Skip to main content

Gyvenimas iš naujo

Page 1

K n y g o s „ V y r a s i r Va i K a s “ a u t o r i u s


Širdelės formos lašas

Jai nepatogu važiuoti šituo automobiliu. Per daug didelis, jai visai nepažįstamas, tikras vyriškas automobilis. O moters balsas, sklindantis iš GPS navigacijos imtuvo, nenutyla: „Jei galite, pasistenkite apsisukti ir grįžkite atgal… Pasistenkite apsisukti ir grįžkite atgal.“ Per vėlu. Ji nepažįsta šitos vietovės. Didžiulis BMW X5 rieda pro nesibaigiančias eiles nušiurusių parduotuvėlių, bjaurių prekybos centrų, neapšviestų kiemų, aptvertų spygliuota viela. Ir visur pilna vaikų. Grupelėmis po tris, keturis ar daugiau jie stoviniuoja prie savo dviračių, sugniaužtuose kumšteliuose žybsi mobiliųjų telefonų švieselės, galvos paslėptos po striukių gobtuvais. „Pasistenkite apsisukti ir grįžkite atgal…“ – Aš ir stengiuosi! – sušunka moteris ir staiga suvokia, kad tikriausiai šiek tiek padaugino vyno. Ją seka akys. Bent jau jai taip atrodo. Nes ji per gerai apsirengusi, automobilis pernelyg brangus tokiems rajonams. Reikėjo jai sėsti į savo kasdienę nudrengtą mašinytę, bet vyras primygtinai reikalavo imti jo BMW X5, neva šitaip bus gerokai saugiau. 11


t o n y pa r s o n s

Kurgi ne! Vietovė keičiasi. Staiga nebeliko nei apšliurusių parduotuvių, nei prekybos centrų, nei paniurusio jaunimėlio būrelių. Nebematyti jokių gyvybės ženklų. Šalia gatvių vien tik – kas čia tokie? – sandėliai. Seni sandėliai. Didžiuliai juodi pastatai su pailgais iškultais stoglangiais. Panašu, kad apleisti prieš daugelį metų, tarsi palikti supūti, laukiantys, kada bus nušluoti nuo žemės paviršiaus ir jų vietoje pastatys naujus namus. Didžiulė mašina rieda išmirusiomis gatvėmis. Iki namų tikriausiai vos kelios mylios, bet ši vietovė visai neprimena jos miesto. „Pasistenkite apsisukti ir grįžkite atgal…“ – O tu pasistenk užčiaupti savo srėbtuvę! – surinka moteris. Ir tuomet ji pamato jį. Berniukas guli vidury kelio. Susirietęs į kamuoliuką lyg naujagimis, viena ranka ištiesta, o ant jos padėta galva. Moters koja paliečia stabdį, bet tik akimirksnį. Ištiesta vaiko ranka, atstojanti jam pagalvę, atrodo įtartinai ir moteriai dingteli, kad čia kažkas ne taip, kad labai negerai, lauk nelaimės. Todėl ji nesustoja. Iš visų jėgų užgula greičio pedalą ir, staigiai suktelėjusi vairą į šoną, paskutinę akimirką apvažiuoja berniuką. Galinio vaizdo veidrodėlyje mato, kad jis nė nekrustelėjo. Automobilis vos neužlėkė ant vaiko, o jis nė nesujudėjo. Ir tada topteli mintis, kad ji smarkiai apsigavo. Šis vaikas jau sužeistas, pamano ji. Jam reikalinga jos pagalba. Automobilis staigiai sustoja. Moteris išsitraukia telefoną. 12


gyvenimas iš naujo

Ryšio nėra. Galiausiai ji paklauso GPS moters patarimo ir apsisukusi grįžta, staigiai išsuka iš kelio ir važiuoja į seną apleistą degalinę, kurioje nebelikę kolonėlių, tik ant stogo matosi išblukęs naftos kompanijos pavadinimas. Degalinę juosia žema mūrinė tvora, o teritorija už jos jau virtusi šiukšlių sąvartynu. Aplink – vien atliekos. Moters akys mato juodus maišus, sudraskytus aštrių dantų, sudegusį automobilį, iki juodumo prikepusią orkaitę ir keletą senų kompiuterių išdaužytais ekranais. Staiga jai pasidingoja, lyg važiuotų Mėnulio paviršiumi. BMW X5 šokteli, užlėkęs ant dievažin ko, ir ji dabar net apsidžiaugia, kad sėdi už šio automobilio vairo. Ji privažiuoja prie duobės, kur kadaise stovėjo benzino siurblys, pasilenkia į priekį ir, varikliui tyliai burzgiant, žiūri į berniuką, gulintį vidury kelio, apšviestą jos automobilio žibintų. Bet ir dabar ji dar nieko neišsiaiškino. Dar nežino, ar jis tikrai sužeistas. Ji negali palikti jo gulėti čia, vidury kelio. Bet išlipti iš mašinos irgi nesaugu. Tad perjungia greitį ir išvažiuoja iš sugriautos degalinės; automobilis šokinėja per duobes ir siūbuoja į šonus, o ji akylai stebi berniuką, apšviestą jos automobilio šviesų, paskui mato jį galinio vaizdo veidrodėlyje. O jis nė nekrusteli. Bet ji žino, kad išlipti iš automobilio nevalia, todėl išvairuoja mašiną į kelią ir grįžta ta pačia kryptimi, kuria atvažiavo, tik dabar moters balsas GPS navigacijos imtuve tyli, tarsi pagaliau būtų likęs patenkintas. Policijos nuovadoje ją visi puikiai supranta. Sako, kad ji pasielgė teisingai. Tokiose apylinkėse iš automobilio ge13


t o n y pa r s o n s

riau nelipti. Jaunas kostiumuotas rusvaplaukis policininkėlis nuveža ją į tą vietą, kur ji ant kelio matė berniuką. Bet jo ten nebėra. Policininkas ir moteris išlipa iš automobilio be skiriamųjų ženklų. Gal ne čia? Ne, tikrai čia. Ji atpažįsta degalinę su beveik išblukusiu pavadinimu. Neabejotinai čia, tvirtina ji. Ir tada jie pamato kūną. Jis tikriausiai slėpėsi už žemos mūrinės tvoros, juosiančios degalinę. Ir laukė, kada ji sustos. Kada išlips iš automobilio ir eis padėti jo draugui. Laukė, kada ji pasielgs teisingai, nors jai pačiai tai būtų pasibaigę labai negerai. Ir kai moteris apgręžė savo automobilį, kai pagaliau apsisuko ir grįžo atgal, ji per jį pervažiavo… Per tą, kuris slėpėsi, kuris laukė. Ji greitai nusuka akis į šalį, bet žvilgsnis vis tiek spėja užkliūti už jo veido, ant kurio likę automobilio padangų žymių. Koks jaunas, pamano ji. Dar visai paauglys. Toks jaunas, o kokia nelaimė. Staiga jis išleidžia garsą, ir jie abu – policininkas ir moteris – surinka. Vis dėlto jis gyvas. Vis dėlto jis dar gyvas. Bet nebeilgai. Kai ligoninėje, skubios pagalbos skyriuje, konstatuojama neatpažinto jaunuolio mirtis, rusvaplaukis policininkas, stovintis šalia budinčios seselės, pasirašo ant dokumento, kuriame išvardytas mirusiojo kišenių turinys. Policininkas vieną po kito sumeta į plastikinį maišelį jo daiktus. Keletas raktų. Elektroninė Oyster bilietų kortelė. Piniginė su mažo berniuko, gal kūdikio ar jau šliaužiojančio 14


gyvenimas iš naujo

pyplio, nuotrauka. Berniukas, pagalvoja policininkas, bet tik todėl, kad vaiko drabužėliai – mėlynos spalvos. Vaiką laiko moteris. Matyti jos rankos, pirštai ir dalis besišypsančio veido. Čia dar yra keletas kreditinių kortelių su skirtingomis pavardėmis. Hirošis Jamamotas, Dirdrė Smit, Elizabeta Kubler-Ros. Keli suglamžyti banknotai. Ir pigus mobilusis telefonas, neišjungtas. Staiga ekranėlis nušvinta ir jis pradeda skambėti. Kažkokia populiari melodija. Policininkas deda jį į šalį, ilgai spokso į ekranėlį, tarsi norėdamas prisiminti, kokia čia melodija. Galiausiai paima mėlyną plastikinę kortelę. Ilgai į ją žiūri. Ne kažin kas. Tik paprasta mažulytė mėlyna plastikinė kortelė, ant kurios balta spalva užrašyti keli žodžiai ir nupieštas raudonas širdelės formos kraujo lašas. O moteris jau namie, sveika ir gyva, bet visa drebanti. Jai prie šono – vyras, jo rankoje – stipraus gėrimo taurė. Vyras ramina ją, esą pasielgusi teisingai, ačiū Dievui, kad neišlipo iš automobilio. Ji gurkšnoja gėrimą ir taip pat dėkoja Dievui. Kadaise ji gal ir būtų išlipusi iš automobilio, būtų ištiesusi pagalbos ranką nelaimės ištiktam bičiuliui. Bet dabar iš to amžiaus jau išaugo.


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Gyvenimas iš naujo by knygos.lt - Issuu