, kai valgai. Man labiausiai patinka paveikslėlis, kur triušelis užsika barojęs ant uolos, o triušienė turi lipti ir lipti aukštyn, kad jį su rastų. Kalnai per dideli, kad būtų tikri, mačiau juos Televizoriu je, viena moteris buvo pakibusi ant virvių. Moterys netikros, ne tokios kaip Mama, mergaitės ir berniukai taip pat netikri. Vyrai netikri, išskyrus Senąjį Niką, bet nesu įsitikinęs, kad ir jis visai tikras. Gal pusiau tikras? Jis atneša maisto ir sekmadienio dova nas, išneša šiukšles, bet jis ne toks žmogus kaip mes. Jis pasirodo naktį, kaip šikšnosparnis. Gal jį padaro Durys, kai pasako pypt pypt, ir jam įeinant pasikeičia oras. Man atrodo, Mama nenori apie jį kalbėti, kad jis nepasidarytų dar tikresnis. Kuičiuosi Mamai ant kelių norėdamas pažiūrėti į savo mėgs tamiausią paveikslėlį – jame Kūdikėlis Jėzus žaidžia su Jonu Krikštytoju, savo draugu ir kartu vyresniuoju pusbroliu. Ten yra ir Marija, ji įsitaisiusi ant kelių savo mamai, Kūdikėlio Jėzaus senelei, ji kaip Doros abuela – senelė. Tas paveikslėlis keistas, nespalvotas, trūksta kelių kojų ir rankų, Mama sako, kad jis ne užbaigtas. Kūdikėlis Jėzus pradėjo augti Marijos pilvelyje po to, kai nusileido angelas, kaip vaiduoklis, bet geras, nes su plunks

Kambarys

nomis. Marija labai nustebo, klausė: „Kaip tai galėjo būti?“, o po to sutiko: „Tebūnie.“ Kai per Kalėdas Kūdikėlis Jėzus atsirado iš jos, ji paguldė jį į ėdžias, bet ne tam, kad karvės jį čiaumotų, o kad šildytų jį kvėpuodamos, nes jis buvo stebuklingas. Mama išjungia Lempą ir mes atsigulame, iš pradžių sukalba me maldą apie ganytoją ir žalias ganyklas, jos tikriausiai pana šios į mūsų Pūkinę, tik purios ir žalios, o ne baltos ir plokščios. (Jei pilnas puodelis apvirstų, padarytų didelę netvarką.) Dabar gaunu truputį iš dešinės, nes kairėje beveik visai nėra. Kai bu vau trejų metų, gaudavau daug, kada panorėjęs, bet nuo tada, kai man sukako ketveri, aš turiu tiek daug darbų, kad gaunu tik kelis kartus per dieną ir naktį. Norėčiau kalbėti ir gauti vienu metu, bet turiu tik vieną burną. Beveik užmiegu, bet ne visai, o Mama miega, girdžiu iš jos kvėpavimo. ■ ■ ■ Kai atsibundame, Mama sako, kad mums nebūtina prašyti ma tavimo juostos, galime pasidaryti patys. Darome ją iš dribsnių dėžutės su Senovine Egipto Piramide. Mama rodo man, kaip iškirpti jos pėdos ilgio juostą, todėl ir vadinasi pėda, ir joje nubrėžia dvylika brūkšnelių. Aš matuoju jos nosį, ji dviejų colių ilgio. Mano nosis vieno colio ir ketvirčio ilgio, aš užsirašau. Mama verčia juostą aukštyn Durų Siena ten, kur pažymėti mano aukščiai, ir sako, kad mano ūgis – trys pė dos ir trys coliai. – Ei, – sakau, – išmatuokime Kambarį. – Ką, visą? – Ar turime daugiau ką veikti? Ji keistai pažiūri į mane. – Regis, ne. Rašau visus skaičius, Durų Sienos aukštis iki tos vietos, kur prasideda Stogo linija, yra šešios pėdos septyni coliai. – Žinai, – sakau Mamai, – kiekviena kamštinė plytelė yra tru putį ilgesnė už mūsų juostą.