pasakiau – „nuo snukio“) ašarų druską. Jam beveik visa, ką įmanoma apsakyti žodžiais, esu papasakojusi nevilties vakarais. Yra buvę net taip – vedžiodama lauke paleisdavau jį nuo pavadžio ir tada jau pasakodavau apie savo gyvenimą, nes tikiu, kad šuns klausa ne menkesnė nei uoslė ir jam nereikia būti prikišus galvą, kad geriau girdėtų žmogų. Pavyzdys: Kuzma visada pirmas praneša, kada pareina mama. Aš, stovėdama balkone, dar vos įžvelgiu iš lėto artėjantį liekną siluetą, o tas juodas žvėris jau pradeda loti ir lakstyti prie laukujų durų. Apsikabinu Kuzmą. Sušnabždu jam: – Ištverk be manęs. Dešra – po močiutės lova, paieškok ir rasi. Šuo – dar viena nematoma jungtis su Mano Andrium. Vanagų namuose visada mažiausiai trys šunys. Man tik skaudu, kai mama (dabar jau – būtinai garsiai) stebisi: „Įsivaizduoji, Aliau, Andriaus Skirma savo šunį jautienos išpjova šeria!“ Nežinau, kas ta išpjova, bet sprendžiant iš mamos tono, kažkas nežmoniškai skanaus. Arba nepadoriai brangaus. Arba ir viena, ir kita. Na ir tegul šeria. Jei vienuose namuose sunku, negi ir kituose turi būti blogai? Tegu būna gerai. Tuo labiau – tokio žmogaus namuose. Dar kartą atsigręžiu į Rožę. – Neprisidirbk! – abi kaip susitarusios ištariam tuo pat metu. Nesimatysime dvi savaites. Pirmą kartą neapsiverkiu. Net dėl vaizdo, juk atsisveikinant reikia bent kiek paverkti. Mėginu išspausti ašarą – nieko. Tik begalinis deginantis džiaugsmas it potvynis šluoja mane: greičiau greičiau greičiau! Tėtis iki teatro važiuoja kartu, lydi mus, neša mamos lagaminą. Manąjį neša mama. Mano rankose tik nedidelis baltas vaikiškas dermantino rankinukas su raudonais rombeliais, jo jau imu gėdytis. Vėliau gal kur nors užkišiu. Jame – pirmieji mano kvepalai Byt možet. – Koks čia kvapas? – klausia įraudęs nuo nešulio tėtis, Baršausko gatvės autobusų stotelėje ant suplūktos žemės dėdamas švarų lagaminą. – A?.. – duria staigų žvilgsnį į mamą. – Aha, – atitaria mama, – man irgi net nosį riečia. – Truputį pasikvepinau, – jaučiuosi imanti raudonuoti. – Nieko tokio, – tėtis palengva taiso padėtį, – teatre nueik į tualetą ir švariai pasiprausk, gerai, vaikeli? 43
– Mhm… – mykteliu jau visai susidrovėjusi, nes pasijuntu demaskuota, lyg aptikta viešai bučiuojantis su veidrodžiu. Išlipame Donelaičio gatvėj prie Lenino. Per širdies daužymąsi nebegirdžiu, ką kalba tėvai, tik nuotrupas. – Parašysiu, Aliau. Išleisk į praktiką Rožę… – mamos balsas. – Viskas bus gerai, nesirūpink… – tėčio žodžiai. – Rokišky nueisiu į paštą tavo laiško, būtinai parašyk, lauksim! – mama. – O jūs, kai tik nuvažiuosit, iš karto parašykit, – tėtis. – Neįsimylėk tos naujos režisierės! – valiūkiškai – mama. – Atsargiai su grybų baliais! – žaismingai – tėtis. – Kai perskaitysi, parašyk, kaip tau Širdperšos pjesė… – mama. – Netaupykite maistui… – tėtis. – Ir tu netaupyk, – švelniai – mama, – duok močiutei trisdešimt rublių, tegu sau ką nusiperka. – Gerai. Paieškok universalinėse Akviliukui striukės, – tėtis. Mes jau teatro kieme. Akvilė jau panardinta į gastrolių dieną. Švelniai besidriekianti rugpjūčio šviesa kyla nuo teatro kiemo obelų, nuo raudonuojančių gudobelių, apsemia trečiojo aukšto grimo kambario langus. Prie ga ražo – Kuban atviromis durimis. Kai kurie jau įsitaisę. Kiti dar rūko prie autobuso, bučiuoja pasiliekančius. Ji sulaiko šitą vaizdą savy, net prispaudžia prie širdies delnus. Niekada nepamiršk! – norėtų sau pasakyti, o akys paniškai laksto po teatro kiemą. Kur yra jis? Jos at sibučiuoja su tėčiu, o tėtis įkelia lagaminus į autobusą. Ir tada ji pamato. Jis ateina. Žengia kaip kito pasaulio žmogus. Laisvo, nepažįstamo ir tokio gundomai patrauklaus pasaulio. Visai ne iš čia, ne iš šio teatro, ir vis dėlto – visiems saviškis. Jo grožis dar kartą pritrenkia Akvilę: ji niekada nėra mačiusi tokios laisvos eigas ties ir nepriklausomo, gyvo žvilgsnio. Visiškai atšąla rankos. Ji nu sigręžia į teatro kiemo pusę; ten nėra nė vieno žmogaus, ten tiesiog nėra į ką žiūrėti. – Labas, Akvile! – girdžiu Vanago balsą. Tada išgirstu ir mamą: – Kodėl nesisveikini? – nuostaba ir priekaištas. – Todėl, – sakau, užmerkdama degančias akis, – kad šito žmogaus nėra. 44
Melas dėl kilniausio pasaulyje tikslo. Mes sulipam į autobusą. Atsisėdam dešinėje pusėje, antroje sėdynėje… Aš prie lango. Mano Andrius – pačiam gale, „konduktorės kėdėje“, kiek aukštėliau už kitus, sėdi vienas. Tvardausi, kad neatsisukčiau. Jaučiu, kaip šokčioja ir šokčioja, kaip pulsuoja ir pulsuoja kažin koks karštis viduriuose. Dar nepradėjom važiuoti, o man jau bloga. Prie vairo įsitaisęs senas teatro vairuotojas Bartusevičius mesteli pro langą Primos nuorūką. – Ar visi vietoje? – klausia Aniuolas, ir pro ūžtelėjusį juoką nuvilnija atsakymas: „Visi!“ – Petrai, – Aniuolas perspėja Bartusevičių, – Raudonosios armijos kampe, prie Aklųjų kombinato, sustok, paimsim Genutę. – Ir mane pakeliui galėjote paimti! – sušunka Mano Andrius. – Bet aš nežinau, kur Kaune yra tokia gatvė – Raudonosios armijos… – Oi, tu prisišnekėsi! – Voverytė meta koketišką ir sykiu meilų žvilgsnį Mano Andriaus pusėn. Ir tada mes pajudam. Ir tada mes pajudam. Ir tada mes pajudam. Ir tada jie pajuda. Išvažiuoja į Kęstučio gatvę, uoliai mojuodami pasiliekantiems. Prisidengusi bejėgišką šypseną, paskui mūsų Kuban vis dar bėga gembininkė Daiva. Bėga ir šluostosi ašaras. Ko ji ver kia? Gal kad nevažiuoja kartu? Akvilė prisiploja prie lango. Tada paskubomis pabučiuoja savo atvaizdą. Ji nieko nesupranta. Nežino pjesės pabaigos, net kito veiksmo siužeto. Nežino ir savo vaidmens. Nujaučia jį, bet bijo patikėti. Negi ir ji pagaliau turės tikrą savo vaid menį? Vaidmenį, skirtą jai – ne mamai, ne Voverytei, ne tetai Lai mai? Jaučiasi it sapne, nuo kurio prabusdavo išpilta baimės prakaito: pamiršo tekstą, supainiojo scenas, sumaišė spektaklius. Tai mama turėtų sapnuoti, o ne ji. O dabar – nesapnuoja?Jai nepatinka tokios sąlygos. Ji neskaitė būsimos savo dramos, nepažįsta režisieriaus. Tik naiviai tikisi, jog tasai ras tikslų sceninį sprendimą. Išmokau slinkti kaip katė. Tamsuojančiais scenų ir užkulisių užkaboriais, neužkliudydama įvairių laidų, prožektorių kabelių, apeidama zadniką – galinę scenos uždangą – siaurutėlaičiu pra45
ėjimu, – negirdima, nematoma, minkštais žingsniais ir palenkta galva. Toks mažas tylus žydukas. Ko aš ieškau? Kokio nors pianino, jis tikrai turėtų būti scenos pašonėje. Randu. Tai šauksmas tyruose. Skambinu apytuščiuose kultūros namuose, atsivertusi pasiimtas į kelionę gaidas – Šopeną, Dvarioną, Bethoveną. Viliuosi, kad mane girdi. Neįsivaizduoju, kaip, bet… kaip nors. Mano įsitempusi nugara krūpsi nuo kiekvieno garso: vaidenasi rankos, apglėbiančios pečius, balsas, ištariantis: „Gražu…“ Iš tiesų gražu yra jo dainos, ir aš nusiminusi susivokiu, kad Mano Andrius nepasiėmė į gastroles gitaros. Vadinasi, nebus girtų vakarų ir kimaus balso, dainuojančio visiems, o iš tiesų – man. O gal pasiėmė, tik nepastebėjau? Kol kas skambinu aš. Tikriausiai visi pasklido po miestelį. Pirma diena ne Kaune. Nesuprantu, ko ten vaikščioti, argi nežino, kaip atrodo tie patys šimtus kartų apvaikščioti ir pažįstami miesteliai? Maisto parduotuvė. Univermagas. Paštas. Valgykla. Kai kur – restoranas, bet į jį – tik gavus dienpinigių, ir tai, jei spektaklis be nuostolių. Nė vieno žmogaus neliko. Mama su teta Laima rūko ir geria kavą, pasitiesusios ant pievutės didelį medvilninį smėlio spalvos patiesalą. Kviečia ir mane. Neinu. „Groju!“ – rikteliu, kad visi girdėtų. Jam nederėtų slankioti po parduotuves. Visko ir taip turi. Gal prigulė? Tada – kur? Kur išlankstė savo sudedamąją lovelę, jeigu jau spėjo išlankstyti, kur rado sau kampą? Viliuosi, atsiskyrė nuo kitų, kad būtų atokiau, žinau, nemėgsta kolchozo. Daug kartų yra tai sakęs. O gal pasiklos tik nakčia, jau po spektaklio? Jei man būtų suteikta tokia nuostabi teisė kas vakarą išlankstyti jo lovą, užtiesti paklodę… Kažin ar jo gyvenimo draugė suruošė gastrolinius patalus? Kokios spalvos užvalkalas, paklodė, kokia pagalvė? Ar jis miega su pižama? Mane suima juokas nuo tokios minties. Mano mylimasis – su pižama… O jei be pižamos, na, be viršutinės jos dalies, tai negi visiems praeiviams bus galima žiūrėti į jo nepadoriai atvirai juodą plaukuotą krūtinę?! Ar artistams leidžiama būti tokiems gauruotiems? Juk tai neinteligentiška, kažkas truputį gyvuliška, vos nepasakiau – beždžioniška… Mane nukrečia šiurpas. Kur jis? Daužosi, daužosi, daužosi širdis. Imu tyrinėti kultūros namų patalpą: čia dar kvepia aliejiniais dažais, matyt, laukta artistų. Praeinu kelis užrakintus kabinetus. Kai kurie vis dėlto atdari, matyti visokios lakuotos spintos 46
ir sekcijos, blizgantys spalvoti telefonai. „Gerai gyvena, rupūžės!“ – pamatęs kultūros namų vidaus įrangą tarstelėjo pro dantis artistas-poetas Aniuolas. Mano tėtis pašnibždom yra kalbėjęs, kad Aniuolas ne vienus metus su kitu poetu praleido Sibire kaip politiniai, ir dabar tai jau niekad ir niekur iš Lietuvos neišvažiuos, stebuklas, kad apskritai jam leido gyventi Kaune, o ne taip, kaip tai poetei iš tos pačios bylos, jai didesniame nei Naujoji Akmenė mieste nebuvo leista registruotis. „Apie Vilnių, Kauną, Panevėžį, Šiaulius ar Klaipėdą nė nesvajokite!“ O ji, anot mano mamos, velnio nešta ir pamesta boba, drėbusi: „Na, apie ką svajoti, tai jau man nenurodysite.“ Matau, kaip Linutė dėlioja medines galvas su perukais, veidrodžius, grimo dėželes. Mudvi nusišypsome viena kitai. „Ko nors ieškai, Akviliuk?“ – klausia. „Kaip čia pasakius,“ – nors ir labai Liną mylėdama, negaliu sakyti tiesos. Gal be reikalo jos bijau? Manau, ji mane suprastų, tik kad mano būsena tokia baisi kaip Ramunės iš „Dubingių“ – ji dar nežino greitai būsianti nėščia, o aš nuo pat spektaklio pradžios jau žinau… Tiesą sakant, Lina manęs niekada neišdavė. Nepamiršiu, kokia buvo korektiška ir supratinga, kai pirmą kartą pasidalijau savo paslaptimi. Na, gal tik paslapties dalimi, nekonkretindama. Saulius, brangiausia mano saulė, draugas, su kuriuo leisdavau visas dienas gastrolėse, kol įsimylėjau Andrių, po Antaninių prikaišė gerokai apgirtusią savo motinos galvą povo plunksnų. Teta Elona taip ir vaikščiojo po miestelį, visi leipo iš juoko, šūkavo, o ji išdidžiai dairėsi ir mirksėjo: „Ką, negražu?! Mane vaikas papuošė, aš dabar karalienė!“ Šiaip jau ji negavo karalienės vaidmens ir vis sakydavo, kad yra artisčių, mokančių gudriai „prisitraukti“ vaidmenis. Taigi Saulius vieną dieną gastrolėse pasikvietė mane nuošaliau ir sušnibždėjo: „Pasakysiu tau vieną paslaptį, tik niekam neišplepėk.“ Po savo netvirtos ir iš anksto pasmerktos priesaikos tylėti išgirdau šnabždesį stačiai į ausį: „Žinai ką, pasirodo, Paliepaitė yra kurva.“ Viktorija Paliepaitė – mūsų teatro ir apskritai Lietuvos teatro žvaigždė, ji kaip tik buvo gavusi pagrindinį vaidmenį nacionalinėje pjesėje. Šiaip ji vaidina beveik visus moteriškus vaidmenis, o kartais ir vaikiškus ar vyriškus, nes yra žvaigždė. Aš ją nuoširdžiai myliu, ji man perka gražias spalvotas knygeles, žinoma, jos skirtos 47
kur kas jaunesniems skaitytojams nei aš, dabar besigaluojanti su „Ana Karenina“, bet Viktorijai Paliepaitei, matyt, vis dar esu šešiametė, kokią kadaise teko vaidinti. Buvau jos dukra angliškoje pjesėje. Tas vaidmuo sudaužė mano širdį, kartais sapnuose ir dabar verkiu netikros savo motinos Viktorijos ir netikro tėvo Aniuolo. Prabudusi nesuprantu, kokie gi giminystės ryšiai galėtų mane su jais sieti… Paliepaitės sudėjimas atitinka pavardę, aš net nemaniau, kad tokių žmonių būna. Užtat jai puikiai tinka ir vaikų vaidmenys, papų beveik neturi, nors aprengėja Birutė vis tiek prieš kiekvieną „Pelėdžiuką“ veržia krūtinę tokia balta drobine suvarstoma juosta. Sykį, pamačiusi mane besirengiant, Viktorija tarė: „Oi, Akvilėli, kad mudviem pasidalijus: man – tavo pilnumo, o tau – mano liesumo.“ Aš tik pataikūniškai myktelėjau „mhm“, iškart su viskuo sutikdama, kad tik nereikėtų diskutuoti. Šia tema apskritai su niekuo nenoriu kalbėtis, net su mama. Ypač su mama. Paliepaitė – mano saulė ir mano mėnuo, Viktorija yra pati gražiausia mano svajonė. Šiuo metu teatre jai nėra lygių, tokia visų nuomonė. „Subtilus emocinis vaidmens niuansavimas…“ – taip po „Ventės rago“ premjeros „Literatūroje ir mene“ rašė mano mylima teatro kritikė Žana. Truputį įsižeidžiau, kai tėtis, garsiai perskaitęs šią recenzijos vietą, prunkštelėjo. Reikėtų jam atleisti, vis dėlto vyras, išmano tik apie vyrišką subtilų emocinį vaidmens niuansavimą. „Jau visai nusišnekėta, – mosavo laikraščiu tėtis, – Vanago pavardės nėr, Kilbausko pavardės irgi nėr, Skaudžiaus pavardės nėr, apie scenografiją – du žodžiai, užtat Paliepaitė – „subtilus emocinis… kaip ten?“ Ir ką gi tas Saulius kalba?! Paliepaitė – kur..?!.. Tas baisus, vulgarus, kūniškas žodis persmelkia mane kiaurai. Meluočiau sakydama, kad nesu jo girdėjusi, bet taip stačiai iš savo artimo draugo – na jau ne. Mane griebia įsiūtis: „Ką čia kalbi! Kas taip sakė?!“ Pasidaro karšta ir gėda. Tada topteli viena išganinga mintis. Prisimenu, kaip namuose kilo skandalas po to, kai mama, teatrui statant Frišą ar Diurenmatą, repeticijos metu susipliekė su režisieriumi, pasakiusiu, kad visi artistai dvasine prasme yra kurvos. Jau namuose tėtis aprėkė mamą, kam ji per repeticiją ėmė rėkti ant režisieriaus. „Ką jūs sau leidžiate?! – tąsyk draskėsi mama. – O kas tada režisieriai?! Gal – suteneriai?!“ Ir nors režisierius po šių žodžių kažkodėl pats 48
prajuko ir pasakė: „Tam tikra prasme – gal ir taip…“, tėtis niekaip nepritarė tokiai akių draskymo politikai darbe. Tad Sauliui taip baisiai pasakius apie Paliepaitę, mano atmintin sugrįžo tas kurvų epizodas. „Sauliau, – kaip mažvaikiui kiek įmanydama atlaidžiau jam tariau, – tai gal žmogus, taip pavadinęs Viktoriją, turėjo omeny, kad ji – dvasinė …, kaip visi artistai.“ „Kokia dar ten dvasinė, – bloškė Saulius, – ji miega su reikalingais vyrais.“ Žemė ėmė slysti man iš po kojų. „O kas tau sakė?“ – nesileidau mulkinama. „Mama“, – Saulius iškalbingai palingavo galva, ir aš pasidaviau. „Mama“ – argumentas tikras, teta Elona visiškai savas žmogus, nemeluos. „O tai su kuo jai miegoti, – negalėjau pirma proga nurašyti savo Viktorijos garbės, – ji nekalta, kad atsidavė teatrui ir neturi gyvenimo vyro!“ „Ji miega su… – padarė pauzę pritildydamas balsą Saulius, – ji miega su… kritikais.“ Tai buvo baisu. Jei jis būtų pasakęs, kad Paliepaitė miega su fašistais, turbūt būtų mažiau mane pritrenkęs. „Ar mama tikrai žino?“ – nuleidusi akis paklausiau. Jis tyliai linktelėjo. Slinko kankinamai sunkios dienos. Jaučiausi taip, lyg būtų išniekinta mano šeimos garbė. Stengiausi negalvoti, ir kuo labiau stengiausi, tuo daugiau galvojau. Mintyse mačiau vaizdus: Paliepaitė prieš spektaklį atsiveda pagyvenusį kriošeną kritiką į rūbinę, padeda jam nusivilkti lietpaltį. „Koks gražus ploščiukas, – ji žaismingai paglosto pilką kriošenos lietpalčio rankovę. – Kinų gamybos?“ Vaizdai kaip virusai be perstojo lekia man prieš akis. „Miela Žana, – čia jau po kitos premjeros Paliepaitė vedasi mano mylimą kritikę Žaną į bufetą, – ar turite šiąnakt kur Kaune prisiglausti?“ – klausia. Akimoju prišoku: „Teta Žana, – sušunku springdama, – važiuojam į Šeštąjį fortą, neįsivaizduojate, kaip mes dabar gerai gyvename, turime tris kambarius, paguldysime jus salone, prie kalėdinės eglės!..“ Ir tą akimirką į mane sminga du aukštos įtampos žvilgsniai: vienas – brangiausios mano mamos, jai kažkodėl neatrodo, kad mes gerai gyvename, ir kitas – mylimos Viktorijos, bylojantis, kad čia niekas nieko nesakė ir niekur nekvietė. Vaizdai… Vaizdai kaip virusai lekia man prieš akis. Lekia ir lekia. Ir vieną dieną aš nebeištveriu savo kančios. Įeinu į grimo kambarį, likus porai valandų iki gastrolinio spektaklio. Apsikabinu Liną 49
ir pradedu bliauti. „Kas mano Akvilėlį skriaudžia? – Lina liaujasi vynioti iš peruko plaukų suktukus. – Vaikeli?..“ Mes, tiesą sakant, taip nesakome – „suktukus“. Tiesiog bigudi arba – bigudukus. Tada atskleidžiu baisiąją paslaptį. Maldauju niekam neprasitarti. O ta Lina… Jos reakcija gana keista. „Kurva tai kurva, – sako ji prikandusi lūpą, – toks jau gyvenimas, Akviliuk. Mano motina, sako, irgi tokia. Gerai, aš niekam nesakysiu. Tik neteiskime žmonių, a ne, vaikeli?“ O Dieve brangus… Kad būtų pasakiusi, jog kalbu nesąmones. Kad būtų aprėkusi, grasinusi apskųsianti mano žodžius mamai… Baisiausia, kad ji nepaneigė. Ir su tuo žinojimu man reikės gyventi… Vis dėlto Liną labai gerbiu. Ji iš tiesų niekam manęs neišdavė. Tą paslaptį žinojome tik trise: Saulius, jo mama teta Elona ir aš. Ir dar, žinoma, pati Viktorija. Nebent pati save kitaip vertino. – O kur vyrai įsikūrė? – klausiu nekaltomis akimis. – Mama prašė paskolinti konservų atidarytuvą. Pati nesuprantu, kas mane išmokė taip meluoti, pirma pasakau, tada jau pagalvoju. Visuomet meluodama matau save iš šono ir būnu įsitikinusi, kad nemeluoju, o randu „geriausią sprendimą“. „Atrado spektaklio sprendimą…“ – taip tėvai pagarbiai sako apie pavykusio spektaklio režisierių. – Administracijos patalpose, – nutęsia Lina, įdėmiai nužvelgdama mane. – O tai kodėl jiems geresnės sąlygos? – apsimestinai piktinuosi, vien tam, kad ką nors kalbėčiau. – Ko konkrečiai ieškai? – Atidarytuvo, – skubu koridoriumi, o kas bus, jei pati Lina man jį pakiš, ką tada darysiu ir atidarysiu… Šiaip jau marazmas. Kodėl atskyrė vyriškius, svarstau, čia tiesiog diskriminacija, tik dar nesuprantu, kas ką diskriminuoja. Gražus žodis – „diskriminacija“. Administracijoje tylu. Saulė sklinda pro kabinetų durų apačią. Stabteliu prie kiekvieno, nekvėpuodama klausausi. Tada paklebenu durų rankeną – vieną, kitą… Užrakinta. Širdis taip daužosi, kad čiupteliu sau už papuko. Durnė, vėl be liemenėlės, pamiršau, asilė. Įslenku į tualetą, atsukusi čiaupą tamsoje suvilgau lūpas, tada palenkiu galvą ir godžiai geriu. Arklio uodegos galiukas – šviesių 50
plaukų šeriai lenda man į burną. Lediniais delnais raminu degančius skruostus. Turbūt mirsiu. Jaučiu, kad jis visai čia pat, netoliese. Kurios durys, kurios?.. Jei kas mane pastebės – gal ir nenusistebės, nebent pati persistengsiu ir išsiduosiu. Ką jam pasakysiu? Nieko nežinau. Galbūt imsiu verkti. O gal tiesiog tylėsiu ir žiūrėsiu. Kaip tada, jam sakant: „Aš taip džiaugiuosi, kad tu rašai dienoraštį. Būtinai rašyk. Ir viską visada užrašyk, taip bus lengviau išgyventi.“ Žinojau, kad jis kuria eilėraščius. Skaitė savo eiles, tokios baisios. Jau ne kartą girdėjau jį patį dainuojant savo dainas. Irgi baisios. Taip sakau todėl, kad mama su tėčiu yra kalbėję: „Vanagas už savo dainas ir eiles tikrai sykį lėks iš teatro ir bus pasodintas.“ Jeigu taip būtų, tyčia ką nors papjaučiau, kad mane pasodintų kartu. Rožė sakė, kad bobas sodina atskirai nuo vyrų, į kitą kalėjimą. Tada tektų padaryti sunkų nusikaltimą. Manau, geriausia irgi antitarybinį. Pavyzdžiui, jau ne kartą spektaklio „Prisikėlimas“ metu, pačioje stipriausioje, metaforiškiausioje ir alegoriškiausioje vietoje, kai Vanagas sušunka „visur aplinkui melas, ir melo sklidina tava burna, tėvyne!“, man velnias nuolat kužda šokti iš vietos ir garsiai sušukti: „Lais-vę Lie-tu-vai!“ Matyt, dar nesu tam pasiruošusi. Juk pirmiausia griebtų tėvus, aš, kaip nepilnametė, tik būčiau svarstoma mokykloje, ištrenkta iš komjaunimo. Nu i poch…, kaip Rožė sako, žygdarbis svarbiau. Ne, Rožė šitokiam košmariškam planui tikrai nepritartų, nors širdyje manimi ir žavėtųsi. Nes tada kaput tėvų karjerai, vadinasi, kaput ir teatrui, ir dar gastrolėms. A nachera, pasak Rožės, tokia auka? Po tokio mano iššūkio nuimtų vieną mėgstamiausių spektaklių, gali būti, net laikinai teatrą uždarytų. Ne, šito kol kas nedarysiu. Bet svajonė saldi. „Mes išeisim į amžinąsias girias!“ – šūkauja su ašaromis akyse Mano Andrius, kai vynas atriša jam protą. „Ar tu pasiruošusi?!“ – įtemptai žiūrėdamas man į akis, reikliai, vos ne piktai klausia. Tyliai sau suprantu, kad „amžinosios girios“ – tai daugiau svajonė, nebūtinai miškai su grybais, uogomis ir panašiai. Galbūt tai mirties karalystė. Aš linkteliu galva, pasiruošusi, sakau. Atiduočiau viską už kartu praleistą savaitę, ką jau ten kalbėti apie amžinybę. Amžinybėje galėčiau jį matyti, regėti, kaip jis rengiasi, prausiasi, šukuojasi, amžinybėje jis būtų su manimi, ir mano gyvenimas nenutrūktų, kaip nutrūksta kiekvieno spektaklio, kuriame vaidina Andrius 51