„Neišeis iš manęs šuo, – tarė sau asilas, – teks būti asilu.“ Nuo to laiko jis nebenorėjo būti kuo nors kitu ir buvo geriausias iš visų asilų.
22
Liūtas ir pelė
K
artą liūtas pagavo pelę. Jau norėjo ją suėsti. – Tu tokia mažytė, tik ant vieno danties užmesti, – tarė jis, – bet vis geriau negu nieko.
24
– Paleisk mane! – maldavo pelytė. – Pasigailėk! Gal vieną dieną aš tau kuo pagelbėsiu. Na, argi ne juokas! Kaip gali maža peliukė pagelbėti didžiam stipruoliui liūtui?
25
– Kaip gali tokia maža pelė man padėti? – nusijuokė liūtas. Bet pelę paleido – patiko karaliui drąsi jos kalba. Be to, jis nebuvo tada labai alkanas. Pelytė cyptelėjo, padėkojo ir spruko šalin.
Netrukus liūtas atsidūrė pinklėse. Jis medžiojo miške, nes jau iš tikrųjų buvo gerokai praalkęs, ir nežinojo, kad medžiotojai buvo paspendę jam spąstus. Liūtas suriaumojo iš įtūžio. Miško žvėrys, išsigandę to baisingo riaumojimo, išsilakstė į visas puses.
26
27
Tik pelė nepabėgo. Išgirdusi liūto riaumojimą, ji puolė jam į pagalbą.
Ji suprato, kad liūtas pateko į bėdą, ir prisiminė, ką jam žadėjo, kai šis ją paleido.
28
Pelė išvydo liūtą besiblaškantį tarp storų virvių. Aštriais dantukais ji ėmė graužti virvę. Tai buvo nelengva. Graužė ilgai ir uoliai, kol skylė pinklėse pasidarė tokio didumo, kad liūtas galėjo išlįsti.
29
Lapinas ir gandrienė
Liūtas ištrūko į laisvę! Nubloškęs virves, jis nusišypsojo ir padėkojo pelei. Pelė irgi nusišypsojo liūtui. Matote, ir pelė gali išgelbėti liūtą! Nuo to laiko pelė ir liūtas tapo geriausi draugai.
30