Įžanga
Žinau, kad sūnus vieną dieną mano rašomojo stalo stalčiuje ras nuotraukas – šeimos albume joms ne vieta, bet jų negalėčiau išmesti. Tai mano tarnybinių kelionių su popiežiumi nuotraukos. Sūnus pamatys, kad jo tėvas kadaise stovėjo greta Jono Pauliaus II, ir paklaus: „Pažįsti jį – sakyk, koks tai buvo žmogus?“ Ką jam atsakysiu? Negi apie Karolį Voitilą jis išgirs tik iš mokytojų, mat aš pats nesugebu būti objektyvus? Negi teks pirkti kelias biografines knygas su visais įmanomais faktais, nors mano paties pasakojimas būtų paremtas gyvais atsiminimais? Nemanau, kad gebėsiu pasakoti apie Joną Paulių II išsamiai ir nešališkai. Ši asmenybė mane supykdė, apstulbino, pribloškė. Gal didžiajam popiežiui nepatiktų, kad aprašoma jo kasdienybė, kad pasakojama ne tik tai, kaip jis ėjo pareigas, o ir kaip gyveno, kai nestovėjo prie altoriaus. Mano prisiminimuose nemaža spragų. Mano smegenys krečia pokštus. Kas man buvo išties svarbu, aiškiai iškyla atmintyje, net jei įvyko seniai. Lygiai taip pat iš mano atminties išsitrynę ištisi mėnesiai. Štai, pavyzdžiui, visiškai neprisimenu, ką popiežius kalbėjo Sent Luise, JAV, bet puikiai matau, kaip jis pasiramsčiuodamas lazdele sviedžia kamuolį tarsi krepšininkas ir pavergia tūkstančių jaunuolių širdis. Gerai prisimenu, kaip spindėjo jo akys pajutus, kad per jaunimo džiūgavimą ir juoką akimirką apsireiškė Dievas.
Mano sūnus galės ramia širdimi sužinoti, ką iš tiesų veikiau savaičių savaites keliaudamas su baltuoju žmogumi. Esu tikras, kada nors jis ištars: „Papasakok man!“ Gal jau dabar reikėtų pasvarstyti, ką papasakočiau apie popiežių, kuris mane taip pakeitė.
Popiežius buvo mano darbas Atvykau į Romą būdamas labai jaunas ir jausdamas neapykantą Jonui Pauliui II. Laikiau jį Jėzaus idėjos išdaviku. Mano nuomone, tas žmogus dažnai elgėsi visai ne taip, kaip moko Jėzus iš Nazareto. Užaugau katalikų šeimoje ir buvau pamaldus berniukas. Kopiau visais mišių patarnautojo karjeros laipteliais nuo žvakių nešėjo iki grupės vadovo, o būdamas abiturientas ir vėliau studentas tikėjausi atskleisiąs tikrąją Katalikų bažnyčios ir jos vadovo esmę. Maniau, kad Jonas Paulius II taip pat atsakingas už milijonų trečiojo pasaulio žmonių mirtį badu, nes Bažnyčia draudžia vartoti kontraceptines priemones. Nė akimirkos neabejojau, kad energingas ir palyginti jaunas popiežius, valdantis Vatikane, yra labai toli nuo Dievo. Anuomet mano požiūris buvo lygiai toks pat kaip romiečių anekdote apie Vatikano automobilių numerius. Romoje trumpinys SCV (Stato della Citta del Vatikano), reiškiantis Vatikano miestą, juokais verčiamas: Se Cristo ve desse – „Jei Kristus matytų!“ Kaip gali popiežius, pašauktas būti žvejo sekėju, gyventi prabangiuose rūmuose įsisiautęs į auksu siuvinėtą brokatą, jei jo tikėjimo skelbėjas visą gyvenimą vaikščiojo basas? Mane, pradėjusį eiti užsienio korespondento pareigas Romoje, popiežius domino tik todėl, kad turėjo dominti, kad buvo mano darbo dalis. Ne daugiau. 10
Visai atsitiktinai man, vos pradėjusiam dirbti Romoje, buvo atverti vartai į Vatikaną: vienas mano draugas neįprastu ir nuotykingu būdu įvedė mane į tos bažnytinės valstybės pasaulį. Ten išvydau tai, kas tik patvirtino mano išankstinę neigiamą nuostatą. Celibatas ir griežta Katalikų bažnyčios hierarchija stūmė kunigus į neviltį. Iš pradžių nieko kito nenorėjau matyti. Mano darbas neįprastas, bet ne toks jau išskirtinis. Yra žurnalistų, rašančių apie lenktynininkų, politikų arba pramogų pasaulio žvaigždžių gyvenimą. Tie žurnalistai turi domėtis, kaip jaučiasi lenktynininkas, išbandęs naują variklį, ką mano politikas apie paskutinį savo politinio priešininko pasiūlymą ir kada popso žvaigždė ketina apvaisinti savo draugužę. Lygiai taip pat ir man turėjo rūpėti, kaip rutuliojasi popiežiaus santykiai su Konstantinopolio patriarchu. Kai kiti reporteriai vakarieniaudami svarstė, ar jų stebimas vyras gali tapti pasaulio čempionu, aš mėginau domėtis, ar popiežiui kada nors pavyks aukoti šv. Mišias Raudonojoje aikštėje. Be abejo, mano tema yra ilgaamžė. Popiežiai renkami visam gyvenimui, jiems nereikia kaip lenktynininkams per varžybas arba politikams per rinkimus iš naujo įrodinėti savo svarbos. Jonas Paulius II pergyveno kone visus šaltojo karo laikų priešininkus. Dabar Brežnevo era atrodo be galo nutolusi, kaip ir NATO bei Varšuvos sutarties šalių ginklavimosi varžybos. Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) politika daugeliui seniai tapo istorija. Bet Jonui Pauliui II visa tai vyko tik vakar. Jis liko vienas pasaulio scenoje – ir kaip liudytojas, ir kaip pagrindinis veikėjas, neskaitant Fidelio Kastro (Fidel Castro). Iš pradžių pranešimai apie Vatikaną nebuvo pagrindinis mano, kaip korespondento Italijoje, darbas. Vėliau beveik du dešimtmečius dirbdamas reporteriu aš domėjausi popiežiumi ir kasdien vis geriau jį pažinau. Stovėjau skausmo pritvinku11
sioje sausakimšoje Gemelli aikštėje, kai jis buvo operuojamas, mėginau iš tūkstančių jo pamokslų atpažinti esmę, man buvo suteikta privilegija jo tarnybiniu lėktuvu apkeliauti visus pasaulio žemynus. Daugelis draugų ir pažįstamų man to žiauriai pavydi, nes nežino, kad darbuotojas, lydintis popiežių į Pasaulio jaunimo dienas Kanadoje, neturi galimybės pamatyti Niagaros krioklio, tik mišiose dalyvaujančių žmonių jūrą, kad, popiežiui lankantis Kuboje, nėra kada išsimaudyti Karibų jūroje. Aš nė akies krašteliu nežvilgtelėjau į actekų piramides Meksikoje, nors lankiausi ten keturis kartus. Užtat daug valandų praleidau šiuolaikiniame betoniniame pastate Meksiko pakraštyje, kuriame garbinama Gvadelupės Dievo Motina. Aš nesilankiau garsiajame Raudonajame forte šalia Naujojo Delio, bet puikiai prisimenu migdantį bazilikos lubose įtaisyto ventiliatoriaus ūžimą. Ir man niekada nenusišypsojo laimė pasigrožėti sfinksu Cheopso piramidės papėdėje, bet aš pažįstu Kairo bažnyčią, pastatytą Marijos ir Juozapo pabėgimo į Egiptą garbei. Iš tikrųjų svarbiausia mano darbo dalis buvo laukimas. Aš laukdavau visur: Kaukazo šaltyje, lūšnyne šalia Cukraus kalno Rio de Ženeire ir dulkėtame Abujos lauke Nigerijoje. Visuomet būdavo laukiama dėl tos pačios priežasties – kai atvyks popiežius, sueis didžiausios žmonių minios, kokios kada nors buvo susirinkusios. Mes, žurnalistai, turėdavome kelias valandas prieš Mišias prasibrauti pro saugumo tarnybas prie altoriaus, kitaip nebūtų buvę jokių galimybių priartėti prie svarbiausio šio įvykio veikėjo. 1995 m. sausį Maniloje į Mišias susirinko daugiau nei 3,2 milijono žmonių. Minių minios užtvindė visus kelius. Jei kas yra buvęs masiniame renginyje, popmuzikos koncerte arba didelėje demonstracijoje, žino, kad prieš renginio pradžią neįmanoma patekti į įvykio centrą. Todėl aš paprastai laukdavau tris keturias valandas, kol popiežius prieis prie altoriaus, kokio nors policininko arba protokolo vadovo pasodintas ant medi12
nio suolo ar pakištas po brezentiniu stogu, kad iš ten galėčiau atlikti savo darbą: stebėti Jo Šventenybės įėjimą ir pasirodymą. Laukdavau lietuje ir spiginančioje saulėkaitoje, rytą, vidurdienį, vakarą ir naktį. Kai laukimas kartais prailgdavo, skambindavau žmonai, kuri itin nemėgo tokių pokalbių, nes labai nemalonu, kai tavo vyras šaukia tau į ausį, kad perrėktų šimtus tūkstančių žmonių, giedančių Cristus hodie, Cristus semper ir be galo džiūgaujančių, mat milijardų katalikų galva atvyks ir pasirodys live. Visose tose vietose mačiau popiežių juokiantis ir verkiant. Stebėjau nusiminusį, buvau šalia, kai darė klaidas ir kai mėgino jas atitaisyti, ir man buvo leidžiama su juo apie tai kalbėti. Aš žinau, dėl ko Jonas Paulius II pyko ir kas jam kėlė nuobodulį. Žinau, ką jis valgė, ką mėgo daryti ir kas jam nebuvo leidžiama, o kartais net manydavausi nujaučiąs, apie ką jis svajoja. Ilgą laiką popiežius buvo mano darbas, bet tik iki tos akimirkos, kai tapo daugiau nei darbu. Aš gerai prisimenu, kada tai įvyko: 1999 m. vasarą, per neįtikimą kelionę į Lenkiją, ilgiausią iš visų kelionių po Europą. Tą vakarą popiežius dar turėjo vykti į susitikimą kažkokiame pietų Lenkijos mieste. Paprašiau, kad man būtų leista jį lydėti. Profesiniu požiūriu šis darbas buvo neprivalomas. Laikraščių, kuriems siųsdavau pranešimus, redakcijos buvo seniai užsidariusios. Kažin, ar vertėjo važiuoti su popiežiumi į tą nuošalią bažnyčią pasižiūrėti, kaip jis meldžiasi. Kodėl taip pasielgiau? Kodėl negalėjau pailsėti? Staiga man tapo aišku, kokį klausimą visą laiką sąmoningai kėliau tuos kelerius laukimo bažnyčiose ir dulkėtose Afrikos bei Amerikos, Azijos arba Romos aikštėse metus: galbūt šis žmogus iš tikrųjų Dievo pasiuntinys? Ar Karolis Voitila įsikalba tiesioginį ryšį su Dievu, ar išties jį palaiko? Šį klausimą kėlė nebe reporteris. Aš norėjau tai žinoti asmeniškai. Nebebuvau vien žurnalistas, kurio prievolė 13
domėtis, ką Romos katalikų bažnyčios galva patiria kelionėse, nes jam už tai mokama. Norėjau pats rasti atsakymą į šį svarbiausią klausimą. Tik Jonas Paulius II būtų galėjęs įtikinamai į jį atsakyti. Man jau teko patirti tokių neapsakomų akimirkų, kai, rodos, Dievas perduoda Karoliui Voitilai žinią ir tarytum paliečia jį. Šio popiežiaus Dievas nesislepia, jis yra narsus kūrėjas, norintis duoti žinią ir ieškantis dialogo. Pažįstu daugybę pamaldžių žmonių, pažįstu vienuolį tėvą Pietrą, laikau jį tikru šventuoju. Šis žmogus 40 metų vienut vienas Askoli Pičeno kalnuose statė didžiulį vienuolyną neturėdamas nė cento. Maitinosi grybais, kiaušiniais, daržovėmis, apipelijusia duona ir miške rinko statybai tinkamus akmenis. Tačiau atsiskyrėliui ant nuošalaus kalno artėti prie Dievo yra viena, o Jėzaus Kristaus vikarui pažinti ir perteikti šiuolaikiniam pasauliui Dievo valią – visai kas kita. Kaip tik to ir siekė Karolis Voitila. Jis nuolat klausdavo savo Viešpaties: „Ką man toliau daryti? Kokia Tavo valia?“ Kartais gaudavo atsakymą, o kartais ne. Jis visąlaik ieškojo savojo Dievo, ir kartais man dingojosi, kad negali jo rasti, kaip antai sakydamas dramatišką kalbą 2002 m. gruodžio 11 d. jis ištarė: „Didžiausia tragedija yra Dievo – nebepasirodančio, regis, besislepiančio danguje, tarsi bjaurėtųsi žmonijos darbais – tylėjimas.“ Nenorėjau praleisti nė vienos akimirkos, kai Karolis Voitila ieško savojo Viešpaties, todėl popiežius liovėsi buvęs mano darbu. Aš priartėjau prie Jono Pauliaus II ir suvokiau, kaip tai pavojinga. Vatikanas – ne demokratinė valstybė, o valdžios aparatas. Tai kunigaikščio dvaras, jame galioja renesanso valdovų taisyklės. Valdžios žmonės neišvengiamai nusilenkia rūmų galiai, nes jaučia magišką jos trauką. Pasitaiko, kad žurnalistai, iš pradžių nusistatę prieš Katalikų bažnyčią, galiausiai įsiteikia rū14
mams ir virsta aistringais Vatikano garbintojais. Kunigaikščių dvarai labai paprastu būdu paverčia valdiniais žmones, kurie turėtų būti nepriklausomi stebėtojai. Jonu Pauliumi II negalėjai nesižavėti. Jis buvo 263-iasis šv. Petro įpėdinis, pirmasis slavų kilmės popiežius ir pirmasis neitalas Petro soste per 455 metų, priskirtinas iškiliausioms XX amžiaus asmenybėms. Tikriausiai nė vienas jo pirmtakas nepakeitė popiežiaus institucijos taip kaip jis. Šiuolaikinėje popiežių istorijoje bus dvi epochos: iki Karolio Voitilos ir po jo. Savaime suprantama, aš taip pat vis labiau žavėjausi tuo žmogumi, nors daugelį metų įtikinėjau save, kad reikia laikytis atokiau. Ar tai pasiteisino? Staiga supratau, kad nuo šiol turiu būti atsargesnis ir kritiškiau tikrinti savo pranešimus. Kelio atgal nebuvo: nuo tada pradėjau žvelgti į Joną Paulių II kaip į žmogų, galintį, kaip man atrodė, atsakyti į vieną klausimą: ar yra Dievas?
Laisvas kambarys Mano atėjimas į Vatikaną būtų buvęs visiškai kitoks, jei Romoje būčiau radęs kambarį. Niekada nebūčiau sutikęs žmonių, leidusių žvilgtelėti už bažnytinės valstybės uždangos. Pradėjau dirbti užsienio korespondentu, buvau jaunas ir dar nevedęs, nepažinojau tame mieste nė vieno žmogaus ir nenorėjau gyventi vienas. Maniau, kad geriau pažinsiu šalį ir žmones, jei gyvensiu su italu, todėl pradėjau ieškoti kambario gyventojų bendrijoje ir sužinojau, kad devintojo dešimtmečio viduryje Romoje tokių bendrijų dar nebuvo. Studentai gyvendavo pas tėvus, pas gimines arba Katalikų bažnyčios bendrabutyje. Man teko vienam išsinuomoti butą – per didelį, visiškai apstatytą, su stogo terasa, visai šalia Koliziejaus. Gyvenimo sąlygos jokiu 15
būdu nebuvo prabangios ar praktiškos, butas greičiau priminė italų nebyliojo filmo dekoracijas. Piršto storumo aksominės užuolaidos dengė bet kokį šviesos spindulį, miegamajame greta paauksuotos žalvario lovos stovėjo raižytinis bufetas, pilnas įmantriausių krištolinių taurių. Kartais įsivaizduodavau šiame kambaryje lėbaujančius svečius, atrodė, vis dar girdžiu puošnių suknelių šiugždesį. Kaip vaiduoklis žengiau per kambarius, juose aptikau prabangių veidrodžių auksintais rėmais, aukso spalvos sofų ir griozdiškas apdulkėjusias spintas, kuriose kabėjo Pirmojo pasaulinio karo uniformos. Virtuvėje aptikau pakelį druskos, JAV armijos dovaną italams per Antrąjį pasaulinį karą. Buto aplinka mane gniuždė. Todėl visur aplink išklijavau skelbimus: „Laisvas kambarys.“ Nė nenujaučiau, kad, tuometinės Romos visuomenės požiūriu, elgiausi labai neįprastai. Nevedęs vyras negyvendavo vienas arba su pažįstamais. Jei jam tekdavo išvažiuoti iš gimtojo miesto, šeima spręsdavo, kur jis vyks, mat lemiamas pasirinkimo kriterijus – ar tame mieste yra giminių, pas kuriuos jaunuolis galėtų apsigyventi. Atrodė neįsivaizduojama, kad jaunos panelės būtų galėjusios vienos pačios nuomotis būstą. Atvykusios į kitą miestą studijuoti merginos paprastai gyvendavo pas gimines arba bendrabučiuose, dažniausiai Katalikų bažnyčios. Nė nenumaniau, kokių padarinių turės kuklus mano skelbimas apie išnuomojamą kambarį ant to namo sienos. Nežinojau, kad pradėjęs ieškoti buto sukelsiu tikrą griūtį. Kitus mėnesius pas mane apsilankė begalė potencialių nuo mininkų. Prisimenu gitaristą iš Jamaikos, moterį iš Perudžos, kuriai nepasisekė su meilužiu ir skubiai reikėjo prieglobsčio, ir virtinę laikinų gyventojų, neilgam apsistojusių mano bute. Visi tie žmonės paskleidė žinią: yra toks butas, kuriame negalioja miesčioniškos Romos įstatymai. Nebūtina atsinešti pyrago ir gėlių puokštės, jei nori šiaip užeiti; atvirai niekas nekalba, bet, 16
regis, jame vyksta skandalingi dalykai. Draugės tuo metu neturėjau, o moterys niekuomet neišeidavo iš mano buto, bet, keista, su tikrais miesčionimis kaimynais nekilo nė vieno ginčo. Atrodė, tarsi buto visiškai nėra, tarsi ten tik plika siena, ir 140 kvadratinių metrų plotas – tik vaizduotės vaisius. Neturėdami galimybės įvertinti, namo gyventojai mane tiesiog ignoravo. Tarp tos ignoravimo salos ir būrelio romiečių, kuriems skubiai reikėjo neutralios teritorijos ir kurie pas mane įkūrė keistų gyventojų – homoseksualių įšventintų kunigų – bendriją, savaime radosi traukos jėga. Susipažinau su lenkų, italų, Argentinos ir JAV katalikų kunigais, jie sėdėdavo prie mano virtuvės stalo vis pasakodami savo meilės istorijas. Kankinosi, kad yra kunigai ir vis dėlto myli vyrus. Nedažnai pamatysi tokią kančią. Pamenu vakarus, kai dažnas jų ne kartą suklupęs melsdavosi ir vėl puldavo į nuodėmę. Praėjo nemaža laiko, kol suvokiau, ką tai reiškia. Katalikų bažnyčios nuomone, homoseksualumas yra žmogaus paklydimas, tam tikras nenatūralumas. Šitoks požiūris neturi nieko bendra su krikščionybės kūrėju Jėzumi. Žmogus iš Nazareto niekada nieko nesakė apie homoseksualumą. Tada sužinojau, kad toks smerkiamas požiūris remiasi viena šv. Pauliaus raštų vieta. Laiške romiečiams šv. Paulius rašo apie Dievo rūstybę, kurią sukelia žmogaus neteisingumas. Šio laiško pirmojo skyriaus 26–28 eilutėse sakoma: „Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškosios prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimus vertai atmonijama.“
Naujasis Testamentas, 1989, Salzburg, vertė kun. Česlovas Kavaliauskas.
17
Baisu ir vaizduotis, kokią reakciją tie žodžiai sukėlė beveik prieš 2000 metų. Kunigai, su kuriais susipažinau, bijojo vienatvės, atšiauraus gyvenimo ir Dievo bausmės. Ne kartą su vienu jų važiavau savo senąja vespa į Šv. Petro aikštę, nes jis norėjo pamatyti popiežių kalbant Angelo maldą. Ir mes abu aikštėje klausėmės popiežiaus, kunigas – klūpodamas, aš – stačias. Tuo metu lioviausi gerbti popiežių. Mano manymu, Katalikų bažnyčia buvo nepajėgi reformuotis arba atitaisyti sunkiausias klaidas.