VIRŠELIS
1 Aš – Favadas, ir mama sako, kad gimiau Talibano šešėlyje. Kadangi daugiau ji nieko nepaaiškino, įsivaizdavau ją iš saulės atokaitos žengiančią į tamsą; susigūžiančią kampe, kad apsaugotų pilvą, kuriame slypiu aš, ir mus saugantį su lazda vyrą, pasiruošusį mušte išmušti mane į pasaulį. Bet paskui paaugau ir supratau, kad nesu vienintelis, gimęs tame šešėlyje. Pirmiausia, dar buvo mano pusbrolis Džahidas ir mergaitė, vardu Džamila, – mes kartu darbavomės Viščiukų gatvėje su užsieniečiais, – be to, dar buvo ir geriausias mano draugas Spandis. Anksčiau, kol jo nepažinojau, į Spandžio veidą buvo įsimetusios leišmanijos ir skaudulys gijo visus metus, o jam išnykus ant skruosto liko kumščio didumo gumbas. Bet Spandis nekreipė į jį dėmesio, mes – irgi, ir kol būdavome mokykloje, jis taukais aptekusiems vakariečiams pardavinėjo spandą, todėl, nors buvo vardu Abdula, mes jį vadinome Spandžiu. Taip, mes visi gimėme Talibano laikais, bet savo mamą visuomet girdėdavau kalbant apie talibus kaip apie vyrus, metančius šešėlius, tad, manau, jeigu ji būtų išmokusi rašyti, būtų tapusi poete. Tačiau, užuot rašiusi poeziją, – matyt, Alachas taip norėjo, – ji plaudavo turčių namų grindis už kelis afus, kuriuos paslėpdavo savo drabužiuose ir saugiai nešdavosi per nakties tamsą. „Visur pilna vagių“, – sušnypšdavo ji ir nuo pikto šnabždesio susiliesdavo virš nosies esantys jos antakių galiukai. 11
andreA Busfield
Ir ji, žinoma, neklydo. Aš buvau vienas iš jų. Tuomet nė vienas iš mūsų nemanė, kad vagia. – Tai – moralus turto perskirstymas, – paaiškino tuos reikalus išmanantis Džahidas. – Pinigų pasidalijimas, – pridūrė Džamila. – Mes nieko neturime, jie turi viską, bet yra pernelyg godūs šelpti tokius vargšus žmones kaip mes, taip parašyta Šventajame Korane, todėl turime jiems padėti būti geriems. Tam tikra prasme jie moka mums už pagalbą. Tik patys nežino, kad tai daro. Suprantama, ne visi užsieniečiai noriai mokėjo mums už „pagalbą“. Kai kurie iš jų tikrai duodavo pinigų, – kartais iš tyros širdies, kartais susigėdę, o kartais tik tam, kad eitume sau, bet, atvirai sakant, šito jie niekada nepasiekdavo, nes kai gatvėje iš rankų į rankas eina doleriai, vieną būrį greitai pakeičia kitas. Ir vis dėlto būdavo smagu. Nesvarbu, ar gimę šešėlyje, ar ne, aš, Džahidas, Džamila ir Spandis leidome dienas saulėje, perskirstydami mums padėti atvykusių žmonių turtą. – Tai vadinama atkūrimu, – vieną dieną mums sėdint ant šaligatvio krašto ir laukiant visureigio, prie kurio galėtume pripulti, paaiškino Džahidas. – Užsieniečiai yra čia, nes subombardavo mūsų šalį norėdami sunaikinti Talibaną, o dabar turi viską atstatyti. Taip nutarė Pasaulio Parlamentas. – Bet kodėl jie norėjo sunaikinti Talibaną? – Todėl, kad talibai draugavo su arabais, o jų karalius Osama bin Ladenas Kabule turėjo namą, kuriame su keturiomis dešimtimis savo žmonų pradėjo šimtus vaikų. Amerikiečiai nekentė bin Ladeno ir žinojo, kad jis taip sąžiningai dulkina savo žmonas, jog vieną gražią dieną turės tūkstantinę, o gal ir milijoninę kariuomenę, todėl susprogdino savo šalyje buvusius rūmus ir visą kaltę dėl to suvertė jam. O paskui atvyko į Afganistaną nužudyti bin 12
Gimę šešėliuose
Ladeno, jo žmonų, jo vaikų ir visų jo draugų. Tai vadinama politika, Favadai. Džahidas buvo bene labiausiai išsilavinęs berniukas iš visų, kuriuos pažinojau. Jis visuomet skaitydavo laikraščius, kuriuos rasdavome išmestus gatvėje, ir buvo vyresnis už mus, nors niekas nežinojo kiek. Čia, Afganistane, gimtadienių mes nešvenčiame; prisimename tik pergales ir mirtį. Be to, Džahidas buvo ir pats geriausias vagis, kokį tik man teko sutikti. Būdavo dienų, kai pasprukdavo su pilnomis saujomis dolerių, nugvelbtų iš kokio nors užsieniečio kišenės, – mat mes, mažesni vaikai, pristodavome ir įkyrėdavome jiems iki ašarų. Ir vis dėlto... Galbūt aš ir gimiau šešėlyje, bet vos gimusį Džahidą turėjo nužiūrėti pats velnias, nes, tiesą sakant, jis buvo neįtikėtinai bjaurus. Iš jo dantų buvo likusios įrudusios trumpos ir plačios bigės, o viena akis šoko pagal tik jai vienai girdimą melodiją ir ritinėjosi akiduobėje tarsi stiklo rutuliukas dėžėje. Be to, viena Džahido koja buvo tokia nepaslanki, jog jam tekdavo gerokai pasistengti, kad ji neatsiliktų nuo sveikosios. – Mažas purvinas vagišius, – sakydavo mano mama. Bet ji retai rasdavo meilesnį žodelį žmonėms, priklausantiems jos sesers šeimai. – Laikykis nuo jo atokiau... Kemša tau į galvą tokias nesąmones... Kaip, jos nuomone, galėjau laikytis toliau nuo Džahido, liko tik spėlioti. Bet tai – įprasta problema, kai bendrauji su suaugusiaisiais: jie reikalauja neįmanomo, o kai negali to reikalavimo įvykdyti, paverčia tavo gyvenimą pragaru. Tiesą sakant, gyvenau po vienu stogu su Džahidu, su jo stora kaip karvė motina, su jo asilu tėvu ir dar dviem jų murziais vaikais, Vahidu ir Obaidula. – Visi berniukai, – didžiuodamasis vis sakydavo mano dėdė. 13
andreA Busfield
– Ir visi bjaurūs pažiūrėti, – po veidą dengiančia čadra pusbalsiu pridurdavo mano mama merkdama man akį, nes tarp mūsų ir jų vyko kova, ir nors mes ničnieko neturėjome, bent jau nebuvome žvairi. Mes, iš viso septyni žmonės, glaudėmės keturiuose mažuose kambarėliuose ir dalijomės kieme esančia duobe. Taigi nelengva buvo laikytis atokiau nuo pusbrolio Džahido, kaip reikalavo mama. Šį įsakymą būtų sunkiai įvykdęs net prezidentas Karzajus. Bet mano mama niekada nebuvo iš tų, kurie viską paaiškina, todėl man taip ir nepasakė, kaip turėčiau tai padaryti. Jei atvirai, geroką laiko tarpsnį mama apskritai nebuvo labai šneki. Itin retomis progomis ji pakeldavo akis nuo savo siuvinio ir prabildavo apie kadaise mums priklausiusį namą Paghmane. Aš gimiau ten, bet pabėgome mano galvoje dar nespėjus įsitvirtinti tiems vaizdams. Tad savo prisiminimus susigrąžinau kartu su mamos žodžiais, žiūrėdamas, kaip ji didžiuodamasi ir išplėtusi akis pasakoja apie išdažytus kambarius, kurių pasieniai nukloti storomis tamsiai raudonomis pagalvėlėmis; apie užuolaidas, dengiančias įstiklintus langus; apie virtuvę – tokią švarią, kad galėtum valgyti nuo grindų; ir apie sodą, pilną geltonų rožių. – Nebuvome turtingi kaip tie Vazir Akbar Chane, Favadai, bet jautėmės laimingi, – sakydavo ji. – Aišku, tai buvo gerokai anksčiau, negu atėjo talibai. O dabar, tik pažvelk į mudu! Neturime net savo medžio, ant kurio galėtume pasikarti. Ne kažin ką išmaniau apie tokius dalykus, bet nesunku buvo pastebėti, kad mama prislėgta. Ji niekada nekalbėjo apie šeimą, kurią praradome, tik apie mus slėpusį, – ir, kaip paaiškėjo, nelabai patikimai, – namą. Ir vis dėlto kartais naktį girdėdavau ją pašnibždomis tariant mano sesers vardą. Tada ištiesusi ranką ji 14
Gimę šešėliuose
mane apglėbdavo ir priglausdavo. Šitaip sužinodavau, kad mane myli. Tomis akimirkomis, kai gulėdavome tarsi vienas kūnas ant tų pačių pagalvių, ant kurių dieną sėdėjome, nesitverdavau noru pasišnekėti. Jausdavau galvoje besispiečiančius žodžius ir laukdavau, kada jie pasipils man iš burnos. Norėjau sužinoti viską apie tėvą, brolius, apie Miną. Troškau juos pažinti, norėjau, kad jie atgimtų mamos žodžiuose. Bet ji tik sušnabždėdavo mano sesers vardą, o aš kaip tikras bailys tylėdavau, nes bijojau, kad man pravėrus burną kerai išsisklaidys ir mama atšlis nuo manęs. Išaušus rytui mama jau būdavo nuo manęs pasitraukusi, atsikėlusi ir besidedanti burką. Išeidama iš namų pakeltu balsu išpyškindavo paliepimų sąrašą, kuris visuomet prasidėdavo „nueik į mokyklą“ ir baigdavosi „laikykis atstu nuo Džahido“. Apskritai tai buvo įsakymai, kuriuos stengiausi vykdyti iš pagarbos savo mamai – čia, Afganistane, mūsų motinos vertesnės už visą auksą, paslėptą prezidento rūmų rūsyje, – bet man nebuvo lengva. Ir nors žinojau, kad už nepaklusnumą mama manęs nemuš, – priešingai negu Džahido tėvas, kuris, rodos, tvirtai tikėjo, kad Alachas davė jam teisę trankyti man per veidą kiekvieną mielą dieną, kai tik danguje patekėdavo saulė, – buvau tikras, kad pamatysiu jos akyse tą žvilgsnį – nusivylimo kupiną žvilgsnį, kuriuo, kaip įtariau, ji lydėjo mane nuo tos dienos, kai išropojau iš šešėlio. Aš tik berniukas, bet supratau, kad mūsų gyvenimas sunkus. Aišku, visada taip gyvenau ir pažinti kitokio gyvenimo neteko. Bet mama su tais savo prisiminimais apie tamsiai raudonas pagalvėles ir geltonas rožes buvo įkaitė praeities, apie kurią ne kažin ką žinojau, todėl dažniausiai leidau dienas už jos kalėjimo sienų, tik kartkartėmis užeidamas į vidų. Šitaip gyvenome jau seniai, nuo tų laikų, 15
andreA Busfield
kuriuos galiu aiškiai prisiminti, bet man patinka galvoti apie tai, jog kadaise mama buvo laiminga; kad jiedu su tėvu juokėsi sėdėdami prie švaraus Kaghos ežero, žalios jos akys (akys, kokias paveldėjau ir aš) spindėjo meile ir šypsojosi, o dailios, švelnios ir baltos rankos žaidė su aukso spalvos šydo krašteliu. Kadaise mano mama buvo tikra gražuolė – štai ką papasakojo man teta, netikėtai ištikta plepumo priepuolio. Bet paskui užslinko šešėlis, ir nors ji niekada taip nesakė, nujaučiau, kad dėl to mama kaltino mane. Aš jai priminiau praeitį, atvijusią ją į bežiedį pragarą – jos sesers namus, ir, kiek galėjau susigaudyti, mama sesers nekentė labiau ir už patį Talibaną. – Ji tiesiog pavydi! – kartą sušuko ji taip garsiai, kad išgirstų gretimame kambaryje buvusi mano teta. – Visada pavydėjo – pavydėjo man patrauklumo, pavydėjo, kad ištekėjau už mokyto vyro, pavydėjo kadaise laimingo mudviejų gyvenimo... ir man jau seniai įgriso už tai atsiprašinėti. Jeigu Alachas davė jai pertrūkusio arbūzo veidą ir prie jo derantį kūną, aš dėl to nekalta! – Jos moterys, tokia jų prigimtis, – vieną popietę, kai vėl pasprukome nuo namuose sklidusių riksmų bei svaidomų kaltinimų ir nusigavome į miesto centrą vogti iš užsieniečių, pasakė Džahidas. – Laimingiausios jos pešdamosi. Paaugsi – suprasi daugiau. Moterys sudėtingos, bent jau taip sako mano tėvas. Ir Džahidas tikriausiai buvo teisus. Bet ką tik įsiplieskęs ginčas kilo greičiau dėl pinigų, o ne dėl to, kad jos abi buvo moterys. Teta norėjo, kad mokėtume nuomą, tik kad mes vos vos sukrapštydavome drabužiams ant savo nugarų ir pilvuose esančiam maistui. Išskyrus kelis varganus afus, kuriuos mama uždirbdavo tvarkydama namus, ir gatvėje pelnytus mano dolerius, daugiau nieko neturėjome. 16
Gimę šešėliuose
– Jeigu atiduotum motinai truputį daugiau savo uždirbtų dolerių, gal ant mano mamos ji taip labai nepyktų? – pasiūliau aš, ir tai, matyt, buvo tikrai netikęs pasiūlymas, nes Džahidas kumščiu skaudžiai tvojo man per galvą. – Klausyk, mažas išpera, kai neturėjote kur galvų priglausti, mano motina priėmė jus pas save. Atsigrūdote į mūsų namus prašydami išmaldos kaip kokie kirmėliai klajokliai, privertėte mus užleisti savo kambarį ir prikimšti maisto jūsų tuščius sumautus pilvus. Kaip manai, kaip jautėmės? Jei nebūtume geri musulmonai, tavo motina siūlytų tavo šiknaskylę kiekvienam pro šalį einančiam prakeiktam pederastui. Beje, tikrai nori padėti? Eik ir siūlyk visiems savo suknistą subinę! Tokiam gražuoliukui turėtų pavykti patenkinti moteris ir pakankamai užsidirbti. – Tikrai? – piktai atšoviau. – O gal jos sumokėtų nė kiek ne mažiau, kad tik nematytų tavo snukio, panašaus į asilo subinę?! Po šių žodžių sprukau šalin, palikęs pusbrolį įsiutusį, velkantį savo sustirusią koją, visa gerkle laidantį į mano pusę keiksmus, minintį kupranugarius ir gaidžius. Tą dieną bėgau nuo Džahido tol, kol primušiau kojas. Kino parką pasiekiau vos ne vos gaudydamas kvapą ir susigriebiau, kad verkiu – dėl savo mamos ir dėl pusbrolio. Pasielgiau žiauriai. Ir tai žinojau. Supratau, kodėl jis taupo pinigus ir kodėl pakasa juos po siena, kai, jo manymu, niekas nemato. Jis norėjo žmonos. „Vieną gražią dieną vesiu pačią gražiausią Afganistano moterį, – vis girdavosi. – Palauk. Pamatysi.“ Štai kam Džahidui reikėjo pinigų. Mat turint tokį veidą, jam tektų pasiūlyti velniškai didelį kraitį, kad išpildytų savo svajonę. Jis net negalėjo pasikliauti savo asmenybės žavesiu ir juo užkariauti moters širdies. Jo kalba buvo šlykščiausia iš visų, kurias man teko girdėti, 17
andreA Busfield
šlykštesnė net už Nacionalinės policijos pareigūnų, keliančių sumaištį žiedinėse miesto sankryžose, garsiai besikeikiančių ir reikalaujančių kyšių net iš luošų elgetų. Tiesą sakant, vienintelis kitas kelias, galėjęs Džahidui tapti išsigelbėjimu, buvo mokykla, atskleidusi neįtikėtinus jo gabumus. Į mokslus jis puolė taip, kaip gali pulti tik draugų neturintis berniukas. Bet paskui kasdien patiriamos kančios ir smurtas atbaidė Džahidą nuo mokyklos ir jis palengva užsiaugino storą kiautą. Jei esi neturtingas, gyvenimas mano šalyje gali būti tikrai sunkus, bet jis dar sunkesnis, jeigu esi neturtingas ir negražus. Ir dabar Džahidas buvo tarsi akmuo; tarsi akmuo, žinantis, kad niekada neras moters, kuri savo noru sutiks už jo tekėti, bet kurios tėvas už tinkamą kainą galėtų sutikti atiduoti ją į žmonas. – Nagi, Favadai, eime į Viščiukų gatvę. Pro ašaras pamačiau priešais mane stovinčią Džamilą, kurios kūną saulė apšvietė taip, jog atrodė, kad nuo jos sklinda angeliška šviesa. Ji buvo nedidukė kaip aš. Ir graži. Džamila padavė man ranką, aš atsikėliau nuo žemės ir po akimirkos jau stovėjau šalia, šluostydamasis veidą savo drabužio rankovėmis. – Džahidas, – užuot ką nors paaiškinęs tepratariau. Džamila tylomis linktelėjo. Ji nebuvo šneki, bet spėjau, kad liežuvis dar atsiriš, – žinoma, jei kalbėdamas apie moterų įpročius Džahidas neklydo. Viščiukų gatvėje Džamila buvo pagrindinė mano konkurentė. Ji švarindavo užsieniečius vyrus, suskydusius nuo jos didelių rudų akių žvilgsnio, o aš tvarkydavausi su moterimis, susižavėjusiomis didelėmis ir žaliomis mano akimis. Mudu buvome gera komanda, kurios uždarbis labai priklausė nuo to, kas eidavo pro šalį, tad jei atsitikdavo taip, jog abu dirbdavome tą pačią dieną, pinigus dalydavomės. 18
Gimę šešėliuose
Tačiau pelningiausi būdavo penktadieniai. Šios dienos būdavo laisvos, nereikėdavo eiti nei į mokyklą, nei į darbą, atvažiavę užsieniečiai išlipdavo iš savo „Land Cruiser“ visureigių ir patraukdavo į turistams skirtą Kabulo kvartalą ieškoti „karo nusiaubto“ Afganistano suvenyrų: iš lazurito pagamintų dėžučių papuošalams, iš Pakistano importuotų sidabro dirbinių, šaunamųjų ginklų ir peilių, matyt, užsilikusių dar iš anglų-afganų karo laikų, pakulų, patu, antklodžių, kilimų, ant sienų kabinamų dekoracijų, ryškiaspalvių skarų ir melsvų burkų. Žinoma, jei nebūtų tingėję dvidešimt minučių paeiti per banguojančią rytietiško Kabulo turgaus upę, tų pačių prekių būtų radę už pusę kainos, bet leistis į tokią kelionę užsieniečiai buvo arba per bailūs, arba per tingūs – ir per daug turtingi, kad suktų sau galvą dėl kelių papildomų dolerių, daugumą mūsų šeimų maitindavusių visą savaitę. Taigi, Džahido žodžiais tariant, užsieniečių tingumas padėjo mūsų verslui klestėti, o Viščiukų gatvė buvo jų Meka. Kartu su šalį padedančių atstatyti misijų darbuotojais kartais pamatydavome ir baltaveidžių kareivių, palinkusių virš sidabro dirbinius pardavinėjančių parduotuvių prekystalių, ieškančių žiedų ir apyrankių žmonoms, kurias paliko savo šalyse. Daugiausia tai būdavo augaloti vyrai su dideliais ginklais, metalinėmis liemenėmis ir dirželiais suveržtais dubens formos šalmais ant galvų. Jie ateidavo grupelėmis po keturis ar penkis ir, kol kiti pirkdavo daiktus, vienas visuomet gatvėje eidavo sargybą dairydamasis savižudžių sprogdintojų. „Amerika gera!“ – šūktelėdavome mes – šitaip gudraudami visuomet pelnydavome keletą dolerių. Kai tik pinigai atsidurdavo mūsų rankose, nieko nelaukę pasitraukdavome ir žingsniuodavome gatve tolyn, – dėl viso pikto, jei kartais kur nors netoliese tikrai būtų sprogdintojų savižudžių. 19
andreA Busfield
Tačiau daugumai kitų užsieniečių Amerika nebuvo tokia įdomi, tad, norėdami gauti iš jų dolerių, griebdavomės įvairių taktinių gudrybių: sekdami paskui juos, besiskinančius kelią nuo vienos parduotuvės prie kitos, šūkaudavome visas angliškas frazes, kokias tik įstengdavome prisiminti. „Sveiki, pone! Sveika, ponia! Kaip sekasi? Aš jūsų asmens sargybinis! Ne, eikite štai čia, aš surasiu jums gerą kainą.“ Tuomet paimdavome juos už rankos ir tempdavome į parduotuvę, su kurios savininku būdavome sutarę dėl kelių afų komisinių. Beveik visi mes būdavome sudarę sandėrius ir gaudavome pajamų iš keturių ar daugiau parduotuvių savininkų, bet tik jei priviliodavome klientų. Taigi, jeigu užsieniečiai nepasiduodavo mūsų įkalbinėjimams, sekdavome paskui juos į parduotuves, nepatenkinti šūkčiodavome, purtydavome galvas reikšdami apsimestinį susirūpinimą, bet apdairiai laikydavomės atokiau, kad mūsų nepamatytų tų parduotuvių savininkai. „Ne, ponia, jis vagis, labai bloga kaina. Ateikite, parodysiu jums gerą kainą.“ Tuomet nuvesdavome juos į parduotuves, kurios mums mokėjo, ir paslapčia pasakydavome jų savininkams konkurentų prašytą sumą, kad jie galėtų pradėti savo derybas nuo mažesnės, bet vis dar pelno duodančios kainos. O kol užsieniečiai nusiderėdavo kelis dolerius, susirinkdavo senės, kurios irgi dirbo gatvėje, bet nemokėjo angliškai, – jos stoviniuodavo parduotuvių tarpduriuose, kad galėtų ištiesti purvinas rankas, stvarstyti už alkūnių ir paverkti į savo burkas. Visos jos priklausė vienai šeimai, bet juk užsieniečiai šito nežinojo, ir kai viena po kitos apsipylusios ašaromis imdavo maldauti pinigų mirties patale gulinčiam kūdikiui, paprastai būdavo pasiekiamas lūžio taškas, vakariečiai negalėdavo ilgiau tverti, stengdamiesi išvengti mūsų žvilgsnių vėl įlipdavo į savo automobilius, o greičio pedalą primygę vairuotojai išveždavo juos toliau 20