Issuu

Pirmas skyrius

Man vasara, apie kurią čia pasakoju, prasidėjo karštą ketvirtadienio naktį, baigiantis liepai, vos pradėjus leistis saulei. Įnirtingai nieko neveikiau – gulėjau ant lovos, spoksojau į lubas, – todėl iš tikrųjų nemačiau besileidžiančios saulės, bet buvau tikras, kad ji kur nors leidžiasi. Kur nors buvo viskas: horizontą sukruvinusi saulė, blėstantis rausvas dangus, žvaigždės, mėnulis, visas pasaulis, – tik nenorėjau turėti su tuo nieko bendra. Tada su niekuo nenorėjau turėti reikalų. Tenorėjau tysoti ant lovos ir spoksoti į lubas. Nė nenutuokiu, kodėl mane apėmė letargas – nelabai ir rūpėjo, – bet per tris savaites pasibaigus mokslo metams įpratau nieko neveikti ir šį įprotį darėsi vis sunkiau sulaužyti. Rytais keldavausi vėlai, valandų valandas trainiodavausi namie, pasėdėdavau saulutėje... kartais su knyga, kartais – be jos. Koks skirtumas? Mąsčiau taip: dienos ir naktys prabėgs, nesvarbu, veiksiu ką ar ne. Ir jos bėgo. Bėgo rytai, bėgo dienos, saulei nusileidus vakarai virsdavo naktimis... ir, nė nespėjus susivokti, vėl gulėdavau lovoje, spoksodavau į lubas, stebėdavausi, kur dingo diena, kodėl nieko nenuveikiau ir kodėl vis dar nenorėjau nieko nuveikti. Tą vakarą galėjau daryti ką panorėjęs. Buvo vos pusė dešimtos. Galėjau žiūrėti televizorių ar namų kiną arba kur nors eiti. Netgi galėjau pažiūrėti ir televizorių, ir namų kiną, ir dar spėti kur nors išsiruošti.

Bet žinojau – nieko neveiksiu. Buvau visai patenkintas nieko nedarydamas. Visai patenkintas? Nežinau. Na, tikriausiai visai patenkintas. Kad ir kaip ten buvo, štai ką veikiau, kai suskambėjo telefonas ir prasidėjo ši istorija – gulėjau lovoje, spoksojau į lubas, mąsčiau apie niekinius reikalus. Po teisybei, man buvo nusispjauti į skambantį telefoną. Tai tebuvo triukšmas, pažįstamas, vangus telefono čirškimas apačioje, jis skambėjo ne man. Tikriausiai iš darbo skambina tėtis ar paplepėti panoro kuri mamos draugių... Dėl to nebuvo verta jaudintis. Dėl to nebuvo verta keltis. Tik foninis triukšmas. Apačioje išgirdau mamą – einant iš svetainės, žingsniuojant koridoriumi, tyliai atsikrenkščiant, pakeliant ragelį... – Klausau, – išgirdau ją sakant. Trumpa tyla. Tada... – Ak, Nikole, labas. Kaip laikaisi? Nikole? Širdis ėmė plakti kiek greičiau. Nikole? – Pitai! – šūktelėjo mama. – Tau skambina! Apmiriau. Tik gulėjau lovoje, spoksojau į miegamojo duris ir stengiausi suprasti, kodėl ketvirtadienio vakarą pusę dešimtos man turėtų skambinti Nikolė Leik. Kodėl ji išvis man skambina? Neskambino visą amžinybę. – Pitai! – šūktelėjo mama dar kartą, šįkart garsiau. – Telefonas. Tiesą pasakius, nelabai troškau su kuo nors kalbėtis ir jau norėjau paprašyti mamos Nikolei atsakyti, kad manęs nėra namie, kad

atskambinsiu jai vėliau, bet suvokiau, kad vis tiek teks nulipti žemyn, o tada mama pasmalsaus, kodėl nenoriu kalbėtis su Nikole, ir turėsiu suktis teisindamasis... O kam šito reikia? Net jei būčiau norėjęs... Na, juk skambina ne bet kas. Skambina Nikolė Leik. Nusiritau nuo lovos, pamankštinau sustingusį kaklą ir pasukau prie laiptų. Kai nulipau apačion, mama stovėjo koridoriaus gale delnu uždengusi ragelį. – Skambina Nikolė, – paaiškino perdėtai šnibždėdama, tarsi tie žodžiai būtų kokia paslaptis. – Ačiū, – padėkojau ir paėmiau iš jos ragelį. Palaukiau, kol mama grįš į svetainę, ir pakėliau ragelį prie ausies. – Klausau. – Labas vakaras, – dirbtinai oficialus balsas. – Ar kalbuosi su ponu Piteriu Bolandu? – Sveika, Nike. – Mėšlas, – nusijuokė ji. – Kaip supratai, kad čia aš? – Telepatija, – atsakiau. – Kaip tik galvojau apie tave, ir suskambėjo telefonas... – Melagis. Mama pasakė, kad skambinu aš? – Aha. Nikė vėl nusijuokė. Juokas buvo smagus, kimokas ir saldus, priminė kitus laikus... laikus, kuriuos maniausi pamiršęs. – Nesutrukdžiau? – paklausė ji. – Ką turi omeny? – Nieko... tik ilgokai užtrukai, kol atsikapstei iki telefono. Ir girdėjau tavo mamą šnabždant pridengus ragelį.

– Ji visada taip elgiasi, – paaiškinau. – Toks įprotis. Buvau viršuje, savo kambaryje... – Vienas? Iš jos balso supratau, kad šypsosi. – Aha, – atsakiau. – Pats sau ponas. – Aišku. Spoksojau į sieną, klausiausi kitame ragelio gale tvyrančios slopios tylos, taip ir mačiau Nikės išraišką – linksmą, dėmesingą, viliojamai slėpiningą. – Ir kaip, Pitai, – vėl prabilo ji, – sekasi ponauti? – Na, sakyčiau, gerai. – Ir kaip save linksmini? – Nieko ypatinga. Pati ką veiki? – Jergau, – ji atsidūsėjo. – Tris savaites kroviausi daiktus, daugiau nieko. – Kroveisi daiktus? – Aha, žinai... į Paryžių. – Maniau, vyksite tik spalio pabaigoje? – Taip, bet mama su tėčiu kelias savaites bus išvažiavę, todėl nori iš anksto supakuoti daugumą daiktų. Namie neprasibraunu pro kartonines dėžes ir visokiausią šlamštą. Tarsi gyvenčiau sandėlyje. – Smagu. – Kaip kam... Kurį laiką patylėjau, nieko nesakiau, laukiau, kada prabils apie tai, ko iš tiesų nori. Nikolė nelinkusi pilstyti iš tuščio į kiaurą, neskambintų pasikalbėti apie kartonines dėžes. Todėl tylėdamas spoksojau į sieną ir laukiau. Pagaliau ji vėl prakalbo: – Klausyk, Pitai... tu dar ten? – Aha.

– Ką ketini veikti šeštadienį? – Šeštadienį? Sakyčiau... nieko ypatinga. Kodėl? – Žinai, kad pramogų aikštėje vyksta mugė? – Aha. – Na, šeštadienį paskutinė mugės diena, pamaniau, galėtume visi susitikti ir kartu praleisti vakarą. Tik keturiese – tu, aš, Erikas ir Polis. Na, prisiminti senus gerus laikus. – Senus laikus? – Aha, supranti, ką turiu galvoj – gauja... mūsų ketvertukas. Na, gal viskas ne taip ir seniai buvo. Tik pamaniau, supranti... – Ką? – Tik pamaniau, turėtume visi dar kartą susitikti, kol nevėlu. – Nevėlu kam? – Na, tu stosi į gimnaziją, mudu su Eriku išvažiuosime į Paryžių, Polis tikriausiai susiras darbą... galbūt čia paskutinė proga susilėkti į krūvą. – Aha, tikriausiai tu teisi... – Nagi, Pitai... Erikas su Poliu pasirašė. Susitiksime senajame štabe prie Galinio kelio... – Štabe? Ji nusijuokė. – Tame... neseniai apie jį pagalvojau, patikėk, prisiminiau, kaip jį statėme ir visa kita, ir staiga kvoštelėjo, kad jis puikiai tiktų paskutiniam mūsų susitikimui. Bus smagu – visai kaip per senus štabo pasilinksminimus. Atsinešime keletą butelių, šiek tiek truktelėsime... tada galėsime visi nueiti į mugę ir apsivemti ant amerikietiškųjų kalnelių. – Ji vėl nusijuokė. – Pitai, turi ateiti. Be tavęs būtų ne tas. – O kaip Reimondas? Nikolė sudvejojo. – Reimondas Dagetas?

– Aha. Juk senoji gauja ne vien mes keturiese? Dažniausiai kartu eidavo ir Reimondas. – Na taip. Bet Reimondas... man atrodo, jam tai ne prie širdies, tiesa? – Apie ką tu čia? – Na, žinai... eiti iš namų, susitikti su Eriku ir Poliu, linksmintis, paskui traukti į mugę. Nemanau, kad jam patiktų, tik tiek. – Kodėl nepatiktų? – Klausyk, Pitai. – Ji atsiduso. – Nesakau, jog nenoriu, kad jis ateitų... – O ką sakai? – Nieko. Tiesiog... – Kas? – Nieko. Nesvarbu. – Ji vėl atsiduso. – Jei nori, kad Reimondas prisidėtų... – Dar nežinau, ar pats ateisiu. – Aišku, ateisi. – Ji tuoj pat pralinksmėjo. – Juk man neatsakysi? – Ne. Ji vėl nusijuokė, šį kartą juokas nuskambėjo dirbtinai, man pasirodė, kad prisivertė nusijuokti, neva tai pokštas, nors iš tiesų kalbėjo rimtai... ir dėl to pasijutau keistai. Ji su manim kalbėjosi kone intymiai, jei nebūčiau gerai jos pažinojęs, būčiau galėjęs prisiekti, kad flirtuoja. Bet pažinojau. Nikolė Leik su manim neflirtuotų. Tą etapą mudu jau praėjome. Sukomės skirtinguose ratuose. Veikėme skirtingus dalykus. Turėjome savus draugus. Mus siejo tik prisiminimai laikų, kai šlaistydavomės kartu su Reimondu, Poliu ir Eriku. Gaujų, štabų, nesibaigiančių dienų prie upės ar miške prisiminimai... prisiminimai apie kvapą gniaužiančius pirmus bučinius ir nerangų graibymąsi apleistoje gamykloj prie Galinio kelio... Prisiminimai... tik tiek. Vaikų žaidimai.

– Pitai! – išgirdau Nikę sakant. – Ar girdėjai, ką sakiau? – Ką? – Sakiau, nepamiršk atsinešti butelio. – Ko? – Butelio... ko nors išgerti. Šeštadienį. – Ak, taip... aišku. – Štabe renkamės pusę dešimtos, gerai? – Galinio kelio štabe? – Aha, tame ant skardžio, prie senosios gamyklos. Prieš dujų bokštus. – Aišku. Ji sudvejojo. – Ar vis dar norėtum pakviesti Reimondą? – Nematau priežasties, kodėl nereikėtų. – Gerai. Bet negalėsi visą naktį jo prižiūrėti. – Reimondo nereikia prižiūrėti. – Ne tai turėjau galvoj. Tik norėjau pasakyti... – ji nutilo, išgirdau prisidegant cigaretę. – Šiaip ar taip, klausyk, – kalbėjo toliau. – Po mugės grįšime pas mane. Mama su tėčiu jau bus išvykę, todėl... žinai... jei norėsi, galėsi pernakvoti. – Ji vėl nutilo, o tada greitai pridūrė: – Čia jokios potekstės. – Aišku... – Gerai. Na, tai pasimatysime šeštadienį. – Aha. – Pusę dešimtos. – Pusę dešimtos, – pakartojau. – Na gerai. Pasimatysime... – Aha, iki.

••• Taip jau būna, kai su kuo nors kalbiesi ir ne viską supranti, ką tau sako, o vėliau, perkratęs pokalbį, suvis nenutuoki, ką tau norėjo pasakyti. Na, kaip tik taip ir jaučiausi atsisveikinęs su Nikole. Stovėjau koridoriuje, bukai spoksojau į grindis ir mąsčiau... Seni laikai? Štabo pasilinksminimai? Mugė ir amerikietiškieji kalneliai? Apie ką, po paraliais, ji kalbėjo? Kai po penkių minučių pravėrusi svetainės duris įėjo mama, kaip įkastas tebestovėjau toje pačioje vietoje. – Ar kas nutiko, brangusis? – paklausė ji. Pažiūrėjau į ją. – Ne... ne, viskas gerai. Ji dirstelėjo į telefoną, paskui vėl į mane. – Kaip laikosi Nikolė? – Gerai... netrukus jie išsikrausto. Jos tėtis gavo darbą Paryžiuje. Kurs teatrą ar panašiai. Išvyksta spalį. – Kodėl jai visa tai pasakojau? Tikriausiai tebebuvau kiek priblokštas, sutrikęs. Tik žiopčiojau ir skleidžiau garsus. – Nikolė klausė, ar nenorėčiau šeštadienį drauge su Eriku ir Poliu eiti į mugę. – Būtų puiku, – nudžiugo mama. Gūžtelėjau pečiais. – Negi nenori eiti? – paklausė. – Nežinau... – Tau būtų į sveikatą. Pažiūrėjau į ją. Mama liūdnai nusišypsojo.

– Pitai, turėtum dažniau išeiti. Pakvėpuoti grynu oru. Negali visą dieną tupėti namie. – Ne visą dieną tupiu namie... kartais sėdžiu sode. Ji papurtė galvą. – Pitai, aš nejuokauju. Kartais man dėl tavęs neramu. – Nėra ko nerimauti. – Bet tu nieko nebedarai. Niekur neini, niekuo nebesidomi, tik guli visą dieną, smaksai į televizorių arba miegi. – Ji žvelgė į mane susirūpinusi. – Na, juk anksčiau viskuo domėdavaisi. – Kuo? – Futbolu... kiekvieną sekmadienį jį žaisdavai. Dar lankei skaitymo grupę bibliotekoje. Ten tau labai patiko. Vėl gūžtelėjau pečiais. – Ir dabar daug skaitau... nesilioviau skaitęs knygų, tik nenoriu sėdėti ir jų su visais aptarinėti. – Gerai, – atsiliepė mama. – O kaip gitara? Jau daug mėnesių jos nė nepalietei. Ji tik stovi kampe kambaryje ir renka dulkes. Anksčiau mokydavaisi skambinti kiekvieną vakarą. Ir tau visai gerai sekėsi... – Ne, nesisekė. Skambinau sumautai. Mama spigino į mane įrėmusi akis. – Juk pasakytum man, jei kas būtų ne taip? – Mama, viskas gerai. Patikėk – rimtai. – Dėl nieko nesijaudini, mmm? – Ne. – Dėl egzaminų rezultatų? – Ne. – Dėl gimnazijos? – Mama, – nukirtau ryžtingai, – jau sakiau tau – dėl nieko nesijaudinu, aišku? Aš tik... nežinau nė ką sakyti. Tik šiek tiek pavargęs. – Pavargęs? Nuo ko pavargęs?

– Nemoku paaiškinti. Ji spoksojo į akis, pažiūrėjo iš arčiau į vyzdžius. – Ne, – atsidusau, – nevartoju narkotikų. Mama žengtelėjo atgal ir dar kartą permetė mane akimis. – Pitai, tik noriu padėti. – Man nereikia pagalbos. – Neturėtum visą laiką būti pavargęs ir nusiminęs. – Mama papurtė galvą. – Kai toks jaunas. Tai neįprasta. Šyptelėjau. – Matyt, tai tik metas, kurį reikia įveikti. Hormonai ar panašiai. Mama pamėgino išspausti šypseną, bet jai prastai sekėsi. Ir aš nuliūdau. Nenorėjau jos jaudinti. – Mama, nesirūpink, – tyliai pasakiau. – Patikėk, viskas gerai. Tik jaučiuosi kiek keistai, štai ir viskas. Tarsi turėčiau rinktis iš skirtingų dalykų, supranti... lyg nebūčiau tikras, kur man sukti. Nieko rimta, tikrai, tik jaučiuosi šiek tiek... – Keistai? – pasiūlė mama. – Aha. Ji linktelėjo. – Na gerai. Bet jei tau bus sunku... – Pasakysiu tau. Būtinai. Mama kilstelėjo antakį. – Garbės žodis? – Taip, – šyptelėjau. – Garbės žodis. Tą naktį ilgai neužmigau. Tysojau lovoje, spoksojau į mėnesienos nušviestą tamsą, o galvoje knibždėjo tiek daug minčių, kad jos sunkėsi pro kaukolę. Pro ausis, akis, burną ir per odą sunkėsi prakaituotos, lipnios ir deginančios mintys. Mintys, vaizdai, prisiminimai.