I Ir vieną dieną dangus manasis Nušvis žvaigždėtu mėliu. Numetęs debesų šešėlį... Sudiev, dangau verksmingas, Per vieną mirksnį tapsiu aš laiminga. „Žydrasis lopinėlis“ (Un coin tout bleu)
E. Piaf ir M. Mono, 19421
Kodėl šių prisiminimų, kuriuos noriu papasakoti pasikliaudama atmintimi, nepradėjus nuo tos dienos, kai Likimas paėmė man už rankos ir nusivedė, kad tapčiau dainininke, kaip ir buvo lemta? Tai atsitiko likus keleriems metams iki karo pradžios netoli Žvaigždės aikštės esančioje paprastoje, niekuo neišsiskiriančioje Truajono gatvėje. Tais laikais aš dainuodavau kur pakliuvo, lydima savo draugės. Ji stovėdavo ištiesusi rankelę ir rinkdavo iš praeivių pinigus. 1958 m. knygos leidime nebuvo pažymėtas nei dainos pavadinimas, nei jos žodžių autorius, nei kompozitorius. Mes nusprendėme juos įvardyti ir dėkojame „Editos Piaf draugų“ asociacijai, suteikusiai mums šią informaciją. 1
29
Tą rūškaną 1935 metų spalio popietę mudvi darbavomės Truajono gatvės ir Makmahono alėjos kampe. Išblyškusi, susitaršiusiais plaukais, plikomis blauzdomis, skendinti plačiame, prazulintomis alkūnėmis apsiauste, kurio skvernai siekė kulkšnis, aš dainavau Žano Lenuaro (Jean Lenoir) dainelę: Gimė ji kaip žvirblis, Gyvena kaip žvirblis, Ir mirs jinai kaip žvirblis.1
Baigusi dainuoti, mano draugei renkant pinigus iš „garbiosios publikos“, pamačiau prie manęs artėjant kažkokį vyrą, iš išvaizdos – didelį poną. Pastebėjau jį dar dainuodama. Jis manęs klausėsi labai įdėmiai, suraukęs antakius. Sustojo priešais mane. Mane apstulbino švelnus jo akių mėlis ir liūdnokas, bet geras žvilgsnis. – Gal tu kvaištelėjai? – be jokių įžangų pradėjo jis. – Prarėksi balsą! Aš tylėjau. Aišku, šiek tiek nutuokiau, kad galiu „prarėkti“ balsą, bet dėl to nesukau sau galvos: turėjau kitų rūpesčių, kur kas svarbesnių ir neatidėliotinų. O jis varė toliau: – Tu visiška kvaiša! Turėtum suprasti... Ponas buvo švariai nusiskutęs, gerai apsirengęs, orios išvaizdos, bet man nepadarė įspūdžio. Kaip tikra Paryžiaus
1 Iš tikrųjų yra tokia Žano Lenuaro daina (Marko Heli (Marc Hély) žodžiai), pavadinta „Kaip žvirblis“. 1930 m. ją įrašė Frehel, bet jos žodžiai skiriasi nuo čia pateiktų. Gal Edita klysta mėgindama iš atminties pacituoti dainą, kurios nebuvo dainavusi apie 25 metus, o gal painioja su kita Ž. Lenuaro daina panašiu pavadinimu.
30
mergiūkštė, sugebėdavau mitriai reaguoti ir greitai atsišauti. Truktelėjau pečiais. – Aš juk turiu valgyti! – Žinoma, vaikeli. Bet galėtum užsidirbti ir kitaip. Kodėl turėdama tokį balsą nedainuoji kabarete? Būčiau galėjusi jam paaiškinti, kad taip apsirengusi: skylėtu megztiniu, apdryžusiu sijonėliu ir apsiavusi gerais dviem numeriais per dideliais batais, negalėjau niekur pasirodyti, bet pasakiau tik tiek: – Todėl, kad neturiu kontrakto! – ir įžūliai, su pašaipa pridūriau: – O gal jūs norite man jį pasiūlyti? – O jei imsiu ir pasiūlysiu iš tikrųjų? – Pamėginkit!.. Pamatysit!.. Išgirdęs tokius mano žodžius jis linksmai šyptelėjo ir tarė: – Gerai, pamėginsiu. Mano pavardė Luji Leplė. Vadovauju Gerny’s kabaretui. Ateik pirmadienį ketvirtą valandą. Sudainuosi man visas savo daineles... Ir pamatysim, ką galima iš tavęs padaryti.1 1 Visa, kas susiję su E. Piaf gyvenimu ir legenda, kelia abejonių, nors, beje, šis epizodas bemaž visų neginčijamai priimtas kaip tiesa – įskaitant bendradarbius ir artimiausius dainininkės žmones, bet įstabusis Žakas Primakas (Jacques Primack) – vienas subtiliausių ir geriausių to laikotarpio prancūzų šansonos istorijos žinovų – mus tikina, kad būta ne tokio bravūriško ir romantiško susitikimo. „Piaf motina Lina Marsa [...], taip pat dainininkė, [...] tuo metu dainavo viename Leplė kabarete. Ar negalėjo motina rekomenduoti savo patronui dukros?“ Kodėl ne. Bet tokia hipotezė neatsižvelgia į faktą, kad abi moterys buvo susivaidijusios ir iš tikrųjų nepalaikė jokių ryšių nuo to laiko, kai vos gimusią dukterį motina paliko. Tad sunku įsivaizduoti ją beveik po dvidešimties metų padedančią įsidarbinti dukrai, dar turint galvoje ir tai, kad šiuo atveju jos būtų tapusios konkurentėmis.
31
Kalbėdamas rankoje laikomo laikraščio paraštėje brūkštelėjo savo pavardę ir adresą. Paskui atplėšė tą kraštelį ir padavė man kartu su penkių frankų banknotu. Nueidamas dar kartą priminė: – Pirmadienį, ketvirtą valandą. Nepamiršk! Įgrūdau popiergalį ir pinigą į kišenę ir vėl uždainavau. Tas žmogus mane pralinksmino, bet jo šnekomis nelabai patikėjau. Ir vakare, kai mudvi su drauge grįžome į savo mažą kaip kišenė kambarėlį skurdžiame viešbutyje Orfilos gatvėje, aš jau buvau apsisprendusi nesusitikti su tuo vyriškiu. Pirmadienį apie tą susitikimą jau buvau visiškai pamiršusi. Gerokai po pusiaudienio vis dar tysojau lovoje. Ir staiga prisiminiau savo pokalbį su tuo žmogumi Truajono gatvėje. – Klausyk, juk šiandien turėjau prisistatyti pas tą poną, kuris manęs klausė, kodėl nedainuoju kabarete? Kažkuri iš kambaryje buvusių man patarė: – Tavim dėta, nueičiau. Niekada negali žinoti... Aš išsišiepiau. – Galbūt! Bet aš neisiu. Nebetikiu Kalėdų Seneliu... Tačiau po valandos skubiai apsirengiau ir pasileidau tekina į metro. Kodėl taip staigiai apsigalvojau? Nežinau. Rokiu vadinamas pasaulio eksčempionas Marsianas (Marciano) sako galėjęs tapti gangsteriu ir pakliūti į visas gyvenimo paspęstas žabangas, bet išvengė to be jokių pastangų tik todėl, „kad taip turėjo būti“, o prisimindamas visus laimingus ir jam palankius atsitiktinumus tvirtina, jog „turi būti ten, aukštai“, kažkas, kas jį labai myli. Aš mielai pritaikyčiau jo mintį sau. Ėjau į 32
susitikimą nieko nesitikėdama, manydama, kad veltui gaištu laiką... Tačiau dabar jau nė už ką pasaulyje nenorėčiau būti praleidusi šio susitikimo. Gerny’s buvo įsikūręs Pjero Šarono gatvės name, pažymėtame 54-uoju numeriu. Kai atėjau, buvo jau penkios. Leplė manęs laukė tarpduryje. Jis dirstelėjo į rankinį laikrodį. – Pavėlavai visą valandą, – metė jis. – Tai daug žadantis ženklas. Kas bus, kai tapsi žvaigžde? Susilaikiau neatšovusi ir nusekiau paskui jį, pirmąkart – tiesa, dieną, – atsidūrusi viename iš tų prašmatnių naktinių kabaretų, kurie tokiai vargšei mergaitei kaip aš reiškė aukščiausią prabangą. Tokie kabaretai, kuriuose buvo geriamas šampanas ir valgomi ikrai, – neįsivaizdavau, kad galima patiekti juose ką nors kita, – priklausė pasauliui, iš kurio panašūs į mane buvo išbraukti. Salė buvo tuščia ir skendėjo prieblandoje, tik viename kiek apšviestame kampe pastebėjau rojalį. Ten laukė du žmonės: kažkokia dama, kuri, kaip vėliau sužinojau, buvo vieno gydytojo žmona, ir pianistas, jau įsitaisęs prie klaviatūros. Tikras meistras. Laimė, nes aš neturėjau natų, bet tai nekliudė jam akompanuoti ir, kiek supratau vėliau, netgi labai gerai. Išdainavau Leplė visą savo repertuarą: keistai įvairų ir, tenka pripažinti, greičiau margą negu „sukomponuotą“. Jis prasidėjo gaižiais Damijos refrenais ir baigėsi salstelėjusiomis Tino Rosi (Tino Rossi) melodijomis. Kai išdainavusi dainas buvau besiimanti operų arijų, Leplė mane sustabdė. Iš pradžių smarkiai sutrikusi, netrukus įgijau pasitikėjimo. Pagaliau kuo gi aš rizikavau? Be to, keli Leplė padrąsinimo žodžiai už pirmąsias mano pastangas suteikė tvirtybės ir 33
aš traukiau iš visos širdies. Ne tiek dėl kontrakto, jis vis dar atrodė nepasiekiamas, kiek norėdama suteikti malonumo šiam ponui, kuris teikėsi susidomėti manimi ir į kurį dabar žvelgiau su pasitikėjimu ir beveik simpatija. Atsisakęs paklausyti, kaip dainuoju ariją iš „Fausto“, Leplė priėjo, meiliai, mano nuostabai, uždėjo ant peties ranką ir pasakė: – Viskas labai puiku, vaikeli, tu daug pasieksi – aš tuo įsitikinęs. Nuo penktadienio pradėsi dainuoti už keturiasdešimt frankų per dieną. Tik tavo repertuaras čia netinka... Turi savo stilių ir tau reikia dainų, kurios atitiktų tavo asmenybę. Išmoksi keturias daineles: „Nini šuns kailį“ (Nini Peau d’chien), „Valkatų pasaulio mergiūkštes“(Les Mômes de la cloche), „Sutemų valsą“ (La Valse brune) ir „Aš stengiuosi būti nepastebima“ (Je me fais toute petite). Išmoksi penktadieniui? – Žinoma! – Ir dar! Ar turi kokią kitą suknelę? – Turiu juodą sijoną, geresnį už šitą, ir dabar mezgu nertinį. Tik jis dar nebaigtas... – Ar iki penktadienio baigsi? – O! Tikrai. Nebuvau tuo įsitikinusi, bet atsakymas išsprūdo greitai ir įtikinamu tonu. Juk negalėjau rizikuoti, kad viskas žlugtų dėl tokio, mano akimis, menkniekio. – Gerai, – tarė Leplė. – Repetuosi čia ryt ketvirtą valandą, – ir su šelmiška kibirkštėle akyse pridūrė: – Pasistenk ateiti iki šešių. Dėl pianisto... Buvau beišeinanti, bet jis mane sulaikė. 34