Pirmas skyrius
T
reeekšt! Vilas užmynė ir suknežino nedidukę kaukolę. Ši taip garsiai trekštelėjo, kad garsas nuvilnijo tuščia Naujosios Germanijos gatve. Vilas žingsniavo nesidairydamas, todėl nepastebėjo skeletėlio šalia kanalizacijos šulinio. – Vieš-pa-tie... – pralemeno berniukas, stabtelėjęs prie vaiko griaučių. Nors kaukolėje buvo likę mažai smegenų, tuščių akiduobių vaizdas Vilui net kvapą atėmė. Šio gelmių pasaulio klimatas su amžinai spiginančia saule – tikras nepasotinamų musių rojus; mėsą nuo žmonių skeletų jos nuėda per keletą savaičių. Tiksliau, per aštuonias. Ir taip švariai, jog per tą laiką nebelieka siaubingo dvoko, dar visai neseniai tvyrojusio virš mirusio miesto. Kur tik užmatai, saulės išbalinti kaulai, styrantys iš suglamžytų drabužių. Virusas išguldė ir visus žinduolius, kurie įprastinėmis aplinkybėmis būtų mitę lavonais, todėl žmonių kūnai gulėjo ten, kur krito. Ramybę jiems drumstė tik maitėdos paukščiai. Sparnuočių virusas neveikė, ir tolėliau ant kelio Vilas išvydo dvi riebias varnas, kažką tąsančias prie pamestos skrybėlės. Jos visai nesibaidė – nedaug trūko, ir Vilas būtų užmynęs paukščius. – Šalin! – sušuko jis ir spyrė varnų pusėn. Plasnodamos blizgančiais juodais kaip derva sparnais ir garsiai kranksėdamos, jos tingiai pakilo. 21
GALINĖ RIBA
Vilas pamatė, dėl ko pešėsi varnos. Ant asfalto gulėjo žmogaus akis – tokia sudžiūvusi ir išblukusi, kad panėšėjo į supuvusią slyvą. Jis nenorom įsispoksojo į akį, o ši tarsi priekaištaudama stebeilijo į jį su styrančiu regos nervu. Dėl to priminė kažin kokį groteskišką gyvūną. – Kokia neteisybė, – sušnabždėjo Vilas, staiga suvokęs, jog aplink tvyro mirtis. Tūkstančiai žmonių išėjo į gatves, susirinko miesto centre, čia juos ir išguldė virusas. Tikriausiai nelaimėliai vylėsi, kad vyriausybė kaip nors išgelbės juos nuo negandos. – Ei, miegaliau, kas tau? – šūktelėjo Eliot. Pamačiusi, kad Vilas neina iš paskos į didžiulį prekybos centrą, ji grįžo prie išdaužtų stiklinių durų. – Čia mūsų darbas, – sumurmėjo jis. – Mes dėl visko kalti. – Mes tikrai nenorėjom sukelti tokių padarinių, – atsakė Eliot žvelgdama į negyvėlius. Vilas, aišku, suprato, jog Eliot teisi; Svinis turbūt netyčia sudaužė Gaigalo duotą mėgintuvėlį. Niekas neketino paskleisti mirtino viruso. Tačiau kapinynu virtusio miesto vaizdas vis tiek slėgė Vilą. Eliot gūžtelėjo pečiais. – Šie žmonės vis tiek buvo pasmerkti. Dauguma apšvitinti Tamsiąja šviesa. Anksčiau ar vėliau jie būtų tapę fazės aukomis arba nešiotojais. – Mergina trumpam nutilo. – Vilai, gal taip net geriau. Gal mes padarėm jiems paslaugą. Jis žengtelėjo prie Eliot purtydamas galvą. – Sunku patikėti. Kai tik jiedu įėjo į parduotuvę, Vilas stabtelėjo apžiūrėti fontanėlio – didžiulio bronzinio delfino apskrito baseino, įrengto marmurinėse grindyse, vidury. Nors vanduo jau seniai nebetekėjo iš delfino nasrų, ir jis, ir blizgančios marmuro grindys kėlė tviskančios prabangos įspūdį. – Tai bent parduotuvės būta, – tarstelėjo Vilas. – Bent jau čionykščiams taip atrodė, – sutiko Eliot ir paliko Vilą spygsoti į sumaitotus lavonus ant grindų. Kai kurie kaulėtose rankose vis dar spaudė maišus su prekėmis. 22
Padariniai
– Matydami, kokios baisybės dedasi, vis tiek griebė, ką įstengė, – pasakė Vilas ir bakstelėjo Steno automatu į brangių lūpų dažų ir veido kremų dėžutes. Jis liūdnai nusijuokė. – Net kosmetiką vogė! – Eikš čia, tik pažiūrėk! – skardžiu balsu per didžiulį koridorių sušuko Eliot. – Tai bent, – nusistebėjo Vilas. Koridoriaus gale stovėjo didinga statula, abipus jos į kitus aukštus vedė platūs laiptai. Gerų penkiolikos metrų aukščio statula vaizdavo moterį su toga, didingai laikančią daugybę vaisių. Tačiau labiausiai Vilą nustebino milžiniškas aprūkyto stiklo kupolas, dengiantis koridorių. Berniukas pakėlė galvą, kad galėtų viską aprėpti. Jau kuris laikas kupolo niekas nevalė, todėl jo pakraščiuose ėmė rinktis dulkės ir žvyras, stiklas irgi apmūsijo. Bet vaizdas vis tiek vertė iš padų. Vilas pažvelgė į apatinius aukštus ir daugybę įvairiausių prekių. – Koks didžiulis prekybos centras – kaip koks „Harrods“. Nuo ko pradėsim? – paklausė jis. Priėjęs prie prekystalio ir nubraukęs dulkių sluoksnį, išvydo jūros putų vamzdelius, išdėliotus ant glamžyto aksomo. Tada pasilenkęs ėmė apžiūrinėti išdaužytas vitrinas. Jose gulėjo gausybė cigarečių negirdėtais pavadinimais. – „Lande Mokri Superb“, „Sulima“, – skaitė jis, tyrinėdamas senovinius pakelius. – „Joltams“, „Pyramide“. Paskui pamatė prie prekystalio susmukusį lavoną, vilkintį kostiumu šviesiais dryželiais, rankoje negyvėlis buvo tvirtai suspaudęs pakelį cigarečių. Vilas porąkart caktelėjo liežuviu ir pagrasino pirštu. – Rūkymas žudo, argi nežinojai? – perspėjo numirėlį. – Čia yra visko, ko tik gali prireikti, – tarė Eliot nuo kito prekystalio. Ji jau buvo pasiėmusi du skėčius – be jų tokiomis klimato sąlygomis tikrai neapsieisi: arba kepina saulė, arba merkia musoninės liūtys. – Vilai, gal sukam tenai? – paklausė Eliot mostelėdama į duris koridoriuje, virš jų puikavosi užrašas: „Lebensmittelabteilung“. – Tuoj išsiaiškinsim, – atsakė jis, tiesiu taikymu patraukė prie artimiausių durų ir jas pastūmė. 23
GALINĖ RIBA
Siaubingas pūvančio maisto dvokas, spiečiai musių, pakilusių Vilui su Eliot einant artyn, daugumą būtų privertusios stabtelėti. Tik ne Eliot. – Gal rasim ką naudinga? – spėliojo ji, nors visa maisto prekių salė buvo nutūpta musių. Baidydamas nuo veido riebias mėsines muses, Vilas išvydo daugybę sūrio, mėsos, kitų produktų prekystalių. Kadaise jie tviskėdami viliojo patraukliomis prekėmis, bet dabar šios buvo virtusios pūvančia mase. Joje knibždėjo lervos. Neseniai buvusios baltos blizgančios grindų plytelės dabar buvo ne tik klaikiai purvinos, ant jų voliojosi daugybė nugaišusių žiurkių. Graužikai, aišku, iš pradžių manė, kad išmušė jų valanda, bet netrukus virusas pribaigė ir juos. – Viešpatėliau, maunam iš čia kuo greičiau! – sušuko Vilas, baidydamas spiečius musių. – Bet ten, ko gero, yra konservuotų produ... – bandė prieštarauti Eliot, tačiau kaip tik tuo metu jai į burną įzvimbė musė. – Nieku gyvu. Valgyti susirasim kur kitur, – nenusileido Vilas, ir jiedu su Eliot atatupsti išėjo pro tas pačias duris – jos užsitrenkė, atskirdamos nuo tvaiko ir nesuskaičiuojamos daugybės musių. Bet viena įstrigo Eliot gerklėje. – Musė, – sugargaliavo ji rodydama į burną. Tada ėmė kosėti ir keistai gargti, lyg katė, bandanti atryti plaukų gniutulą. Vaizdas buvo toks komiškas, jog Vilas ėmė kikenti. – Gardu? – paklausė ir neištvėręs prapliupo kvatotis. Eliot juokai nerūpėjo, jos veidas nuo kosėjimo net pamėlo. – Nenaudėli, tai visai nejuokinga, – kosėdama šiaip taip išstenėjo ji. Paskui garsiai nugurkė seilę ir išsiviepė. – Fu. Ko gero, būsiu prarijusi. – Pati sakei, kad reikia valgyti daugiau mėsos, – pašmaikštavo Vilas. Tada ir Eliot pratrūko juoktis, kosėti ir šautuvo buože baksnoti Vilą, šis šoko atbulas apsimesdamas išsigandęs. – Ei, vorų motina, pasisaugok! – įspėjo jis ir vėl metėsi į šoną, kad išsisuktų nuo smūgio. 24
Padariniai
Vilas tuoj pat suvokė, ką leptelėjo. Jiems nenuskilo – per pasalą prie Prarajos jiedu susipažino su Veine, viena iš stiksių. Net patys stiksai tiksliai nesupranta, kaip požemių pasaulis suteikė Veinei jėgų atnaujinti fazę. Ir ne tik; ji dabar pajėgia perėti daugybę stiksų kovotojų lervų. Tačiau pati Veinė dėl to virto šlykščiu išpurtusiu voragyviu. Eliot buvo pusiau stiksė, tad nenuostabu, jog ši tema ją nepaprastai jaudino. Todėl Vilas stengėsi jos neliesti. Eliot stovėjo kuo ramiausiai, nutaikiusi šautuvą į viršų, bejausmiu kaip akmuo veidu. – Ką pasakei? – paklausė ji. – Aš... aš... ne taip... pasakiau, – suvebleno Vilas. Staiga jis puolė atgal, nes Eliot skruostus nutvieskė įsiūčio raudonis. – Tai aš vorų motina? – šaukė ji. – Vien dėl to, kad mano gyslomis teka ir stiksų kraujas, nepavirsiu tokia baidykle kaip jie. – Žinau. Atleisk, – sumurmėjo Vilas. Eliot išspaudė šypseną ir suriko: – Patikėjai! Berniukui palengvėjo, kad iš tiesų draugė neįsižeidė, bet dėl viso pikto jis apsigręžė ir nudrožė. Eliot pakėlė ranką prieš veidą ir ėmė mosikuoti kaip besirangantis voras. – Kur bėgi, sultingas žmogiūkšti? – paklausė ji Vilo. Paskui kvatodamasi pasileido jam įkandin, Vilas irgi juokėsi – jie bėgo į koridoriaus galą. Šūkaujantys ir lakstantys jaunuoliai – vieninteliai gyvi žmonės kadaise klestėjusiame prekybos centre, čia dabar karaliavo tik išmirusio metropolio žuvusių gyventojų neišsipildžiusios svajos. Pirmos laiptinės aikštelėje jiedu ėmė dairytis ir vis dar kikendami mėgino suvokti, ką mato. – Drabužiai viršuje, – tarė Vilas, žiūrėdamas į manekenus, daugumą jų buvo išvartę plėšikai. – Gal nori naujos suknelės? 25
GALINĖ RIBA
– Kol kas ne, – atsakė Eliot, stengdamasi suprasti, kas kuriame aukšte. – Imam tik būtiniausius daiktus. Tarkim, praverstų naujos antklodės ir rankšluosčiai. – Neįdomu, – sumurmėjo Vilas, bet vis tiek nusekė paskui Eliot į trečią aukštą. – Čia rasim, – pareiškė mergina. – Taigi. Namų reikmenys, – perskaitė Vilas, mėgdžiodamas tetos Džinos balsą. Jie pasileido per pasažus, pilnus sofų, supamų kėdžių – baldai buvo derančių spalvų, ant staliukų stovėjo vazelės su seniai nuvytusiom gėlėm. Viename salės kampe Eliot išvydo krūvą persiškų kilimų. Jie buvo sukabinti ir ant sienų kaip kokiam rytietiškam turguj. – Pagalvės, – tarė Vilas, rodydamas į kitą pusę. – Eime ten. Eliot pažvelgė, kur rodė berniukas, ir jos žvilgsnis užkliuvo už virtuvės baldų ekspozicijos. – Vilai, – sušnibždėjo ji vos girdimai ir prisidėjo prie peties šautuvą. Abu ėmė sėlinti prie žmogystų, tiesiai kaip stygos sėdinčių prie apdulkėjusio stalo. Jų buvo keturios, smėlio spalvos kariškomis uniformomis, ant kelių pasidėjusios ilgavamzdžius. Priešais juos puikavosi dailūs porceliano puodeliai. – Paribio kariai, – tarė Eliot. – Negyvi, – pridūrė Vilas, nedrįsdamas žiūrėti jiems į veidus, perdžiūvusią odą. Ji buvo taip įsitempusi, kad tikrai priminė senovinį supleišėjusį dramblio kaulą. – Bet kodėl jie mirti pasirinko čia? – svarstė berniukas. Eliot trūktelėjo pečiais. – Gal pasklidus virusui budėjo? Čia ir gavo galą. – Taip, bet pažiūrėk į juos, – neatlyžo Vilas. – Paribio kariai gurkšnoja arbatėlę? Mažų mažiausiai keista, ar ne? Net paskutinėmis gyvenimo akimirkomis paribio kariai buvo susikaupę, nusprendę mirtį pasitikti drauge, lyg niekur nieko gerdami arbatą. 26
Padariniai
Visų akys užmerktos, iš pažiūros atrodė, kad jų nė musės negraužia. Gal ir vabzdžiai pabūgo artintis prie šių niūrių žmogystų – taip kaip dabar Vilas. – Reikia paimti jų šautuvus ir ginkluotę, jei rasim, – pasiūlė Eliot, smalsiai žiūrėdama į kariškus stiksų diržus. – Palik kitam kartui, – pasiūlė Vilas. – Juk nebepabėgs. Bet Eliot neapsigalvojo. Priėjusi prie vieno paribio kario iškraustė jo kišenes. – Nebūk toks bailiukas, Vilai, – burbtelėjo mergina.
– Šią medžiagą perėmė buvęs D eskadrono narys, gyvenantis čia pat už miesto, – pasakė Paris, atsisukęs į mirgančius vaizdus, rodomus ant apsilaupiusios baltai dažytos sienos. Tamsus rūsys skliautuotomis lubomis buvo sausakimšas 22-ojo specialiojo oro pajėgų pulko karių. – Tai pirmas filmas, kuriame užfiksuoti armagiai ir jų veiksmai. Paris stovėjo šone, kad susirinkusieji kuo aiškiau matytų, kas dedasi priemiestyje. – Filmuota Kente savaitgalį. Pirmiausia visame mieste kilo didžiuliai gaisrai, – kalbėjo toliau Paris, o kamera rodė vieną degantį statinį po kito. – Juos greičiausiai sukėlė paribio kariai, vijo žmones iš pastatų ir varė į miesto centrą... rengė antrajai fazei. – Trumpam stojo tyla, kamera toliau rodė daugybę liepsnojančių namų. – Tai ko dabar ieškosime? – kažkas paklausė. – Stebėsime oro erdvę virš miesto, – atsakė Paris. Operatorius ne iškart sumojo, kas dedasi. Bet stebėti reikėjo labai akylai – ne tik sparčiai temo, miesto centre vienu metu degė tiek objektų, kad reikėjo skubėti juos fiksuoti. Iš dangaus žaibiškai krito beveik permatomi sparnuočiai. – Štai čia ir yra armagiai, – tarė Paris. – Šimtai. Kariai ėmė šurmuliuoti, kažkas šūktelėjo: „Po galais!“ 27
GALINĖ RIBA
– Kodėl stiksai puolė kaip tik čia? Kokia jų strategija? – paklausė kažkas iš rūsio galo. Paris atsigręžė į vyrus. – Nėmaž neabejojama, kad miestas pasirinktas neatsitiktinai – čia pat šiauriau Medvio elektrinė, tiekianti energiją kone visam Kentui. Elektrinė taip arti miesto, kad stiksai neabejojo, jog užmačias pavyks įgyvendinti, o jei būtų kilęs pasipriešinimas, jie vienu metu būtų sunaikinę abu taikinius. Sulig Pario žodžiais kadre staiga smarkiai plykstelėjo šviesa, akimirką nutvieksdama miesto apybrėžas. – Štai ir elektrinė, – tarė Paris. – Kaip žinia, Kentas – ne vienintelis stiksų taikinys. Mums nuolat pranešama, jog jie kuo kruopščiausiai skina miestą po miesto, rajoną po rajono, stengdamiesi priartėti prie sostinės, naikindami strateginius objektus, kad kuo greičiau suardytų valstybės infrastruktūrą. – Numatykime potencialų taikinį ir laukime pasirodant stiksų, – pasiūlė vienas karių. – Kai tik bjaurybės užeis, suvarpysim juos kaip rėtį. – Nė susivokti nespės, – palaikė jį būrio draugas. – Graži mintis, – pasakė Paris, tada įkvėpė. – Suprantu, visi manotės esą kiečiausi kariai Žemėje. – Keli vyrai sukikeno, o Paris dėstė toliau: – Tačiau dera tinkamai įvertinti tuos gyvius – juos išnešiojo pati stipriausia, atspariausia ir žiauriausia motina. Štai ir ji... Kamera trūkčiodama pritraukė užmiesčio kampą, keli siluetai stebėjo puolimą. – Ten saujelė paribio karių, bet atkreipkite dėmesį, kas yra tarp jų. – Paris palinko į priekį, kad jo atkištos rankos šešėlis kristų ant dviejų pavidalų. – Aukštesnioji greičiausiai viena stiksių, kurios nuo mūsų išsisuko per sandėlio puolimą. Sakau „viena jų“, nes kol kas negavau sūnaus patvirtinimo, jog antra sunaikinta, tad nežinau, ar jų neatsirado daugiau. Kai kamera dar priartino vaizdą, liepsnų fone išryškėjo stiksės siluetas su virš pečių kyšančiom vabzdiškom kojelėm. 28
Padariniai
– Tai ji – milžiniškas vabzdys? – paklausė kažkas susirinkusiųjų. Kamera vis dar rodė stiksę. – Taip, ir iš Edžio žinome, kad Paviršiuje ji vadinama Hermiona, – atsakė Paris ir mostelėjo į smulkesnį pavidalą šalia. – Greta Hermionos stovi dvynė Rebeka. Jos ir yra stiksų hierarchijos grietinėlė. Jei pavyktų sunaikinti tą šiurpią porelę, turbūt įstengtume baigti karą ir laimingi galėtume keliauti namo. Po šių Pario žodžių įsiviešpatavo tyla. Vyrai prisiminė šeimas, su kuriomis atsisveikino prieš kelias savaites. Pario įsakymu jie neturėjo teisės palaikyti jokių ryšių su išorės pasauliu. Vado teigimu, tai būtina, kad dalinys galėtų veikti nesusekamas stiksų. Siena šalia Pario kelioms sekundėms aptemo, tada staiga apšvietė susirinkusiųjų rūsyje veidus. – O čia kitas rytas, – tyliai tarė Paris. – Padarinius matote patys. – Vaizdas sulig kiekvienu buvusio kario žingsniu siūbavo – žmogus dairėsi po apleistą miestą, bandydamas užfiksuoti antpuolio padarinius. Ryškioje aušros šviesoje aiškiai matyti kūnai, iškritę iš degančių pastatų, – dauguma žmonių neišsigelbėjo nuo liepsnų. – Prašau suprasti teisingai, – kalbėjo Paris. – Tai tikrų tikriausias karas mūsų pačių šalyje. Jį neišvengiamai pralaimėsime, jei neaptiksime armagių silpnybių. – Ar turite dar informacijos, kur jie dislokuoti, kiek jų? – paklausė kažkuris kovotojų. – Sprendžiant iš vaizdų, jie medžioja poromis – ir ore, ir ant žemės. Vienas šaltinis tvirtina, kad armagiai veikiausiai vadovaujasi itin išlavėjusia klausa. Tokia išvada padaryta dėl to, kad variklių ar šautuvų papliūpos juos pritraukia kaip muses medus. Todėl nuo šiol draudžiu naudoti šautuvus. Suvibravo pranešimų gaviklis ant Pario diržo, jis skubiai perskaitė žinutę. Tada nedelsdamas pasakė: – Ponai, netrukus tikiuosi jums daugiau papasakoti apie armagių fiziologiją. Atleiskit, instruktažą baigs ir į klausimus atsakys kapitonas. 29