Skiriu kunigui, kuriam esu skolinga pjesę. Taip pat Martinui (jis dar žinomas kaip keistuolis), įsigijusiam prietaisą karštam vynui virti, deja, vėliau jis susprogo.
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
UDK 821.111(73)-93 Mi-18 Versta iš: Antonia Michaelis ADVENT BEI UNS IN AMMERLO ISBN 978-9955-38-186-0 © 2006 Loewe Verlag GmbH, Bindlach © Vertimas į lietuvių kalbą, Vaiva Pliskauskaitė, 2008 © Leidykla „Alma littera“, 2008
Luiza: ar radai senį besmegenį, padarytą iš šaltos
arbatos skardinės? Tą, kurį Mikalojaus dieną pastačiau priešais tavo duris?
Aš: taip. Jis buvo su gražiu rausvai mėlynu šaliku.
Bet iš kur tu žinojai, kad šiame pasakojime bus kalbama apie šviesiai violetinių siūlų šaliką?
Veikëjai Luiza – devynerių metų, labai šviesių plaukų ir vis tokia pat energinga, dažniausiai ją galima pamatyti sėdinčią vyšnioje netoli žuvų krautuvės. Ana Katrina – vyresnioji Luizos sesuo. Tikra gražuolė, labiau domisi praktiškais dalykais. Mokosi mieste ir važinėja mopedu. Martinas – su savo pareigomis nesusidorojantis ir šiek tiek išsiblaškęs Luizos ir Anos Katrinos tėtis. Parduoda žuvis. Ponas Mozbachas – jų šeimai priklausantis šuo. Jam tiek pat daug metų kaip ir raudonam furgonui, kuriuo išvežiojamos prekės, tik kiek labiau apšepusiu snukiu. Mendė – devynerių metų, praėjusį pavasarį persikėlė gyventi iš Frankfurto į Amerlį. Jai patinka rožinės spalvos daiktai ir ji nesikarsto po medžius. Erikas – baltas, nutukęs Mendės triušis nulėpusiomis ausimis. Aikas – dešimties metų, su šeima gyvena dideliame degtų plytų name prie uosto. Sumanesnis už kitus vaikus. Lefkė – ketverių metų jaunesnioji Aiko sesuo. Aiko ir Lefkės mama – mieliau būtų vaikas.
Aiko ir Lefkės tėtis – advokatas, dirba mieste, jo niekada nebūna šalia. Dažnai jam tenka susitaikyti su tuo, kad dar kartą praranda pusę savo turto ir vėl nieko nepeša. Lukas – aštuonerių metų, liesas, išblyškęs berniukas. Jis apsėstas nenumaldomo troškimo priversti savo žvejį tėtį juo didžiuotis. O tai, deja, retai pavyksta. Norbertas ir Ronis – vyresni berniukai, kurių didžiausias rūpestis pasirodyti „kietiems“. Frederikas – studentas, įsimylėjęs Aną Katriną ir varliškai žalios spalvos velvetines kelnes. Bambeklis – senis, turintis piktą, juodą šunį, gyvenantis ties Kaimo gatvės viduriu pasibjaurėtinai tvarkingai prižiūrėtame sode ir nuolat viskuo nepatenkintas. Klebonas – visuomet vilki beformius vilnonius megztinius ir yra muzikalus. Atvirukininkas – gyvena bet kada sugriūti galinčiame name ties vienos Amerlio gatvės kampu, kolekcionuoja ne tik atvirukus su skambiais žodžiais, bet ir skylėtas valtis, sugedusius trabantus bei sužeistas kates. Romus žmogus. Aplinkiniams jau seniai knieti sužinoti, iš ko jis gyvena. Trabantas – automobilis, gamintas 1957–1997 m. Rytų Vokietijoje. Šį automobilį gerai pataupęs įstengdvo nusipirkti ir darbininkas. Automobilis tapo pirmuoju pasaulyje, pagamintu iš pakartotinai panaudotos medžiagos. Iš viso buvo pagaminta daugiau kaip 3 milijonai trabantų (red. past.).
Luiza kaip tik sėdėjo ant antros nuo žemės plikos
vyšnios šakos, kai tais metais atėjo žiema. Ji prasidėjo vieną sekmadienio dieną maždaug dvi minutės po pusės keturių. Luiza iš karto suprato, kad bus itin speiguota žiema. Žiemai prasidėjus sutemo. Sunkūs, stori debesys atslinko į Amerlį ir uždengė dangų. Debesys, tarsi plieno pilkumo vata arba vatos pilkumo plienas, visiškai paslėpė saulėlydį. Tada užėjo šaltis. Kaimo namai susigūžė, atrodė, tarsi jie būtų šilčiau įsisupę į savo meldais dengtų stogų kailinius. Maži, žemi langai ryžtingai blykčiojo žiemai į akis. Luiza pūstelėjo į delnus. Jos kvapas pasklido balto garo tumulu. 10
– Nagi, tu tik ateik! – sušuko ji žiemai. – Pamatysi, dabar pas mus Amerlyje tikrai bus smagu. Tuoj prasidės kočiojamos pyragaičių tešlos, kepamų obuolių ir vilnonių kojinių metas. Ir dar štai kas: Martinas savo žuvų krautuvėje šiais metais ims prekiauti karštu vynu! Kuo šalčiau, tuo geriau, štai kaip. Bent jau karštam vynui, kaip sako Martinas. Ji greitai du kartus kažką ore sumakalavo, kad žiema suprastų, kas jai gresia. Mat jau tris savaites Luiza lankė taikvando treniruotes. – Ei! – pasigirdo balsas iš gatvės. – Liaukis ten viršuj kaip pamišusi mostaguoti rankomis ir lipk žemyn! Susirinkimas po dešimties minučių! Luiza pro plikas šakas pažvelgė į apačią. Ten, žiemos prieblandoje, stovėjo Aikas ir viena ranka traukėsi ant ausų kepurę. Kitoje laikė savo jaunesnės sesers Lefkės, vos vos siekiančios jam klubus, plaštaką. – Koks susirinkimas? – nustebo Luiza. – Dėl Kalėdų vaidinimo, – atsakė Aikas. – Skirto Kalėdoms. Bažnyčioje. – Šit kaip. O kooo man ten? – tęsdama paklausė Luiza. – Aš juk nesu pamaldi. – Tai visiškai skirtingi dalykai! – nekantriai sušuko Aikas koja kapstydamas netašytų akmenų grindinį. – Paskubėk! Arba mes pradedam be tavęs. 11
– Kas tie mes? – nepatikliai pasiteiravo Luiza, jau nulipusi žemyn ir stovėdama šalia savo tėčio žuvų krautuvėje. Martinas tuo metu kaip tik šveitė milžinišką metalinį puodą. – Mes – tai puodas karštam vynui ir aš, – atsakė jis. – Ak, tu! – prunkštelėjo Luiza. – Aš klausiau ne tavęs, o Aiko. – Mes – tai Mendė, Lukas, aš ir tu, – iškilmingai nutaisęs veidą pareiškė Aikas. – A, ir, žinoma, Lefkė, – berniukas atsiduso. – Kiti jau tikriausiai laukia prie bažnyčios. Turim po truputį judėti. – Aa-ha, – pratarė kunigas, – čia juk vaikai iš degtų plytų namo. Ir Luiza. Gražu, kad atėjote. O, atsivedėte ir poną Mozbachą. Jis paglostė senam, susivėlusiam, apie kelius besiglaustančiam šuniui galvą. Luiza nė nepastebėjo, kad ponas Mozbachas atsekė ją nuo pat krautuvės. Gal jis irgi nori vaidinti? Ledinis vėjas veržėsi pro bažnyčios duris, todėl kunigas jas greit uždarė. – Žiemą, kaip matau, jūs irgi kartu atsivedėte, – pridūrė jis. Bažnyčioje buvo šalta ir tuščia. Klebonas buvo apsivilkęs kelis vilnonius megztinius ir užsidėjęs kailinę kepurę, mat žvarbis čia skverbėsi iki kaulų. Ponas 12
Mozbachas nenorėjo savo lepaus pasturgalio dėti ant šaltų kaip ledas bažnyčios grindų, todėl atsitūpė šeimininkei ant kojų. Luiza apsidairė. Be kunigo, Aiko, Lefkės, seno šuns ir jos pačios, bažnyčioje buvo dar trys žmonės. Mendė stovėjo pasirėmusi į vieną iš suolų ir bandė nuo savo rožinės pūkinės striukės nupūsti siūlelį. Greta stypsojo Lukas. Jo senos pirštinės buvo tokios skylėtos, kad jau kyšojo pirštų galai. Ir dar lūkuriavo atvirukininkas. Šis čia buvo vienintelis suaugęs, savaime suprantama, neskaitant klebono. Atvirukininkui priklausė pats prasčiausias Amerlio namas ir pats gražiausias, labiausiai apleistas Amerlio sodas. Priešais sodą vyras laikė tris senus trabantus, kurie buvo vienas už kitą labiau aplūžę. Be viso to, jo sode pūpsojo valtis ir gyveno maždaug trys tuzinai kačių – visos buvo tokios pat apgailėtinos būklės. „Kažkaip viskas, kas atsiduria atvirukininko sode, paslaptingai išeina iš rikiuotės“, – mąstė Luiza. Išskyrus atvirukus. Šį žmogų atvirukininku vadino todėl, kad jis aistringai kolekcionavo atvirukus. Tokius su skambiomis frazėmis. Retkarčiais, savo kolekciją susidėjęs į gėlėmis margintą dėžutę, jis eidavo pasivaikščioti ir rodydavo atvirukus žmonėms. 13
– Ar jūs irgi norite vaidinti? – paklausė Luiza. – Klebonas man sakė, kad trūksta žmonių, – atsakė atvirukininkas ir nusišypsojo. – Pamaniau, kad jei niekas neateis... – Hm, na taip... – numykė Luiza. – Visada maniau, kad Kalėdų vaidinimuose dalyvauja tik vaikai. Bet jūs juk galite pabandyti apsimesti, kad esate šiek tiek mažesnis. – Ačiū, – mandagiai padėkojo atvirukininkas. – Aš pabandysiu. – Khem, – kostelėjo klebonas, – taigi, kaip visi žinote, bus vaidinama apie Mariją ir Juozapą. Ar kuris nors galite trumpai papasakoti šią istoriją? – Kūdikį juodu paguldė į ėdžias, – entuziastingai pradėjo Lukas, – po Kalėdų eglute. O tada atkeliavo karaliai ir... – jis nebežinojo, kas nutiko toliau, ir bandė paslėpti savo pirštų galus, kad šie nekyšotų pro skyles. – Ne po eglute, – paprieštaravo Mendė ir užvertė akis, – o tvaaarte. Tai žino kiekvienas kūdikis. – Karaliai atvyko iš Vakarų šalies, – pasakė Aikas. – Iš Rytų, – pasakė Mendė. – Au! – sulojo ponas Mozbachas. – Vakarų, – tvirtino Aikas. – Ak, ne, Mende, tik nepradėk girtis, – suirzo Luiza. – Ir tik todėl, kad esi iš Vakarų. Jūs ten visi pa14
kvaišę dėl bažnyčios ar panašiai. Manai, kad viską geriau žinai. – Bet šitai aš geriau žinau! – atsikirto Mendė ir treptelėjo. Bažnyčios grindys buvo gana kietos, todėl mergaitė susiraukė. – Juozapas ir Marija ieškojo pastogės ir paguldė kūdikį į ėdžias, nes neturėjo, kur kitur jo... Na, neturėjo, kur jo dėti. – Visi viešbučiai buvo užimti, – pasakė Lukas. – Logiška. Taip būna ir Amerlyje, kai vasarą privažiuoja turistų. Ar tai nutiko vasarą? – pasiteiravo jis. – Ne, – atsakė Mendė. – Pažvelk į lauką. Argi Kalėdos būna vasarą? Klebonas juos taikydamas išskėtė rankas. – Liaukitės ginčytis, – ramino jis. – Lukas iš dalies teisus. Ten, kur visa tai nutiko, galima sakyti, buvo vasara. Bent jau taip šilta kaip pas mus vasarą. Mendė dėl tvarto taip pat yra teisi. O Aikas dėl to, kad atkeliavo karaliai. – O aš, – pradėjo Luiza, – štai ką žinau: ten dar pasirodė angelas. Kaip tik apie jį mokykloje kalbėjome tūkstančius kartų. Tas angelas... buvo didelis ir stiprus... ir nemenkai išgąsdino piemenis. Jis jiems pasakė... kad gimė Jėzus ar panašiai, ir tai sakydamas jis taip žiežirbavo ir spindėjo, kad piemenys pamanė, jog atėjo paskutinioji. Jei vaidinsiu su jumis, tai būsiu angelas. 15
– Aš viską prisimenu kiek kitaip, – netylėjo ir mąslus atvirukininkas. – Aš maniau, kad angelas piemenims pasakė: „Nebijokite!“ Klebonas linktelėjo, o Mendė, tarsi būtų buvęs labai svarbus asmuo, taip pat linktelėjo. – Na, tai aš galiu pasakyti, – nusileido Luiza. – Jei tik taip norite. – O aš būsiu Marija, – pasisiūlė Mendė. Lukas nužvelgė Mendę nuo galvos iki kojų ir pakraipė galvą: – Argi jos drabužiai buvo rožiniai? Tuo metu nuo žemės cyptelėjo plonas, šaižus balselis: – O aš? Visi galvas pasuko plonojo balso link. – Tau tik ketveri, – šyptelėjo Aikas seseriai. – Tu dar negali vaidinti Kalėdų vaidinime. – Puikiausiai galiu, – spyriojosi Lefkė. – Aš esu tigras. Kurį laiką stojo tyla. Tik ponas Mozbachas negarsiai lekavo iškišęs liežuvį. Galiausiai tylą nutraukė klebono klausimas: – Tigras?.. – Aha, jis, – patikino Lefkė. – Šią žiemą aš esu tigras. Visada. Ne tik čia. Ji ranka perplėšė orą – kaip tigras – ir suurzgė. 16
– Tai gal mums vaidinimą atidėti pavasariui? – suabejojo Aikas. – Kai tu jau nebebūsi tigras. – Gal norėtum būti asilas? – atsargiai pasiūlė kunigas. Lefkė papurtė galvą. – Tigras, – ryžtingai pareiškė. – O gal... jautis? – nenusileido kunigas. Įtūžusi Lefkė mažomis kojomis ėmė trypti bažnyčios grindis. – Tigras! – šaukė ji. – Tigras, tigras, tigras! O jei negaliu būti tigras, iš viso nevaidinsiu! Fe! Tai pasakiusi apsisuko ir išbėgo iš bažnyčios – mažas tigras milžiniška raudona pūkine striuke ir mėlynais guminiais batais.