Issuu

Tai supratau aš tą vakarą: kad skaitytojas suprastų jo tiesą, autorius privalo mirti. Umberto Eco (Umbertas Ekas; 1932–2016) – viena ryškiausių pasaulio kultūros asmenybių, italų rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. Jo mokslinė veikla ir literatūrinė kūryba padarė didžiulę įtaką visai XX a. pabaigos kultūrai; jis – šešių romanų, kuriuose glūdi nepaprasti filosofijos, istorijos, semiotikos klodai, ir dvidešimt aštuonių filosofinių veikalų, patrauklumu nenusileidžiančių romanams, autorius. Išgarsėjęs visame pasaulyje daugiamilijoniniu bestseleriu „Rožės vardas“, po antrojo savo romano „Fuko švytuoklė“ autorius buvo pripažintas vienu svarbiausių dabarties rašytojų romanistų. Parašytas 1988 m., šis romanas pasakoja apie XX a. pabaigą, apie paslaptingas gijas, siejančias dabartį su praeitimi, Kabalą su kompiuteriu, tikrovę su fikcija, o mistinį pasaulį – su realybe. Didžioji pasaulio paslaptis, trys draugai intelektualai, bandantys ją įminti ir drauge netikintys jos egzistavimu, rozenkreiceriai, Fuko švytuoklė, telūrinės srovės, populiarioji ir aukštoji kultūra, sąmokslo teorijos – viskas susilieja į įvykių sūkurį, kurio žmogus nepajėgus nei numatyti, nei suvaldyti. O skaitytojui belieka klausti: ar įmanoma atskirti išmonę nuo tikrovės? Ar intelektas pajėgus įminti Didžiąją paslaptį? Ir galiausiai – kur yra realybės ribos, kas tikra, o kas – išgalvota? „Fuko švytuoklė“ – daugiau nei romanas. Tai nepaprastai įtraukiantis intelektualinis nuotykis, kuris niekada nenustos žavėti ir stebinti.

ANTHONY HOROWITZ

UDK 821.131.1-31 Ec35

• ŠILKO RŪMAI

Umberto eco il pendolo di foucault Bompiani, 1993

ISBN 978-609-466-168-6

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

Jums, vien tik jums, doktrinos ir mokslo vaikai, raðëme ðià knygà. Skaitykite jà atidþiai, gilinkitës á daugelyje vietø iðsklaidytas reikðmes tai, kas áslaptinta vienur, kitur atskleista, idant jûsø iðmintis visa galëtø suvokti. (Heinrich Cornelius Agrippa von Nettesheim, De occulta philosophia, 3, 65)

Prietarai atneða nelaimæ. (Raymond Smullyan, 5000 B. C., 1.3.8)

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

1 KETER

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

Tada pamaèiau Ðvytuoklæ. Ant ilgo, prie choro skliautø pritvirtinto lyno kabantis rutulys siûbavo plaèiai, su monotoniðka didybe. Þinojau, o ir kiekvienas, pakerëtas ðio liûliuojanèio lingavimo, neiðvengiamai bûtø supratæs, kad ðvytavimo periodas priklauso nuo santykio tarp lyno ilgio kvadratinës ðaknies ir skaièiaus π, kuris, iracionalus þemiðkajam protui, dieviðkojo proto galia susieja visø ámanomø apskritimø ilgá su jø skersmeniu, o rutulio kelio nuo vieno aðigalio iki kito laikas tampa máslingo sàmokslo tarp maþiausia su laiku susijusiø dydþiø pasekme: tvirtinimo taðko vienybës, abstraktaus dydþio dvejybës, skaièiaus prigimties trejybës, slaptojo ðaknies kvadrato, apskritimo tobulybës. Dar þinojau, kad grindyse, tiesiai po tvirtinimo taðku, yra magnetas, kuris, veikdamas rutulio viduje esantá cilindrà, uþtikrina nesiliaujantá judëjimà iðmonë, skirta áveikti medþiagø pasiprieðinimui, taèiau neprieðtaraujanti ðvytuoklës dësniams, prieðingai, padedanti jiems pasireikðti, nes beorëje aplinkoje kiekvienas materialus taðkinis svoris, kabantis ant netampraus ir besvorio siûlo, nepatiriantis oro pasiprieðinimo ir neturintis * Pasklidus ðviesai tiesiog á minëtosios erdvës vidø, ji neiðsisklaidë iðkart iki pat apaèios, bet sklido laipsniðkai, kitaip tariant, ið pradþiø ðviesos spindulys ëmë sklisti ir, pradëjæs sklisti á tà pusæ, jis pasklido, iðsitempë, virto lyg apvaliu ratu. (Hebr.) Visos iðnaðos vertëjos.

trinties pakabinimo taðke, galëtø nekintamai ðvytuoti visà amþinybæ. Vario rutulys blausiai ðvytëjo, atspindëdamas pro langus prasiskverbusius paskutinius besileidþianèios saulës spindulius. Jei, kaip kadaise, jis bûtø galëjæs liesti ant choro grindø paskleistà drëgnà smëlá, sulig kiekvienu svyravimu paliktø jame brëþá, kuris dël nuolat ir kas akimirkà kintanèios ðvytavimo krypties plistø, leisdamas nuspëti spindulinæ judesio simetrijà lyg skeleto, magiðkojo penkiakampio, þvaigþdës, mistinës roþës. Arba primintø beribës dykumos smëlyje nesuskaièiuojamø klajokliø karavanø pëdø áspaustà pasakojimà lëtos, tûkstantmetës migracijos istorijà. Gal taip á savo keliones ið Mu kontinento pajudëjo atlantidai; uþsispyrusiai, apsëstai klajojæ nuo Tasmanijos iki Grenlandijos, nuo Oþiaragio iki Vëþio, nuo Princo Edvardo salos iki Svalbardo. Rutulys glaustai atkartojo tai, kà jie darë tarp vieno ir kito ledynmeèio, o gal tebedaro ir ðiandien, kartà tapæ Vieðpaèiø pasiuntiniais; gal kaþkur tarp Samoa ir Naujosios Þemës rutulys, pakibæs pusiausvyroje, lietë Agartà Pasaulio centrà. Jauèiau, kad Avalonas, ðiaurëje, ir Ayers Rock uolos máslæ slepianti Australijos dykuma yra susieti viena plokðtuma. Tà akimirkà, birþelio dvideðimt treèiosios ketvirtà valandà popiet Ðvytuoklë, stabtelëjusi ðvytavimo plokðtumos pakraðtyje, tingiai krito centro link, kad, pusiaukelëje ágavusi naujø jëgø, vël narsiai pultø jos slaptàjá likimà lemianèiø galiø kvadratà. Jei nepaisydamas laiko tëkmës bûèiau likæs þiûrëti á tà paukðèio galvà, strëlës smaigalá, apverstà ðalmà, tarp iðkreipto apskritimo prieðingø taðkø erdvëje brëþiantá ástriþaines, bûèiau tapæs iliuzijos pinkliø auka, nes Ðvytuoklë bûtø mane átikinusi, jog svyravimo plokðtuma, per trisdeðimt dvi valandas apsukusi ratà, gráþta á iðeities taðkà nubrëþusi suplotà elipsæ, besisukanèià apie savàjá centrà tolygiu kampiniu greièiu, proporcingu platu-

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

mos sinusui. Kaip ji judëtø, jei tvirtinimo taðkas bûtø Saliamono ðventyklos kupolo centre? Gal tamplieriai bandë ir ten. Gal tai nekeièia nei skaièiavimø, nei rezultato. Gal Saint-Martindes-Champs vienuolyno baþnyèia ir buvo tikroji Ðventykla. Ðiaip ar taip, tobulas bandymas ámanomas tik Aðigalyje, vienintelëje vietoje, kur tvirtinimo taðkas bûtø Þemës sukimosi aðies tàsoje ir kur Ðvytuoklë apsuktø savo ratà per dvideðimt keturias valandas. Taèiau nei ðis nukrypimas nuo Dësnio, kurá Dësnis, be kita ko, numatë, nei paþeistas aukso saikas nemenkino ðio stebuklo. Þinojau, kad Þemë sukasi, o að su ja, o Saint-Martin-desChamps baþnyèia ir visas Paryþius su manimi, ir visi mes sukomës po Ðvytuokle, kuri ið tikrøjø niekada nekeitë savo judëjimo plokðtumos krypties, nes ten, aukðtai, virð jos tvirtinimo vietos, idealioje begalinëje lyno tàsoje á paèias tolimiausias galaktikas, buvo amþiams sustingæs Taðkas. Þemë sukosi, bet toji vieta, kur pritvirtintas lynas, buvo vienintelis stovintis Visatos taðkas. Todël ne tiek á þemæ krypo mano þvilgsnis, kiek ten, aukðtyn, kur slypëjo visiðkos rimties paslaptys. Ðvytuoklë man liudijo, kad visuotiniame judëjime Þemës rutulio, Saulës sistemos, ûkø, juodøjø skyliø ir visø didþiosios kosminës emanacijos vaikø, nuo pirmøjø eonø iki klampiosios materijos, tik jis vienas stovëjo nelyginant ramstis, varþtas, idealusis guolis, leidþiantis Visatai suktis aplink save. Dabar ir að galëjau dþiaugtis ðiuo aukðèiausiu potyriu, að, kuris, nors judëjau su kiekvienu ir visais kartu, taèiau galëjau þvelgti á Tà, Kuris Rimtyje, á Uolà, Garantà, á Skaistøjá Rûkà, kuris nëra kûnas, neturi atvaizdo, formos, svorio, kiekybës nei kokybës, nemato, negirdi, nejauèia, nëra vienoje vietoje, laike nei erdvëje, nëra dvasia, protas, vaizduotë, nuomonë, skaièius, tvarka, matas, substancija nei amþinybë, nëra nei ðviesa, nei tamsa, nëra klaida ir nëra tiesa.

Nugirdau trumpà, vangø pokalbá tarp akiniuoto vaikino ir merginos, kuri, deja, buvo be akiniø. Tai Fuko ðvytuoklë, kalbëjo jis. Pirmasis bandymas atliktas rûsyje 1851 metais, po to Observatorijoje, vëliau po Panteono kupolu su ðeðiasdeðimt septyniø metrø lynu ir dvideðimt aðtuoniø kilogramø rutuliu. Pagaliau, 1855 metais, apsistota èia, sutrumpintas lynas ir palengvintas rutulys. Ji kabo ið tos skylës kryþmës viduryje. O kà ji daro, kabaliuoja, ir viskas? Ji rodo, kaip sukasi Þemë. Kadangi tvirtinimo taðkas nejuda... O kodël jis nejuda? Todël, kad taðkas... kaip èia pasakius... suprask, savo centre kiekvienas taðkas, esantis paèiame viduryje tø taðkø, kuriuos matai, neturi apimties, o tai, kas neturi apimties, negali judëti nei á kairæ, nei á deðinæ, nei aukðtyn, nei þemyn. Taigi negali ir suktis. Aiðku? Jei taðkas neturi apimties, jis negali judëti në pats aplink save. Jis neturi net savæs... Net jeigu Þemë juda? Þemë juda, bet taðkas stovi vietoje. Taip yra, patinka tau ar nepatinka. Aiðku? Jo reikalas. Vargðelë. Virð jos galvos buvo vienintelis nejudantis Visatos taðkas, vienintelis prieglobstis nuo panta rhei prakeikimo, o ji manë, kad tai ne jos, o Jo reikalas. Porelë nuëjo, jis apsiskaitæs, neðinas kaþkokiu vadovu, atëmusiu galimybæ gërëtis, ji apatiðka, neprieinama galybës dvelksmui, abu neásiminæ sukreèianèios ðio susitikimo pirmo ir paskutinio su Vienu, En-sof, Neapsakomu, patirties. Kaip nepulti ant keliø prieð tikrumo altoriø?

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

Að þiûrëjau pagarbiai ir baimingai. Tà akimirkà neabejojau, kad Jakopas Belbas neklydo. Klausydamas jo kalbø apie Ðvytuoklæ, ásiaudrinimà priskirdavau tiems estetiniams svaièiojimams, tam beformiam vëþiui, kuris jo sieloje ágavo formà ir þingsnis po þingsnio, nepastebimai pavertë þaidimà tikrove. Bet jei jis neklydo dël Ðvytuoklës, gal ir visa kita Planas, Visuotinis sàmokslas yra tiesa, o að neapsirikau atvykæs èia vasaros saulëgráþos iðvakarëse. Jakopas Belbas nebuvo beprotis, tiesiog þaisdamas, Þaidimu jis atskleidë tiesà. Taèiau Dieviðkosios galios potyris negali ilgai tæstis, nesumaiðydamas proto. Todël pabandþiau nukreipti þvilgsná, akimis sekdamas linká, kuris nuo pusraèiu sustatytø kolonø kapiteliø kilo spynos link iðilgai skliauto nerviûrø, atkartodamas paslaptá smailiosios arkos, paremtos nebuvimu ir aukðèiausia stãtine apgaule, vertusios átikëti, kad kolonos skliauto griauèius stumia aukðtyn, ðie, atstumti rakto, ásmeigia kolonas á þemæ, o skliautas yra kartu viskas ir niekas, tuo pat metu pasekmë ir prieþastis. Netrukau suprasti, jog þavëtis tik skliautu ir nepaisyti nuo skliauto pakibusios Ðvytuoklës tolygu susilaikyti gurkðtelëti ið ðaltinio, kad vëliau pasigertum ið versmës. Saint-Martin-des-Champs baþnyèios choras egzistavo vien todël, kad Dësnis leido egzistuoti Ðvytuoklei, o ðioji egzistavo todël, kad egzistavo choras. Nepabëgsi nuo vienos begalybës, nepribëgdamas kitos, pagalvojau; nepabëgsi nuo tapataus, tikëdamasis rasti skirtinga. Þingsnis po þingsnio traukiausi atbulas, negalëdamas atitraukti akiø nuo skliauto rakto per trumpà ten praleistà laikà gerai ásidëmëjau kelià, o didþiuliai metaliniai skliautai abiejose pusëse buvo pakankamai áspûdingi, kad, sekdamas akies kraðteliu, galëèiau pagal juos orientuotis. Iðilgai navos atatupstas slinkau durø link, virð mano galvos vël pakibo tie grësmingi prieðistori-

niai paukðèiai su nusiðërusiais metaliniais karkasais, tie klastingi þiogai, máslingos jëgos valia nukaræ nuo ðios navos skliautø. Juos suvokiau kaip mokslines metaforas, nepalyginti reikðmingesnes ir prasmingesnes, nei to norëta siekiant didaktiniø tikslø. Juros periodo vabzdþiø ir ropliø skrydis ilgø migracijø alegorija, kurià Ðvytuoklë glaustai pasakoja Þemei, archontai, iðkreiptos emanacijos: prieð mane ilgais archeopteriksø snapais leidosi Brego, Blerio, Enò aeroplanai ir Diufo sraigtasparnis. Taip áeinama á Paryþiaus menø ir amatø muziejø, per aðtuonioliktojo amþiaus kiemà patenkant á senàjà vienuolyno baþnyèià, ásiterpusià á vëlesniø laikø ansamblá taip, kaip kaþkada ji pati buvo áterpta á senàjá vienuolynà. Jos viduje tiesiog apstulbina sàmokslas, sulyginantis aukðèiausiàjá dangiðkøjø skliautø ir chtoniðkàjá naftos rijikø pasaulius. Þemai driekësi automobiliø, dviraèiø ir garo maðinø istorija, aukðtai grësmingai sklandë pirmieji lëktuvai. Vieni daiktai buvo sveiki, nesuiræ, nors apsilupinëjæ ir laiko pakàsti. Visi jie toje dviprasmëje perpus elektros ir dienos ðviesoje atrodë tarsi su patina, lyg padengti senoviniu smuiko laku. Kitø tebuvo skeletai, vaþiuoklës, rankenø strampai, nebyliai grasinantys neapsakomomis kanèiomis: netrunki iðvysti save, prirakintà kankinimø lovoje, kurios dalys gali judëti ir tarðyti tavo kûnà, kol prisipaþinsi. Uþ ðiø senø, kadaise judriø, o dabar sustingusiø daiktø surûdijusiomis sielomis, grynø technologinio pasididþiavimo þenklø, iðrikiuotø lankytojø pagarbai, prie kuriø kairëje budëjo Laisvës statula sumaþintas modelis tos, kurià Bertoldis sukûrë naujajam pasauliui, o deðinëje Paskalio statula, vërësi choras, kur Ðvytuoklës siûbavimà vainikavo karðèiuojanèio entomologo sapnas: þnyplës, þandikauliai, èiuptuvëliai, ryklës, sparnai, letenos kapinynas mechaniniø lavonø, kurie visi galëjo pradëti veikti vienu metu: magnetai, vienfaziai transfor-

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

matoriai, turbinos, konverteriø blokai, garo maðinos, dinamos. Tolumoje, uþ Ðvytuoklës, pasaþe, matësi asirø, chaldëjø, kartaginieèiø stabai didþiuliai Baalai su kaþkada liepsnojusiais pilvais, Niurnbergo mergelës apnuogintomis dygiomis nuo viniø ðirdimis likuèiai to, kas kadaise buvo aeroplanø varikliai, nuostabus Ðvytuoklæ garbinti sustingusiø ðventøjø figûrø vainikas, tarytum Proto ir Ðviesos vaikai bûtø pasmerkti amþinai saugoti tà Tradicijos ir Iðminties simbolá. Te nuobodþiaujantys turistai, sumokëjæ á kasà devynis frankus, o sekmadieniais atëjæ nemokamai tiki, kad senieji devynioliktojo amþiaus ponai nuo tabako pageltusiomis barzdomis, purvinomis suglamþytomis apykaklëmis, juodomis peteliðkëmis, uostomuoju tabaku dvokianèiomis kelnëmis, rûgðèiø nuëstais pirðtais ir akademinio pavydo iðëstais protais, tos juokingos ðmëklos, vieni kitus vadindavæ cher maître, iðrikiavo tuos daiktus po ðiais skliautais vedami dorybingo noro juos parodyti, siekdami patenkinti liberaliøjø ir radikaliøjø mokesèiø mokëtojø lûkesèius, trokðdami pagerbti atsitiktinumo ir paþangos stebuklus. Ne, Saint-Martin-des-Champs sumanyta pirma kaip vienuolynas, o vëliau kaip revoliucijos muziejus, slapèiausiø mokslø antologija, o tie lëktuvai, savaeigës maðinos, tie elektromagnetiniai skeletai buvo èia, kad uþmegztø pokalbá, kurio formulës dar nepajëgiau apibrëþti. Nejau turëjau patikëti katalogu, veidmainiðkai skelbusiu, jog Konvento ponai ðá nuostabø darbà sumanë vien tam, kad kiekvienas galëtø aplankyti visø menø ir amatø ðventovæ, nors visiðkai akivaizdu, jog projekte kalbëta tais paèiais þodþiais, kuriais Fransis Beikonas Naujojoje Atlantidoje apraðë Saliamono namus? Ar gali bûti, kad tik að að, Jakopas Belbas ir Diotalevis intuityviai atskleidëme tiesà? Gal ðá vakarà á tà klausimà man

bus atsakyta tereikia likti muziejuje po jo uþdarymo ir sulaukti vidurnakèio. Neþinojau, pro kur Jie áeis, tik átariau, kad viena ið Paryþiaus kanalø tinklo atðakø jungia kaþkurià muziejaus vietà su kuria nors miesto vieta, gal greta Porte-St-Denis, taèiau buvau tikras, jog iðëjæs tuo keliu èia nebesugráðiu. Todël privalëjau pasislëpti ir likti viduje. Pabandþiau iðsivaduoti ið vietos kerø ir paþvelgti á navà ðaltai, be jausmø. Nebeieðkojau apreiðkimo, troðkau þiniø. Buvau ásitikinæs, kad kitose salëse vargu ar rasiu priedangà nuo priþiûrëtojø akiø (jø darbas uþdarant muziejø patikrinti visas sales, kad jose neprisiglaustø koks vagis), bet ar tam geriausia vieta nebuvo ði nava, pilna visokiausiø maðinø? Gyvam prapulti bedvasëje maðinoje... Þaidimø jau þaidëme gal net per daug, kodël nepabandþius ir ðito? Dràsiau, tariau sau, pamirðk Iðmintá ieðkok pagalbos Moksle.

2 Turime ávairiø ir ádomiø Laikrodþiø, taip pat tokiø, kurie sukelia Alternatyvius Judesius... Turime taip pat Jausmø Apgaulës Namus, kur sëkmingai ágyvendiname visø rûðiø Apgaules, Netikrus Regëjimus, Melus ir Iliuzijas... Mano sûnau, ðtai tokie yra Saliamono Namø turtai. (Francis Bacon New Atlantis , ed. Rawley, Londonas, 1627, p. 41 42)

Vël galëjau valdyti jausmus ir protà. Privalëjau þaisti neprarasdamas ironijos, kaip iki ðiol, nesileisti átraukiamas. Buvau muziejuje, reikëjo elgtis ypaè bukliai ir apdairiai.

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

Viltingai þvilgtelëjau á lëktuvus virð savæs: bûèiau galëjæs susirangyti biplano kabinoje ir laukti nakties, lyg skrisèiau virð Lamanðo, ið anksto mëgaudamasis Garbës legiono ordinu. Automobiliø pavadinimai padvelkë ðvelnia nostalgija... Hispano-Suiza , 1932, graþus ir jaukus. Netinka, per arti kasos, bet bûèiau galëjæs apmulkinti tarnautojà, jei bûèiau atëjæs vilkëdamas plaèiomis, prie keliø susegtomis kelnëmis, praleisdamas pirma savæs damà grietinëlës spalvos kostiumëliu, ilga kaklajuoste ant iðkilo kaklo ir trumpà berniukiðkà ðukuosenà dengianèia skrybëlaite varpeliu . Citroën C6G, 1931, deja, tik dalis, puikus eksponatas mokyti, taèiau slëptuvë menka. Apie Kunjo garo maðinà neverta në kalbëti didþiulë, bet visa vienas katilas. Paþvelgiau deðinën, kur pasieny puikavosi iðrikiuoti senoviniai dviraèiai ámantriais ratais, drezinos plokðèiais rëmais, su monoðliuþe, ir prieð akis iðkilo cilindruoti ponai, minantys Bulonës miðku paþangos riteriai. Kitapus dviraèiø praðmatnûs këbulai, viliojanèios slëptuvës. Gal ne Panhard Dynavia , 1945 metø laidos pernelyg skaidrus ir ankðtas dël savo aptakiø aerodinaminiø formø, bet ties aukðtuoju 1909 metø Peugeot galima susimàstyti: tarytum kokia mansarda ar alkova. Ásirangæs vidun ir nugrimzdæs á odiniø pasosèiø gelmes likèiau niekieno nepastebëtas. Taèiau sunku á já patekti, vienas ið priþiûrëtojø kaip tik ásitaisë ant suolelio prieðais, nugara á dviraèius. Uþlipu ant pasostës, palto kailine apykakle kiek suvarþytais judesiais, o jis, su blauzdas aptempusiais auliniais ir kepuraite su snapeliu rankoje, pagarbiai atidaro dureles... Akimirkà stabtelëjau ties Obéissante , 1873, pirmuoju prancûziðku mechaninës traukiamosios jëgos automobiliu dvylikai keleiviø. Jei Peugeot galëjai vadinti butu, tai ðis buvo tikri rûmai. Bet në nesvajok patekti vidun neatkreipdamas aplinkiniø dëmesio. Kaip sunku pasislëpti, kai slëptuvës parodos paveikslai.

Vël perëjau salæ: Laisvës statula kilo aukðtyn éclairant le monde ant beveik dvimetrinio cokolio, sumanyto kaip laivo nosis su smailiu rostru. Jame buvo lyg sarginë, ið kurios galëjai pro iliuminatoriø gërëtis Niujorko álankos diorama. Vidurnaktá puikiausia apþvalgos vieta, nes nematomas bûtum galëjæs stebëti chorà kairëje ir navà deðinëje, uþ nugaros saugomas didþiulës akmeninës Gramo skulptûros, ið savotiðko transepto þiûrinèios á kitus koridorius, taèiau dienos ðviesoje be vargo matësi, ar viduje kas nors yra, ir doras priþiûrëtojas iðëjus lankytojams, prieð uþrakindamas duris, sàþinei nuraminti bûtinai þvilgtelëtø vidun. Laiko turëjau nedaug pusæ ðeðiø muziejus bus uþdarytas. Skubëjau dar syká apsiþvalgyti. Në vienas ið mechanizmø negalëjo tapti mano prieglobsèiu: nei stovintys deðinëje didþiuliai laivø voratinkliai kokios nors vandens gelmiø prarytos Lusitania relikvijos, nei milþiniðkas dujinis Lenuaro variklis su ávairiausiais dantraèiais. Ne, dabar, leidþiantis sutemoms ir pro pilkëjanèius langus smelkiantis vis blausesniems ðviesos spinduliams, vël pabûgau slëptis tarp ðiø mechaniniø gyvûnø, bijodamas vëliau savo elektrinio þibintuvëlio ðviesoje vël iðvysti juos, atgijusius tamsybëse, ðnopuojanèius sunkiu poþemiø alsavimu vien oda neaptraukti kaulai ir viduriai, girgþdanèius, aptiðkusius dvokianèiomis tepaluotomis seilëmis. Ðioje parodoje, kuri man rodësi vis neðvankesnë su dyzelio varpomis, turbinø makðtimis, neorganinëmis gerklëmis, kaþkada spjaudþiusiomis, o tà naktá gal ir vël pradësianèiomis spjaudytis liepsna ir garais, ðnypðti, o gal suktis lyg elniaragiai, tarðkëti tarsi cikados kaip bûèiau galëjæs iðgyventi tarp ðiø skeletiniø grynai abstraktaus funkcionalumo iðraiðkø, ðitø vaiduokliø, gebanèiø sutraiðkyti, sukapoti, sugadinti, suraikyti, susukti, suvaþinëti, susprogdinti, suryti, suskaidyti, átraukti, konvertuoti daþnius, transformuoti energijà, ásukti smagraèius? Kaip bûèiau galëjæs atsilaikyti prieð tuos Pasaulio Vieðpaèiø sukurs-

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

tytus beprasmius mechanizmus, poþemiø ðeimininkø stabus, turëjusius byloti kûrimo klaidà? Reikia eiti ið èia, reikia eiti, tai pamiðimas, mane átraukë þaidimas, atëmæs protà Jakopui Belbui, mane, kuris niekuo netiki... Neþinau, ar pasilikdamas tà vakarà pasielgiau teisingai. Prieðingu atveju ðiandien þinoèiau tik istorijos pradþià, be pabaigos. Arba nebûèiau vienas èia, ant ðios kalvos, klausydamas tolimo ðunø lojimo slënyje ir svarstydamas, ar tai tikrai buvo pabaiga, ar pabaiga dar tik turi ateiti. Nutariau nesustoti. Ið baþnyèios iðëjau pro Gramo skulptûrà ir pasukau kairiuoju koridorium. Patekau á traukiniø skyriø, kur spalvoti garveþiø bei vagonø modeliai atrodë lyg taikûs þaisliukai ið Gausybës ðalies, Madurodamo, Maþosios Italijos... Jau apsipratau su ta baimës ir pasitikëjimo, siaubo ir susiþavëjimo kaita (ar tai ne ligos poþymis?) ir tikinau save, kad baþnyèios vizijos taip áaudrino mane, nes atvykau suvedþiotas Jakopo Belbo raðtø, kuriuos daugelio máslingø aplinkybiø dëka man pavyko iððifruoti, nors ir þinojau juos esant prasimanymà. Esu technikos muziejuje, tikinau save, gal kiek slogi, bet padori vieta, nepavojingø mirèiø karalystë, juk paþásti muziejus, Dþokonda, toji dvilytë pabaisa, Medûza vien tik estetams, dar nieko neprarijo, juo labiau tavæs nepraris Vato maðina, galëjusi ábauginti vien osianiðkos ar neogotiðkos dvasios aristokratus, atrodanti tokia patetiðkai kompromisinë, funkcionalumo ir korintiðkos elegancijos ásikûnijimas; rankenëlë ir kapitelis, katilas ir kolona, ratas ir timpanas. Net ið toli Jakopas Belbas bandë ávilioti mane á haliucinacijø pinkles, praþudþiusias já patá. Reikia elgtis kaip mokslininkui, tariau sau. Ar vulkanologas sudega nelyginant Empedoklis? Freizeris bëga miðku, medþiojamas Nemi? Nagi, tu esi Semas Speidas, ge-

rai? Tau tereikia iðaiðkinti nusikaltimà toks amatas. Tavo mylimoji turi mirti dar prieð pabaigà, geriausia nuo tavo rankos. Sudie, Emilija, buvo gera, bet esi tik beðirdis robotas. Transporto koridorius baigësi Lavuazjë atriumu su plaèiais laiptais, vedusiais á virðutinius aukðtus. Tos pasieniais iðrikiuotø vitrinø eilës, tas lyg alchemijai skirtas altorius viduryje, toji civilizuotos septynioliktojo amþiaus makumbos liturgija buvo ne atsitiktinis rinkinys, o simbolinë gudrybë. Pirmiausia veidrodþiø gausa. Jei patalpoje yra veidrodis, tikiesi pamatyti jame savo atvaizdà tai natûralu. Èia negali pamatyti. Ieðkai savæs, bandai surasti tokià vietà, kad veidrodis tau tartø tu esi èia, ir tai esi tu , kankinies ir kamuojies, o ágaubti ar iðgaubti Lavuazjë veidrodþiai ðaiposi ið tavæs: atsitraukdamas matai save, dar þingsnis ir vël prapuoli. Ðis katoptrikos teatras sugalvotas, kad atimtø tavo tapatybæ, priverstø suabejoti savo vieta. Lyg sakytø: tu nei Ðvytuoklë, nei vietoje Ðvytuoklës. Pradedi abejoti ne vien savim, bet ir visais daiktais tarp tavæs ir veidrodþio. Taip, fizika gali paaiðkinti, kas atsitinka ir kodël: pastaèius ágaubtà veidrodá, kuris surinktø nuo daikto krintanèius spindulius, èia toks daiktas distiliacijos aparatas virð varinio katilo, veidrodis atspindës já taip, kad nematysi jame daikto kontûrø, bet nujausi jo apverstà ðmëkliðkà egzistavimà kaþkur ore, pusiaukelëje. Aiðku, tereikia pajudëti ir áspûdis iðnyksta. Staiga kitame veidrodyje pamaèiau save, þemyn galva. Nepakenèiama. Kà norëjo pasakyti Lavuazjë, kokià mintá siekë ákûnyti Conservatoire reþisieriai? Veidrodþiø magijà paþástame ið arabiðkøjø viduramþiø, ið Alhazeno. Ar vertëjo vargti dël Enciklopedijos, Ðvietimo amþiaus ir Revoliucijos, kad galø gale ásitikintum, jog tereikia iðlenkti veidrodþio pavirðiø ir prasmen-

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

gi á tariamà pasaulá? O tas, kuris kas rytà skutantis þvelgia á tave ið plokðèio veidrodþio, pasmerktas amþinai kairiarankystei argi ne iliuzija? Ar vertëjo taip vargti árengiant ðià salæ, kad tiek tepasakytum, o gal tai turëtø tave paskatinti kitokiomis akimis paþvelgti á likusià ekspozicijà vitrinas su árankiais, kurie apsimeta ðlovinantys Ðvietimo amþiaus fizikos ir chemijos pradmenis? Odinë kaukë, turëjusi saugoti veidà per kalcinavimo bandymus. Ið tiesø? Ar tikrai þvakiø ponas po gaubtu uþsidëdavo tà kanalizacijos þiurkës snuká, tà ateiviø antveidá tam, kad apsaugotø akis? Oh, how delicate, doctor Lavoisier.* Ar reikëjo taip kruopðèiai atkurti maþàjà eolipilæ, tà snapelá ant rutulio, kuris ákaitintas sukasi vemdamas garais, vien tam, kad studijuotum dujø kinetinæ teorijà, jei pirmàjà eolipilæ, kaip kalbanèiø statulø ir kitø Egipto þyniø stebuklø priedëlá, dar gnozës laikais sukûrë Heronas? O tas 1789 metø aparatas puvimo fermentacijai tirti ar ne puiki aliuzija á dvokianèius Demiurgo benkartus? Dviðakiais paremtø stiklo vamzdeliø eilë, nuo rutuliniø ásèiø per burbulus ir kanalus nutásusi tarp dviejø stiklainiø, kuriais ið vieno á kità stikliniais gyvaèiø þiedais teka kaþkoks skystis... Puvimo procesas? Balneum Mariae,** gyvsidabrio sublimacija, mysterium conjunctionis,*** Eliksyro gamyba! O aparatas vyno fermentacijai (ir vël) studijuoti? Stiklo lankø seka nuo atanòr iki atanòr, nuo vieno distiliacijos aparato iki kito? O tie akiniai, maþytë klepsidra, nedidelis elektroskopas, læðiai, dantiraðèio þenklà primenantis laboratorinis peiliukas, mentelë su numetimo svertu, stiklo plokðtelë, puodelis su trijø centimetrø storio sienelëmis ið ugniai atsparaus molio * Ak, daktare Lavuazjë, koks jautrumas. (Angl.) ** Marijos maudyklë (lot.) perk. plakimas. *** Susijungimo paslaptis (lot.).

nykðtukiniam homunkului be galo maþos ásèios maþyèiams klonams, raudonmedþio dëþutës, pilnos baltø ryðulëliø nelyginant kaimo vaistininko lagaminëlis, su mineralø pavyzdþiais (taip paraðyta), susuktais á paslaptingais raðtais iðmarginto pergamento skiauteles, kurios ið tiesø yra Bazilido drobulës fragmentai, relikvijoriai su Hermio Trismegisto oda, ilgas ir laibas apmuðëjo plaktukas, kuriuo bus iðmuðta greitos teismo dienos pradþia, lazda su kvintesencijomis maþajai Elfø tautai ið Avalono, neapsakomai maþas aparatas aliejø degimo analizei, lyg keturlapio lapai sujungti stikliniai rutuliai, dar kiti keturlapiai, vienas su kitu susieti aukso vamzdeliais, o su kitais stikliniais vamzdeliais, ðie sujungti su vario cilindru, o statmenai apaèioje su kitu aukso ir stiklo cilindru, su dar daugiau nukarusiø vamzdeliø, apendiksø, sëklidþiø, liaukø, navikø, skiauteriø... Ar tokia yra ðiuolaikinë chemija? Ar dël to reikëjo nukirsdinti autoriø, nors nieko nesukuriama ir nieko nesunaikinama? O gal já nuþudë, norëdami priversti nutylëti tai, kà jis apsimesdamas atskleidë, lyg Niutonas, plaèiai iðskleidæs mums sparnus, taèiau nesiliovæs medituoti apie Kabalà ir kokybines esencijas? Conservatoire Lavuazjë salë tai iðpaþintis, uþkoduotas praneðimas, visos mokyklos santrauka, ðiuolaikinio proto minties puikybës iðjuokimas, kitø paslapèiø ðnabþdesys. Jakopas buvo teisus, neteisus buvo Protas. Skubëjau valanda artëjo. Ðtai metras, kilogramas, kiti matai netikri garanto garantai. Ið Aljë suþinojau, kad piramidþiø paslaptys atsiveria skaièiuojant ne metrais, o senosiomis uolektimis. Ðtai aritmetinës maðinos, menamas kiekybës triumfas, o ið tiesø slëpiningos skaièiø kokybës paþadas, bëganèiø per Europos ðalis rabinø gráþimas prie Notarikono iðtakø. Astronomija, laikrodþiai, robotai vargas man, jei áklimpèiau tarp ðiø naujø apreiðkimø. Broviausi á slaptojo praneðimo, ávilkto á racionaliojo teatro rûbà, gelmes, greièiau, greièiau, vëliau, nuo

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

muziejaus uþdarymo iki vidurnakèio, galësiu patyrinëti tuos daiktus, apgaulingoje saulëlydþio ðviesoje atskleidusius savo tikràjá veidà; jie veikëjai, o ne ánagiai kitø rankose. Pirmyn, per amatø, energijos, elektros sales tose vitrinose negalëèiau pasislëpti. Palengva atskleisdamas arba nujausdamas tø sekø prasmæ vis labiau bûgðtavau pritrûksiàs laiko rasti slëptuvæ, kad galëèiau dalyvauti jø slaptosios iðminties naktiniuose pasireiðkimuose. Dabar bëgau lyg medþiojamas þmogus vejamas laiko ir nenumaldomai slenkanèiø skaièiø. Þemë nesulaikomai sukosi, valanda artëjo, netrukus mane jau bûtø pagavæ. Pagaliau, perëjæs koridoriø su elektros prietaisais, patekau á nedidelæ stiklo dirbiniø salæ. Koks aloginis protas nusprendë, kad greta moderniausiø ir brangiausiø moderniosios iðminties kûriniø turëtø glaustis erdvë, skirta darbams, kuriuos finikieèiai iðmanë jau prieð tûkstanèius metø? Toje salëje pramaiðiui stovëjo kinø porcelianas ir dvilytës Laliko vazos, puodynës, keramika, fajansas, Murano stiklas, o gilumoje ið didþiulës skrynios kyðojo liûtas, prispaudæs gyvatæ, natûralaus dydþio, trimatis. Regima ðios skulptûros eksponavimo prieþastis buvo jos þaliava stiklo masë, taèiau simbolinë prieþastis turëjo bûti visai kita... Bandþiau prisiminti, kur jau maèiau ðá vaizdà. Prisiminiau. Demiurgas, tas niekingas Sofijos kûrinys, pirmasis archontas, Ildabaoth, atsakingas uþ pasaulá ir jo esminá trûkumà, turëjo gyvatës ir liûto kûnà, o jo akys liepsnojo. Gal visa Conservatoire buvo to gëdingo proceso, kuriame nuo pirmojo dësnio pilnatvës Ðvytuoklës ir nuo Pleromos spindesio, nuo vieno eono iki kito Ogdoadë iðsisluoksniuoja ir susilieja su kosmoso karalyste, kurioje vieðpatauja Blogis. Taèiau tuomet ta gyvatë ir liûtas bylojo, kad manasis áðventinimo kelias deja, à rebours* baigtas, * Atvirkðèiai (pranc.).

ir netrukus iðvysiu pasaulá ne toká, koks turëtø bûti, o toká, koks jis yra. Ið tiesø, deðiniajame kampe, prieð langà, pamaèiau periskopo bûdelæ. Áëjæs atsidûriau prieð stiklo plokðtæ, tarsi ekranà, kuriame lyg filmo kadrai judëjo kaþkokie neryðkûs miesto vaizdai. Paskui supratau, jog vaizdas krinta nuo ekrano virð mano galvos, kuriame jis buvo apverstas, o pats ekranas buvo elementaraus periskopo, padaryto ið dviejø buku kampu sudëtø dëþiø ir vienos ilgesnës dëþës, sujungtos su man virð galvos ir uþ nugaros ið bûdelës iðkylanèiu vamzdþiu, iðsikiðusiu pro virðuje buvusá langà, okuliaras. Pro já dël viduje buvusiø læðiø, ágalinusiø platø matymo kampà, ir krito iðorës vaizdai. Apskaièiavæs laiptais aukðtyn nueità kelià, supratau, kad vaizdas pro periskopà turëjo bûti lyg þvelgiant pro virðutinius Saint-Martin-des-Champs baþnyèios apsidës langus, tarsi bûèiau þiûrëjæs pakibæs ant Ðvytuoklës paskutinis pakaruoklio regëjimas. Ádëmiau ásiþiûrëjau á tà blankø vaizdà: dabar jau galëjau atskirti Vaucanson gatvæ, choro pusëje, ir Conté gatvæ, idealiàjà navos tàsà. Conté gatvë kairëje ribojasi su Montgolfier gatve, deðinëje su Turbigo gatve, kur kampuose buvo du barai La Week End ir La Rotonde , o prieðais matësi fasadas, ant kurio sunkiai perskaièiau uþraðà: LES CREATIONS JACSAM . Periskopas. Tai, kad jis buvo stiklo dirbiniø, o ne optikos prietaisø salëje, akivaizdþiai liudijo, jog stebëti laukà buvo svarbu bûtent ið ðitos vietos, su tokia orientacija, nors nesupratau kodël. Kodël ði bûdelë, tokia pozityvistinë ir verniðka, atsidûrë greta simbolinio liûto ir gyvatës atvaizdo? Ðiaip ar taip, jei nepritrûksiu dràsos ir jëgø likti èia dar keliasdeðimt minuèiø, gal priþiûrëtojas manæs nepastebës. Man pasirodë, kad tame povandeniniame laive buvau be galo ilgai. Girdëjau vëluojanèiø iðeiti lankytojø, paskui paskuti-

UMBERTO ECO n FUKO ÐVYTUOKLË

niø priþiûrëtojø þingsnius. Buvau besusigundàs susirangyti po kapitono tilteliu, kad geriau pasislëpèiau nuo atsitiktinio þvilgsnio, bet susivaldþiau, nes stovëdamas, jei bûèiau atrastas, visada galëèiau apsimesti iðsiblaðkiusiu lankytoju, pasilikusiu gërëtis stebuklu. Paskui ðviesos uþgeso ir salë paskendo prieblandoje. Bûdelëje tapo ðviesiau nuo ðvelniai ðvytinèio ekrano, á kurá nesilioviau spoksojæs kaip á paskutiná ryðá su pasauliu. Atsargos dëlei privalëjau iðstovëti, o jei paskaustø kojas iðtupëti dar maþiausiai dvi valandas. Tarnautojø darbo laikas nesibaigia uþdarius muziejø lankytojams. Iðsigandau dël valytojø: o jei jos þingsnis po þingsnio jau pradëjo valyti visas sales? Bet pagalvojau, kad muziejus atidaro vëlai ir valytojos tvarkosi, kai ðviesu, o ne vakarais. Matyt, taip ir buvo, bent virðutiniuose aukðtuose, nes nebegirdëjau jokiø þingsniø. Tik tolimà gaudesá, vienà kità trinktelëjimà gal uþdaromø durø. Reikëjo nejudëti. Tarp deðimtos ir vienuoliktos, o gal ir vëliau turësiu laiko pereiti á baþnyèià Vieðpaèiai pasirodys tik prieð pat vidurnaktá. Tà akimirkà ið Rotonde baro iðëjo grupë jaunuoliø. Viena mergina nutolo Conté gatve ir pasuko á Montgolfier gatvæ. Ði miesto dalis neatrodë labai judri. Ar ilgai iðtversiu stebëdamas tà man uþ nugaros vykstantá prëskà gyvenimà? Bet jei periskopas buvo kaip tik èia, ar jis neturëjo man perduoti kokiø nors paslaptingø praneðimø? Pajutau, kad noriu ðlapintis: reikia apie tai negalvoti, tai tik nervai. Kiek minèiø lenda á galvà, kai esi vienas tûnai pasislëpæs periskope. Gal taip jauèiasi besislapstantis laivo triume, kad iðkeliautø á tolimas ðalis. Iðties galutinis tikslas bûtø Laisvës statula su Niujorko diorama. Gal vertëtø nusnûsti; ne, galiu nespëti atsibusti. Baisiausia bûtø baimës priepuolis kai þinai, kad tuoj pradësi rëkti. Periskopas, dugne ástrigæs povandeninis laivas gal

aplink jau sukasi juodosios gelmiø þuvys, bet jø nematai, tik jauti, kad ima trûkti oro... Kelis kartus giliai ákvëpiau. Susikaupti. Vienintelis dalykas, kuriuo tokiomis akimirkomis gali pasitikëti, yra sàskaita. Surinkti faktus, juos iðvardyti, iðaiðkinti prieþastis ir pasekmes. Esu èia dël tokios ir tokios prieþasties... Uþplûsta prisiminimai aiðkûs, tikslûs, tvarkingi. Trijø pastarøjø paðëlusiø dienø, paskui dvejø pastarøjø metø, sumiðæ su keturiasdeðimties metø senumo prisiminimais, kuriuos patyriau ásibrovæs á elektroniná Jakopo Belbo protà. Prisimenu (ir prisimindavau) norëdamas suteikti prasmæ mûsø klaidingos kûrybos chaosui. Dabar, kaip ir tà vakarà periskope, susitraukiu iki vieno tolimo smegenø taðko, kad iðspinduliuoèiau jo istorijà. Kaip Ðvytuoklë. Diotalevis man sakë, kad pirmoji sefira yra Keter Karûna, iðtakos, pirmapradë tuðtuma. Pirma jis sukûrë taðkà, tapusá Mintimi, kuriame nupieðë visas figûras... Jis tuo pat metu buvo ir nebuvo, ákalintas varde ir nuo vardo pabëgæs, dar neturintis kito vardo, tik Kas? , grynas troðkimas bûti pavadintam vardu... Ið pradþiø jis nubrëþë þenklus ore, viena tamsioji liepsna pakilo ið jo slapèiausiø gelmiø tarsi bespalvis rûkas, suteikiantis formà tam, kas jos neturi, ir vos tik ji ëmë plisti, jos viduryje radosi liepsnø versmë, plûstanti gilyn, iki pat Karalystës, kad apðviestø þemesniàsias sefiras. Bet gal tame tsimtsum, tame atsitraukime, toje vienatvëje, kalbëjo Diotalevis, jau anuomet slypëjo paþadas gráþti.