M i n e ko I wa s a k i
Geišos gyvenimas su Rande BRown
G
2
e i š a
Galiu tiksliai pasakyti, kada gyvenimas pradėjo keistis. Man ką tik suėjo treji. Buvo šalta žiemos popietė. Pas tėvus atėjo viešnia. Labai sena moteris. Aš drovėdavausi svetimų žmonių, todėl, vos tik moteris peržengė slenkstį, pasislėpiau sandėliuke. Tūnojau patamsyje ir klausiausi jų pokalbio. Moteris keistai traukė dėmesį. Žavėjausi klausydamasi jos šnekos. Viešnia buvo ponia Oima, Ivasakių okijos Gion Kobuje savininkė, ir atėjo pasiteirauti, ar mano sesuo Tomiko nenorėtų tapti geiko. Tomiko lankėsi Ivasakių okijoje kelis kartus, ir ponia Oima įvertino jos galimybes. Tomiko buvo subtiliausia ir rafinuočiausia iš visų mano seserų. Ji labai mėgo kimono, tradicinę muziką, puikią keramiką ir nuolat klausinėdavo tėvų apie tuos dalykus. Jai buvo keturiolika. Ne viską supratau, apie ką jos kalbėjosi, bet buvo aišku, kad ponia siūlo Tomiko darbą. Nežinojau, kad tuo metu Ivasakių geišų namai buvo įpuolę į gilią finansinę duobę. Tik mačiau, kad tėvai elgiasi su 21
viešnia pagarbiai, o nuo jos sklindantis valdingumas man buvo niekuomet neregėtas. Jaučiau, kad tėvai su ja skaitosi. Jos balso paviliota truputį pravėriau sandėliuko duris, kad galėčiau dirstelėti į kalbėtoją. Ponia pastebėjo veriamas duris ir paklausė: – Čije-san, kas ten sandėliuke? Mama nusijuokė ir atsakė: – Mano jauniausioji duktė Masako. Išgirdusi savo vardą, išėjau į kambarį. Ponia akimirką žiūrėjo į mane. Kūnas išliko ramus, bet akys išsiplėtė. – Dieve mano! – šūktelėjo ji. – Kokie juodi plaukai ir juodos akys! O lūpos tokios raudonos! Koks nepaprastas vaikas! Tėvas mus supažindino. Nenuleisdama nuo manęs akių, viešnia kreipėsi į tėvą: – Žinote, pone Tanaka, aš ieškau atotorės, ir ieškau jau seniai. Kažkodėl jaučiu, kad ją radau. Neįsivaizdavau, apie ką ji kalba. Nežinojau, kas yra atotorė ir kam jai jos reikia. Bet jaučiau, kaip pasikeitė jos kūno energija. Sako, kad tas, kurio akys įžvalgios, kito žmogaus būdą mato kiaurai, kad ir kokio amžiaus tas žmogus būtų. – Kalbu rimtai, – sakė ji. – Masako nuostabi mergytė. Seniai dirbu šiame versle, todėl galiu pasakyti, kad ji tikras lobis. Apsvarstykite galimybę ir ją atiduoti į Ivasakių okiją. Tikrai. Ten jos lauktų puiki ateitis. Suprantu, ji dar visai vaikas, bet pagalvokite, ar nevertėtų leisti jai pradėti mokytis ir ruoštis tam darbui? Mokymasis Gion Kobuje yra uždara sistema. Viskas organizuota taip, kad tik okijoje gyvenančios mergaitės gali mokytis reikalingų dalykų joms paskirtose Gion Kobaus mokyklose, nes tvarkaraštis tiesiog varginantis. Neįmanoma tapti geiko gyvenant kitur. Toks netikėtas posūkis suglumino tėvą ir jis atsakė ne iš karto. Galiausiai tarė: 22
G
– Mes aptarsime jūsų pasiūlymą dėl Tomiko kartu su ja ir paraginsime ją priimti jį, nors galutinis sprendimas priklausys jai. Mes jums pranešime iš karto, kai tik ji apsispręs. Bet dėl Masako, atleiskit, nenoriu net galvoti. Nenoriu atiduoti ir kitos savo dukters. Jeigu Tomiko sutiks išeiti į Ivasakių okiją, jis jau bus atidavęs keturias iš septynių dukterų. Leiskite paaiškinti jums, ką reiškia „atidavęs“. Kai mergaitė palieka namus ir išeina į okiją, ji ten gyvena kaip internate. Ji gali pareiti namo aplankyti tėvų, kai lieka laiko nuo pamokų, ir tėvai gali laisvai ją lankyti. Toks yra įprastas scenarijus. Bet jeigu mergaitė pasirenkama okijos veiklos ir pavardės tęsėja, namų savininkė ją įsivaikina ir ji tampa teisėta paveldėtoja. Mergaitė gauna okijos pavardę ir visam laikui palieka savo tikrąją šeimą. Ponia Oima buvo aštuoniasdešimties metų ir labai nerimavo iki šiol nesuradusi tinkamos namų perėmėjos. Nė viena iš jos vadovaujamų moterų tam netiko, o neradusi perėmėjos ji negalėjo mirti. Ivasakių okijai priklausė milijonų dolerių vertės turtas (pastatai, kimono, neįkainojami meno kūriniai ir papuošalai), jų personalą sudarė daugiau negu dvidešimt žmonių. Ponia Oima buvo atsakinga už verslo sėkmę. Jai reikėjo paveldėtojos, kad ateitis būtų užtikrinta. Tais metais ponia Oima lankėsi pas mus ne kartą dėl Tomiko mokslo. Bet kartu ji kovojo dėl manęs. Tėvai niekada neaptarinėjo šio klausimo man girdint, bet aš įsivaizduoju, kad jie viską paaiškino Tomiko. Prieš daugelį metų jie patikėjo poniai Oimai mano vyriausiąją seserį Jaeko. Ponia Oima buvo paskyrusi Jaeko savo atotore ir išmokė ją geiko amato. Bet Jaeko išėjo iš Gion Kobaus neįvykdžiusi savo įsipareigojimų poniai Oimai. Tėvai dėl to jautė didžiulę gėdą. Jie tikėjosi, kad Tomiko tarnyba atlygins už negražų Jaeko elgesį. Tačiau Tomiko neturėjo jokių galimybių tapti kita atotore. Ji jau sulaukė keturiolikos ir buvo tam per didelė. Geriausia, kai atotorė auklėjama nuo mažens.
e i š a
23
Niekas man nesakė, kad sesuo išvyksta. Tėvai tikriausiai manė, jog aš per maža, kad suprasčiau, kas darosi, todėl nieko man neaiškino. Žinojau tik tiek, kad Tomiko vieną dieną baigė pagrindinę mokyklą, kitą dieną išvyko pavasario atostogų ir namo nebegrįžo. (Dabartiniai įstatymai liepia mergaitėms užbaigti pagrindinę mokyklą ir tik tada jos gali eiti mokytis į geiko rengimo mokyklas.) Apgailestavau, kad jos nebėra. Ji buvo mano mylimiausia sesuo. Ji man atrodė protingesnė ir gabesnė už kitus vaikus. Tomiko išvykimas neturėjo įtakos ponios Oimos vizitams. Ji norėjo gauti ir mane. Nepaisydama tėvo protestų, ji primygtinai laikėsi savo. Ji vis ateidavo pas mus į svečius ir kiekvieną kartą prašydavo manęs. Tai tęsėsi ištisus mėnesius. Ir ištisus mėnesius tėvas griežtai, bet mandagiai atsisakinėjo. Ponia Oima pasitelkė visus argumentus, kad įtikintų jį, sakė, jog manęs pas ją laukia puiki karjera, tad jie neturėtų daryti man kliūčių. Ji maldavo tėvo dar kartą pagalvoti. Pamenu, kaip ji jam sakė: – Ivasakių okija yra geriausia Giono kvartale. Mes suteiksime Masako tokias galimybes, kokių ji niekur kitur negaus. Pagaliau ponios Oimos atkaklumas po truputį įveikė tėvo užsispyrimą. Jaučiau, kaip keičiasi jo požiūris. Vieną dieną jaukiai sėdėjau tėvui ant kelių, o jiedu kalbėjosi. Ji vėl prabilo apie tą patį. Tėvas nusijuokė. – Gerai, gerai, ponia Ivasaki, dabar dar per anksti, bet pažadu, kad vieną dieną nusivesiu ją jūsų aplankyti. Ką gali žinoti? Spręs ji pati, bet gal jai ten patiks. Manau, kad jis pažadėjo jai tik norėdamas padaryti galą jos varginančiam įkyrumui. Nusprendžiau, kad ponia Oima jau turėtų eiti namo. Žinojau, kad prieš išeidami žmonės užsuka į tualetą. Atsigręžiau į viešnią ir pasakiau: – Sisiuko. 24
G
Ji pamanė, kad tai aš prašausi, o ne raginu ją, ir mandagiai
e
paklausė, gal norėčiau, kad ji nuvestų mane į tualetą. Linktelėjau, nulipau tėvui nuo kelių ir paėmiau ją už rankos. Kai nuėjome, pasakiau „čia“ ir pardrožiau atgal į svetainę. Po kelių akimirkų ponia Oima sugrįžo. – Ačiū, kad taip manimi pasirūpinai, – padėkojo ji.
i š a
– Eik namo, – atsakiau aš. – Taip, man jau laikas. Pone Tanaka, aš išeinu. Manau, kad šiandien padarėme nemažą pažangą. Tai pasakiusi, ji išėjo. Neilgai gyvenau po gimtųjų namų stogu, bet ir per tą trumpą laiką tėvai mane išmokė tiek, kad jų pamokymai pravertė man visą likusį gyvenimą. Ypač tėvo pamokymai. Jis padarė viską, kad įdiegtų man savarankiškumą ir atsakomybės supratimą. Bet svarbiausia, jis įdiegė man gilų savigarbos jausmą. Tėvas kartodavo du mėgstamus posakius. Vienas iš jų – apie samurajus. Tai tarsi patarlė, kuri sako, kad samurajus privalo kelti sau aukštesnius reikalavimus negu paprastas vyras. Jeigu jis neturi ko valgyti, jis apsimeta, kad turi visko, – taigi samurajus visada lieka išdidus. Bet tėvas norėjo pasakyti ir tai, kad samurajus bėdoje neparodo silpnumo. Kitas tėvo posakis buvo „hokori o mocu“. Lik išdidus. Būk orus, kad ir kas nutiktų. Jis kartodavo tuos aforizmus taip dažnai ir taip įsitikinęs, kad aš juos išmokau kaip maldą. Visi sakydavo, kad esu keista mergytė. Tėvai pasakojo, kad aš beveik neverkdavau, net kūdikystėje. Jie buvo sunerimę, kad aš prastai girdžiu, kad kažkas negerai mano balsui arba kad esu atsilikusi. Kartais tėvas pridėdavo burną man prie ausies ir garsiai ką nors pasakydavo arba tyčia žadindavo mane iš miego. Aš išsigąsdavau, bet neverkdavau. Man augant jie įsitikino, kad esu sveika, tik neįprastai tyli. Man patiko svajoti. Prisimenu, kaip norėjau žinoti visų gė25
Man šešeri
G
lių, paukščių, kalnų ir upių vardus. Jeigu paklausčiau, gal
e
jie patys pasakytų man savo vardus? Nenorėjau, kad svetimi žmonės sakydami viską sugadintų. Tikėjau, kad jeigu ilgai žiūrėsiu į kokį nors daiktą, tai tas daiktas pradės su manimi kalbėtis. Tikiu tuo iki šiol. Kartą mudvi su mama žiūrėjome į baltas ir rausvas kos-
i š a
mėjas, žydinčias kitapus tvenkinio prie mūsų namo. Paklausiau mamos: – Kaip vadinasi ta gėlė? – Kosmėja, – atsakė ji. – Hm, kosmėja. O kaip vadinasi ta mažytė? – Taip pat kosmėja, – atsakė mama. – Ką tu sakai? Kaip dvi skirtingos gėlės gali vadintis vienu vardu? Mama suglumo. – Tų gėlių šeimos vardas – kosmėjos. Iš jų ir ta gėlė. – Bet mūsų namuose gyvena žmonių šeima, ir kiekvienas turi atskirą vardą. Todėl ir kiekvienas žiedas turi turėti savo vardą. Duok jiems visiems vardus, kaip davei mums. Kad visi būtų patenkinti. Mama nuėjo ten, kur dirbo tėtis. – Masako ką tik pasakė keistą dalyką. Ji nori, kad duočiau vardą kiekvienam kosmėjų žiedui. Tėvas tarė man: – Mes nebenorime daugiau vaikų, todėl nebereikės duoti jiems vardų. Pasijutau vieniša nuo minties, kad mes nebenorime daugiau vaikų. Atmintin įstrigo viena graži gegužės popietė. Nuo kalnų rytuose dvelkė švelnus, gaivus vėjelis. Žydėjo vilkdalgiai, buvo visiškai tylu. Mudvi su mama ilsėjomės priekinėje verandoje. Sėdėjau mamai ant kelių ir šildžiausi saulutėje. Mama man pasakė: „Kokia šiandien graži diena!“ Gerai prisimenu, kaip jai atsakiau: „Aš tokia laiminga.“ 27
Tai paskutinis tikrai palaimingas vaikystės prisiminimas. Pakėliau akis. Per tiltelį žingsniavo moteris ir artėjo prie namo. Ji buvo kažkokia neryški, kaip miražas. Visas mamos kūnas įsitempė. Širdis pradėjo greitai plakti, ją išmušė prakaitas. Jos kvapas pasikeitė. Ji pastebimai susitraukė lyg slėpdamasi nuo siaubo. Rankos instinktyviai stipriau mane suspaudė tarsi mėginant apginti. Aš irgi pajutau pavojų. Stebėjau, kaip moteris artėja. Laikas staiga sustojo. Rodėsi, kad moteris sulėtintai eina mūsų link. Tiksliai prisimenu, kuo ji vilkėjo. Tamsiu kimono, o geometriniai obio raštai buvo rusvi, rudi ir juodi. Mane nupurtė šiurpas, aš įbėgau į vidų ir pasislėpiau sandėliuke. Negalėjau patikėti tuo, kas įvyko vėliau. Į kambarį įėjo tėvas, ir ta moteris pradėjo kalbėtis su tėvais neapykantos kupinu balsu. Jie mėgino jai atsakyti, bet ji juos pertraukdavo, ir juo toliau, juo darėsi piktesnė ir agresyvesnė. Kalbėjo vis garsiau. Nedaug supratau iš to, ką ji sakė, bet girdėjau, kad vartojo negražius žodžius ir kalbėjo šiurkščiai. Dar nebuvau girdėjusi žmogaus šitaip kalbant. Ji priminė demoną. Jos burnojimas, atrodė, tęsiasi valandų valandas. Nežinojau, kas ji ir ką jai padarė mano tėvai, kad ji šitaip su jais elgiasi. Pagaliau ji išėjo. Mūsų namus užgulė juodas debesis. Nebuvau mačiusi savo tėvų tokių prislėgtų. Tą dieną per pietus tvyrojo įtampa. Valgio negalėjome nė paragauti. Buvau labai labai išsigandusi. Užsiropščiau mamai ant kelių ir paslėpiau veidą jai po pažasčia. Iš karto po pietų mano broliai ir seserys nuėjo miegoti. Aš kaip visada įsitaisiau šalia mamos, kol tėvai ilsėjosi prie stalo, ir laukiau, kada tėvas pasakys, jog laikas eiti miegoti. Tėvai beveik nesikalbėjo. Darėsi vėlu, bet tėvas nė nekrustelėjo. Galiausiai aš užmigau mamos glėbyje. Kitą rytą atsibudau kartu su šuneliu Koru ant tėvų čiužinio. 28
G
Po kiek laiko baisioji moteris pasirodė vėl. Šį kartą ji atsivedė du berniukus. Paliko juos pas mus ir išėjo. Apie juos žinojau tik tiek, kad jie buvo jos sūnūs. Vyresnysis buvo vardu Mamorus. Jis buvo išdykęs ir man nepatiko. Buvo trejais metais vyresnis už mane, kaip vienas iš mano brolių, ir jiedu susidraugavo. Jaunesniojo vardas buvo Masajukis. Jis buvo tik dešimčia mėnesių vyresnis už mane, malonus berniukas, ir mudu tapom bičiuliai. Berniukų motina ateidavo jų aplankyti maždaug kartą per mėnesį. Ji atnešdavo savo sūnums žaislų ir saldumynų, bet mums neduodavo nieko, nors ir mes buvome vaikai. Prisimindavau tėvo posakį apie samurajus. Negalėjau tos moters pakęsti. Jos žvilgsnis buvo plėšrus ir šaltas. Kai ji ateidavo, aš pasislėpdavau sandėliuke ir rankomis užsispausdavau ausis. Ir neišlįsdavau, kol ji neišeidavo.
e i š a