VIRSELIS
Baravykas – grybų karalius Visą dieną Danukas dainavo. Apie grybų karą. Apie vargingą grybų moterėlę – Ūmėdėlę. Apie gelsvą Voveraitę, raudongalvį, baltaliemenį Raudonikį, ištižusį gvėrą Lepšį.
20
Apie narsų grybų vadą, karingąjį pulkauninką Baravyką. Todėl dainavo, kad mama išmokė, kad rytoj grybauti visa šeima rengėsi. Atsikėlė jie visi anksti, dar tik aušrelei auštant. Pasiėmė iš liepos karnų nupintus krepšius ir į mišką išvažiavo. Mat grybai miegalių nemėgsta. Jie, vos saulutė teka, iškiša kaklus iš samanų ir smalsiai dairosi... Miške dar rūkas, dar rasa nenukritus nuo uogienojų, voverėlė dar užmiegotas blakstienas ruda letenėle trina, o girioj grybautojai jau klega, klega... Rado tėtė ruduokių šeimyną. Mama už seno kelmo pasislėpusių kazlėkų užtiko. Jonas džiaugėsi rudmėsėlėmis. O Danukui nieko neliko. Jau norėjo lūpą patempti, dūdas paleisti ant viso miško. Graudu pasidarė: nė vieno grybo nerado! Bet pravirkti nespėjo: tik žiūri – ogi tarp bataliemenių beržų didžiulis grybas pūpso. Galva jo sulig tėtės kepure, rusva kaip riešuto kevalas. – Radau! Radau! – sušuko Danukas. – Baravykas!? – nustebo Jonas. – Tokio didelio kaip gyvas dar nemačiau! – Patį grybų karalių Danukas rado! – baisiausiai nusistebėjo atskubėjusi mama. – Tai jis grybus kviečia kariauti, iš šautuvo šauti! – tarė priėjęs tėtis.
21
Išrovė Danukas tą grybų karalių. Pasipūtusį, storą. Bet vos jo galvą karališką palietė, toji lept – ir nuriedėjo. Sukirmijusi buvo karaliaus galva... Žiūri Danukas – galas pasipūtėliui! Ir paspyrė jį. Priėjo artyn mama ir klausia: – Ar negaila tau, Danuk, baravyko karaliaus? – Ne, – atsakė Danukas. – Ne! Karalių man negaila! Ir atsuko nugarą grybų karaliaus palaikams. – Kodėl tau negaila karalių? – susidomėjo tėtis. – O todėl, – atsakė Danukas, – kad karaliai liepia kariauti, iš šautuvo šauti!
Kad didesnis užaugtų Danuko tėvelis jau savo mašiną turi. Tikrų tikriausią! Su tokia suaugusieji važinėja: ir variklis yra, ir signalas. Ta mašina pilkos spalvos ir vadinasi „Zaporožietis“. Visa bėda, kad mažoka... Šit kaimynai didelę juodą „Volgą“ turi... – Kodėl kaimynų „Volga“ didelė? – klausia Danukas. – O mūsų „Zaporožietis“ daug mažesnis? Tėtis nusišypso ir paaiškina: – Neturiu, Danuk, tiek pinigų... Kai turėsime – pirksime didesnę... – O gal ir visą lėktuvą pirksime! – net strikteli aukštyn kaip žvirblis Danukas. – Gal ir visą lėktuvą, – vėl nusišypso tėtis.
43
Dabar Danuko tėtis valo kelionės dulkes nuo to pilko „Zaporožiečio“. Danukas stebi: tėtis nueina į daržą. Iš ten sugrįžta, rankoje laikydamas laistytuvą. Laistytuvas sklidinas vandens. Pakelia Danuko tėtis aukštai virš „Zaporožiečio“ tą laistytuvą. Bėga čiurkšlės ant stogo. Danukas išplečia akis. Pagalvoja. Paskui suploja rankomis. – Tai gerai sumanei, tėveli, – striksi aplink. – Tai gerai! Tėtis žiūri į Danuką: – Kodėl gerai? – Juk mašiną laistai, – šaukia Danukas, – kad mūsų „Zaporožietis“ užaugtų didesnis? Toks didelis kaip kaimynų „Volga“! Tiesa? – Ką gi, – murma tėtis. – Pagyvensim – pamatysim... O prieš saulę nuo mažų laistytuvo čiurkšlelių tviska daug įvairiaspalvių vaivorykščių...