VIRSELIS
1 skyrius | 299 valandos 54 minutės
Č i a t i k m o k y t o j a s pasakojo apie Pilietinį karą, čia jo
nebėra. Viskas. Kaip nebūta. Be jokio garso. Jokio žybtelėjimo. Jokio sprogimo. Semas Templis sėdėjo trečioje – istorijos – pamokoje įsispoksojęs į juodą lentą, bet mintys skrajojo kaži kur. Mintimis jis buvo paplūdimyje kartu su Kvinu. Nusinešę banglentes spiegdami drąsinosi pirmą kartą pūkštelėti į šaltas Ramiojo vandenyno bangas. Akimirką jis pamanė apsirikęs. Akimirką pamanė, kad jam pasivaideno. Semas atsisuko į Merę Terafino, sėdinčią iš kairės. – Juk tu matei, ką? Merė tik žiūrėjo išpūtusi akis į vietą, kur stovėta mokytojo. – Ei, kur ponas Trentleikas? – paklausė Kvinas Geiteris, Semo geriausias, o gal ir vienintelis draugas. Jis sėdėjo Semui už nugaros. Abu mėgo vietas prie lango, mat, jeigu pavykdavo pažvelgti reikiamu kampu, tarp mokyklos pastatų ir tolesnių namų galėdavai išvysti ribuliuojančio vandens ruoželį.
12
Michael Grant
– Tikriausiai išėjo, – gerokai abejodama pasakė Merė. – Oi ne. Jis išnyko, – tarė Edilijas, naujas mokinys, su kuriuo, Semo nuomone, gal ir būtų įdomu susipažinti iš arčiau. Jis spragtelėjo pirštais, ir visiems pasidarė aišku, ką jis turi galvoje. Mokiniai žvalgėsi vienas į kitą ir nervingai kikendami sukiojosi į visas puses. Niekas neišsigando. Niekas nepravirko. Atrodė visai smagus nuotykis. – Ponas Trentleikas išnyko? – paklausė Kvinas, tramdydamas juoką. – Klausykit, o kur Džošas? – kažkas paklausė. Daugelis ėmė žvalgytis. – Ar šiandien jis buvo? – Taip, buvo. Sėdėjo šalia manęs. – Semas atpažino balsą. Betės, Rubuilės Betės. – Suprantat, jis tiesiog išnyko. Kaip ir ponas Trentleikas. Atsidarė durys į koridorių. Visi sužiuro. Tuoj įžengs ponas Trentleikas, galbūt su Džošu, ir paaiškins, kaip jam pavyko šis magiškas triukas, o tada toliau karštai pasakos apie Pilietinį karą, kuris niekam nerūpi. Bet įėjo ne ponas Trentleikas – Astrida Elison iš devintos klasės. Genialioji Astrida. Pernai ji mokėsi Semo klasėje. Trylikos metų kaip ir Semas, bet buvo perkelta į aukštesnę klasę, nes... na, yra genijus. Astrida turėjo šviesius iki pečių plaukus ir mėgo vilkėti baltas palaidinukes trumpomis rankovėmis, kurios Semui taip patiko. Astrida buvo ne jo nosiai, Semas tai suprato, bet niekas nedraudžia svajoti. – Kur jūsų mokytojas? – prabilo Astrida. Visi kaip susitarę gūžtelėjo. – Išnyko, – linksmai atsakė Kvinas, lyg būtų labai juokinga.
I Š NYK Ę
13
– O koridoriuje nėra? – paklausė Merė. Astrida papurtė galvą. – Darosi kažkas keista. Mano visa klasė... – Ką? – pertraukė ją Semas. Astrida žiūrėjo tiesiai į jį. Jis nenusuko akių kaip visada, nes dabar jos žvilgsnis nebuvo nei įžūlus, nei abejojantis – tik sklidinas baimės. Paprastai žvitrios, įžvalgios jos mėlynos akys buvo plačiai išplėstos. – Jų nebėra. Visi tiesiog... išnyko. – O mokytoja? – įsiterpė Edilijas. – Ir jos nebėra, – atsakė Astrida. – Nebėra? – Išnyko, – burbtelėjo Kvinas jau be linksmumo, pamanęs, jog tai, ko gera, ne pokštas. Semas išgirdo garsą. Tikriau – garsus. Toli mieste kaukė automobilių signalizacija. Jis atsistojo – kiek nedrąsiai, tarsi jam nederėtų taip elgtis, ir nužingsniavo prie durų. Astrida žengtelėjo šonan jį praleisdama. Į jį padvelkė šampūnu. Semas dirstelėjo kairėn, ten buvo sustiprinto mokymo klasė, kurioje mokėsi Astrida. Šimtas dvyliktas kabinetas. Iš gretimo, šimtas trylikto, iškišo galvą mokinys. Išsigandęs ir kažkoks apdvakęs, lyg netyčia pakliuvęs į riedučių derbį. Dešinėje, du šimtai devintame kabinete, vaikai irgi kvatojo. Nenormaliai. Penktokai. Kitoje koridoriaus pusėje, du šimtai aštuntame kabinete, pro duris staiga išpuolė trys šeštokai ir sustojo kaip nudiegti. Žiūrėjo į Semą lyg bijodami, kad jis jų neaprėktų. Perdidou Byčo miestelio mokykloje mokėsi visi, nuo nulinės iki devintos klasės, nes pradžios ir pagrindinė mokykla buvo viename pastate. Vidurinė buvo Sen Luise, valanda kelio.
14
Michael Grant
Semas pasuko į Astridos klasę. Ji atsekė su Kvinu. Astridos kabinetas buvo tuščias. Tušti suolai, mokytojo kėdė. Ant stalų gulėjo atversti matematikos vadovėliai. Ir sąsiuviniai. Kompiuteriai, šeši senutėliai makintošai, mirguliavo tuščiais ekranais. Lentoje baltavo žodžio nuotrupa „poli“. – Ji rašė „polinomas“, – pamaldžiai sukuždėjo Astrida. – Taip ir maniau, – šaltai burbtelėjo Semas. – O aš kadaise turėjau polipą, – pareiškė Kvinas. – Daktaras išpjovė. Astrida praleido pro ausis jo skystą humorą. – Ji išnyko pradėjusi rašyti „n“ raidę, – tarė ji. – Kaip tik į ją žiūrėjau. Semas parodė ranka. Ant grindų gulėjo gabalėlis kreidos; ten ir turėjo nukristi, jeigu žmogus rašė žodį „polinomas“, – kad ir ką jis reikštų, – bet nespėjo išraityti raidės „n“. – Kažkas nenormalu, – tarė Kvinas. Jis buvo aukštesnis už Semą, stipresnis už Semą ir bent jau ne prastesnis banglentininkas. Tačiau Kvinas su savo idiotiška šypsenėle ir įpročiu rengtis kažkokiais maskaradiniais kostiumais – šiandien tai buvo platūs šortai, kareiviški dykumos batai, rožiniai golfo marškinėliai ir pilka plačiakraštė skrybėlė, atkapstyta senelio palėpėje, – vaidino paslaptingą keistuolį, todėl kiti jo privengė arba bijojo. Kvinas buvo pats sau ponas, gal dėl to su Semu ir susidraugavo. Semas Templis rengėsi paprasčiau. Tenkinosi džinsais ir neryškių spalvų marškinėliais, kad niekam nekristų į akis. Bemaž nuo gimimo gyveno Perdidou Byče, lankė šią mokyklą, visi žinojo, kas jis toks, bet tik vienas kitas – koks jis. Banglentininkas, nepritapęs prie banglentininkų būrio. Gabus, bet ne talentas. Simpatiškas, bet ne toks, kad mergaitės laikytų gražuoliu.
I Š NYK Ę
15
Dauguma Semą Templį pažinojo kaip Semą Mokyklinį autobusą. Šitą pravardę jis užsidirbo šeštoje klasėje. Mokiniams važiuojant į gamtą vairuotoją ištiko širdies priepuolis. Jie važiavo pirma magistrale. Semas ištempė žmogų iš krėslo, autobusą nuvairavo į kelkraštį ir saugiai sustabdė, tada vairuotojo mobiliuku ramiai surinko 911. Jei jis būtų užgaišęs nors sekundę, autobusas būtų nusiritęs nuo uolos į vandenyną. Jo nuotrauka pateko į laikraštį. – Išnyko visa klasė, išskyrus Astridą, – tarė Semas. – Tikrai nenormalu. Jis stengėsi jos vardą ištarti ramiai, bet nepavyko, taip ji jaudino jį. – Hm, labai jau tylu, bra, – suniurnėjo Kvinas. – Gerai, aš tuoj pabusiu. – Bent kartą Kvinas nejuokavo. Kažkas ėmė klykti. Visi trys išvirto į koridorių, jau pilną vaikų. Klykė tokia šeštokė Beka, atkišusi savo mobiliuką. – Niekas neatsiliepia! Niekas neatsiliepia! – kartojo ji. – Tyla. Akimirką visi sustingo. Tada kilo triukšmas: keliolika vaikų išsitraukė telefonus ir ėmė spaudyti mygtukus. – Jokio signalo. – Mano mama turėtų būti namie, turėtų atsiliepti. Tačiau net signalo nėra. – O Dieve, ir internetas neveikia. Signalas yra, bet nieko nerodo. – Man rodo tris brūkšnius. – Ir man, o daugiau nieko. Kažkas pravirko – šiurpus garsas. Visi sušneko vienu metu, bet netrukus pradėjo šūkauti.
16
Michael Grant
– Bandyk 911, – patarė išgąstingas balsas. – O kaip tau atrodo, kur aš skambinau? – 911 neatsiliepia. – Niekas neatsiliepia. Perėjau pusę skubaus rinkimo numerių, ir nieko. Koridorius buvo pilnas vaikų kaip per pertrauką. Bet niekas neskubėjo į kitą pamoką, nebėgiojo, nelindo į savo spinteles. Jokio tikslingumo. Mokiniai tik trypčiojo vietoj it banda, pasirengusi lėkti kur papuola. Nuaidėjo skambutis – it sprogimas. Vaikai krūptelėjo tarsi pirmą kartą jį išgirdę. – Ką darysime? – paklausė ne vienas balsas. – Jeigu nuskambėjo skambutis, vadinasi, kas nors yra! – sušuko kažkas. – Skambutis nustatytas automatiškai, kvėša, – pasakė Hovardas. Buvo nedidukas, bet pirmas Orko padlaižys, Orko – chuligano iš septintos klasės, riebalų ir raumenų kalno, kurio bijojo net aštuntokai. Hovardo niekas neerzindavo. Įžeisi Hovardą – gausi nuo Orko. – Mokytojų kambaryje yra televizorius, – priminė Astrida. Semas su Astrida ir Kvinu iš paskos pasileido koridoriumi. Laiptais nukurnėjo į pirmą aukštą, kur buvo mažiau kabinetų, taigi ir vaikų. Semas čiupo mokytojų kambario durų rankeną. Visi sustingo. – Mums negalima ten eiti, – pasakė Astrida. – Gal bijai? – vyptelėjo Kvinas. Semas pastūmė duris. Mokytojai turėjo šaldytuvą. Jis buvo atviras. Ant grindų gulėjo „Dannon“ mėlynių jogurto indelis, per nutriušusią kiliminę dangą tekėjo tirštas skystimas. Televizorius buvo įjungtas, bet nieko nerodė, tik ūžė.
I Š NYK Ę
17
Semas ėmė ieškoti pulto. Kurgi nukištas? Pultelį rado Kvinas. Ėmė junginėti kanalus. Nieko, nieko, nieko. – Kabelinė neveikia, – pasakė Semas ir pamanė leptelėjęs kvailystę. Užkišusi ranką už aparato, Astrida pajudino kabelį. Ekranas sumirgo, ūžesys pritilo, bet, Kvinui perjunginėjant kanalus, televizorius vis tiek nieko nerodė. – Devintą kanalą visada rodo, – tarė Kvinas. – Net ir be kabelio. – Mokytojai, devintokai, kabelinė televizija, mobilusis ryšys – viskas išnyko tuo pačiu metu? – susiraukusi prabilo Astrida, neįstengdama viso to suvokti. Semas su Kvinu laukė, lyg ji galėtų duoti atsakymą. Ištarti: „O, dabar jau suprantu.“ Juk vis dėlto Genialioji Astrida. Bet ji tik tarė: – Kažkokia beprasmybė. Semas paėmė ant sienos kabančio fiksuoto ryšio telefono ragelį. – Jokio signalo. O radijas čia yra? Radijo nebuvo. Trinktelėjo durys, įpuolė du penktokėliai, užraudę, susijaudinę. – Mokykla mūsų! – riktelėjo vienas, kitas pritariamai užbliovė. – Mes išplėšim saldainių automatą, – pranešė pirmasis. – Vis dėlto nereikėtų, – pasakė Semas. – Tu mums neįsakysi, – atrėžė pirmasis, bet šiek tiek abejodamas, ar gerai daro. – Žinoma, ne, mažiau. Bet paklausykit – gal laikykimės drausmės, kol paaiškės, kas čia darosi? – tarė Semas. – Patys laikykitės! – šūktelėjo vaikis. Jo draugas vėl užbliovė, ir jie nudulkėjo sau. – Turbūt neverta jų prašyti, kad atneštų „Twix“, – sumurmėjo Semas.
18
Michael Grant
– Keturiolikmečiai, – ištarė Astrida. – Oi ne, jie maždaug dešimtmečiai, – pasakė Kvinas. – Ne šitie. Devintokai, mano klasė, visi keturiolikmečiai arba vyresni, išskyrus mane, nes man vienintelei trylika metų, – paaiškino Astrida. – Mūsų klasėje Džošui turbūt buvo keturiolika, – tarė Semas. – Tai kas? – Taigi, Kvinai, jis keturiolikmetis. Ir... išnyko. Mirkt, ir nebėr. – Eik sau, – papurtė galvą Kvinas. – Visi suaugusieji ir visi vyresni mokiniai ima ir išnyksta? Jokios logikos. – Ne tik mokykloje, – supratusi tarė Astrida. – Ką? – garktelėjo Kvinas. – O kaip dėl telefonų ir televizoriaus? – Ne ne ne ne, – išbėrė Kvinas, purtydamas galvą ir su ta savo šypsenėle, tarsi būtų išgirdęs prastą anekdotą. – Mano mama... – sumurmėjo Semas. – Klausyk, liaukis, – burbtelėjo Kvinas. – Visai nejuokinga, aišku? Pirmą kartą Semas pajuto paniką, per nugarą nubėgo šiurpas. Širdis krūtinėje daužėsi lyg bėgant krosą. Jis sunkiai nurijo seilę. Dusdamas paviršutiniškai gaudė orą. Pažvelgė į draugą. Niekad nebuvo matęs Kvino tokio išsigandusio. Jo akis slėpė tamsūs akiniai, bet lūpos virpėjo, sprandu lėtai kilo raudonis. Astrida tebebuvo rami, bet susiraukusi mąstė bandydama suprasti, ką visa tai reiškia. – Reikia įsitikinti, – pasakė Semas. Kvinas trūksmingai atsiduso. Jis jau sukosi eiti. Semas griebė jam už peties. – Paleisk, bra, – metė Kvinas. – Man reikia namo. Pažiūrėti, kaip kas. – Visiems reikia pažiūrėti, – tarė Semas. – Bet eikime kartu.
I Š NYK Ę
19
Kvinas pasimuistė, tačiau Semas jo nepaleido. – Kvinai! Eisim kartu. Klausyk, žmogau, čia kaip nugriuvus nuo lentos, aišku? Ką darai, jeigu užlieja banga? – Stengies nepamesti galvos, – sumurmėjo Kvinas. – Teisingai. Sukamas kaip skalbyklėje nepameti galvos. Ar ne? Ir imi plaukti į dienos šviesą. – Banglentininkų metafora? – paklausė Astrida. Kvinas pasidavė. Sunkiai atsiduso. – Na, gerai. Tu teisus. Einam kartu. Bet pirmiausia pas mane. Čia kažkokia velniava. Visiška velniava. – Astrida? – paklausė Semas, nežinodamas, ką ji jaučia, nežinodamas, ar nori eiti su juo ir Kvinu. Atrodė įžūlu klausti, o neklausti – negerai. Ji žiūrėjo į Semą tarsi ko ieškodama jo veide. Ūmiai Semas suvokė, jog Genialioji Astrida, kaip ir jis, nežino, ką daryti, kur eiti. Tiesiog neįtikima. Koridoriuje vis garsėjo balsų kakofonija. Vaikai išsigandę šūkavo – sakytum viskas bus gerai, jeigu netylėsi. Kai kurie balsai buvo tiesiog paklaikę. Šis triukšmas nebuvo geras. Jis pats gąsdino. – Einam drauge, Astrida, gerai? – prabilo Semas. – Kartu bus saugiau. Astrida krūptelėjo nuo žodžio „saugiau“. Bet linktelėjo. Mokykla jau buvo pavojinga. Žmonės, net vaikai, iš baimės prikrečia baisių dalykų. Semas tai patyrė savo kailiu. Baimė pavojinga. Baimė gali pražudyti. O dabar baimė pamažu sėmė visą mokyklą. Gyvenimas Perdidou Byče pasikeitė. Atsitiko kažkas nepaprasto ir siaubingo. Semas tik vylėsi, jog ne dėl jo kaltės.