Gunda

PROLOGAS

Ties posūkiu jau gerai matyti: nuo ten ji ateina, darosi vis aiš­ kiau įžiūrima, artėja, vis artėja link čia nešina dideliu lagaminu, sustoja, padeda nešulį ant žemės – nesunkus, galima suprasti iš to, kaip svirteli į šoną. Sustojusi brūkšteli plaukus užausin, perkelia kūno svorį ant vienos kojos. Dubuo pakrypsta į šoną, po suknelės audiniu išryškėja apatinių kelnaičių kraštelis. Jos garbanos nuo kaktos gražiai sušukuotos ant šono, ji klausia, ar čia Pursuoja. Jos veide matau Ario veidą, ji ateina, ateina čia todėl, kad jai daugiau nieko neliko, – turėčiau tai žinoti ir su­ prasti. Bet jos veidas nupudruotas, lūpos raudonai padažytos, ji avi odos bateliais, saldžiai, kaip sakoma, maloniai šypso, ir į ją žiūrint bidonas iškrinta ant žemės, pienas pasilieja baltu rie­ biu upeliu, susigeria tarp kiemo akmenų – akimoju lyg jo ne­ būta. Ir kaip tik atbėgančiojo laiptais žingsniuose girdėti viltis ir džiaugsmas, akys dega ugnimi, kokios ta, kuri stovi kieme, niekuomet neįdegė. O ta, kuri atėjo, žingteli į priekį, nusitraukia pirštinę nuo rankos – glotnios ilgapirštės, dailiais nagais, atkiša ją ir pažvel­ gia į abu laukiančiuosius, pirma į moterį, paskui į vyrą, ir šio veidas darosi toks, koks niekada nebuvo: po užšalusių akių ledu sužimba neregėti žiburiukai, krusteli seniai sustingę vei­ 7

do raumenėliai; atėjusiosios žvilgsnis nesitraukia nuo vyro, kai klausia, o jos balsas skamba lygiai taip pat: „Ar gerai pataikiau?“ Tas, kuris stovi ant laiptų, yra sustingęs, visas pasaulis sustingęs: paukščiai nuščiuvę, kiemo eglė suklususi, jokie au­ gmenys nesistiebia aukštyn, nė vilnis į krantą nesupliuška tą akimirką, kai visata lūkuriuoja prieš trūktelėdama ir krypdama kiton pusėn, o paskui trūkteli, ir tai visa ko pabaiga, ir tai visa ko pradžia.

8

1944 m. rugsėjo 14 d., Rovaniemio miestas Gerasis Viljamai. Rašau, kad nesužinotumėt iš kitų. Atėjo įsakymas, ir mes iškeliaujam, kur liepiami. Ponios su mumis nėra (pastebėta lipanti į vok. automobilį). Sveikinu gimus sūnui, jis laikosi gerai. Pieno gavo. Anteras irgi laikosi gerai. Karvės jau išė­ jo. Parašysiu daugiau iš kitur. Link. Elė

9

1944 m. rugsėjo 30 d., Haparanta Gerasis Viljamai. Teiravausi apie ponią, bet žinių nėra. Turbūt verčiau liautis apie ją galvojus. Stenkitės taisytis. Berniukai laikosi gerai. Mažesnįjį vadinu Ariu. Link. Elė

11

1944 m. spalio 15 d., Švedijos pusėje Gerasis Viljamai. Užjaučiu. Kalbama, jog šeimininkė mirė. Liūdna, kad taip atsitiko. Berniukai laikosi gerai. Aš jais tikrai rūpinuosi. Link. Elė

13

VILJAMAS

Galvoju apie lašalus, kaip jie skraidė aukštyn žemyn aiškiai matomi vakaro saulėje, kaip kiekvienas lėkė savo keliu, metrą aukštyn ir vėl žemyn. Aukštyn ir žemyn, o šviesa sklido pro kranto ir tvarto tarpą, sauna buvo pakurta, rankos kvepėjo dū­ mais, žolėje vinguriavo skruzdžių takelis; buvo pats vasaros įkarštis, – ir gyvenimo, – bet aš to nežinojau. Džiaukitės tuo, ką turite, sako jie, o aš negaliu džiaugtis, nes jau niekada nebe­ turėsiu tos vakaro valandėlės, kurion sugrįžčiau, kai tu sėdėjai ant laiptelių priemenėje šalia manęs, kai klausiausi tavo lengvo alsavimo ir jau taip pasitikėjau savimi, kad išdrįsau pažvelgti. Daugiau nematysiu tavo kojų, įdegusių pėdų šalia savųjų, tavo nuoga ranka nepriglus prie manosios, aš nepakelsiu akių, o tu šypsniu man neatsakysi, taigi nesuprasiu, kad dabar gera. Tas prisiminimas verčia mane galvoti apie lašalus ir kregždutes, apie visa, kas tebėra, apie dūmus, kylančius iš saunos kamino. Antraip žmogus išnyktų. Guliu čia, ant skujų pakloto, pasikišęs po galva kuprinę, man virš galvos kryžiuojasi šakos, karo kedenės, ant kamieno gelsvuoja kerpės, toliau švyti pasitraukiančios vasaros dan­ gaus žydruma. Rasčiau dabar kelią per tyrulius ir sopkas tie­ siai į tą pakrantę, kur kitados buvo mano namai, mūsų namai, tikrai rasčiau, nueičiau per dieną, bet neinu. Pereitą savaitę sukoręs pirmuosius kilometrus nuo vakarinio jūros kranto vakar atpėsčiavau iki čia. Kiekvienas metras skaudus, kiekvie­ nas žingsnis. Tolydžio lėtinu kelią ir svarstau: gal pasilikti čia. Gal nebeiti. 17

Tada, kai viskas prasidėjo, niekas nėjo lėtai ir nebuvo nieko sunkaus. Turėjau nupirkti druskos, baltų dažų langų rėmams ir mašina nusigavau iki miesto – taip pat per atsitiktinumą. Mudu su Heikilės Johenesu traukėm pasižiūrėti vokiečių pa­ statų, ir tada kažkas – gal ryto šviesa, gal ką tik supjautų lentų kvapsnis, gal tas jausmas, kuris apima, kai užklumpa pavasario šiluma, kai pirštines norisi verčiau gniaužti delne, o paltą atsi­ segioti, kai girdėti paukščių čiulbavimas ir vandens lašnojimas nuo stogų, gal kažin ko pradžios nuojauta – paakino mane pa­ klausti. Kuo vardu krautuvininko duktė? – aš nežinojau, todėl turėjau pasiteirauti ir vien dėl to šyptelėjau. Tu nulenkei galvą, pažvelgei pro blakstienas – skruostuose sušvito duobutės – ir tyliai tarei: Gunda. Gunda. Vardas primena tai, kas miela, švelnu, šilta, pa­ maniau, kaip ir tavo balsas. Ketini dažyti langus, paklausei ir pakėlusi galvą pažvelgei tiesiai į mane, ne, tik medį, atsakiau, ir tavo veidas visas nušvito šypsniu, – ar kas gali šitaip švytė­ ti, – tu beveik balsu nusijuokei: negi visus medžius dažysi, ar daug jų turi, ir kažką pasakei savo seseriai, o ta prunkštelėjo: juk sakiau, ar panašiai, lyg pirmiau būtumėt apie ką nors šne­ kėjusios. Lauksim vėl ateinant, tarei, atkišai ryšuliuką ir tavo pirštai palietė manuosius, o lauke nuo varveklių smaigalių var­ vėjo vanduo: ateisiu, jei paprašysi, – kažkodėl mokėjau įsijausti į tokį lengvą pokalbį, o tu kalbėjai toliau: galiu ir paprašyti, tai ar gražiai paprašysi, – ak, štai kas... – ir netikėtai pajutau mergi­ nos lūpas sau ant skruosto. Štai kaip šitai nutiko. Viskas nelauktai prasidėjo per prekystalį, tu pasirėmei ran­ komis siekdama manęs, tavo kojos tikrai buvo atkilusios nuo 18

grindų, antraip nebūtum pasiekusi, o iš lauko sklido pavasa­ rinis paukščių ulbėjimas, ir aš nukaitęs stebeilijau į tave: tavo pėdos vėl palietė žemę, rankos atsitraukė nuo prekystalio, bet mudviejų akys laikėsi vienos kitų, ir krautuvėje daugiau nieko nebuvo – tik tu ir aš, tik mudu. Nemaniau, kad viskas gali šitaip nutikti. Aišku, žinojau apie judvi, visi žinojo, kai kurie juokom sakydavo net prisibiją jūsų, – pasiutėlės, jau išėjusios mokyklą, – prisimenu tas kalbas, ir anksčiau į tave nedrįsau net pažvelgti. Kai kurias akimirkas pamenu ir šiandien: sykį laukiau tėvo lauke, o tu įsisprendusi į šonus pavarei dykinėjančius senius tolėliau, piktai dėbsoda­ ma į tą, kuris pamėgino tave pagirti tokiais žodžiais, kokie tau nepatiko, ir dabar šitai permąstydamas suvokiu, kad tada buvai visai dar vaikas, ėjai antrą dešimtį, o vis dėlto į tave reikėjo žiū­ rėti rimtai. Po mamos laidotuvių mudu su tėvu nuėjom į miestą knygų parsinešti, – turėjom parsinešti, nes mama buvo jų užsi­ sakiusi, – aš laukiau tėvo lauke ir mačiau, kaip šlavei laiptus, tau ant nugaros švylavo ilga kasa, švylavo piktai, ir senoji Nuoliojos šeimininkė, kartu su mumis atvažiavusi pas gydytoją, garsiai pa­ sakė: ta mergina tokia ugninga, kad niekas nesutramdys. Nesutramdė. To nereikėjo. Pasirinkai mane, nežinau, ar ilgai svarstei iki nusprendei, nespėjau paklausti. Aš pats rinktis negalėjau: buvau toks drovus, kad niekada nebūčiau prie ta­ vęs prisiartinęs. Nebūčiau išdrįsęs. Nė į galvą nebūtų atėję, bet paskui dzingtelėjo durų skambutis, garsas paliko už nugaros iš dešinės, o aš kairėje rankoje gniaužiau pirštines. Lauke tirps­ tant sniegui, skruostu netrukus pajutau lūpas – nepaprastai švelnias, tai buvo žaibas ir amžinybė sykiu; pakėlęs galvą išvy­ 19

dau tave ir jau nepajėgiau atsitraukti. Mano akys įsiskverbė tau į akis. Ore tvyrojo mergiškas kvapas, nors nė nežinau, kas tai. Kažkas saldaus ir tyro, – vyrai kvepia visai kitaip, – tokį kvapą skleidžia merginos plaukai ir oda, jai lengvai alsuojant. Jūs bu­ vot dviese, bet aš mačiau tik vieną. Nuo tos akimirkos viskas prasidėjo. Tu nenuleidai akių ir aš nenuleidau. Viskas įvyko greitai. Siautė karas. Du laiškai, ir tu tapai mano. Pasidėjau tavo laišką ant stalo, kad iškart pamatyčiau. Voko kraštas buvo bjauriai nudrėkstas, nes labai skubėjau išvydęs keistą moters rašyseną: mano vardas sudėtas visai teisingai, į dešinę pasvirusiom raidėm, ir dar stovėdamas prie pašto dė­ žutės supratau, kad laiškas nuo tavęs. Popierius buvo švelnus, plonas, prie pašto ženklo pastebėjau dėmelę ir patyrinėjau, vaizduodamasis tavo lūpas. Mintinai išmokau visus žodžius. Svarbiausias buvo trumpas – trijų raidžių. Gal mes dar kada susitiksim? Pamenu, sėdėjau prie stalo dar abejodamas, mėginau rasti naują m, e ir s raidžių prasmę, ir šios greit ją įgijo, virsda­ mos žodžiu „mudu“. Laimė, supratau, kokią merginą parsivesiu namo. Mačiau, kad esi žvitri ir greita, bet ir žinojau, kad pripratusi prie elek­ tros šviesos ir jau baigusi mokyklą. Tegalėjau pasiūlyti tau ežero krantą ir gatavą pirkią – žiūrėdamas į juos įsivaizdavau, kaip įsikursi po tuo pačiu stogu, kur ant sienos kabo austinis kilimas, guli kelios knygos, ūkyje rasi porą karvių, šunį ir katytę Mysą. Tavo namuose valgį ruošė ir ūkį tvarkė ekonomė, kad judvi, mergaitės, galėtumėte sutelkti dėmesį į mokslus, ir tėvas tikriausiai ne šitai jums buvo numatęs. Tėvai man buvo palikę pinigų, taigi ėmiau svarstyti, kad už kuklų atlyginimą galėčiau 20

nusamdyti tarnaitę tau pagelbėti. Viskas susitvarkė greitai ir paprastai ir, nors senasis Heikilės šeimininkas truputį šaipėsi, kad Pursuojai vienos nuotakos maža, staiga pajutau tikrumą ir drąsą, šitai mane paakino – supratau, kad taip turi nutikti. Kartais vykstant didiems dalykams žmogus išlieka visai ramus. Tai pastebėjau dar fronte, bet buvau ramus ir tavęs laukdamas. Dulkinau lauke kilimus, ploviau grindis ir tvarto sienas, netrukus nupėdinau ir į bažnytkaimio fotoateljė tar­ tis dėl vestuvinių nuotraukų, į nakvynės namus – dėl vaišių ir atlygio pagalbininkei. Vakare užmigdavau pavargęs, užbaigęs dienos darbus, rytą pabusdavau su užduočių sąrašu mintyse, o atsikėlęs iškart išvysdavau tavo laišką, kurį palikau atremtą į arbatinuką. Toks tai metas gyvenime, kai žmogus sykiu tikras ir netikras, jaudrus ir ramus. Nesinešei rankoj gėlių, bet buvai pasipuošusi mamos sege. Pas­ torius padavė mums ranką prieškambaryje, aš to seno žmogaus nepažinojau. Mūsų šeimą visad laimindavo Joutsijarvis, jis ir per tėvo laidotuves spustelėjo man petį patikindamas, kad Kūrėjas rūpinasi savaisiais, kad palikau našlaitis, bet Viešpats mane glo­ bos. Nieko negalėjau atsakyti, tik linktelėjau. Buvau vaikas, visai dar vaikas, bet stovėdamas prie bažnyčios durų greta tavęs, kai buvome pasiruošę gauti palaiminimą, jau virtau kitu žmogumi. Tavo plaukai buvo suimti ant sprando, nekarojo ilga ka­ sa, – toks buvo skirtumas, – o antakių lankai atrodė pakilę aukščiau, nes tu taip norėjai. Bažnyčioje buvo šalta, bet tavo ranka išliko šilta; tik tavo sesuo ir tėvas liudijo, kai Visagalio akivaizdoje tapai mana, nors tebuvau geltonsnapis bernelis drebančiom rankom, išstypęs elniukas, iki pavertei mane vyru. 21