Skip to main content

Golgotos vynuogės

Page 1

Mano brangioji... Žinau, kad reikia apie tave papasakoti, ir noriu tai padaryti, tačiau širdis neranda rakto, kuris atrakintų tavo gyvenimo istoriją su visa jos daugiaprasmybe jų širdims taip paprastai ir natūraliai, kaip tu bendraudavai su mumis būdama gyva ir apipildavai mus stebuklais, tarsi tai būtų ne stebuklai, o paprasčiausias arbatos gėrimas arba kalbėjimasis sėdint greta tavęs ir žvelgiant į priešais žydintį baltos, neregėtos, primenančios leliją gėlės vazoną. Norėčiau papasakoti apie tave, bet bijau, nes jų ausys ne taip girdi, o akys ne taip mato, kaip girdėjai ir regėjai tu, jie gali aptarinėti tavo šviesų atminimą, kaip aptarinėjamas laikraščio straipsnis, ir nieko nesuvokdami įžeisti jį. Aš labai noriu apie tave papasakoti ir žinau, kad reikia. Bet – kaip? Aš laukiu ateinant valandos, kada tu pati pasakysi, kaip ir ką apie tave rašyti, nes būdama gyva to daryti neleidai. Aš laukiu žodžių, kurie ateis iš tos pačios amžinybės šalies, kur dabar esi, iš to paties kažkelinto dangaus, kurio raminanti, palaiminga šviesa mazgoja gyvenimo nuvargintą tavo šir297


vidmantė jasukaitytė

dį, – gyvenimo, kurį tu atlikai taip uoliai ir pasišventusi, kaip legendose karžygiai atlieka savo žygius. Ir tu pati buvai karžygė ir legenda vienu metu. Nuo pirmos savo gyvenimo dienos iki paskutinio atodūsio. Ir aš manau, kad tu šiame pasaulyje šiais laikais tokia buvai vienintelė. Ir dėkoju Tam, kuris suvedė mus ir leido keletą metų mūsų gyvenimams tekėti greta. Motina Sergija, jeigu kas nors parašytų apie tave knygą taip, kaip Kastaneda rašė apie Don Chuaną, pasaulis nežinotų, ką apie tai ir galvoti. Daugybė žmonių ją skaitytų su įdomumu, kaip skaito Kastanedą, tačiau vieni autorių vadintų talentingu šarlatanu arba drastiškos fantazijos autoriumi, antri laikytų tai gryna blogo skonio išmone, treti įtikėtų į tave kaip į šventąją, dar kiti laikytų tave viena didžiausių mistikių šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau aš laukiu, kol ateis laikas ir tavo portretas papuoš pačią praėjusio tūkstantmečio pabaigą kaip aiškus įrodymas, kad kelias, prasidėjęs prieš du tūkstančius metų, nevirto vos įžiūrimu takeliu, o juo kantriai žengia amžinoji Valia vis pasirinkdama žmones, per kuriuos apreiškia savo nepaprastumą, gailestingumą ir didybę, ir tu – vienas tų žmonių, kurio visas gyvenimas – tos Valios pasireiškimas. Aš esu ta, kuri tave mačiau, pažinojau ir kuriai tu pasakei: – Atsimink, kad Dievas tau mane davė kaip mokytoją, o man tave – kaip mokinę. Aš tave mačiau, pažinojau, mes dalyvavome viena kitos gyvenime, ir tu mano gyvenime tebedalyvauji iki šiol. Mudvi kalbėdavomės rusiškai. Aš tave vadinau močiute, tačiau dabar negaliu vadinti kitaip negu Motina, nes iš tikrųjų turėjai šimtus, o gal ir tūkstančius savo dvasinių vaikų visoje Rusijoje, Lietuvoje ir dar nežinia kur, kuriais rūpinaisi, žinojai jų gyvenimus, negandas, to priežastis ir būdus, kaip tai pa298


laiškai iš dykumos

šalinti. Jie šaukdavosi tavęs, metais taupydavo pinigėlius, kad galėtų pas tave atvažiuoti, rašydavo tau laiškus... Ak, kaip norėčiau apie tave pasakoti ir pasakoti visiems, bet bijau... Bijau, kad nesugebėsiu. Todėl tik kalbuosi su tavimi. Tik rašau atminties, meilės ir ištikimybės tau laišką, – pirmą laišką baltame popieriaus lape, – visi kiti keliauja iš mano širdies tiesiai į amžinybę ir tu perskaitai jį tą pačią akimirką, vos tik jis tampa žodžiais paversta mintimi. Motina Sergija, akloji reginčioji, kurios visas gyvenimas nuklotas erškėčiais. Motina Sergija, akloji kankine... Karaliene, karūnuota skaudžiausios lemties karūnomis... Akloji kalėjimų motina. Vienuole, gyvenusi pasaulyje ir budėjusi, kad persekiojimų valandą būtum parengta Viešpaties tarnybai... Gimei 1925 metais rugsėjo 18 d. Astrachanėje, nemažo tarybinio žuvies pramonės viršininko šeimoje. Jis buvo aršus bolševikas, kaip pasakojai, visiškai persiėmęs tarybine ideologija. Iš įsitikinimo įskundinėdavo žmones, kurie, jo nuomone, buvo politiškai nepatikimi, ir nė kiek nesijaudindavo, kad jie būdavo ištremiami arba atsidurdavo kalėjime. Jis buvo griežtas, valdingas ir žiaurus. Motina teturėjo labai menką įtaką jo sprendimams. Tavo motina buvo tolima Romanovų giminės atšaka. Malenkovas, TSKP politinio biuro narys, – jos giminaitis... Tavo vardas ir pavardė Raisa Kartušina. Tik tiek visiškai patikimų pradinių duomenų apie tave. Ir kad gimei visiškai akla... Augai, žinoma, kaip ir visi laukti vaikai, kurie gimsta su negalia ir atneša tėvams nusivylimą, – meilę tau buvo sten299


vidmantė jasukaitytė

giamasi parodyti, bet nusivylimo nebuvo įmanoma paslėpti... Ypač kad tėvas buvo linkęs vaikais didžiuotis, o čia didžiuotis nebuvo ko... Tačiau netrukus pasirodė, kad tėvas vis dėlto gali tikėtis, jog tu pateisinsi jo lūkesčius. Paaiškėjo, jog tu nepaprastai muzikali. Pakviestas muzikos mokytojas pasakė, kad turi Dievo duotą tokią klausą, jog nieko daugiau pridėti nebegalima, – reikia tik instrumento ir išmokyti groti. Tėvas nupirko pianiną ir tave pradėjo mokyti. Tavo gabumai buvo nepaprasti, ir tėvas, suvokdamas tik vieną tavo ir, žinoma, savo šlovės galimybę, tikėjosi, jog būsi garsi muzikantė, koncertuosi didžiausiose Rusijos salėse ir tavo aklumas bus tik dramatiškas priedas prie talento, kuris ne trukdys, o tik pabrėš jo unikalumą. Artėjo ar tik ne aštuntasis tavo gimtadienis. Tėvas sukvietė svečių, mama ruošė vaišes, tu turėjai pademonstruoti savo nepaprastus sugebėjimus, – buvo nutarta, kad tu svečiams pagrosi. Mama, tvarkydama paskutinius reikalus, kažko dar išbėgo iš namų, – greitai turėjo grįžti iš darbo tėvas ir pradėti rinktis svečiai. Tu buvai papuošta gražia suknele ir viena kažką veikei savo kambaryje. Buvo popietė... Ir štai čia prasidėjo tai, kas tavo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, kas sugriovė tavo tėvo gražiąsias viltis, o tave įstūmė į nenusakomų kančių ir išbandymų kelią, tačiau kas atnešė tau Pažinimą. Pažinimą, kokia laimė yra gyventi pagal Jo Valią. Staiga pamatei, kad kambaryje esi ne viena. Su tavimi buvo labai graži moteris ir dvylika mažų mergaičių. Nematydama akimis, tu turėjai ypatingą matymo būdą – matydavai tai, ko nemato regintieji. Taigi pamatei tą moterį ir mergaites – jos ėjo prie tavęs, žaidė, draugavo, švelniai tave kalbino ir klausinėjo, ir tu visiškai pasidavei tų akimirkų nuotaikai, pilnai mei300


laiškai iš dykumos

lės, švelnumo ir šviesos. Ir visiško pasitikėjimu tuo gėriu, kurį jutai sklindant iš jų. Tavo širdelė apsalo nuo džiaugsmo – tu niekada anksčiau nebuvai nieko panašaus patyrusi ir buvai bejėgė kuo nors abejoti. Tada moteris švelniai apkabino tave ir paklausė: – Sakyk, vaikeli, ar tu nenorėtum visą laiką su manimi pasilikti? – Žinoma, norėčiau, – atsakei tu, nes nieko švelnesnio ir geresnio įsivaizduoti negalėjai, kaip būti su šia nuostabia moterimi, kuri staiga atstojo tavo tėvą, mamą ir viską, ką tu pažinojai šiame pasaulyje. – Tada tu turi atsisakyti paties brangiausio savo daikto, – švelniai pasakė moteris. – Atsisakyti? Paties brangiausio? Kad aš nieko neturiu, – nesupratai tu, – nebent pianiną... – Tai ir sulaužyk jį... Sudaužyk, – patarė moteris. – Kaip aš jį sudaužysiu? Jis didelis ir sunkus, o aš tokia maža, – nusivylei tu. – Tai nesvarbu, kad jis didelis, o tu maža... Tu tik pradėk, o mes padėsim, – įtikinamai patarė moteris, ir tu, nedvejojusi nė akimirkos, pradėjai savo lemtingąjį darbą. Iš kažkur ištraukei nemažą plaktuką ir ėmei juo skaldyti pianiną. Tu jį daužei, o jis – skilo. Lakstė į šonus klavišai, šipuliais buvo nusėtos svetainės grindys, smūgiai maišėsi su paskutiniais akordais. Netrukus darbas buvo baigtas. – Dabar tu visad būsi su mumis, – pasakė švelniai ją glostydama moteris ir pradingo su visomis nuostabiomis mergaitėmis. Iš tikrųjų, – kelio atgal nebebuvo...

301


vidmantė jasukaitytė

Netrukus grįžo tavo motina ir pamačiusi, kas atsitiko, susiėmė už galvos. Ji baisiausiai bijojo tėvo ir neįsivaizdavo, ką jis dabar tau padarys. Grįžo ir tėvas... Ką jis tau darė, nepasakojai. Jo įsiūtis buvo baisus. Baisiausia jam buvo, kad tu padarei gėdą būsimų svečių akivaizdoje. Jis atšaukė tavo gimtadienio vakarą ir atlikęs egzekuciją išmetė tave į vidinį kiemą prie šuns būdos, uždraudęs motinai prie tavęs net prieiti. Kiek tu gulėjai prisiglaudusi prie šuniuko, neatsimeni. Daugiau niekada negalėjai įžengti į namus. Motinai nebuvo leista tau paduoti maisto – už tai ji buvo mušama. Taip tu išgyvenai šuns būdoje arba šalia jos ketverius metus, o valgei tai, kas paduodama šuniui. Aš klausiau tavęs smulkmenų, brangi mano Motina... Aš negalėjau suprasti, kaip tu nesušalai, kaip nenumirei badu... – Aš taip norėjau valgyti, kad raičiausi ant žemės iš skausmo. Aš meldžiausi, kad galėčiau valgyti žemę, kur išpila paplavas, – paėmusi mane už rankos patyliukais aiškinai, – aš taip norėjau valgyti ir meldžiausi, kad toje vietoje, kur jos išpiltos, kažkas sujudėjo, suraibuliavo, – aš paragavau, – o ta žemė skani skani... Patikėk, dabar, kai galiu viską valgyti, vis tiek nerandu, kad kas nors būtų taip skanu. Tavo laimei, netoliese buvo cerkvė ar vienuolynas. Laikydamas pamaldas vienas dvasiškas tėvas, ar tik ne archimandritas, kažkokiais būdais sužinojo, kad viršininko Kartušino kieme kankinasi išmestas sužeistas vaikas. Jis liepė vienuoliams naktį nueiti ir pažiūrėti, kas yra. Laimei, vartai buvo neužstumti. Šuo kažkodėl nelojo... 302


laiškai iš dykumos

Tai jie, broliukai vienuoliai, nusinešė tave ant rankų, aptvarstė, kažkuo patepė tavo žaizdas ir parnešė atgal. Jie taip yra darę ne kartą. Kad tau šalta, tu nejutai. Pasakojai, kad visą laiką jautei lengvą šilumą. Ir visą tą laiką bendravai su aukštesne realybe, buvai mokoma, mylima, globojama... Vieną dieną tau buvo pasakyta, kad šiandien žūtbūt turi įžengti į tėvo namus, į savo kambarį. Tu nedvejodama paklusai. Sunku įsivaizduoti, kaip tėvas galėjo tuos ketverius metus ramiai gyventi, valgyti, miegoti, kaip motina galėjo gimdyti kitus vaikus, kai žinojo, jog čia pat, vidiniame kieme, aklinai uždarame nuo gatvės, gyvena išmesta, nemaitinama beglobė akla duktė... Sunku pasakyti, tačiau kai prislinkai prie laiptelių ir ėmei jais artintis link durų, buvai pastebėta, ir tėvas, atvėręs duris, bloškė tave žemyn. Tu pakilai ir užlipai vėl. Jis nuspyrė tave. Jautei tik viena – turi patekti į savo kambarį – ir kilai vėl. Kabinaisi rankomis į durų staktą, jis daužė tave kumščiais ir, smarkiai atvėręs duris, jomis iš visų jėgų trenkė tau per rankas. Skausmo tu nejutai – vėl kabinaisi ir vėl broveisi į vidų. Tėvas, įsiutintas tavo atkaklumo, visai nebesusivokė ką darąs – paėmė taburetę ir trenkė tau per galvą. Tu pargriuvai, iš nereginčių akių pasipylė kraujas, bet tu pakilai ir nuslinkai koridorium savo kambario link. Tėvas išbėgo iš namų... Visa sužalota, sutraiškytu kojos sąnariu įslinkai į buvusį vaikystės kambarėlį ir atsigulei ant lovos. Buvai kruvina. Jautei tik beprotišką skausmą. 303


vidmantė jasukaitytė

Ir tada atsitiko tai, kas rašoma šventųjų gyvenimuose, – prie tavęs atsirado aukštas barzdotas vyras, kuris lietė tave, kažką darė tavo žaizdoms, matei jo rankas su randais ir šviesą, sklindančią nuo jo galvos, skausmas nurimo, pajutai laimę ir ramybę, tau buvo paduota kažko atsigerti ir kažką suvalgyti, tu klusniai tai padarei ir užmigai. Tau buvo pasakyta: – Permiegok šiuose namuose paskutinę naktį, rytoj tavęs čia nebebus. Niekas pas tave neįėjo. Tu išmiegojai ir atėjęs rytojus atnešė tau ketverius metus ramybės, laimės, nežemiškos patirties, tačiau kur tai įvyko, niekas negalėtų paaiškinti. Matyt, reikėjo, kad sukauptum jėgų prieš kitą sunkiausią laikotarpį. Ir kur tu buvai, žino tik tas, kas tave išvedė ir parvedė... Anksti ryte tau vėl pasirodė ta pati nuostabi moteris, tačiau tu jau gerai ją pažinojai, ji buvo lankiusi tave ne kartą ir žinojai, kad jos vardas Marija. Kai aš norėdavau sužinoti ką nors daugiau apie tą kelią, kuriuo ji tave ketveriems metams išvedė vėl, tu atsakydavai visada vienodai: – Aš nežinau, kaip tai buvo. Lyg koks debesis mane apvyniojo, lyg plaukiau, lyg mane nešė... Negaliu pasakyti. – O kur, kur buvo tokia vieta? Kas buvo aplinkui jus, ką jūs valgėte? – Nieko aplinkui nemačiau. Buvo šviesu, šilta ir nė vieno žmogaus. Visą laiką buvo Dievo Motina su mergaitėmis. Jos mane mokino. Tik palauk, – ten buvo toks akmuo... Kai noriu valgyti, prisiglaudžiu prie jo ir nebenoriu, jaučiuosi soti. Kai noriu gerti, prisiglaudžiu ir jaučiuosi atsigėrusi. Tai buvo Edenas. Edenas tai buvo... Ir nepajutau, kaip ketveri metai praėjo...

304


laiškai iš dykumos

Tu dingai iš tėvo namų, ir niekas nematė nei kaip, nei kada išėjai. Tikriausiai visi jau buvo susitaikę, kad daugiau jokių rūpesčių jiems nebesuteiksi. Tačiau vieną gražią dieną, po ketverių metų, tu pasirodei vėl. Negalėčiau pasakyti, ar iš karto vėl patekai į savo tėvo rankas, ar dar kurį laiką radai prieglobstį pas dvasios tėvą, kuris buvo kadaise tavimi pasirūpinęs. Atrodo, kad turėjai dar laiko pabūti ir su vienuoliais, nes tėvas, neapsikentęs dėl tavo ryšio su cerkve, pasistengė uždaryti tave į kalėjimą. Kiek bendravai su tėvu Arkadijumi (atrodo, toks garbiojo dvasininko vardas), negaliu pasakyti, tačiau grįžusią iš kalėjimo tave sutiko ir priėmė jis. Jis išliko tavo atminty kaip tikras dvasios tėvas, ir visada jį atsimindavai su ypatinga meile ir švelnumu. Jis įšventino tave ir į vienuoles. Tačiau norėčiau grįžti prie tavo juodojo kalėjimo laikotarpio. Už ką buvai pasodinta? Už chuliganizmą. Tėvas apskundė tave už chuliganiškus veiksmus. Daugiau nebuvo už ką apkaltinti be įrodymų. Kokius? Paprasčiausius. Pavyzdžiui, tu sudaužei, tiesiog sukapojai pianiną. Tu tyčia viską laužai... To užteko, nes tėvas buvo pažįstamas su visais miesto viršininkais – ir su milicijos, ir su kalėjimo. Tave pasodino dešimčiai metų ir per tuos dešimtį metų buvai pervežta per keturiasdešimt Rusijos kalėjimų, nes kalėjime atsiskleidė neįsivaizduojamos savybės, kurių tu turėjai, tačiau kurių neturėjo daugiau nė vienas žmogus, na, nebent Himalajuose lotoso poza sėdintys amžinai į save nugrimzdę jogai, apie kuriuos nūnai sklinda legendos, tačiau kuriuos retas yra matęs, o tais laikais tarybinėje Rusijoje apie jokius jogus tie, kas dirbo kalėjimuose, net legendų nebuvo girdėję... Taigi pirmiausia krito 305


vidmantė jasukaitytė

į akis, kad tu nevalgai kalėjimo maisto, o jokio kito tau tikrai niekas neatneša... Taip tik atrodė, kad neatneša... Vos tik tau atsidūrus kalėjime, iš ten, iš tos realybės, kurios mes nematome, o gal tik nujaučiame ją esant, tačiau su kuria tu turėjai artimą ryšį, – beveik gyvenai joje, – tau buvo pranešta, kad negali susitepti valgydama čia pagamintą maistą ir kad nuo šiol Jonas Auksaburnis kiekvieną naktį tave pamaitins. Ir iš tikrųjų – kiekvieną naktį tu pamatydavai tą, kuris tau buvo įvardytas kaip Jonas Auksaburnis, jis atnešdavo tau stiklinę vandens ir riekę duonos. Tu priimdavai tą mistinį maistą, kurį savo regėjimu matydavai kaip duoną ir vandenį, ir buvai soti. Tai iš karto buvo pastebėta, ir kai tavęs klausdavo, kodėl nevalgai, kaip be maisto gyveni, tu taip ir atsakydavai, kad kalėjimo maistas nešvarus ir tu negali susitepti. Tave išvesdavo tardyti, norėdami daugiau sužinoti, kas tu ir kodėl čia papuolei, nes straipsnis už chuliganizmą nieko nepaaiškino. Tu, negalėdama meluoti, kalbėdavai tai, kas tau buvo leista pasakyti, ir, žinoma, po įprastinių Rusijos kalėjimo tardymų vis dėlto nutardavo tavęs atsikratyti, nes neaiški baimė dėl atsakomybės už tave vis tiek kai ką pasiekdavo. Šitaip tu keliavai iš vieno kalėjimo į kitą vis lydima naujų tardymų ir kankinimų, bet vis tiek nieko, kas pagaminta kalėjime, nevalgei... Ir nemirei. Įsimintiniausias tardymas buvo, nebeprisimenu, kokiame kalėjime, kai, siekiant tave paniekinti, nežmoniškai besityčiojant, akimirkai tau atsivėrė regėjimas ir, pamačiusi prieš save rašalinę, pilną rašalo, sviedei šlykščiam tardytojui į veidą. Tada tave išvedė į tam tikrą kamerą, iš kurios niekas nebeišeidavo gyvas. Ta kamera buvo metalinėmis grindimis, kurios iš apačios buvo kaitinamos. Iš sienos į ją vedė anga. Šiaip anga būdavo užšaunama velke iš kameros pusės, tačiau įleidus vidun pasmerktąjį, ji būdavo atidaroma ir pro ją 306


laiškai iš dykumos

į kamerą subėgdavo alkanos žiurkės, kurios vien tam ir buvo laikomos, kad žmogų sugraužtų. Žiurkės, pajutusios grindų karštį, lipdavo ant žmogaus, grauždavosi į jį... Po šio nežmoniško išbandymo tau visam gyvenimui sutriko širdis, tačiau likai gyva. Tave vėl išgelbėjo tas pasaulis, kurio niekas kitas, išskyrus tave, nematė. Rytą, kaip paprastai atnešus į kamerą maistą, kurio tu neliesdavai, tau buvo pasakyta, kad turi susirinkti bulves ir susidėti į kalinės rūbo kišenes. – Ateis svečių, sveikinsis su tavimi ir tu turėsi juos pamaitinti, – buvo pasakyta tau... Prižiūrėtojas nudžiugo, kad kalėjimas tave vis dėlto įveikė ir tu pradėjai valgyti. Jis atnešė bulvių dar... Kai alkanos žiurkės pradėjo lįsti lauk iš savo angos ir lakstydamos apie tave baksnoti snukiais tau į kojas, staiga supratai, kad tai jų pasisveikinimas. Tu ėmei iš kišenės bulves ir mėtei joms, o jos tučtuojau jas surydavo. Jos nebebuvo tokios alkanos... Grindys kaito, tau darėsi sunku kvėpuoti, sunegalavo širdis, tačiau vėl kažkas įvyko ir tu karščio nebejautei, – gaubė tik geranoriška, nepikta šiluma, tarsi pakaitintas pienas... Kai atėjo surinkti tavo likučių – kaulų, kaip būdavo paprastai, duris atvėrusieji neteko žado. Tu stovėjai sveikutėlė, tik kiek išblyškusi ir sunkiau besiorientuojanti, – tikriausiai iš baimės, žiurkės jau buvo nuo karščio pasislėpusios savo landoje, o bulvių nelikę nė trupinio. Ir tada tu įgijai draugą, draugą visam gyvenimui. Tu pritrenkei jį, sugriovei viską, ką jis iki tol žinojo apie pasaulį, atvėrei jam kitos realybės buvimą, nes jis, dirbdamas tame kalėjime, nebuvo matęs, kad kas nors iš tos kameros išeitų gyvas, o kad tavęs nelietė mirtis, buvo tikras stebuklas. Tai buvo dar 307


vidmantė jasukaitytė

nesenas žmogus, vienas iš aukštesniojo personalo. Jis čia pat padėjo savo darbo dokumentus, kažkodėl nusisegė antpečius ir gražiai su visais atsisveikinęs ir atsiprašęs, kad daugiau to darbo dirbti negali, išėjo. Šitas žmogus sekė tavo likimą visą savo gyvenimą. Jis tapo bitininku, ar tik ne Altajaus krašte, ir tau visą gyvenimą siųsdavo medaus. Mano vyras važiuodavo į pašto skyrių tų siuntinių paimti ir aš važiuodavau kartu. Taip pat ragaudavau to medaus, klausydamasi pasakojimų apie jį, atsisakiusį dirbti kalėjime, kuriame yra ta baisioji kamera. Jis mirė gal kokiais trejais metais anksčiau už tave ir dabar, mano brangioji, daug iškentėjusioji Motina, jūs, be abejo, esate kartu. Tačiau tai ne viskas, ką norėčiau prisiminti šiandien. Siekdama vėl savo širdyje išvysti tave tokią, kokia tapai savo antgamtinės patirties dėka, turiu prisiminti ir dar kai ką... Kažkuriame kalėjime tave, nereginčią, įkėlė į bendrą kamerą su žmogžudžiais ir visokiais kitokiais kriminaliniais nusikaltėliais. Galbūt tu jau buvai įšventinta į vienuoles, nes, atsimenu, kaip sakydavai, jog jie tave vadino motina. Jiems tai buvo didelis ir netikėtas nuotykis: akla maldininkė – jų kameroje, akla tikinčioji, kuri kalba tik apie Dievą ir nepasiduoda kalėjimo vyresnybei, meldžiasi ir nieko nevalgo... Pirmiausia jie tau liepė saugoti jų duonos davinį. – Mes, motin, esame blogi, mes vagiame vienas nuo kito. Štai tu teisinga, tu ir saugok. Jei kam duona dings, tu atsakysi... Tu šito bijojai labiausiai – kaip tu išsaugosi duoną, jei nieko nematai. Atsisėdai kameros kamputyje, apsikabinai duoną ir garsiai meldeisi. Vienam pasidarė įdomu, – juk ne kasdien į kamerą įkelia aklą stačiatikę, – jis pajuto, jog tavyje glūdi kažkokia paslaptis. 308


laiškai iš dykumos

– Pasakyk, motin, kada aš iš čia išeisiu? – paklausė jis tavęs. – Esu nuteistas dvidešimt penkeriems metams... Tu išgirdai, ką tau sako tavo slaptieji globėjai, ir nedvejodama pakartojai: – Būsi iš čia išleistas po trijų dienų... Tą patį pasakei dar keliems. O kitiems ištarei kelis mėnesius. Tas tris dienas niekas tavęs nė pirštu nelietė – visi laukė, ar išsipildys tavo žodžiai. Užtat žiauriai nubaudė prižiūrėtoją, kuris tave kamavo. Po trijų dienų buvo perskaitytas straipsnis apie kažkokią amnestiją, ir visi, kuriems išpranašavai tris dienas kalėjime, išėjo į laisvę. Išeidami jie tvirtai tikėjo stebuklu, Dievo Valia ir klaupėsi prieš tave, kad juos palaimintum. Tu laiminai juos savo nerege ranka Dievo vardu, ir tai buvo nuostabiausia, kas gali atsitikti puolusio žmogaus gyvenime, ir stebuklingiausia iš to, kas gali įvykti motinos Rusijos kalėjime komunistinio režimo metais. Į klausimus, ką jiems veikti išėjus, tu taip pat atsakei tai, ką išgirdai pati. Vieniems liepei eiti prie cerkvės, kitiems tapti šventikais, kitiems užsiimti bitininkyste, kitiems vesti ir turėti šeimas. Visi jie tavęs paklausė, nekalbant jau, kad per tavo nusakytą laiką iš toje kameroje kalinčiųjų neliko nė vieno. Išėjusiųjų į laisvę gyvenimus tu irgi žinojai, su kai kuriais iš jų palaikei ryšį ir kažkuriam iš jų tapus šventiku susitikai ir priklaupei palaiminimo. Tada jie iš kalėjimo išėjo, o tu pasilikai. Tave vėl pervežė kitur ir vėl laukė nauji tardymai, nes kalėjimo vyresniesiems būdavo tiesiog įdomu „patyrinėti“, kas tokia ta kalinė, kuri nieko nevalgo ir ar iš tikro ji neval309


vidmantė jasukaitytė

go. Ir „tirdavo“. Kažkam ateidavo į galvą „ištirti“, ar tu jauti skausmą... Žinoma, mes nė vienas negalime įsivaizduoti, ką tu iškentėjai, kaip tavo širdis daužėsi iš baimės, kai vesdavo tardyti, ką tu jautei ir išgyvenai patirdama sauvalę, smurtą, nežmonišką šiurkštumą ir visišką nesiskaitymą su tavo išskirtinumu šiame žmonių pasaulyje, nes mes to nepatyrėme... Sugrįžusi ar atvesta į kamerą tu atsigaudavai. Po tavo iškankintais vokais sušvisdavo nepaprasti regėjimai, kurie būdavo didžiai prasmingi, ir jų atveriamos antgamtinės paslaptys ir jų svarba kaip švarios nesulaikomos upės srautas nuplaudavo didumą tavo patirtos kančios. Tu išvysdavai tave supantį pasaulį tokį, koks jis buvo iš tikrųjų žvelgiant amžinybės akimis ir nieko kito nelikdavo, kaip gailėtis ir melstis už jį ir už žmones, kurie akli tarsi kurmiai nemato net mažytės žmogiškumo švieselės ir atsidavę tarnauja jų gyvenimus, likimus, jausmus, tėvynę užplūdusiai tamsai... Tave šiuose regėjimuose lankydavo antgamtiškos esybės, kurios niekam daugiau nebuvo matomos, tu kalbėdavai, bendraudavai su jomis ir viena didžiausių jų atidengtų paslapčių buvo aukos prasmės paslaptis. Regėdavai pasaulį, kurio čia gyvenantys žmonės niekad nepamatys, ir tas paslaptingasis nuo reginčiųjų akių paslėptas pasaulis tave mylėjo, saugojo, puoselėjo kaip nepaprastą visatos augalą, reikalingą tam, kad būtų sustiprintas ir nuolat palaikomas ryšys tarp regimybės ir neregimybės. Ši tau vienai pažįstama realybė teikė jėgų ir didino meilę šiam gyvenimui. Tau būdavo atverta kiekvieno tavo kankintojo dvasinė evoliucija ir beveik visada jų susitikimas su tavimi – nereginčia kaline – keisdavo jų požiūrį į pasaulį, į žmonių tarpusavio santykius ir į Dievą bei neregimo pasaulio egzistavimą. 310


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook