D V I D E Š I M TA S S K Y R I U S
Hagrido pasakojimas Haris parlėkė į bendrabutį pasiimti neregimojo apsiausto ir Plėšiko plano. Taip greit apsisuko, kad abu su Roniu laukė gal penkias minutes, kol iš mergaičių bendrabučio atėjo Hermiona su šaliku, pirštinėmis ir viena savo bumburuotųjų kepurėlių, kurių buvo primezgusi elfams. – Lauke juk šalta, – pasiteisino ji, kai Ronis nekantriai caktelėjo liežuviu. Išsiropštę pro portreto angą, tuojau pat apsigobė neregimuoju apsiaustu. Ronis buvo taip išaugęs, jog turėjo susilenkti, kad nekyšotų pėdos. Tada atsargiai, palengvėle jie nulipo daugybe laiptų, tarpais sustodami pasižiūrėti plane, ar kur neslankioja Filčas su Ponia Noris. Jiems pasisekė: pasipainiojo tik Beveik Begalvis Nikas, jis užsisvajojęs sklendė palube ir niūniavo kažką kraupiai panašaus į „Vizlis – mūs karalius“. Nutipenę vestibiuliu, išėjo į tylų prisnigtą kiemą. Hariui smarkiau suplakė širdis, kai priekyje pamatė geltonus šviesos kvadratėlius ir dūmus, virstančius iš Hagrido trobelės kamino. Jis leidosi į kojas, anie du klupinėdami vos spėjo. Susijaudinę per gilų sniegą prilapnojo namelio duris. Kai Haris tris kartus kumščiu pabeldė, už durų padūkusiai ėmė loti šuo. – Hagridai, čia mes! – sušuko Haris. – Taip ir žinojau! – tarė kimus balsas. Jie nusišypsojo po apsiaustu: iš Hagrido balso suprato, kad Hagridas patenkintas. – Tik prieš minutę grįžau. Traukis, Iltie... Traukis, šunie... Pajudėjo velkė, durys atsivėrė, išlindo Hagrido galva. Hermiona suklykė. 361
Haris Poteris
– Tyliau, dėl Merlino meilės! – sušneko Hagridas ir išsigandęs pažiūrėjo jiems per galvas. – Jūs po tuo apsiaustu, ar ne? Na, įeikit, greičiau! – Atsiprašau, – sumurmėjo Hermiona, kai visi trys pro Hagridą susigrūdo trobelėn ir nusitraukė apsiaustą, kad jis juos matytų. – Aš tik... O, Hagridai! – Niekis, niekis, – suniurnėjo Hagridas, uždarydamas duris, ir nuskubėjo užtraukti užuolaidų, tačiau Hermiona tebespoksojo į jį su siaubu. Hagrido plaukai buvo sulipę nuo kraujo, iš kairės akies likęs siauras plyšelis baisios juosvai violetinės mėlynės vidury. Rankos ir veidas subraižyti, iš prakirstų vietų tebėjo kraujas. Jis judėjo atsargiai, tad Haris įtarė, jog jam sulaužytas koks šonkaulis. Buvo akivaizdu, kad ką tik grįžęs namo, nes stora juoda kelioninė mantija gulėjo numesta ant kėdės, o pasieny riogsojo kuprinė, kurion galėjo tilpti keli maži vaikai. Hagridas, dvigubai aukštesnis už paprastą žmogų, nušlubčiojo prie židinio ir užkaitė arbatinį. – Kas tau atsitiko? – paklausė Haris. Iltis šokinėjo aplink juos norėdama lyžtelėti. – Sakiau, nieko, – tvirtai atsakė Hagridas. – Norit arbatos? – Nereikia, – tarė Ronis, – tu visas kaip nesavas. – Sakiau, nieko man nėra, – tvirtino Hagridas. Atsitiesęs nusišypsojo, bet iškart susiraukė. – Velnias, kaip smagu vėl matyti jūsų trijulę. Kaip atostogos, geros? – Hagridai, tave kažkas buvo užpuolęs! – neatlyžo Ronis. – Paskutinį kartą kartoju – nieko man nėra! – Ar sakytum, kad nieko nėra, jei kuris iš mūsų pasirodytų su faršu vietoj veido? – atkirto Ronis. – Tau reikia nueiti pas madam Pomfri, Hagridai, – susirūpinusi patarė Hermiona. – Kai kurios žaizdos tiesiog baisios. – Aš pats susitvarkysiu, gerai? – piktokai tarė Hagridas. Žengęs prie didžiulio stalo viduryje pirkios, nutraukė ten buvusį virtuvinį rankšluostį. Po juo gulėjo kruvinas žalsvokos spalvos mėsos bryzas, didumo sulig padanga. 362
XX • Hagrido pasakojimas
– Hagridai, tikiuosi, nesiruoši jos valgyt? – prisilenkęs paklausė Ronis. – Man rodos, galima apsinuodyti. – Normali išvaizda. Čia slibiniena, – paaiškino Hagridas. – Atsinešiau ją ne valgyti. Paėmęs mėsgalį, priplojo prie kairės veido pusės. Į barzdą nuvarvėjo keli lašai žalio kraujo. Jis palaimingai atsiduso. – Jau geriau. Malšina skausmą, aišku? – Pasakysi pagaliau, kas tau atsitiko, ar ne? – paklausė Haris. – Negaliu, Hari. Didžiausia paslaptis. Išdavęs galiu netekti daugiau nei darbo. – Ar tave milžinai primušė, Hagridai? – tyliai tarė Hermiona. Hagrido pirštai paleido slibinieną, ir mėsa šleptelėjo jam ant krūtinės. – Milžinai? – pakartojo Hagridas ir vėl užsidėjo mėsą. – Kas ką sakė apie milžinus? Su kuo jūs šnekėjotės? Kas jums sakė, ką aš par... Kas jums sakė, kad aš buvau... – Mes atspėjom, – kaltai atsakė Hermiona. – Jūs dar ko neatspėsit, – burbtelėjo Hagridas, įsmeigdamas į juos piktą mėsa neuždengtos akies žvilgsnį. – Kad ir spėlioti nereikėjo, – tarė Ronis. Haris pritardamas linktelėjo. Hagridas sužaibavo akimis, šniurkštelėjo, tėškė mėsą ant stalo ir nuėjo prie švilpti pradėjusio arbatinio. – Nesu matęs kitų tokių vaikų, kurie žinotų tiek visko, ko jiems nereikia žinoti, – bambėjo pildamas verdantį vandenį į kibirėlio talpos puodelius. – Ir tai ne pagyrimas. Kišatės visur, lendat. Bet barzdą sukrutino šypsena. – Vadinasi, buvai išvykęs ieškoti milžinų? – paklausė Haris, sėsdamasis prie stalo. Hagridas pastatė visiems po puodelį, pats atsisėdo ir vėl pridėjo mėsą prie mėlynės. – Na, gerai jau. Buvau. – Ir radai? – bailiai ištarė Hermiona. 363
Haris Poteris
– Na, tiesą sakant, juos ne taip sunku rasti, juk baisiai dideli. – Kur jie? – paklausė Ronis. – Kalnuose, – miglotai atsakė Hagridas. – Tai kodėl nežūsta žiobarai?.. – Žūsta kaip geri, – niūriai pasakė Hagridas. – Tik jų žuvimas visada priskiriamas alpinizmo nelaimėms, gal ne? Jis pasitaisė bryzą. – Neslapukauk, Hagridai, papasakok, ką veikei, – tarė Ronis. – Papasakok, kaip tave prikūlė milžinai, ir Haris tau apsakys, kaip jį užpuolė Psichai... Hagridas užspringo arbata ir paleido mėsgalį; Hagridui užsikosėjus, ant stalo pliūptelėjo arbata ir slibino kraujas. Mėsa šlumštelėjo ant grindų. – Kaip suprast – užpuolė Psichai? – suniurzgė Hagridas. – Gal nežinojai? – išplėtė akis Hermiona. – Nežinau nieko, kas čia darėsi man išvykus. Turėjau slaptą užduotį, paskui mane neskraidžiojo pelėdos... Velnio Psichai! Rimtai kalbat? – Taip, rimtai, jie pasirodė Litl Vinginge ir užpuolė mane ir mano pusbrolį, paskui Magijos ministerija mane išmetė iš mokyklos... – KĄ? – Paskui mane svarstė ir taip toliau, bet pirma papasakok apie milžinus. – Tave išmetė? – Papasakok apie savo vasarą, tada aš papasakosiu apie savo. Hagridas spygsojo į jį sveikąja akimi. Haris narsiai sutiko jo žvilgsnį. – A, gerai, – nusileido Hagridas. Pasilenkęs atėmė iš Ilties slibinieną. – Oi, Hagridai, negalima, nehigie... – pradėjo Hermiona, bet Hagridas jau priplojo mėsgalį prie akies. Sriūbtelėjęs dėl stiprumo arbatos, tarė: – Na, mes iškeliavom, kai pasibaigė mokslo metai... – Vadinasi, su tavim buvo madam Maksima? – įsiterpė Hermiona. – Teisingai, – tarė Hagridas, ir veido vietos, neuždengtos barzdos ir slibinienos, sušvelnėjo. – Taip, mes abu. Ir štai ką pasakysiu, Olimpa 364
XX • Hagrido pasakojimas
nebijo sunkumų. Juk matėt – žavi, elegantiška moteris... Žinodamas, kur mes vyksim, abejojau, ar jai patiks laipioti per akmenis ir miegoti urvuose, ir panašiai, bet ji nė karto nesiskundė. – Tu žinojai, kur vyksite? – nustebo Haris. – Žinojai, kur gyvena slibinai? – Na, Dumbldoras žinojo ir mums pasakė. – Ar jie slapstosi? – paklausė Ronis. – Ar jų buvimo vieta paslaptis? – Kad ne, – papurtė gauruotą galvą Hagridas. – Bet, matai, daugumai burtininkų nerūpi, kur jie yra, kad tik būtų kuo toliau. Tačiau jų buvimo vieta sunkiai prieinama, bent jau žmonėms, todėl reikėjo, kad Dumbldoras paaiškintų kelią. Pasiekėme juos po mėnesio... – Mėnesio? – paklausė Ronis, lyg pirmą kartą išgirdęs apie tokią juokingai ilgą kelionę. – Bet... kodėl negalėjai nusitverti kokios Nešyklės, ar ką? Neuždengtoji Hagrido akis pažvelgė į Ronį beveik su pagaila. – Mes juk sekami, Roni, – tarė jis. – Kaip sekami? – Negi nesupranti? Ministerija seka Dumbldorą ir visus, kurie atseit su juo susimokę, ir... – Mes tai žinom, – pertraukė jį Haris, nekantraujantis išgirsti visą istoriją. – Žinome, kad Ministerija seka Dumbldorą. – Dėl to negalėjai tenai vykti magišku būdu? – apstulbo Ronis. – Visą kelionę turėjai elgtis kaip žiobaras? – Na, ne visai visą. Tik turėjome saugotis, nes mudu su Olimpa truputį išsiskiriame... Ronis prunkštelėjo ir greit užsigėrė arbatos. – Taigi mus nesunku sekti. Mes apsimetėme, kad kartu atostogaujame, todėl pirmiausia nuvykom į Prancūziją ir patraukėm neva į vietovę, kur yra Olimpos mokykla, mat žinojome, jog mus seka Ministerijos žmogus. Judėjome lėtai, nes žinojau, kad negaliu vartoti magijos, o Ministerija tik ir laukė dingsties mus sulaikyti. Bet nuo mus sekančio nenaudėlio pasprukome kažkur apie Didžoną... 365
Haris Poteris
– Aaa, Dižoną, – nudžiugo Hermiona. – Aš ten buvau per atostogas, ar teko matyti... Ją nutildė Ronio žvilgsnis. – Po to ryžomės trupučiukui magijos, ir kelionė buvo visai nebloga. Prie Lenkijos sienos susidūriau su dviem išprotėjusiais troliais ir kažkokioj Minsko užeigoj susikibau su vampyru, bet šiaip ėjosi kaip sviestu patepta. Galų gale pasiekėm tą vietą ir ėmėm kopti į kalnus ieškodami jų pėdsakų. Tada vėl turėjom užmiršti magiją. Jie nemėgsta burtininkų, ir mes nenorėjom iš anksto jų nuteikti prieš save, be to, Dumbldoras įspėjo, kad Patys Žinote Kas tikriausiai irgi ieško milžinų. Sakė, kad jis garantuotai jau pasiuntė pas juos žinianešį. Liepė artintis labai atsargiai, nes aplink milžinus gali būti Mirties Valgytojų. Hagridas trūktelėjo arbatos. – Toliau! – paragino Haris. – Pagaliau juos radome, – drąsiai tarė Hagridas. – Užlipome ant uolos vieną vakarą, žiūrim – ogi jie apačioje, slėnyje. Dega laužai, slankioja baisūs šešėliai... Atrodė, kalnai juda. – Kokio jie didumo? – bailiai paklausė Ronis. – Apie dvidešimt pėdų ūgio, – nerūpestingai atsakė Hagridas. – Didesnieji net dvidešimt penkių. – Ir kiek jų buvo? – paklausė Haris. – Gal kokios septynios ar aštuonios dešimtys. – Tik tiek? – nusistebėjo Hermiona. – Taip, – liūdnai tarė Hagridas. – Kitados buvo daugybė, gal šimtas visokių genčių iš viso pasaulio. Tačiau per šitiek amžių išnyko. Aišku, ir burtininkai pramažino, bet daugiausia patys išsižudė, o dabar krenta kaip musės. Mat jie nesukurti gyventi susigrūdus. Dumbldoras sako, kad mes patys kalti – burtininkai, kurie juos privertė apsigyventi toli nuo mūsų. Jiems neliko nieko kito, tik dėl saugumo spiestis krūvon. – Na, pamatei juos, o kas tada? – nekantravo Haris. – Palaukėm ryto, tamsoje nenorėjom slinkti prie jų, pavojinga. Apie trečią ryto jie sumigo, ten, kur ir sėdėjo. Mes nedrįsom akių sumerkti. 366
XX • Hagrido pasakojimas
Bijojom, kad koks atsibudęs neatrioglintų pas mus, be to, jie siaubingai knarkė. Rytą tas knarkimas sukėlė griūtį. Na, bet išaušus nulipome pas juos. – Ėmėt ir nulipot? – pasibaisėjo Ronis. – Ir kaip niekur nieko įžengėt į milžinų stovyklą? – Na, Dumbldoras mus pamokė, kaip elgtis. Duoti Gurgui dovanų, parodyti pagarbą, pats žinai. – Kam duoti dovanų? – nesuprato Haris. – A, Gurgui – atseit jų vadui. – Iš kur sužinojai, kuris Gurgas? – paklausė Ronis. Hagridas susijuokė. – Labai paprastai. Jis buvo didžiausias, bjauriausias ir tingiausias. Sėdėjo ir laukė, kol kas atneš valgyt. Ožkų ir panašiai. Jis buvo vardu Karkas. Kokių dvidešimt dviejų pėdų ūgio ir dviejų gerų dramblių svorio. Oda kaip raganosio. – Taip ir nuėjai prie jo? – sulaikė kvapą Hermiona. – Na, pirmiausia nulipau ten, kur jis gulėjo. Milžinai buvo įsikūrę slėnyje tarp keturių aukštų kalnų, prie ežero. Karkas drybsojo ant kranto ir staugė, kad tie greičiau neštų valgyt jam ir jo pačiai. Nulipom su Olimpa... – Ir jie jūsų nebandė užmušti? – negalėjo patikėti Ronis. – Kai kurie tikrai to norėjo, – gūžtelėjo Hagridas, – bet mes darėm, kaip Dumbldoras liepė: aukštai iškėlėm dovaną ir žiūrėjom tik į Gurgą. Kiti nutilo kaip geručiai ir tik spoksojo, kaip mes priėjom prie Gurgo, nusilenkėm ir padėjom prie kojų dovaną. – Ką milžinui dovanoti? – paklausė Ronis. – Maisto? – Nee, maisto jis ir pats gali susiieškoti. Mes jam dovanojom stebuklingą daiktą. Milžinams patinka magija, jie tik nemėgsta, kad ji būtų panaudojama prieš juos. Taigi pirmą dieną mes jam dovanojome Gabreito ugnimi degančią šaką. – Oo! – aiktelėjo Hermiona, tačiau Haris ir Ronis nustebę susiraukė. 367
Haris Poteris
– Kokia ugnimi? – Amžinąja, – nekantriai atsakė Hermiona. – Jau derėtų žinoti. Profesorius Flitvikas per pamokas mažiausiai du kartus minėjo. – Žodžiu, taip, – greitai įsiterpė Hagridas, nespėjus Roniui atsikirsti. – Dumbldoras užbūrė tą šaką, kad amžinai degtų, o tai ne kiekvienas burtininkas sugeba. Taigi padėjau ją į sniegą prie milžino kojų ir sakau: „Dovana milžinų Gurgui nuo Albo Dumbldoro. Jisai siunčia geriausių linkėjimų.“ – Ir ką pasakė Karkas? – paklausė Haris. – Nieko, – atsakė Hagridas. – Jis nešneka angliškai. – Juokauji! – Nesvarbu, – ramiai tarė Hagridas. – Dumbldoras mus įspėjo, kad šitaip gali būti. Bet Karkas susiprato pašaukti porą milžinų, mokančių mūsų kalbą, ir jie vertė. – Ar jam patiko dovana? – paklausė Ronis. – Oho, koks triukšmas kilo, kai jie suprato, kas tai. – Hagridas apvertė slibinienos bryzą ir pridėjo prie akies šaltąją pusę. – Labai patiko. Tada sakau: „Albas Dumbldoras prašo Gurgą pakalbėti su jo pasiuntiniu, kai rytoj jis grįš su dar viena dovana.“ – Kodėl negalėjai pakalbėti tą pačią dieną? – nustebo Hermiona. – Dumbldoras norėjo, kad neskubėtume. Tegul jie įsitikina, kad mes tesime pažadus. Mes grįšime rytoj su kita dovana. Ir iš tikrųjų grįžtam su nauja dovana – padarom gerą įspūdį, ar ne? Be to, duodam jiems laiko išmėginti pirmajai dovanai, ar gera, ir tada jie norės daugiau. Be to, tokie milžinai kaip Karkas... Apkrauk juos informacija, ir, kad būtų paprasčiau, jie tave nudobs. Tada nusilenkėme ir atatupsti pasitraukėme, radome jaukų urvelį nakvynei, o rytą grįžę radome Karką jau nekantriai laukiantį mūsų. – Ir su juo pakalbėjai? – O taip. Pirmiausia dovanojome jam gražų kovos šalmą, – goblinų darbo, nepramušamą, suprantat, – tada susėdome ir pasišnekėjome. 368
XX • Hagrido pasakojimas
– Ką jisai sakė? – Ne kažin ką. Daugiausia klausėsi. Bet buvo gerų ženklų. Girdėjęs apie Dumbldorą, girdėjęs, kaip tasai kovojo, kad Britanijoje nebūtų išnaikinti paskutiniai milžinai. Karką, atrodo, labai sudomino Dumbldoro mintys. Kitus irgi, ypač tuos, kurie nors kiek mokėjo angliškai, jie susirinko ir klausėsi. Tą dieną nuėjome turėdami vilties. Prižadėjome vėl ateiti kitą dieną ir vėl atnešti dovaną. Tačiau tą vakarą viskas pairo. – O kas atsitiko? – sukluso Ronis. – Kaip jau sakiau, milžinai nemoka gyventi draugėj, – liūdnai atsakė Hagridas. – Tik ne tokiais būriais. Neturi kur nė pasisukti, kas kelios savaitės vos neišsidaužo. Vyrai mušasi, moterys mušasi, mušasi senųjų genčių likučiai, o kur dar kasdienės peštynės dėl maisto ir geriausių laužų, ir gultų. Atrodytų, kai jau jų padermė baigia išnykti, kad vieni kitus globos, bet kur tau... Hagridas giliai atsiduso. – Tą vakarą kilo grumtynės, matėme pro savo urvo angą. Truko kelias valandas, neįsivaizduojat, koks buvo triukšmas. Ir kai saulė patekėjo, sniegas buvo raudonas nuo kraujo, o jo galva gulėjo ežere. – Kieno galva? – Karko, – dusliai tarė Hagridas. – Jau atsirado ir naujas Gurgas, Golgomatas. – Jis vėl sunkiai atsiduso. – Na, kas galėjo pamanyti, kad kai susidraugausime su pirmu Gurgu, po dviejų dienų atsiras naujas? Be to, kažkaip nujautėme, kad Golgomatas ne per daug bus linkęs mūsų klausytis, bet bandyti reikėjo. – Ėjot pas jį vėl kalbėtis? – netikėjo Ronis. – Po to, kai matei, kaip jis nurovė galvą kitam milžinui? – Žinoma! Ne tam šitokį kelią padarėme, kad po dviejų dienų viską mestume. Nuėjom ir nunešėm dovaną, kurią buvom skyrę Karkui. Nespėjęs išsižioti supratau, kad prasti popieriai. Jis sėdėjo užsivožęs Karko šalmą ir išsišiepė mus pamatęs. O didelis, vienas didžiausių milžinų. Juodais plaukais ir juodais dantimis, ant kaklo kaulų vėrinys. Atrodo, 369
Haris Poteris
žmogaus kaulų. Na, aš pamėginau, išvyniojau didelę slibino odą ir sakau: „Dovana milžinų Gurgui...“ Nespėjau apsidairyti, o jau kabu ore žemyn galva, kai mane pagriebė du jo draugeliai. Hermiona užsidengė delnu burną. – Ir kaip tu išsigelbėjai? – paklausė Haris. – Nebūčiau, jeigu ne Olimpa. Ji išsitraukė lazdelę ir padarė greičiausius, kokie gali būti, burtus. Tiems dviem, kurie mane laikė, žiebė Konjunktyvito kerais, ir jie iškart mane paleido. Bet vis tiek nieko gero, nes prieš juos panaudojome magiją, o dėl šito milžinai ir nekenčia burtininkų. Gavom sprukti suprasdami, jog daugiau nebegalėsim įkelti kojos į stovyklą. – Na, žinai, – tyliai tarė Ronis. – Kodėl tada taip ilgai negrįžai, jei ten buvote tik tris dienas? – paklausė Hermiona. – Mes buvome ne tris dienas! – užsigavo Hagridas. – Dumbldoras dėjo į mus tokias viltis! – Tačiau ką tik sakei, kad nebegalėjot įkelti kojos į stovyklą. – Dieną taip. Reikėjo pagalvoti. Dvi paras lindėjome urve ir stebėjome. Ir nieko gero nematėme. – Ar jis daugiau galvų nurovė? – pasibaisėjo Hermiona. – Ne. Bet verčiau būtų nurovęs. – Ką nori tuo pasakyti? – Ogi tai, kad netrukus įsitikinome – jis nemėgsta ne visų burtininkų, tik mudviejų su Olimpa. – Mirties Valgytojai? – greit susigaudė Haris. – Taip. Pora jų kasdien lindo prie jo, nešė Gurgui dovanas, jų jis nekabino žemyn galva. – Iš kur žinojai, kad jie Mirties Valgytojai? – paklausė Ronis. – Vieną pažinau, – suniurzgė Hagridas. – Maknyrą prisimenate? Žmogėną, kuris buvo atsiųstas nugalabyti Kietasprandžio? Maniakas. Mėgsta žudyti, kaip ir Golgomatas, nenuostabu, kad jie susigiedojo. 370
XX • Hagrido pasakojimas
– Vadinasi, Maknyras prikalbino milžinus prisidėti prie Pats Žinai Ko? – liūdnai tarė Hermiona. – Prilaikykit savo hipogrifus, aš dar nebaigiau pasakoti! – pyktelėjo Hagridas. Turint galvoje, kad iš pradžių jis nieko nenorėjo sakyti, dabar buvo smagu žiūrėti, kaip įsijautė. – Pasitarėme su Olimpa ir nusprendėme, kad jei Gurgas atrodo palankus Patys Žinote Kam, nereiškia, jog visi jį rems. Reikėjo pabandyt įtikinti tuos, kurie nenorėjo, kad Golgomatas būtų Gurgas. – Kaip galėjai žinoti, kurie? – kamantinėjo Ronis. – Na, jie buvo sudaužyti kaip slyvos, tiesa? – kantriai aiškino Hagridas. – Tie, kurie dar turėjo protelio, nelindo Golgomatui į akis, slėpėsi urvuose aplink slėnį, kaip ir mes. Taigi nutarėme naktį pavaikščioti po urvus, pažiūrėti, gal pasiseks prikalbinti. – Taip ir landžiojot į tamsius urvus ieškodami milžinų? – pagarbiai pasitikslino Ronis. – Labiausiai bijojome ne milžinų. Mirties Valgytojų. Dumbldoras prieš kelionę įspėjo, jei tik įmanoma, nesusipainioti su jais. Visa bėda, jie žinojo, kad mes ten esame, turbūt Golgomatas pasakė. Naktį, kai milžinai miegojo ir mes norėjome palandžioti po urvus, Maknyras ir tas kitas leidosi mūsų ieškoti. Vos sulaikiau Olimpą, kad jų nepultų, – šyptelėjo Hagridas. – Jau norėjo išsitraukti burtų lazdelę. O, Olimpa kaip ugnis, jei supyksta. Baisiai ūmaus būdo. Matyt, prancūziškas kraujas daro savo... Hagridas svajingai įsispoksojo į ugnį. Haris davė jam trisdešimt sekundžių prisiminimams, tada garsiai kostelėjo. – Ir kas toliau? Ar prisiartinote prie kitų milžinų? – Ką? O... o taip, prisiartinome. Taip, trečią naktį po to, kai buvo nudobtas Karkas, išlindome iš savo urvo ir nulipome į slėnį vis dairydamiesi Mirties Valgytojų. Dirstelėjom į keletą urvų, nieko – vis dėlto septintame radome tris milžinus. – Kaip dar urvas nesprogo, – tarė Ronis. 371
Haris Poteris
– Uodas snapo nebūtų įkišęs, – pritarė Hagridas. – Ar jie tavęs nepuolė pamatę? – paklausė Hermiona. – Gal ir būtų puolę, jei būtų pajėgę, – tarė Hagridas. – Bet jie buvo sunkiai sužeisti, visi trys. Golgomatas su sėbrais pridaužė juos iki sąmonės netekimo. Atsigaivelėję jie nušliaužė į artimiausią slėptuvę. Na, vienas truputį mokėjo angliškai, kitiems vertė, ir tai, ką mes pasakėme, buvo sutikta nelabai priešiškai. Tad mes ir toliau ateidavom, aplankydavom sužeistuosius... Buvom prikalbinę kokius septynis. – Septynis? – paklausė Ronis. – Visai neblogai. Ar jie čia atvyks ir mums padės kovoti su Pats Žinai Kuo? – Kodėl sakai „buvom prikalbinę“, Hagridai? Hagridas liūdnai pažvelgė į ją. – Golgomato šutvė perėjo visus urvus. Tie, kurie liko gyvi, nebenorėjo mūsų matyti. – Vadinasi, jokių milžinų nebus? – paklausė Ronis. – Jokių, – giliai atsiduso Hagridas, apversdamas mėsgalį šaltąja puse į apačią, – tačiau savo užduotį atlikome, perdavėme jiems Dumbldoro žinią, kai kurie ją išgirdo ir galbūt prisimins. Gal kartais tie, kurie nebenorės būti su Golgomatu, nulips nuo kalnų ir gal prisimins, kad Dumbldoras jiems draugiškas... Ir tada galbūt ateis pas mus. Už lango ėmė snigti. Haris pajuto, kad šlapi keliai: Iltis padėjo galvą jam į sterblę. – Hagridai? – tyliai tarė Hermiona. – Mmm? – Ar nieko negirdėjai apie savo motiną, kol tenai buvai? Hagrido atviroji akis įsmigo į Hermioną. Ji net gąstelėjo. – Atsiprašau... Nesvarbu... – Mirusi, – burbtelėjo Hagridas. – Mirė prieš daugelį metų. Jie man pasakė. – Oo, labai užjaučiu, – tyliu balseliu ištarė Hermiona. Hagridas gūžtelėjo galingais pečiais. 372
XX • Hagrido pasakojimas
– Nėra reikalo, – atkirto jis. – Jos visai neprisimenu. Ne kažin kokia motina buvo. Jie patylėjo. Hermiona nervingai pažvelgė į Harį ir Ronį, matyt, ragindama juos ką nors pasakyti. – Tačiau nepaaiškinai, kaip pats tapai šitaip išgražintas, Hagridai, – tarė Ronis, rodydamas į kruviną Hagrido veidą. – Ir kodėl taip ilgai negrįžai, – pridūrė Haris. – Sirijus sako, madam Maksima kaži kadai grįžusi... – Kas tave užpuolė? – neatstojo Ronis. – Niekas manęs neužpuolė! – tvirtino savo Hagridas. – Aš... Tačiau jo žodžius nutraukė smarkus beldimas į duris. Hermiona žioptelėjo, puodelis išslydo iš rankos ir tarkštelėjo ant grindų, Iltis sucypė. Visi keturi sužiuro į langą šalia durų. Per ploną užuolaidą šmėžavo žemas ir storas siluetas. – Ji! – aiktelėjo Ronis. – Lįskite čia! – greit paragino Haris. Stvėręs neregimąjį apsiaustą, apgaubė save ir Hermioną, Ronis puolė iš už stalo ir taip pat smuko po apsiaustu. Susiglaudę jie pasitraukė į kertę. Iltis pašėlusiai skalijo prie durų. Hagridas nežinojo, ko griebtis. – Hagridai, paslėpk mūsų puodelius! Hagridas čiupo Hario ir Ronio puodelius ir pakišo po pagalve Ilties pintinėje. Iltis šokinėjo prie durų. Hagridas nustūmė šunį koja ir atidarė duris. Už slenksčio stovėjo profesorė Ambridž su savo žaliuoju tvido apsiaustu ir tokio pat audeklo ausine. Sučiaupusi lūpas atsilošė, kad matytų Hagrido veidą. Ji jam siekė iki bambos. – Taigi, – lėtai ir garsiai tarė ji, lyg kreipdamasi į kurčią žmogų. – Jūs būsite Hagridas, taip? Nelaukusi atsakymo, ji žengė į kambarį išverstas akis vartydama į visas puses. – Šalin, – užsimojo ji ant Ilties savo rankine. Šuo siekė lyžtelėti jai veidą. 373
Haris Poteris
– Aa... Nenoriu būti nemandagus, – tarė Hagridas, žiūrėdamas į ją, – bet kas, po galais, būsite? – Aš esu Doloresa Ambridž. Jos akys lakstė po trobelę. Du kartus pažvelgė tiesiai į kertę, kur Haris stovėjo suspaustas Ronio ir Hermionos. – Doloresa Ambridž? – suglumęs pakartojo Hagridas. – Maniau, kad priklausote Ministerijai... Argi nedirbate su Karamele? – Taip, buvau vyresnioji ministro padėjėja, – atsakė Ambridž, vaikščiodama po trobelę, nužvelgdama kiekvieną daiktą, nuo atremtos į sieną kuprinės iki numestos kelioninės mantijos. – Dabar čia dirbu apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja... – Drąsi esat, – pasakė Hagridas. – Ne bet kas imtųsi tokio darbo. – Ir esu Hogvartso Didžioji inkvizitorė, – lyg neišgirdusi užbaigė Ambridž. – O čia dabar kas? – susiraukė Hagridas. – Lygiai to paties norėjau klausti, – tarė Ambridž, rodydama į Hermionos puodelio šukes ant grindų. – Oo, – murmtelėjo Hagridas, šnairuodamas į kertę, kur slėpėsi Haris, Ronis ir Hermiona. – Čia... čia Ilties darbas. Sudaužė puodelį. Turėjau pasiimti kitą. Hagridas parodė puodelį, iš kurio gėrė, kita ranka prispaudęs prie akies slibinienos gabalą. Ambridž sustojo priešais jį ir ėmė tyrinėti jo išvaizdą, nebe trobelės vidų. – Aš girdėjau balsus, – tyliai tarė ji. – Kalbėjau su Iltimi, – atšovė Hagridas. – Šuo irgi kalbėjo? – Kaip čia pasakius... – nesmagiai tarė Hagridas. – Kartais atrodo, kad Iltis beveik kaip žmogus... – Nuo pilies durų iki jūsų trobelės eina trijų žmonių pėdos, – pasakė Ambridž. Hermiona aiktelėjo, Haris užčiaupė jai burną. Laimei, Iltis garsiai šnopavo uostydama Ambridž apsiausto apačią, todėl ji nieko neišgirdo. 374
XX • Hagrido pasakojimas
– Matot, aš ką tik sugrįžau, – didžiule ranka Hagridas mostelėjo kuprinės pusėn. – Gal anksčiau kas ir buvo atėjęs, bet manęs nerado. – Nuo jūsų trobelės atgal neina jokios pėdos. – Na, aš... aš nežinau, kodėl taip, – nervingai timptelėjo sau už barzdos Hagridas ir vėl dirstelėjo į kampą tarsi prašydamas pagalbos. – Hm... Ambridž staigiai apsisuko ir žengė šalin. Pasilenkusi pažiūrėjo po lova. Atidarė Hagrido spintą. Vos per porą colių praėjo pro Harį, Ronį ir Hermioną, prisispaudusius prie sienos. Haris net pilvą įtraukė, kad ji neužkliūtų. Įkišusi nosį į didžiulį puodą, kuriame Hagridas virdavosi valgyt, ji paklausė: – Kas jums atsitiko? Kur taip susižalojot? Hagridas staigiai nuėmė nuo veido slibinieną. Haris pamanė, jog be reikalo, nes dabar baisinga mėlynė aplink akį pasirodė visu gražumu, o ką jau kalbėt apie prikepusį prie veido šviežią kraują. – Na... nelaimingas atsitikimas, – išlemeno jis. – Koks atsitikimas? – Aš... aš pargriuvau. – Pargriuvot, – šaltai pakartojo ji. – Taip ir buvo. Užkliuvau draugo šluotos. Pats neskraidau. Pažiūrėkit, kokio aš didumo, jokia šluota manęs neišlaikytų. Mano bičiulis augina abraksanus, nežinau, ar jums teko matyti, didžiuliai gyvuliai, be to, sparnuoti, teko vienu pajodinėti... – Kur buvote? – šaltai pertraukė Ambridž Hagrido veblenimą. – Kur buvau? – Taip, kur buvote išvykęs. Mokslo metai prasidėjo prieš du mėnesius. Jus turėjo pavaduoti kita mokytoja. Niekas iš jūsų kolegų negalėjo man paaiškinti, kur jūs prapuolęs. Nepalikote jokio adreso. Kur buvote pradingęs? Tyla. Hagridas spoksojo į ją ir atidengtąja akimi. Haris beveik girdėjo, kaip įnirtingai darbuojasi jo smegenys. – Aš... aš buvau išvykęs dėl sveikatos. 375
Haris Poteris
– Ak, dėl sveikatos, – pakartojo Ambridž. Jos akys nuslydo Hagrido ištinusiu veidu. Ant liemenės kapnojo slibino kraujas. – Aišku. – Aha, grynu oru pakvėpuoti, suprantat... – Žinoma, miško sargui gryno oro sunku gauti, – maloniai tarė Ambridž. Sveikas likęs Hagrido veido plotelis paraudo. – Na, suprantate, vietos pakeitimas... – Kalnų peizažu? – saldžiai paklausė Ambridž. Ji žino, beviltiškai pamanė Haris. – Kalnų? – pakartojo Hagridas, be abejonės, karštligiškai galvodamas. – Kad ne. Buvau pietų Prancūzijoje. Truputis saulės... jūra. – Tikrai? – tarė Ambridž. – Kad nelabai įdegęs. – Matote, mano jautri oda, negaliu degintis, – pabandė pataikaujamai nusišypsoti Hagridas. Haris pastebėjo, kad jam išmušti du dantys. Ambridž šaltai dėbtelėjo į jį. Hagrido šypsena dingo. – Aš, be abejo, pranešiu ministrui, kad jūs šitiek pavėlavote grįžti, – pagrasino ji, kilstelėdama ant rankos rankinę. – Gerai, – linktelėjo Hagridas. – Dar turite žinoti, kad mano, kaip Didžiosios inkvizitorės, nemaloni, bet būtina pareiga – tikrinti kolegų pamokas. Taigi, drįstu manyti, kad netrukus dar pasimatysime. Ji staigiai apsisuko ant kulno ir nužygiavo prie durų. – Jūs mus tikrinate? – nieko nesuprasdamas, pakartojo Hagridas. – O taip, – atsigręžė Ambridž, paėmusi už durų rankenos. – Ministerija nutarė atsikratyti netikusiais mokytojais, Hagridai. Labos nakties. Ir ji trinktelėjo durimis. Haris jau norėjo nusimesti neregimąjį apsiaustą, bet Hermiona sulaikė. – Dar ne, – pakuždėjo jam į ausį. – Gal ji dar nenuėjo. Hagridas, regis, irgi panašiai manė. Nukėblinęs prie lango, truputį atitraukė užuolaidą. – Grįžta į pilį, – tyliai pranešė. – Rupke... Tikrina mat mokytojus, kad tave kur! 376
XX • Hagrido pasakojimas
– Taigi, – tarė Haris, nusitraukęs apsiaustą. – Treloni ji jau paskyrė bandomąjį laikotarpį. – Ką, Hagridai, ketini šiemet su mumis veikti? – paklausė Hermiona. – O, nesirūpink, turiu suplanavęs visas pamokas, – pradžiugo Hagridas ir, paėmęs nuo stalo mėsos bryzą, vėl priplojo prie akies. – Keletą gyvūnėlių pataupiau VML metams, turėkit kantrybės, tikrai nepaprasti. – Hm... Kuo jau tokie nepaprasti? – atsargiai paklausė Hermiona. – Ne sakysiu, – patenkintas tarė Hagridas. – Nenoriu sugadinti staigmenos. – Paklausyk, Hagridai, – tiesiai prabilo Hermiona. – Profesorei Ambridž nepatiks, jeigu pamokoje bus labai pavojingų gyvūnų. – Pavojingų? – nusijuokė Hagridas. – Nebūk kvailutė, argi aš prileisčiau jus prie pavojingų gyvūnų? Na, aišku, apsiginti jie moka... – Hagridai, tu turi išlaikyti Ambridž patikrinimą, o tam geriausia būtų, jeigu ji pamatytų, kaip tu mus mokai prižiūrėti purkšlius, atskirti spuoguočius nuo ežių, ir panašiai, – rimtai pasakė Hermiona. – Tačiau tai neįdomu, Hermiona, – nesutiko Hagridas. – Tie gyvūnai, kuriuos aš turiu, daug įdomesni. Daug metų juos auginu, turbūt vienintelė Britanijoje prijaukinta banda. – Hagridai, nereikia, – maldavo Hermiona. – Ambridž tik ir ieško, kaip atsikratyti mokytojų, kurie, jos manymu, per daug artimi Dumbldorui. Būk geras, Hagridai, mokyk mus ko nors nuobodaus, kas gali būti per VML egzaminą. Hagridas tik nusižiovavo ir viena akimi ilgesingai žvilgtelėjo į plačią lovą kampe. – Klausykit, diena buvo sunki ir jau vėlu. – Jis švelniai patapšnojo Hermionai petį, ta net suklupo. – O, atsiprašau... – Stvėręs už pakarpos, pastatė ją ant kojų. – Klausykit, nesijaudinkit dėl manęs, aš tikrai esu suplanavęs geras pamokas. Grįžkit ramiai į pilį, tik nepamirškit užbraukti pėdų! 377
Haris Poteris
– Abejoju, ar jį įtikinai, – tarė Ronis po valandėlės. Pasižiūrėję, ar kelias saugus, jie parėjo į pilį vis tirščiau sningant. Pėdų nepaliko, nes Hermiona jas nušlavė Panaikinimo kerais. – Tada nueisiu pas jį rytoj, – ryžtingai pasakė Hermiona. – Jeigu reikės, suplanuosiu už jį pamokas. Man nusispjaut, jeigu ji išmes Treloni, tačiau Hagrido Ambridž neišvarys!