Gatvė ūžė kaip musių spiečius. Už policininkų užkardos būriavosi fotografai su paruoštais ilganosiais fotoaparatais; iš burnų kilo garas. Ant skrybėlių ir pečių be perstojo krito sniegas; pirštinėti pirštai šluos tė objektyvus. Kartkartėmis fotoaparatai padrikai suspragsėdavo: kad ne taip nuobodu būtų laukti, stebėtojai paveikslavo baltą brezentinę palapinę kelio viduryje, raudonplyčio daugiabučio duris ir viršutinio aukšto balkoną, iš kurio iškrito kūnas. Už glaudžių paparacų gretų stovėjo balti furgonai su milžiniškomis palydovinėmis lėkštėmis ant stogų; kalbėjo žurnalistai, kai kurie už sienio kalbomis, lūkuriavo garso operatoriai su ausinėmis. Tarp įrašų reporteriai trepsėjo kojomis ir šildėsi rankas puodeliais su karšta kava, atsinešta iš sausakimšos kavinės už kelių kvartalų. Operatoriai megz tomis kepurėmis stūmė laiką, filmuodami fotografų nugaras, balkoną, palapinę, slepiančią lavoną, paskui pakeitė padėtį, kad bendruoju pla nu nufilmuotų sumaištį, kilusią ramioje snieguotojo Meiferio gatvėje: eiles jos žvilgių juodų durų, įrėmintas baltais akmeniniais portikais ir juosiamas dekoratyviai apkarpytų krūmų. Namas, pažymėtas 18 numeriu, buvo aptvertas juosta. Prieškambaryje šmėkščiojo policijos pareigūnai, tarp jų – teismo medicinos ekspertai baltais drabužiais. Televizijos apie įvykį sužinojo jau prieš kelias valandas. Abipus ga tvės spietėsi policininkų arčiau neprileidžiami žiopliai: vieni specialiai atėjo paspoksoti, kiti stabtelėjo pakeliui į darbą. Daugelis darė nuo traukas mobiliaisiais. Vienas vaikinas, nežinodamas, kuris tas lemtin gasis balkonas, fotografavo visus iš eilės, nors viduriniame rikiavosi krūmai – trejetas tvarkingai apkarpytų lapuotų rutulių, taip tankiai suaugusių, kad žmogus tarp jų vargiai būtų įsispraudęs. Būrelis mergaičių atnešė gėlių ir buvo nufilmuotas perduodantis jas policininkams: šie nežinojo, kur dėti puokštes, ir drovėdamiesi 11
Robe r t G albraith
krovė ant užpakalinės savo autobusiuko sėdynės, suprasdami, kad kiekvieną jų judesį įamžina kameros. Kiaurą parą transliuojamų žinių kanalų reporteriai be perstojo ko mentavo ir svarstė keletą sužinotų sensacingų naujienų. – ...iš savo prabangaus buto apie antrą valandą nakties. Policijai pranešė namo apsaugininkas... – ...lavonas iki šiol neišvežtas, taigi spėjama... – ...nepranešta, ar kas nors buvo su ja, kai ji iškrito... – ...į pastatą įėjo kelios komandos daryti kratos. Palapinė buvo užlieta vėsios šviesos. Prie kūno, pagaliau susiruošę kiš ti jį į lavonmaišį, tupėjo du vyrai. Iš galvos ant sniego nubėgo truputį kraujo. Veidas buvo suknežintas ir išputęs, viena akis visiškai užtinusi, kitos ruoželis blausiai bolavo pro išbrinkusius vokus. Net vos men kiausiai šviesai blykstelint palaidinukė, išsiuvinėta blizgučiais, suki birkščiuodavo, atrodė, lyg velionė būtų įkvėpusi ar įtempusi raumenis, ruošdamasi pakilti. Ant brezento virš galvos švelniai, it liestų pirštų galiukais, dribsnojo sniegas. – Kur ta velnio greitoji? Kriminalinės policijos inspektorius Rojus Karveris tūžo. Pilvotas vyriškis sūdytos mėsos spalvos veidu, paprastai su prakaito dėmėmis apie pažastis, prieš kelias valandas neteko kantrybės, nedaug jos ir turėjo. Prisistatė čia vos pranešus apie lavoną; kojos taip šalo, kad jų nebejautė, galva svaigo iš alkio. – Atvyks po dviejų minučių, – įžengęs į palapinę su mobiliuoju, prispaustu prie ausies, nelauktai į viršininko klausimą atsakė seržantas Erikas Vordlas. – Ką tik pasirūpinau, kad galėtų privažiuoti. Karveris tik suniurzgė. Jį dar labiau siutino mintis, kad Vordlą džiu gina fotografai. Tuos kelis kartus, kai šie buvo prasiveržę iki palapinės, Vordlas, berniokiškai žavus, su tankiais, banguotais, kaštoniniais ap šerkšnijusiais plaukais, Karverio nuomone, maivėsi kiekvienam. – Bent šie išsiskirstys išvežus lavoną, – tarė Vordlas, tebežiūrėda mas į fotografus. – Nė velnio nesulauksim, kol elgsimės taip, lyg įvyko žmogžudys tė, – atšovė Karveris. Vordlas nutylėjo, nepuolė ginčytis. 12
g eg ut ės šauk sm a s
– Ta kvanka pati iššoko, – vis tiek pratrūko Karveris. – Nieko pas ją nebuvo. Tavo vadinamoji liudytoja buvo prisišniaukusi kokso kaip... – Atvažiuoja, – pasakė Vordlas, ir Karveris bjaurėdamasis išvydo, kaip jis smunka iš palapinės laukti greitosios fotografams prieš nosį. Ši istorija užgožė naujienas apie politiką, karus ir katastrofas, o kiek vieną versiją puošė nepriekaištingai gražus velionės veidas, jos iš raiškingas kaip nulietas kūnas. Per kelias valandas keli šykštūs fak tai kaip virusas išplito tarp milijonų žmonių: viešas ginčas su garsiu meilužiu, vieniša kelionė namo, nugirsti klyksmai ir paskutinis lem tingas krytis... Meilužis skubiai atsigulė į priklausomybės ligų kliniką, bet policija tebesielgė mįslingai. Buvo rasti visi, kas matėsi su ja vakare prieš mirtį; tūkstančiai straipsnių, valandų valandos televizijos naujienų; moteris, kuri prisiekinėjo girdėjusi ginčą prieš pat velionei iškrintant, trum pam irgi išgarsėjo: jos nuotraukos, tiesa, mažesnės, buvo išspausdin tos šalia gražiosios numirėlės atvaizdų. Bet paskui, visiems vos ne balsu aiktelėjus iš nusivylimo, buvo įro dyta, kad liudytoja melavo, tada ir ji atsigulė į priklausomybės ligų kliniką, užtat įžymus įtariamasis iš jos išėjo, lyg klinika būtų namelio pavidalo barometras su vyro ir moters figūrėlėmis, kurios negali sykiu jame tilpti. Taigi vis dėlto savižudybė; valandėlę tvyrojo pribloškiama tyla, paskui istorija įgavo silpną antrąjį kvėpavimą. Žurnalistai rašė, kad mergina buvo netekusi pusiausvyros, nestabilios psichikos, nepakėlu si supermodelio naštos, žvaigžde tapusi dėl nežaboto būdo ir grožio; kad ji trainiojosi tarp pasileidusių piniguočių, ją ir ištvirkinusių; kad iškrikas naujasis gyvenimas sužlugdė ir taip trapią asmenybę. Jos isto rija tapo piktdžiugišku pamokymu, o su Ikaru ją lygino tokia daugybė žurnalistų, kad „Private Eye“ paskyrė šiai temai visą skiltį. Ir pagaliau įkarštis atvėso, net žurnalistai nebeturėjo ko bepridurti, nebent kad jau ir taip per daug pasakyta.
13
Po trijų mėnesių
Pirma dalis Nam in omni adversitate fortunae infelicissimum est genus infortunii, fuisse felicem. Nes ištikus bėdai nelaimingiausias būna tas, kas buvo laimingas. Boecijus. „Apie filosofijos paguodą“
1 Per dvidešimt penkerius gyvenimo metus Robina Elakot patyrė ir dra mų, ir likimo smūgių, bet dar niekada nebuvo pabudusi neabejodama, kad naują dieną prisimins iki mirties. Netrukus po vidunakčio ilgametis meilužis Matju pasipiršo jai po Eroto statula Pikadilio aikštės viduryje. Jai sutikus, apsvaigęs iš palen gvėjimo prisipažino, kad ketino prašyti jos rankos dar tajų restorane, kuriame juodu ką tik vakarieniavo, bet nenumatė, kad greta sėdės nešneki pora ir klausysis jų pokalbio. Todėl jis pasiūlė pasivaikščioti tamsėjančiomis gatvėmis, nors Robina prieštaravo, girdi, abiem rei kės anksti keltis, kol galop jį apėmė įkvėpimas, ir jis nusivedė ją, su glumusią, prie statulos laiptų. Tenai, paleidęs šaltu vėju apdairumą (jam visiškai nebūdinga), jis pasipiršo, priklaupęs šalia trijų valkatų, susispietusių ant laiptų ir besidalijančių, matyt, buteliu metilo spirito. Robinos nuomone, tai buvo nuostabiausias pasipiršimas per visą santuokų istoriją. Jis net turėjo kišenėje žiedą, dabar jį mūvi, safyrą su dviem deimantais, jis puikiai tinka, visą kelią į miesto centrą ste beilijo į savo ranką ant kelių. Juodu su Matju turės ką papasakoti vai kams, juokingą šeimos istoriją, kaip jis viską apgalvojo (jai patiko, kad apgalvojo), iš karto sumanymui nepavykus nesutriko ir ryžosi pirštis nepasirengęs. Jai patiko valkatos, mėnulis ir ant kelio klūpantis Matju, sutrikęs ir susijaudinęs; jai patiko Erotas, purvinas Pikadilis ir juo das taksi, kuriuo juodu važiavo namo į Klapamą. Tiesą sakant, ji be veik galėtų pamilti visą Londoną, iki šiol per mėnesį, kurį čia gyvena, švelnumo jam nebuvo pajutusi. Net išblyškusius vaidingus keleivius, susigrūdusius metro vagone aplink ją, nuauksino žiedo spindesys; ji išlipo į šaltą kovo dieną iš Totnamo Rūmų kelio metro stoties, paglostė nykščiu platininio žiedo apačią ir nuo minties, kad per pietus galės nusipirkti vestuvių žurnalų, ją užplūdo laimės banga. 19
Robe r t G albraith
Ji ėjo iškasinėta Oksfordo gatve, žvilgčiodama į popieriaus lapelį dešinėje rankoje, o vyrai lydėjo ją akimis. Robina atitiko visus dailios merginos kriterijus: aukšta, gundomų formų, ilgais šviesiais rusvokais plaukais, banguojančiais sparčiai žingsniuojant, blyškūs skruostai nuo šalčio paraudę. Ji buvo pasamdyta sekretore savaitei ir pirmą dieną ėjo į darbą. Apsigyvenusi Londone su Matju, ėmėsi laikinų darbų, nors tai truks nebeilgai: jau laukia keletas pokalbių dėl, pasak jos, tikro darbo. Bjauriausia šių nykių trumpalaikių darbelių savybė – kontoros paieškos. Po mažo Jorkšyro miestelio, iš kurio atvyko Robina, Lon donas atrodė milžiniškas, painus ir nesuvokiamas. Matju perspėjo ne vaikščioti įkišus nosį į turisto vadovą – iškart bus matyti, kad ji nevie tinė, taigi galinti prisišaukti bėdą. Todėl Robina paprastai kliaudavosi kreivais šleivais planais, nubraižytais kurio nors laikinų darbų agentū ros darbuotojo ranka. Vis tiek abejojo, ar su šiais lapeliais panašesnė į Londone gimusį ir augusį žmogų. Iškastą griovį supo metalinės užtvaros ir mėlynos plastikinės už kardos, užstojančios pusę orientyrų, pavaizduotų plane, todėl buvo sunku suvokti, kur eiti. Robina kirto kelią prie aukšto kontorų pastato, plane pavadinto Centriniu punktu ir tankiais vienodais langų kvadra tėliais primenančio milžinišką betoninį vaflį, ir nužingsniavo, jos nuo mone, Danijos gatvės pusėn. Rado ją beveik atsitiktinai, iš Danijos skersgatvio atsidūrusi trum poje gatvelėje su daugybe spalvingų vitrinų, pilnų gitarų, sintezatorių ir kitų muzikos reikmenų. Važiuojamoje kelio dalyje žiojėjo dar vie na duobė, juosiama raudonai ir baltai dryžuota užtvara, darbininkai fluorescencinėmis striukėmis pasveikino ją guviai švilptelėdami, bet Robina apsimetė negirdinti. Ji dirstelėjo į laikrodį. Kaip paprastai atvažiavo anksčiau, kad ne pavėluotų, jei paklys, ir dar turėjo penkiolika minučių. Į kairę nuo ka vinės „12 taktų“ išvydo nekrintančias į akis juodai dažytas ieškomos kontoros duris; prie trečio aukšto skambučio ant liniuoto popiergalio, priklijuoto lipnia juostele, buvo užrašyta kontoros savininko pavar dė. Įprastą dieną, jei ant piršto nebūtų žėrėjęs naujutėlis žiedas, toks atsainumas jai gal ir būtų sukėlęs pasibjaurėjimą; bet šiandien nešva rus popierius ir apsilaupę durų dažai, kaip ir valkatos praėjusį vakarą, buvo tik vaizdingos smulkmenos jos didingos meilės istorijos fone. 20
g eg ut ės šauk sm a s
Ji dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį (nuo safyro žvilgesio apsalo širdis: ji visą gyvenimą grožėsis šiuo brangakmeniu), paskui iš džiaugsmo nusprendė užlipti į viršų anksčiau, parodyti, kokia ji stropi, nors šis darbas jai ne itin svarbus. Ji ištiesė ranką prie skambučio, bet juodosios durys atsilapojo, ir į gatvę išlėkė moteris. Trumpą keisto stingulio valandėlę jos žiūrėjo vie na kitai į akis, abi įsitempusios vos nesusidūrus kaktomuša. Robina šį žavų rytą buvo neįprastai jusli; akimirką matytas baltas veidas padarė jai tokį įspūdį, kad netrukus, joms sėkmingai per plauką prasilenkus ir tamsiaplaukei nuskubėjus gatve, pasukus už kampo ir dingus iš akių, Robina pamanė, kad galėtų nupiešti jos portretą iš atminties. Įsidėmė jo tą veidą ne tik dėl nepaprasto grožio – ir dėl išraiškos: tūžmingos ir sykiu džiugios. Robina spėjo sugauti duris, kol jos neužsidarė, ir įžengė į nutriu šusią laiptinę. Senovišką lifto narvą buvo apsiviję tokie pat senoviški metaliniai laiptai. Stengdamasi, kad batelių kulniukai neįstrigtų laiptų grotelėse, ji užlipo į antro aukšto aikštelę, praėjo pro duris su laminuo tu ir įrėmintu užrašu „Kraudis. Grafikos dizainas“ ir kopė toliau. Tik priėjusi prie stiklinių durų trečiame aukšte, Robina pagaliau suvokė, kokiam verslui atsiųsta padėti. Niekas agentūroje nebuvo užsiminęs. Stikle buvo išgraviruota ta pati pavardė kaip popierėlyje prie skambu čio lauke: „K. B. Straikas“, o po ja – „privatus seklys“. Robina stovėjo kaip įbesta, prasižiojusi, apimta susižavėjimo, kurio nė vienas jos pažįstamas nebūtų supratęs. Ji kaip gyva niekam (net Ma tju) neprasitarė apie savo slaptą vaikišką troškimą. Ir jis išsipildė kaip tik šiandien! Lyg Viešpats būtų pamerkęs (ji ir tai susiejo su šios dienos stebuklu, su Matju ir žiedu; nors, kai pagalvoji, niekas jų nesieja). Robina, mėgaudamasi šia akimirka, lėčiausiai artinosi prie stikli nių durų. Ištiesė kairę ranką (blausioje šviesoje safyras patamsėjo) prie rankenos, bet nespėjo jos paliesti: stiklinės durys atsilapojo. Šį kartą susidūrimo išvengti nepavyko. Į ją aklai atsitrenkė susi taršęs bent šimtą kilogramų sveriantis vyriškis; Robina kniubtelėjo, išmetė rankinuką, sumosavo rankomis ir atbula jau skriejo į tuštumą virš mirtinų laiptų.
21
2 Straikui smūgis žalos nepadarė. Išgirdęs šaižų klyksmą, nė nepajuto, kaip ištiesė ilgą ranką ir sugriebė drabužį sykiu su kūnu; į akmenines sienas atsimušė antro skausmo riksmo aidas, bet, smarkiai trūktelėjus, vargais negalais jam pavyko pastatyti merginą ant kojų. Jos riksmas dar tebeaidėjo laiptinėje, ir Straikas suvokė pats subaubęs: – Jėzau Kristau! Mergina aimanuodama susirietė iš skausmo prie kontoros durų. Buvo susikūprinusi ir persikreipusi, pakišusi ranką po apsiausto at lapu, ir Straikas padarė išvadą, kad išgelbėjo ją nutverdamas už kai rės krūties. Beveik visą paraudonavusios merginos veidą slėpė storų banguotų šviesių plaukų užuolaida, bet Straikas išvydo kančios ašaras, riedančias iš neuždengtos akies. – Velnias... atsiprašau! – nuaidėjo laiptinėje jo garsus balsas. – Aš jūsų nepamačiau... nesitikėjau, kad čia kas nors bus... – Kas čia darosi? – jiems po kojomis suriko keistas vienišius gra fikos dizaineris iš antro aukšto studijos, o po valandėlės iš viršaus at sklido slopus niurnėjimas, liudijantis, kad kavinės pirmame aukšte vadybininką, gyvenantį mansardoje virš Straiko kontoros, triukšmas irgi sutrikdė, o gal net pažadino. – Įeikite... Straikas pirštų galais stumtelėjo duris, kad netyčia nepaliestų susi gūžusios merginos. – Ar nieko nenutiko? – irzliai sušuko grafikos dizaineris. Straikas užtrenkė kontoros duris. – Viskas gerai, – virpančiu balsu pamelavo Robina, vis dar susikū prinusi, atsukusi nugarą ir susiėmusi krūtį. Po poros sekundžių atsi tiesė ir atsisuko raudonu ir šlapiu nuo ašarų veidu. 22
g eg ut ės šauk sm a s
Jos netyčinis skriaudikas buvo milžiniškas: aukštas, plaukuotas, su pilvuku, tikras grizlis. Viena akis pamušta ir užtinusi, oda po anta kiu prakirsta, kairys skruostas ir dešinė pusė storo kaklo, kyšančio iš suglamžytos marškinių apykaklės, iki kraujo, jau sukepusio, išakėti nagais. – Jūs p-ponas Straikas? – Taip. – Aš... aš... sekretorė. – Ką? – Laikina. Iš agentūros „Laikini sprendimai“... Agentūros pavadinimas nepakeitė nepatiklios apdaužyto veido iš raiškos. Juodu spoksojo vienas į kitą irzliai ir priešiškai. Kaip ir Robina, Kormoranas Straikas suprato prisiminsiąs pasta rąsias dvylika valandų kaip iš esmės jo gyvenimą pakeitusią naktį. Dabar lemtis, matyt, atsiuntė jam pasiuntinę dailiu neperšlampamu apsiaustu pasityčioti iš šuniui ant uodegos nueinančio gyvenimo. Jam nereikia laikinos sekretorės. Atleidęs Robinos pirmtakę, jis manė, kad sutartis su agentūra nutraukta. – Kuriam laikui? – I-iš pradžių savaitei, – atsakė Robina, kaip gyva nebuvusi taip nemeiliai sutikta. Straikas skubiai skaičiavo mintyse. Savaitė pagal lupikiškus agentū ros įkainius gresia nebepataisoma finansine katastrofa. Jis ir taip virši jęs kreditą, o pagrindinis kreditorius nuolat užsimena tik ir laukiantis tinkamos progos. – Prašom luktelėti. Jis išėjo pro stiklines duris ir iškart pasuko į dešinę, į mažutį drėgną tualetą. Užkišo duris ir įsistebeilijo į dėmėtą ir įtrūkusį veidrodį virš kriauklės. Atspindys ne itin gražus. Aukšta iškili kakta, plati nosis ir vešlūs antakiai – jaunas Bethovenas, pamėgęs boksą; užtinusi akis ir pamėly navęs paakys tik pabrėžė šį įspūdį. Dėl storų garbanotų plaukų, šiurkš čių kaip kilimas, jaunystėje jis buvo pravardžiuojamas dar ir Kušpiz džiu. Atrodė vyresnis negu trisdešimt penkerių. Užkišęs skylę kaiščiu, prisileido į sutrūkinėjusią purviną kriauklę šalto vandens, giliai įkvėpė ir panardino smilksinčią galvą. Vanduo 23
Robe r t G albraith
kliūstelėjo ant batų, bet jis nekreipė dėmesio ir kokias dešimt sekun džių mėgavosi ledine akla ramybe. Galvoje sukosi padriki praėjusios nakties vaizdai: jis grūda į kupri nę daiktus iš trijų komodos stalčių, o Šarlotė jį plūsta; į antakį atsitren kia peleninė, jam žvilgtelėjus į ją nuo durų; jis pėsčiomis keliauja per tamsų miestą į kontorą, kurioje valandą ar dvi nusnūs krėsle prie rašo mojo stalo. Paskutinė bjauri scena auštant, Šarlotei įsiveržus įsmeigti paskutinių iečių, likusių, jam išėjus iš jos buto; jo sprendimas numoti ranka į ją, apdraskiusią jam veidą ir išbėgusią pro duris; paskui bepro tybės akimirka, kai vis dėlto puolė įkandin, bet beveik iškart sustojo, nes jam netyčia sutrukdė toji nerūpestinga ir nepageidautina mergina, kurią buvo priverstas gelbėti, o paskui raminti. Žioptelėjęs, prunkšdamas, jis ištraukė galvą iš vandens. Veidas ir galva maloniai nutirpo ir dilgsėjo. Nusišluostė sustirusiu rankšluos čiu, kabančiu ant durų, ir vėl įsistebeilijo į niūrų atspindį. Įdrėskimai, numazgojus kraują, priminė sumurkšlintos pagalvės paliktas žymes. Šarlotė turbūt jau priėjo metro. Viena beprotiškų minčių, paskatinusių ją vytis, buvo baimė, kad ji puls po traukiniu. Kartą po itin pagiežingo ginčo – jiems tada buvo po dvidešimt penkerius – ji užlipo ant sto go ir svirduliavo it girta, saikstydamasi, kad šoks nuo jo. Gal reikia tik džiaugtis, kad „Laikini sprendimai“ sutrukdė ją vytis. Po šio ryto skandalo kelio atgal nebėra. Šį kartą viskas baigta. Patraukęs nuo kaklo permirkusią apykaklę, Straikas atšovė surūdi jusį skląstį ir iš tualeto vėl pasuko prie stiklinių durų. Lauke tratėjo pneumatinis gręžtuvas. Robina stovėjo prie rašomojo stalo nugara į duris. Jam įžengus į kambarį, ji skubiai ištraukė ranką iš po apsiausto, ir Straikas suprato, kad ji vėl masažavo krūtį. – Jums... skauda? – paklausė jis, mandagiai nusukęs akis nuo už gautos vietos. – Nieko baisaus. Klausykit, jei jums nereikia sekretorės, išeisiu, – oriai pareiškė Robina. – Ne... ne, nieku gyvu, – ištarė Straikas, bjaurėdamasis savim. – Sa vaitė kaip tik tiek, kiek reikia. A... čia korespondencija, – pakėlė nuo patiesalo prie durų šūsnį laiškų ir pažėrė ant tuščio stalo prieš ją it permaldavimo auką. – Taip, jei galėtumėt peržiūrėti juos, atsakyti į telefono skambučius, šiek tiek aptvarkyti... kompiuterio slaptažodis 24
g eg ut ės šauk sm a s
Hatherill23, tuoj užrašysiu... – Jis taip ir padarė, budriai, nepatikliai jos stebimas. – Štai... būsiu savo kabinete. Jis išėjo, atsargiai uždarė duris ir sustingo, spoksodamas į kuprinę po pliku stalu. Joje visas jo turtas, nes vargu ar kada nors išvys de vynias dešimtąsias savo mantos, paliktos pas Šarlotę. Iki pusiaudie nio veikiausiai nieko nebeliks: daiktai bus sudeginti, išmesti į gatvę, supjaustyti, sutrypti, apipilti chlorkalkėmis. Gatvėje nepaliaujamai dunksėjo gręžtuvas. Milžiniškos skolos, kurių neįmanoma grąžinti, siaubinga verslo žlugimo grėsmė, nežinomi, bet neišvengiamai klaikūs išsiskyrimo su Šarlote padariniai; išsekusiam Straikui atrodė, kad prieš akis sukasi šiurpus bėdų kaleidoskopas. Jis nepajuto, kaip atsidūrė krėsle, kuriame praleido antrą pusę nak ties. Kitapus plonos pertvaros buvo girdėti šnaresys. Be abejo, „Laiki nų sprendimų“ atstovė įjungė kompiuterį ir netrukus sužinos, kad jis negavo nė vieno su darbu susijusio elektroninio pašto laiško jau tris savaites. Paskui, juk pats paprašė, ji atplėš laiškus ir peržiūrės naujau sius įspėjimus atsiskaityti. Nuovargis, mėlynės ir alkis įveikė Straiką: jis vėl užsikniaubė ant stalo, užsidengęs rankomis akis ir ausis, kad negirdėtų, kaip nepažįstamas žmogus kambaryje už sienos atskleidžia jo gėdą.
25