1 skyrius
Havana, 1957 – Pašokam? Ji buvo taip paskendusi savo mintyse, kad išgirdusi nepažįstamą balsą smarkiai nustebo. Eliza pakėlė galvą ir pamatė jį. Ilgai meldė Pueblą, kad nusivestų ją šįvakar į La Cueva*. – Tu dar per jauna, – prunkštelėjo pusbrolis. – Dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo. Manai, kas nors norės su tavim šokti? Eliza išdidžiai atmetė galvą. – O aš galiu tik pažiūrėti, – atšovė. Ir apsimesti. Nors garsiai pastarųjų žodžių nepasakė. Taip, ji dar jauna, bet po mėnesio ar dviejų jau bus šešiolika. Ne tokia ir maža. – Gerai jau, pusseseryt, – pagaliau nusileido Pueblas. – Bet turėsi sėdėti viena. Neketinu visą vakarą tavęs saugoti ir globoti. – Sutinku. – Ji taip apsidžiaugė atsiradusia galimybe, kad net pamiršo įsižeisti. Pasiskolino iš pusseserės Ramiros geltoną kaip mimoza suknelę, į juodus plaukus mama įsegė baltažiedžio saldylio žiedą, primenantį baltą drugelį išskleistais sparnais. Eliza užuodė jo saldų lyg medus aromatą, kai kartu su Pueblu skubėjo siauromis Havanos senamiesčio gatvelėmis į La Cueva. * Urvas. (Isp.)
7
Patekusi į vidų, Eliza vos nepratrūko. Sienos nudažytos raudonai ir juodai, atrodė, lyg būtum įžengusi į grotą; šviesos mažai, prirūkyta, oras troškus, šokių aikštelėje muzikantų grupės atliekamos salsos ritmu rangosi ir raivosi šlapi, prakaituoti kūnai. Elizai net žandikaulis atvipo. Sunkiai nurijo seiles. Ji nuo gimimo augo su šokiu – bet ne su tokiu. Pastarasis šokis skleidė tai, ko ji negalėjo suprasti, kažkokį jausmingumą, kokio dar nebuvo patyrusi. Mintimis nuklydo pas berniukus, su kuriais užaugo. Ne tik su pusbroliu Pueblu, bet ir su kitais, kurie gyveno jos gatvėje ir su kuriais lankė mokyklą, kurie maudėsi paplūdimyje ir žvejojo pescado* nuo kranto su bambukinėmis meškerėmis ir ketguto** valu, ant smėlio žaidė liestynes ar Havanos senamiesčio aikštėse lakstė paskui beisbolo kamuolį. Su visais artimai bendravo. Jie buvo jai tarsi broliai: Migelis, Santinas, Vinsentė ir kiti. Vaikystėje visi kartu žaidė, pažinojo vieni kitų šeimas – keletas iš jų net gyveno tame pačiame sename blokiniame name kaip ir ji. Tačiau dabar viskas keitėsi. Vaikai nebebuvo tokie nekalti; žvelgė vieni į kitus nebe taip drąsiai ir atvirai, kaip anksčiau. Eliza su savo draugėmis vaikščiojo aukštai iškėlusi galvą ir sąmoningai nekreipė dėmesio į berniukus, su kuriais užaugo ir su kuriais dabar prasilenkdavo gatvėse. Bet vis tiek eidavo su jais šokti – savo šeimų rengiamuose namų vakarėliuose ar lauke, kai šiltais vasaros vakarais liejantis muzikai kavinių ir barų lankytojai išsiverždavo į gatves ir trypdavo ant saulėje įkaitusių Havanos šaligatvių. Naktiniame klube žengdama paskui Pueblą per žmonių jūrą, Eliza dairėsi po salę. Su savo berniukais niekada nėra tekę šitaip šokti... Pueblas surado savo draugus ir kėdę Elizai kampe. * Žuvis. (Isp.) ** Ketgutas (angl. catgut) – siūlai iš smulkiųjų raguočių žarnų, naudojami chirurgijoje.
8
– Sėsk ir sėdėk, – paliepė. – Atnešiu limonado. – Ir pranyko tarp žmonių. Gerokai vėliau, kai limonadas jau buvo išgertas, o Pueblas apie ją visai pamiršęs, kai porelės meiliai susiglaudusios sukosi šokių aikštelėje ar ilsėdamosi sėdėjo prie baro ar staliukų, Eliza pastebėjo vaikiną. Tvirtą, plačios krūtinės, trumpų juodų garbanotų plaukų ir apvalių, jausmingų afrikietiškų veido bruožų. Maždaug jos ūgio ir turbūt ne kažin kiek už ją vyresnis, bet atrodė labiau pasitikintis savimi, ir Eliza jam to pavydėjo. Žvilgtelėjo į jį kartą, paskui antrą, o kai atsisuko trečiąkart, jis įdėmiai žiūrėjo į ją. Eliza nusipurtė. Jo žvilgsnis buvo toks aštrus, toks įdėmus, sakytum kiaurai perskrodęs žmones šokių aikštelėje smigo tiesiai į ją, kaip karšto oro gūsis, kai mama praverdavo orkaitės dureles. Būgnininkas pakeitė tempą ir grupės dainininkas pradėjo niūniuoti naujos dainos melodiją, berdamas bereikšmius skiemenis. Tai diana, įžanginė rumbos dalis, atliekama stipriu krūtininiu balsu, tarsi iš jos veržtųsi šimtmečius kaupęsis kubiečių skausmas. Eliza atsiduso. Širdis geidė šokti. Tačiau visi čia buvo kuo nors užsiėmę. O ji – tik jauna, visiškai nepatyrusi mergaičiukė. Rumba – mėgstamiausias Elizos šokis. Havanoje jis šokamas visur – šiltomis sekmadienio popietėmis gatvėse ar vakarais grupelei draugų susirinkus kurio nors namo kieme. Smagu buvo šokti su gerai pažįstamais vaikinais. Ir saugu, nes rumba – pats viliokliškiausias šokis, kokį tik ji žinojo. Eliza puikiai išmanė jausminę šio šokio simboliką, žinojo, ką reiškia kiekvienas judesys. Migelis, Santinas ir Vinsentė galėjo vaidinti, puikuotis ar maivytis kiek tinkami. Eliza su draugėmis iš jų tik pasišaipydavo. Jų kaimynystėje populiariausias ir jai geriausiai žinomas rumbos variantas buvo guaguanco. Šokant šią rumbą, vyrai paprastai atlieka vacunaos – šuoliukus, pliaukštelėjimus, įtūpstus. 9
Jais vyras vilioja arba atstumia savo partnerę. Šis šokis – tai seksualinė dvikova. Moteris vėduokle arba rankomis prisidengia slėpsnas, neva šitaip ginasi, o iš tikrųjų viliodama artinasi prie šokio partnerio. Šita dalis Elizai patiko labiausiai. Net nusijuokė prisiminusi, kaip pastarąjį kartą šoko su Vinsente. – Tu velniškai mane erzini, Eliza, – sušnypštė jis jai į ausį. Muzika vis garsėjo, abiem darėsi vis karščiau. O ji tik nusišypsojo, krestelėjo galvą ir nusiūbavo tolyn. Šiaip ar taip, čia tik šokis. Dieve, kaip Elizai patiko šokti... Vėl atsiduso. Tačiau šokti rumbą reikia su partneriu. Dirstelėjo į Pueblą, palinkusį prie merginos ilgais juodais plaukais. Buvo apsivilkusi pačią siauriausią ir trumpiausią raudoną suknelę, kokios Eliza dar gyvenime nebuvo mačiusi. Su didžiule iškirpte ir nuogais žvilgančiais pečiais ir krūtine. Elizai pašokti su Pueblu – jokių galimybių; jis jau turbūt pamiršo, kad ji iš viso čia yra. Eliza pirmą kartą ėmė ilgėtis savo gerai pažįstamų vaikinų – Migelio, Santino, Vinsentės, norėjo, kad kuris nors iš jų prieitų, užkalbintų ir žibančiomis akimis, su plačia baltų dantų šypsena pakviestų šokti. – Pašokam? Ji buvo taip paskendusi savo mintyse, kad išgirdusi nepažįstamą balsą smarkiai nustebo. – Oi. – Eliza pakėlė galvą ir pamatė jį – vaikiną, įdėmiai žvelgiantį į ją. Jis ištiesė jai ranką. Ir nesišypsojo, kaip darydavo berniukai, su kuriais jai tekdavo šokti. Ar sutikti? – Gerai. – Eliza pakilo nuo kėdės – tikėjosi, kad grakščiai. – Pašokam. Prisijungus dar keliems dainininkams, melodija liejosi permušdama švelnų būgnų ritmą. Eliza laukė. Žinojo, kada reikia pradėti. Daina pasakoja savo istoriją, o mušamieji savo: jie tarsi kalbasi tarpusavy, klausinėja, atsakinėja. O šokėjai prisijungia vėliau. 10
Taigi. Vaikinas vėl prirėmė ją tuo savo skvarbiu žvilgsniu ir pradėjo judėti, lygiai tą pačią akimirką tą patį padarė ir Eliza. Regis, iš anksto žinojo, kur jis žengs, todėl be jokio vargo įsiliejo į šokio ritmą. Žengė į kairę, atsirėmė ant kojos, žengė į dešinę, pasviro atgal, perbraukė pėdos galu per grindis, sumojavo rankomis, mušamųjų ritmu pasukiojo klubus. Krestelėjo galvą, atmetė atgal juodas garbanas. Nuleido pečius, sulenkė kelius, muzika ją pagavo, užbūrė ir įtraukė savo užkrečiančiu ritmu. Tai buvo dialogas tarp šokėjų ir mušamųjų instrumentų; būgnų ritmą atliepė jų kūnų pasakojimas: vis kvietė, viliojo ir nepaleido. Vaikinas ir toliau nesišypsojo. Akys patamsėjo, jis ištiesė jai ranką, suėmęs josios pakėlė suglaustais delnais ir švelniai truktelėjo Elizą prie savęs, kitą ranką uždėjo jai ant nugaros. Eliza leido sau pažvelgti jam į akis. Jo žvilgsnis hipnotizavo ir ji kelias akimirkas negalėjo atitraukti nuo jo akių. Kūnai buvo taip arti, beveik lietėsi, tačiau nedideliame tarpelyje tarp jų, regis, kibirkščiavo elektra. Jis šoko išmesdamas koją, trepteldamas, ji atsakė taip, kaip reikalavo tradicinė rumba. Tačiau Elizai galvoje nuolat sukosi vis ta pati mintis: jis nevaidina, jis tikrai neapsimeta. Anksčiau niekada dar šitaip nėra buvę. Gerklę ir krūtinę apėmė neapsakomas lengvumas; galva svaigo nežinia nuo ko. Vaikino delnas degino jai nugarą, tarsi norėtų ją kaip nors pažymėti, palikti savo įspaudą. Vos krustelėjęs iškeltą ranką jis ėmė ją sukti, pirmyn ir atgal, prisitraukdamas prie savęs ir atstumdamas. Grakščiai ir ritmiškai kilnodamas kojas, akcentuodamas žingsnelį quinto, aukščiausia mušamųjų nata, Elizai grakščiai išsiriečiant atgal. Ilgesingai suėmusi suknelės apačią mostelėjo rankomis, tarsi mėgintų atremti jo energiją, atstumti jį patį. Tačiau rumboje paprastų judesių nebūna. Jiedu buvo lyg gaidys ir višta. Nebylus kvietimas ir nekaltumas. Eliza atsakė jam visu kūnu jausmingai banguodama, tai suimdama, tai paleisdama suknelės apačią, sekdama mušamųjų ir bambuko 11
guagua ritmu. Po suknele ji jautėsi tarsi nuoga. Vaikinas kilstelėjo antakį lyg užduotų jai nebylų klausimą. Eliza pažvelgė į jį. Turbūt suprato. Jis ją pakerėjo. Karštas atogrąžų oras nuo šokio aplink juos dar labiau įkaito. Eliza šokių aikštelėje, regis, daugiau nieko nematė – čia buvo tik ji ir tas vaikinas, nepažįstamasis. Nebuvo jo mačiusi, bet šią akimirką, regis, žinojo apie jį absoliučiai viską. Jis lietė jai nugarą, pečius, rankas; jo prakaitas susimaišė su josios. Jo akys, susikaupęs veidas ją kerėjo, traukė. Skvarbus žvilgsnis apgaubė ją ir nepaleido. Abu taip įsijautė į gyvą šokio ritmą, kad Elizai dingojosi, jog tuoj ims ir nuskris. Bet nenuskrido, liko šokių aikštelėje. Su kiekvienu dainos posmu ir priedainiu šokio ritmas vis stiprėjo ir slūgo, tempas pašėlusiai greitėjo, kviesdamas kūnus atsiliepti į marakų šiugždesį, marugų žvangesį, galingą būgnų tratėjimą. Ir galiausiai į įspūdingą kulminacinį sprogimą, kai rumba baigėsi, o jie, uždusę ir suprakaitavę, pasitraukė iš šokių aikštelės. Jis nepaleido jos rankos. Eliza pamatė iš plaukų iškritusį baltą saldylio žiedą, baltą drugelį, dabar gulintį ant grindų, sutryptą šokėjų kojų. – Kas tu? – tyliai paklausė Eliza. Ji vis dar jautė pulsuojantį jo kūno karštį, prisilietimą prie jos odos. Tai liepsningoji rumba. Eliza nenorėjo, kad visa tai baigtųsi. – Mane vadina Duardu. Vaikinas priglaudė jos ranką prie lūpų ir nenuleisdamas nuo jos to įdėmaus, skvarbaus juodų akių žvilgsnio pabučiavo.
12