Virselis Ir taip viskas prasidėjo. Mes paplepėjome kiek ilgiau apie tai, kad ji gyvena čia keletą mėnesių ir ilgai vaikštinėja paplūdimiu. Ji pasakė, kad rytoj galbūt vėl eis šiuo keliu. O aš atsakiau, kad tikriausiai taip pat būsiu čia. Kai stebėjau ją nueinančią, įsivaizdavau besijuokiančią iš manęs dėl tų Chanel saulės akinių, kainuojančių 400 dolerių. – Beje, – staiga atsisukusi pridūrė ji, – yra toks filmas „Humoreska“. Su Džoana Krouford. Turėtum jį pamatyti. Tą vakarą aš išsinuomojau pasižiūrėti „Humoreską“. Filmas baigėsi scena, kai nuostabi herojė brenda į jūrą ir nusiskandina. O trečiadienį Tes sugrįžo. Ji atrodė kur kas seksualiau su tuo juodu vienos dalies kostiumėliu bei šiaudine skrybėle ir nebebuvo tokia liūdna. Mes paplaukiojome. Aš pasisiūliau pamokyti ją, kaip plaukti banglente. Ji valandėlei sutiko. O kai ją paleidau, užšoko ant puikios bangos ir nuplaukė jos ketera kaip tikra profesionalė. Tes juokėsi iš manęs, stovinčio ant kranto. – Aš iš Australijos, kvailiuk! Mes taip pat turime savo Palm Bičą, iškart už Veil Bičo, į šiaurę nuo Sidnėjaus. Sutarėme susitikti pietų po dviejų dienų Brazilian Court, ten, kur ji buvo apsistojusi, vienoje iš madingiausių vietelių mieste, už kelių kvartalų nuo Vorto aveniu. Tos dvi dienos man truko kaip amžinybė. Kiekvieną kartą, kai suskambėdavo mano telefonas, pamanydavau, kad ji atšauks susitikimą. Tačiau ji to nepadarė. Mes susitikome Café Boulud, kur turi užsisakyti staliuką prieš mėnesį, nebent esi Rodas Stiuartas ar koks kitas žymus asmuo. Jaudinausi tarsi vaikas, atėjęs į savo pirmąjį pasimatymą. Tes jau sėdėjo prie staliuko apsirengusi seksualia suknele atvirais pečiais. Negalėjau nuo jos atitraukti akių. Mes netgi nesulaukėme deserto.
3 skyrius
– Manau, ši popietė buvo viena iš dešimties geriausių mano gyvenime. Aš sunėriau rankas už galvos ir žaisdamas pakutenau Tes kojos pirštais. Mes abu gulėjome išsitiesę karališko dydžio lovoje jos viešbučio kambaryje. – Tai tu buvai gelbėtojas Midtaun Biče, – kalbėjo ji, – kol tapai išlaikomu meilužiu. O ką gelbėtojas veikia Palm Biče? Išsišiepiau, nes Tes akivaizdžiai mane erzino. – Geras gelbėtojas yra tikras vandens žmogus, – pasakiau mirktelėjęs akį. – Mes stebime vandenį, ar jis lygus, banguotas? Ar ten yra rifų? Vienodas blizgesys įspėja apie potvynio bangas. Mes perspėjame apsnūdusį šilumos mėgėją, kad apsiverstų ir kepintų kitą pusę; apšlakstome retkarčiais pasitaikantį ištižėlį šlakeliu acto. Ir panašiai. – Tačiau dabar esi išlaikomas meilužis? – šyptelėjo ji.
16
james patterson
– Gal ir galėčiau tokiu tapti, – atsakiau. Ji pasisuko. Jos akys blykčiojo su nuoširdžiu susidomėjimu. – Pameni kalbėjau apie besikeičiantį tavo likimą, Nedai. Na, gerai, galbūt ir aš taip pradedu jaustis. Negalėjau patikėti, kad tokia kaip Tes Makolif iš tikrųjų man taip kalba. Viskas joje buvo pirmos klasės, rafinuota. Turiu galvoje, nebuvau jau toks kaimo Jurgis ir žinojau, jei dirbčiau televizijoje, būčiau vienas iš gražiausių vyrų. Bet laikydamas ją glėbyje niekaip nenustojau stebėtis, kas jos gyvenime vertė ją taip liūdėti! Kas gi slypėjo jos akyse tą pirmą dieną paplūdimyje? Mano akys lėtai nuklydo prie senovinio laikrodžio ant sudedamo rašomojo stalo priešais lovą. – O Dieve, Tes! Jau buvo beveik penkios. Pralėkė visa popietė. – Žinau, gailėsiuosi šių žodžių... tačiau man reikia eiti. Pamačiau tą liūdną žvilgsnį, užtemdantį jos veidą kaip anądien. Tada ji atsiduso: – Ir man. – Klausyk, Tes! – tariau, kišdamas koją į džinsus. – Aš nežinojau, kad tai atsitiks šiandien, bet turiu kai ką nuveikti. Galbūt negalėsiu tavęs pamatyti keletą dienų, bet kai pasimatysime, viskas bus kitaip. – Kitaip? Kaip kitaip? – Man kitaip. Pirmiausia, man nereikės saugoti žmonių nuo pavojų paplūdimyje. – Man patinka, kad tu saugai žmones nuo pavojų paplūdimyje, – nusišypsojo Tes. – Turiu galvoje tai, kad būsiu laisvas ir darysiu viską, ko tik tu norėsi. – Ėmiau sagstytis savo marškinius dairydamasis aplinkui batų. – Galėsime išvažiuoti kur nors į salas, ar gerai skamba?
gelbėtojas
17
– Žinoma, skamba gerai, – kiek neryžtingai nusišypsojo Tes. Ilgai ją bučiavau, tarsi sakydamas: Ačiū tau už nuostabią popietę. Prireikė visų pastangų, kad iš ten išeičiau, tačiau manęs laukė žmonės. – Atsimink, ką tau sakiau. Nejudėk, netgi nemirksėk! Būtent tokią noriu tave prisiminti. – Ką ketini daryti, Nedai Keli? Apiplėšti banką? Sustojau prie durų ir ilgai į ją žvelgiau. Tiesą sakant, tikėjausi, kad ji paklaus kažką panašaus. – Nežinau, – numykiau vyptelėjęs. – Bet žmogus turi daryti tai, ką turi daryti.
4 skyrius
Ne banką, galvojau įšokęs į savo seną „Bonneville“ automobilį su pakeliamu stogu ir pasukau tiltu, kabančiu aukštai debesyse, į Vest Palmą. Tačiau Tes buvo arti tiesos. Negalima praleisti vienintelės progos, kuri turi pakeisti mano gyvenimą. Kaip jau sakiau, esu iš Broktono, iš nuostabiųjų Marvino Haglerio ir Rokio Marčiano namų. Tai ketvirtasis administracinis rajonas, Perkinso aveniu anapus kelių. Ten yra rajonų. Bet kuris iš Broktono su tuo sutiks. O toliau yra Krūmynai. Kai aš augau, žmonės sakydavo, kad Broktone yra juodžių, italų, airių kvartalai, švedų ir lenkų kvartalai, ir dar vienas „kvartalas“, į kurį niekas nenori kišti nosies – tai vargingi rajonai su daugybe griūvančių namų, bažnyčių, uždarytų gamyklų griuvėsiais. Tačiau Krūmynų rajonas buvo pats kiečiausias. Susibūrę į gaujas įsiveldavome į muštynes kiekvieną dieną.
gelbėtojas
19
Jei kam nors lūždavo kaulai, tik tada vadindavome tai tikra kova. Žinojau, kad pusei vaikų tai baigdavosi pataisos mokyklose ar nepilnamečių nusikaltėlių kolonijos programomis po pamokų. Geresnieji baigdavo keletą kursų jaunimo koledže arba reguliariai metus važinėdavo dirbti į šiaurės rytus, prieš pradėdami dirbti savo tėvų restoranuose, arba išvažiuodavo dirbti į miestą. Policininkus ir ugniagesius, štai ką, rodos, kartu su kovotojais augino Broktonas. Na, taip, ir sukčius. Jie nebuvo blogi žmonės: mokėjo už savo namus, tuokdavosi ir kartu su šeimomis vykdavo švęsti gimimo dienų bei kaip visi kiti priimdavo komuniją. Jie turėjo barus ir būrėsi į Rotary klubus, sekmadieniais kepdavo mėsą ant grotelių ir pragariškai šaukdavo palaikydami Sox ar Pats. Be to, lažindavosi iš pinigų arba paslėpdavo keletą vogtų automobilių. O retkarčiais suknežindavo kokiam vargšui mulkiui galvą. Mano tėvas kaip tik ir buvo toks vyrukas, daugiau laiko praleidęs Sauze, Širlio kalėjime, nei prie mūsų apvalaus pietų stalo. Kiekvieną sekmadienį mes užsirišdavome kaklaraiščius, grūsdavomės į „Dodge“ ir keliaudavome, kad pamatytumėme jį apsirengusį oranžiniu kalinio kostiumu. Pažinojau šimtą tokių vyrukų. Ir vis dar pažįstu. Tai mane suvedė su Mikiu, Bobiu, Barniu ir Dy. Pažinojau juos taip seniai, kiek tik galiu prisiminti. Mes gyvenome vieni nuo kitų ne toliau nei už keturių kvartalų tarp Leideno, Edsono ir Snelo. Vieni apie kitus žinojome viską. Mikis buvo mano pusbrolis, dėdės Čarlio sūnus. Jis buvo sudėtas kaip vielos pakaba, banguotais rausvais plaukais, bet kiečiausias kalės vaikas, koks kada nors buvo kilęs iš Broktono. Mikis buvo vyresnis už mane šešiomis savaitėmis, bet atrodė tarsi šešeriais metais. Jis buvo įvėlęs
20
james patterson
mane į bėdą tiek daug kartų, jog negaliu net suskaičiuoti, bet traukdavo dar dažniau. Bobis buvo ne mano, bet Mikio pusbrolis. Nuo tada, kai mano tikrasis vyresnėlis brolis mirė, – buvo nušautas, – jis man kaip vyresnysis brolis. Dy buvo Bobio žmona. Jie gyveno kartu taip seniai, kad niekas neprisiminė nuo kada. Barnis – juokingiausias mano kada nors sutiktas žmogus. Vidurinėje mokykloje jis visą laiką buvo mano apgynėjas. Kiekvienais metais mes praleisdavome vasaras dirbdami Vynuogyne: prižiūrėdavome barą, aptarnaudavome staliukus, kartais nuveikdavome vieną kitą „darbelį“, kad apmokėtume sąskaitas. Žiemą sugrįždavome čia. Statydavome automobilius prie klubų, būdavome įgulos nariai turistų laivuose, dirbdavome pasiuntiniais, prisidėdavome prie viešojo maitinimo būrių. Galbūt kas nors, gyvenęs visuotinai įprastą gyvenimą, pasakytų, kad buvome blogiukai. Tačiau jis klystų. Kaip sako žmonės, negali pasirinkti savo šeimos, bet gali pasirinkti tuos, kuriuos myli. O jie man buvo tikresnė šeima nei manoji. Tai įrodė šimtus kartų. Yra du iš Broktono kilusių žmonių tipai. Vieni stengiasi susitaupyti, kiekvieną savaitę atidėdami skatikus. Bet ko vyriausybė nepaima, paims bažnyčia. Kiti – tie, kurie vis stebi, budriai laukdami tos didžiosios progos. Retkarčiais tokia iš tiesų pasitaiko. Tokia, kurios tu negali praleisti ar dėl kurios pagaliau pajėgtum išsivaduoti iš Broktono gyvenimo. Štai kur aš išvykau, palikęs Tes apartamentus Brazilian Court. Mano pusbrolis Mikis sulaukė tokios progos. Puiki proga.