Issuu

                                                                          2 skyrius

Gyvenimas po santuokos nadžva bin laden

Mūsų kraštuose dauguma merginų išteka jaunos. Įžengus į paaug lystę, nerimstanti širdis skatino galvoti apie vedybas su Osama. Nors nieko neišmaniau apie suaugusiųjų gyvenimą, Osama patiko man viskuo – ir išvaizda, ir švelniu elgesiu, ir tvirtu būdu. Musulmonų moterims įprasta tekėti už pirmos eilės pusbro lių; tokios sąjungos labai paplitusios, nes leidžia neardyti šeimos, nekelia grėsmės paveldimam turtui, jei šeima jo turi. Osama taip žiūrėdavo į mane, kad buvau tikra: ir aš jam patin ku. Vis dėlto niekada atvirai neaptarinėjome nei jausmų, nei ve dybų. Rimtai svarstyti meilės ir santuokos reikalų mums patiems nederėjo, kol tam dar nebuvo pritarę mūsų tėvai, tačiau su Osama viskas judėjo labai lėtai. Jo tylėjimas netrukus pradėjo erzinti. Norėjau, kad jis bent ką nors pasakytų, kad praneštų ketinąs kreiptis į mūsų tėvus dėl su žadėtuvių. Tačiau Osama ir toliau užsispyręs laikėsi pavyzdingo santūrumo! Tiesą sakant, kai mums tekdavo plepėti apie kokius mažmožius, jam, regis, būdavo sunku reikšti mintis. Pamenu, kaip žiūrėdavau į jo malonias akis, o pati galvodavau, kad mano pusbrolis drovesnis net už „mergelę skaistuolę, po šydu pasislė pusią“. Galų gale, kai buvau maždaug keturiolikos metų, Osama su kaupė visą drąsą. Tai nutiko vasaros pabaigoje, po ilgos viešnagės

mūsų namuose Sirijoje; tuo metu ištisas dienas leisdavome kar tu. Jiems grįžus į Saudo Arabiją, Osama prakalbo su motina apie sužadėtuves. Tetą Aliją nudžiugino mintis apie sūnaus ir brolio dukters santuoką, nes mūsų šeimas tai dar labiau suartintų. Mūsiškiame musulmonų pasaulyje kartais nelengvas vedybų derinimo procedūras paprastai pradeda moterys. Vos gimus sūnui, jo motina ima lankytis moterų susiėjimuose, niekada nepamirš dama tinkamos nuotakos paieškų. Rūpestingos mamos žvilgsnį atkreipia tik gerų šeimų, sveikos ir fiziškai patrauklios merginos. Atsiradus priimtinai kandidatei, abi motinos pradeda aptarinėti galimą santuoką. Jeigu jos lieka patenkintos, į derybas įsitraukia ir tėvai, sprendžiantys, koks bus kraitis – kartais tai ir brangūs pa puošalai, ir net pinigai. Ateina laikas, kai ir būsimi jaunieji sužino vienas apie kitą. Ir sūnūs, ir dukterys paprastai pasikliauja tėvų nuomone apie vedybų partnerį, tad labai retai ištaria: „Ne“. Jeigu vis dėlto taip atsitinka, tėvai prievartos nesigriebia. Laimė, mūsų atveju tokio rūpestingo planavimo nereikėjo. Pirmiausia, mes abu su Osama pažinojome vienas kitą nuo vai kystės; be to, teta Alija visiškai neprieštaravo, kad jos tvirtavalis sūnus dėl santuokos apsispręstų pats. Ji aptarė šitą sumanymą su mano tėvais, iš jų ta žinia pasiekė ir mane. To pokalbio smulkmenų man jie niekada nepasakojo, klau sinėdama būčiau pasirodžiusi nepagarbi. Tiesiog skrajojau iš džiaugsmo, kad Osama nori mane vesti, todėl labai nustebau, iš girdusi mamos abejones. Osama jai visada patiko, dabar ji prieš taravo dėl kur kas menkesnės priežasties. Mama nenorėjo, kad apsigyvenčiau taip toli nuo jos, ir maldavo: − Nadžva, nesutik su šitomis vedybomis. Dukrele, noriu, kad būtum arčiau. Jeigu persikelsi į Saudo Arabiją, mūsų susitikimai taps retesni už tikrus brangakmenius. Valandėlę žiūrėjau į mamą tylėdama. Ji buvo teisi: įsikūrusi Saudo Arabijoje, namie lankysiuosi retai, nes tais laikais žmonės keliaudavo kur kas mažiau negu dabar. Supratau, kodėl mama nu siminusi: juk arabei motinai dažnai bendrauti su vaikais ir anū kais yra vienas didžiausių džiaugsmų.

Be to, vedybos su Osama reiškė, kad turėsiu patirti ir kur kas ryškesnių pasikeitimų. Persikėlusi į Saudo Arabiją, veidą dengsiu šydu. Osama toks konservatyvus, kad mano gyvenimą reguliuos purdah – atskyrimas, ir beveik niekada nežengsiu už savo naujųjų namų sienų. Nujaučiau, kad mano atsakymas mamai nepatiks, bet vis dėlto tariau tvirtai: − Mama, tai mano gyvenimas. Nuspręsiu pati. Aš jį myliu. Ir tekėsiu už jo. Apsisprendusi veikti, visada būdavau stipri. Niekas nesutruk dys man ištekėti už Osamos. Tad taip ir nutiko: ištekėjau 1974 metais, būdama penkiolikos, nors netrukus jau turėjo sukakti šešiolika. Mano vyras buvo sep tyniolikos metų. Vestuvių dieną buvau jauna, bet mąsčiau brandžiai ir tvirtai. Nieko nesibaiminau. Viskas klostėsi puikiai. Vestuvinė suknelė buvo balta ir elegantiška. Nuostabūs plaukai nepriekaištingai su šukuoti. Žinojau, kad esu labai graži, dar niekada taip gerai ne atrodžiau. Be galo troškau, kad jaunikis būtų patenkintas mano išvaizda. Vestuvės Sirijoje dažniausiai vyksta prašmatniai ir triukšmin gai, tačiau manąsias tėvai surengė tylias, mūsų namuose, su ne daugeliu svečių, kad nežeistų konservatyvių įsitikinimų žmogaus, kuris turėjo tapti mano vyru. Ypač dėmesingai pasirūpinome mo teris susodinti vienoje kambario pusėje, vyrus – kitoje. Po trum pos ceremonijos šitaip susiskirsčiusių svečių laukė gausios vaišės – įprasti siriški patiekalai, kepsniai, traiškyti kviečiai su karveliena, vynuogių lapai ir kibė. Buvo patiekta ir daug saldžiųjų patiekalų, bet aš nesijaučiau alkana, valgiau nedaug. Visas tas vakaras atrodė tarsi sapnas: esu moteris, ištekėjusi už vyro, kurį myliu. Linksmybės buvo uždraustos. Nebuvo muzikantų, kurie dai nuotų ar virpintų instrumentų stygas. Mėgstantys šokti buvo įspė ti, kad kojų miklinti negalima. Juoktis ir pokštauti nepageidau tina. Vakaras taip ir praėjo visiems besišnekučiuojant. Tačiau aš buvau laiminga, nes meili Osamos veido išraiška sakyte sakė, kad

jis manimi ir mano skoniu patenkintas. Šitaip mano gyvenimas, tam vakarui besibaigiant, iš vaikystės žengė į suaugusiųjų pasaulį. Visais atžvilgiais tapau ištekėjusia moterimi. Netrūko ir nusivylimų. Nors Osama ir jo šeima trumpam lai kui dar pasiliko Sirijoje, kad galėtume apsiprasti su pasikeitusiais mūsų santykiais, labai nusiminiau sužinojusi, jog mano vyras pri valo grįžti į Saudo Arabiją be manęs. Dar nebuvo paruošti ofi cialūs mano kelionės dokumentai. Tokiems dokumentams gauti reikėjo laiko, nors santuoka mane susiejo su viena įtakingiausių ir turtingiausių tos karalystės šeimų. Užuot keliavusi kartu, turėjau pasilikti su tėvais, vėl būti mokinuke ir laukti, kol bus patvirtinta mano naujoji padėtis – Saudo Arabijos pilietė, Osamos bin Lade no žmona. Mama tokiu delsimu džiaugėsi kur kas labiau negu aš. Mane jaudino mintis, kad gyvensiu naujoje šalyje, troškau greičiau pra dėti naują ištekėjusios moters gyvenimą. Kelis mėnesius laikas slinko labai nerimastingai, veltui sten giausi sutelkti dėmesį į mokslus ir nekantriai laukdavau Osamos laiškų. Jo rašomi žodžiai liudijo, kad mano jaunasis vyras trokšta būti kartu su manim lygiai taip pat kaip ir aš. Pagaliau, kai jau atrodė, kad tokio išsiskyrimo neištversiu, vie ną dieną tėvas pranešė apie patvirtintą leidimą man apsigyventi Saudo Arabijoje ir gautus kelionės dokumentus. Netrukus Osama su šeima turėjo atvykti į Siriją išsivežti manęs į Džidą, nes man, musulmonei, nederėjo keliauti be globėjo. Mantą buvau supakavusi jau seniai, tad liko tik laukti vyro, jo motinos ir patėvio. Sužinojau, kad mano tėvas taip pat keliaus su manimi ir pasiliks Džidoje, kol galutinai įsikursiu. Ir štai pasigirdo beldimas į duris. Galų gale jie atvažiavo! Nors abu su Osama dar vienas kito drovėjomės, akimirka, kai išvydau savo vyro veidą, buvo viena laimingiausių gyvenime. Po vienos kitos dienos keliausime į Džidą. Tą rytą, kai turėjome išvykti, laksčiau kupina energijos, tikri nau lagaminus, daug kartų su visais atsisveikinau. Aišku, suvo kiau, kad nuo šiol gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau,

tačiau iš laimės tiesiog nepajėgiau susitvardyti. Vieną akimirką pastebėjau, kokie prislėgti mano namiškių žvilgsniai, ir pasisten giau mažiau džiūgauti dėl to, kad išvykstu. Nenorėjau skaudinti šeimos, kuri man tokia brangi, ypač savo mielosios mamos. Vis dėlto, atėjus laikui atsisveikinti, gerokai skubinausi keliauti kuo greičiau. Manęs laukė pirmas skrydis lėktuvu, bet baimės nejaučiau nė krislelio. Nuo pat mažens gyvenau tikėdama, kad mano gyveni mas – Dievo rankose. Šis tikėjimas padeda neprarasti savitvardos. Nors mirties nesibaiminau, ta diena tapo man ypač įsimin tina, kai viskas keičiasi akies mirksniu. Vyras tapo mūsų šeimos galva. Dažniausiai nuo jo sprendimų priklausys, kaip reikės gy venti man ir mūsų vaikams, jei jų turėsime. Mano gyvenimas bus suvaržytas, nebegalėsiu nei vairuoti automobilio, nei imtis kokio darbo už namų ribų. Ir dar tie baisieji dangalai. Tai buvo pirmoji diena, kai visą kūną ir veidą paslėpiau po juodu apsiaustu ir šydu. Vilkėjau ku klią ir paprastą ilgomis rankovėmis suknelę, siekiančią žemiau kelių, iki blauzdų vidurio, tačiau konservatyvioje Saudo Arabijoje šito buvo negana. Toje šalyje jokiam šeimos artimųjų ratui nepri klausančiam vyrui nederėjo matyti nė lopinėlio moters kūno ar plaukų. Buvau pasirengusi priimti tai, kas neišvengiama, nes teta Alija jau anksčiau padovanojo man ilgą juodą plevėsuojantį drabužį, vadinamą abaja, juodą skarą ir ploną šydą veidui. Abaja – papras tas drabužis ilgomis rankovėmis, priekyje atviras, be jokių sagų ar kabliukų. Kol buvome Sirijoje, nesisiaučiau tuo apdaru ant savo drabužių, bet pasekiau tetos Alijos pavyzdžiu ir vos įlipusi į lėk tuvą visa užsidengiau. Taip ir sėdėjau, nuo galvos iki kojų susisupusi į juodą audeklą. Miestuose gyvenančios Saudo Arabijos moterys nerodo savo akių, todėl ir mano veidą dengė juodas šydas. Staiga pasijutau dūstanti, užplūdo baugios mintys, kas bus prireikus atsistoti. Ar pajėgsiu matyti tiek, kad galėčiau saugiai eiti per minią? O jeigu suklupsiu ir pargriūsiu, prispausdama kokį vaikelį?

Kaip tik tuo metu atsigręžiau į Osamą, ir jis nusišypsojo. Mano vyrui, regis, labai patiko, kad be jokio šurmulio apsi siaučiau abaja, nors atrodė keista apie paprasčiausius dalykus kalbėtis pro veidą dengiančią užuolaidą. Man, tokiai jaunai, sunkiai sekėsi užgniaužti kikenimą, bet šiaip taip pajėgiau elg tis ramiai. Netrukus mūsų lėktuvas nusileido, dabar laukė iššūkis – vaikščioti uždengtomis akimis. Ačiū Dievui, kad jis buvo man suteikęs gebėjimą tvirtai stovėti ant kojų ir gerą regą, tad pro ploną veido šydą viską mačiau gana aiškiai. Trypinėjau po ta juoda užuolaida ir nesusižeidžiau, liko sveiki ir niekuo dėti šalia buvę prašalaičiai. Palaukiau tolėliau drauge su teta Alija, kol mūsų vyrai tvarkė atvykimo į karalystę formalumus. Netrukus jau sėdėjome ilgame juodame automobilyje, kuris vežė mus per visą miestą į mano vyro namus. Nors žvelgiau į Džidą pro juodą šydą, „Jūros nuotaka“ vadi namas miestas manęs nenuvylė. Viskas ten buvo gražu – ir žydra jūra, ir plačios gatvės, ir dailūs pastatai. Beje, esu išaugusi Lataki jos uostamiestyje, tad man patinka, kai jūra šalia. Ilgus šimtmečius Džida tebuvo mažytė gyvenvietė, kur su stodavo piligrimus gabenantys laivai. Ji buvo tarsi vartai į mūsų švenčiausiąjį miestą Meką, esantį už septyniasdešimt penkių kilo metrų nuo pakrantės. Tačiau europiečiai kadaise atrado arabiškus smilkalus bei mirą ir geidė jų vis daugiau, tad arabų prekijai nesė dėjo sudėję rankų – statė laivus ir uostus smilkalų prekybai. 1945-aisiais, trylika metų iki man gimstant, Džidoje, sakoma, gyveno 25 000 žmonių. Tuo metu, kai Saudo Arabija tapo mano namais – 1974 metais – Džida jau buvo virtusi daugiataučiu mies tu su milijonu gyventojų. Osama man pasakojo, kad Džida auga per sparčiai, kad mies te per daug žmonių, ypač per kai kurias musulmonų šventes, kai užplūsta mažiausiai milijonas maldininkų, ir miesto gyventojų skaičius padvigubėja. Man atvykus, maldininkų nebuvo daug, ta čiau iš karto pastebėjau, kad visa Džida tiesiog gaudžia. Vėliau

sužinojau, kad uostą iš sąstingio pažadino naftos bumas, ir vos per šešerius metus nuo mano atvykimo miestas išaugo iki dviejų milijonų gyventojų. Labiausiai norėjau pamatyti namus, kur užaugo mano vyras, ir tikrai nenusivyliau. Tetos Alijos namas stovėjo patogiame Džidos Mušrafo rajone, aplinkui buvo nemažai parduotuvių ir mečečių. Mano naujieji namai buvo gražus dviaukštis statinys, nors ir neį mantrus, bet kuo puikiausiai tinkantis mūsų vedybinio gyvenimo pradžiai. Apsidžiaugiau sužinojusi apie tetos Alijos su vyru rūpes tingumą – mums su Osama skirtas visas aukštas, tad gyvensime atskirai. Pamenu, naujajame būste pasijutau labai patogiai, tarsi jau daug metų būčiau ten gyvenusi. Taip smarkiai plušau tvarkyda masi, kad tų pirmųjų savaičių įspūdžius dabar gaubia migla, bet vis dėlto atsimenu, jog man tas laikas buvo nuostabus. Kasdienis gyvenimas taip smarkiai pasikeitė palyginti su vai kyste Sirijoje, kad vyrui nuolat tekdavo man ilgai aiškinti, kaip svarbu būti klusnia musulmonų moterimi. − Nadžva, − sakydavo Osama, − tu man esi brangiausias per las, kurį būtina saugoti. Su raminama šypsena jis žadėdavo: − Jūroje nuostabus perlas slepiasi kietoje kriauklėje. Taip ir aš būsiu tokia tvirta ir tave sauganti kriauklė. Didžiavausi, kad Osama nori mane globoti, o jis pamažu diegė man supratimą, kodėl moteriai dera gyventi uždarai. Niekada ne prieštaravau, nes suvokiau, kad mano vyras gerai išmano tikėjimo dalykus. Abu su vyru nutarėme, kad mokyklos toliau nebelankysiu, bet, Osamai padedant, namuose gilinausi į religijos klausimus. Jis išmanė tiek daug, kad drąsiai galėjo mane mokyti. Jo tėvas buvo labai pamaldus musulmonas ir iš sūnų reikalavo pagarbos tikėji mui. Visų labiausiai tėvo priesakus vykdė Osama. Dėl tokio svarbaus tikslo mūsų gražiame sode praleidau dau gybę valandų uoliai skaitydama Koraną, švenčiausiąją islamo kny gą, į kurią sudėti Dievo apreiškimai, suteikti pranašui Mohamedui

(telydi jį ramybė). Dar labai svarbūs Hadisai, jie kartais vadinami „Tradicijomis“, – tai užrašyti pasakojimai apie pranašo Mohame do žodžius ir darbus. Žinau, kad daugelis mokslininkų ir dvasi ninkų gali tuos pamokymus dėstyti atmintinai, bet nustebau, jog ir mano jaunasis vyras geba deklamuoti abi šventąsias knygas, nė nežvilgtelėdamas į jų puslapius. Troškau šito išmokti ir pati. Džida, viliojantis ir prieštaringas miestas, nuolat mane džiu gino. Dar buvo justi senosios Džidos pulsas. Vienas prie kito ri kiavosi tradiciniai namai su nedideliais žaviais balkonėliais, juose įrengtos pinučių širmos užstojo tų namų moteris, kurios galėjo ramiai sėdėti ir žiūrėti į judrias gatves nedalyvaudamos gyveni me, o tik stebėdamos jį. Kai kas pasakojo, kad ankstesniais laikais uždari balkonai tapdavo maloniu prieglobsčiu, saugančiu namo gyventojus nuo plėšikų ir nepraustaburnių. Nuo senųjų namų smarkiai skyrėsi naujasis pasaulis, veržliai besiskverbiantis į Saudo Arabiją. Džidos saulėje veidrodinėmis sienomis žaižaravo šiuolaikiniai pastatai. Už tų brangių stiklų gy veno naujieji nenuoramos, o tikrosios ponios, pasislėpusios už langų pinučių, tikriausiai stebėjosi, kur žengia jų saugus ir tvar kingas pasaulis. Mano vyras nusprendė pasamdyti tarnaitę, kuri man padėtų tvarkytis namuose ir virtuvėje. Jo surasta mergina buvo maloni etiopė, vardu Zamzam, kuri, manau, džiaugėsi gavusi darbą ją gerbiančioje šeimoje. Kas rytą Osama nubusdavo labai anksti be jokio žadintuvo ir lengvai atsikeldavo prieš saulei patekant, tarsi jau būtų vidurdie nis. Tuoj pat eidavo iš namų į mečetę netoliese, nes muedzinas ar dvasininkas jau skelbdavo per garsiakalbius, kad tikintieji pri valo rinktis maldai. Jei kas nėra girdėjęs to paslaptingo kvietimo melstis, tokius garsus sunku įsivaizduoti, tačiau mano ausims jie skambėjo tarsi muzika.

Alach Akbar! (Dievas visų didžiausias) Alach Akbar! Alach Akbar! Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas! Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas! Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas! Ateikite melstis! Ateikite melstis! Ateikite melstis! Ateikite palaimos! Ateikite palaimos! Ateikite palaimos! Alach Akbar! Alach Akbar! Alach Akbar! Nėra kito Dievo, tik Alachas!

Rūpindamasi gyventojais valdžia įsakė kiekviename rajone pa statyti po mečetę, kad niekam nereikėtų toli vaikščioti, norint atlikti musulmoniškąją pareigą ir melstis penkis kartus per dieną. Malda turi vykti tiksliai nustatytu metu, jai skirtas laikas labai brangina mas, nes tada visi musulmonai privalo melstis Dievui. Saudo Ara bijos karalystėje tuo metu užsidaro visos parduotuvės ir įstaigos. Fadžrui, arba priešaušrio maldai, kviečiama tada, kai pradeda švisti ir ne vėliau saulės patekėjimo. Tikintieji atidžiai stebi, kad nepraleistų tos akimirkos. Zohrui kviečiama vidurdienį. Ši mal da negali baigtis anksčiau, negu saulė įveikia penkias devintąsias savo kelio iki saulėlydžio. Asras – tai popiečio malda, po jos – Maghribas, kurį būtina sukalbėti tarp saulėlydžio ir tos akimirkos, kai saulės šviesa galutinai išnyksta už horizonto. Iša – paskutinė dienos malda, kalbama tada, kai dangus po saulės laidos tampa geltonas, ir iki visiškų sutemų. Tai mūsų ilgiausioji malda. Kol Osama būdavo mečetėje, aš melsdavausi namie, kartais mūsų miegamajame, kartais svetainėje ar balkone. Saudo Arabi joje moterys neina melstis į kaimynystėje esančias mečetes, tačiau kiekvienas musulmonas žino, kad maldai nereikia ypatingos vie tos. Musulmonas gali melstis Dievui ir atsiklaupęs ant šaligatvio. Mūsų tikėjimas kelia daug reikalavimų, bet abu su vyru tas pareigas priėmėme su džiaugsmu. Kai džiugini Dievą deramu at sidavimu, širdis patiria džiaugsmą.

Ryto maldose Osama ilgai neužtrukdavo. Jam grįžus, sėsda vome valgyti pusryčių. Osama nebuvo išrankus: duonos riekė su aliejumi ar žolelėmis jam tiko ne prasčiau už puikiausią kepsnį. − Nesirūpink, Nadžva, − sakydavo man. – Kad ir kas būtų ant stalo, tai Dievo duota, ir aš dėkoju Jam už visa, ką Jis man siunčia. Žinoma, rūpindavausi, kad vyras gerai pavalgytų – patiekda vau sūrio, duonos, kiaušinių ir jogurto. Iš vaikystės žinojau, kad Osama ypač mėgsta vieną patiekalą – įdarytas cukinijas. Tą valgį netrukus pamėgau ir pati. Stengiausi gerai ir sveikai maitinti savo vyrą, nes jo diena bū davo ilga ir varginanti. Jis ne tik lankė mokyklą, kur jam reikėjo susikaupti per pamokas; dar dirbo šeimos versle – didžiulėje fir moje „Saudi bin Laden Group“. Mano vyras labai rimtai žiūrėjo į savo darbą, stengėsi jį kuo geriau atlikti, tad neretai likdavo jame iki vėlumos. Po pusryčių truputį pasikalbėdavome, tada Osama persireng davo: baltą tobą – ilgus iki kulkšnių marškinius – pakeisdavo va karietiška mokyklos uniforma – ką tik išlygintais baltais marš kiniais ir pilkomis kelnėmis. Didžiavausi, kad mano vyras gana aukštas, tačiau dėl tokio ūgio visus drabužius, taip pat ir mokyklos uniformą, tekdavo siūdintis pas siuvėją. Savo išvaizda Osama la bai rūpinosi, tad jam išeinant su džiaugsmu įsitikindavau, kad jis atrodo tobulai. Žiūrėdavau, kaip jis suka pro vartus į gatvę, ir jausdavau vidu je tuštumą, kad Osamos ištisą dieną nebus. Jis mokėsi Al Tagero pavyzdinėje mokykloje. Ta mokykla buvo vidurinė, arba aukš tesnioji, skirta vien berniukams. Jos viduje niekada nesu buvu si, bet vyras keletą kartų rodė ją, veždamasis mane automobiliu. Tada mačiau, kad tai šiuolaikinis dviaukštis pastatas netoli nuo Džidos centro. Osama didžiavosi, kad jo mokyklą įkūrė trečia sis Saudo Arabijos karalius Faisalas, rūpinęsis jos reikalais iki pat 1975 metų, kai buvo nužudytas. Osama pradėjo ten mokytis nuo vienuolikos metų ir turėjo baigti mokslus 1976-aisiais, po dvejų metų nuo mūsų santuokos.

Vyras man pasakojo, kad jo lankoma mokykla yra geriausia Saudo Arabijoje, joje dėstoma laikantis aukštų reikalavimų, tad baigusieji gali stoti į geriausius universitetus. Daugelis mokytojų – atvykėliai iš Anglijos, todėl Osama laisvai kalbėjo angliškai. Tuo metu, kai susituokėme, jis mokėsi įprastų dalykų – matematikos, biologijos, istorijos ir, žinoma, tikėjimo. Po pamokų jis dirbdavo šeimos statybų įmonėje. Nors buvo bin Ladeno sūnus, Osama stodavo prie sunkiausių ir pavojingiau sių darbų kartu su kitais vyrais. Mokėjo valdyti didžiausias maši nas, net ir galingus ekskavatorius su gigantiškais kaušais, kuriais kalnuose buvo gremžiami keliai. Daugiausia ir dirbo tiesdamas kelius, nors pasakodavo, kad jam labiausiai patinka pro kietas dy kumų uolas rausti saugius tunelius. Vyresnieji broliai, nepaisydami jauno amžiaus, labai pasitikėjo Osamos gabumais ir paskyrė jį vadovauti statybos darbams Ab hoje, mieste į pietus nuo Džidos, iki kurio – kelios valandos kelio automobiliu. Dauguma žmonių, taupydami laiką, kelionei rink davosi lėktuvą, bet Osamai apie tai niekada neužsimindavau, nes jis lėktuvo katastrofoje neteko tėvo. Be to, mano vyras paveldėjo gana daug pinigų, tad galėjo nusipirkti naujausio modelio auto mobilį ir mėgo bandyti jo greitį. − Nesijaudink, − sakydavo man, − ta kelionė nesunki ir saugi. Tėvas asmeniškai prižiūrėjo darbus, kai buvo tiesiamas kelias iš Džidos į Abhą, tad tai pats geriausias kelias. Žinojau, kad Osama teisus, buvau girdėjusi ir kitus šeimos na rius kalbant apie tą puikų kelią. Tačiau žinojau ir tai, kad Osama kelionei sugaišdavo nedaug laiko, nes važinėdavo per daug greitai. Tačiau tokiais klausimais laikiau prikandusi liežuvį, nes Osama buvo ne iš tų vyrų, kurie pakenčia moterų prieštaravimus. Osamai išėjus į mokyklą, laikydavausi tam tikros dienotvar kės. Apsirengusi ir susitvarkiusi su teta Alija gerdavau arbatą; ap tarinėdavome įvairiausius dalykus – nuo paskutinių karališkosios šeimos naujienų iki tetos kambarių sienų spalvos. Ypač susidomė jusi klausydavau, kai ji pasakodavo kokių paslapčių apie didžiulį bin Ladenų klaną, o pati persakydavau jai tai, ką būdavau išgir

dusi iš Osamos. Nors iš tos šeimos teta Alija buvo pasitraukusi jau prieš penkiolika metų, ji vis dar daug žinojo apie kiekvieno jų asmeninį gyvenimą. Pamažu vis labiau pažinau bin Ladenus, nors jų susiėjimuose jausdavausi droviai, mat buvau ką tik atsiradusi šeimoje ir viena iš jauniausių nuotakų. Tyliai sėdėdavau ir klausydavau, ką kalba vy resnės moterys. Kai dabar galvoju apie tuos laikus, manau, labiau patyrusios žmonos, ko gero, turėjo baimintis, kad mano galva tuš čia kaip puodynė, nors tai tikrai netiesa. Prisimenu, kartą, moterims susibūrus, viena vyresniųjų Osamos seserų pasakojo šeimos anekdotą apie tris bin Ladenų sūnus – „tris pamišėlius, tikrus ligonius“. Ta sesuo juokdamasi kalbėjo: − Pamišėlis Nr. 1 yra danguje – tai pilotas Salemas. Jis taip nutrūktgalviškai valdo lėktuvą, kad visi šiurpsta, ir kiekvienas jo skrydis gali būti paskutinis. Pamišėlis Nr. 2 – jūroje, šitas bin Lade nas nerūpestingai buriuoja gąsdindamas giminę, kad vieną dieną bus prarytas jūros bangų ar žus per kokią nelaimę. Pamišėlis Nr. 3 važinėja žeme – tai Osama. Jis per daug greitai laksto automobiliu po dykumą, o iššokęs iš jo ropščiasi į kalnus, kurių stačiais šlaitais neužlipa joks žmogus. Visiems baisu, kad taip karštakošiškai vai ruodamas Osama užsimuš. Neabejojau, kad moterys juokauja ir mano vyras bei jo bro liai nėra pamišę, nors, deja, tenka su liūdesiu pripažinti, kad bin Ladenų moterų būgštavimai pasitvirtino, kai vyresnysis Osamos brolis Salemas po kelerių metų žuvo lėktuvo katastrofoje. Be naujų automobilių ir jų didžiulių variklių, mano vyras ne paprastai vertino gamtą. Didžiausią pasitenkinimą jis patirdavo, jei turėdamas laisvą dieną kaip vėjas nulėkdavo į dykumą, o ten, palikęs automobilį, leisdavosi į ilgą žygį pėsčiomis. Jį domino visa, kas Dievo sukurta, nuo pačių mažiausių augalėlių ir menkiausių žeme ropinėjančių gyvūnų. Aplankiusi tetą Aliją, imdavau Koraną ir kelias valandas skir davau ramiam skaitymui sode, gilindamasi į mūsų tikėjimą. Kartais skambindavau mamai į Siriją, norėdama išgirsti šei mos naujienas. Gyvenant taip toli nuo tėvų, brolių ir seserų, būda

vo ir liūdesio akimirkų, bet jos netrukdavo ilgai, nes žinojau – esu ten, kur mano vieta, šalia savo vyro. Vėliau skirdavau laiko įvairiems pomėgiams. Man ypač patik davo įsivaizduoti namus, kuriuose ketinome su Osama įsikurti. Vartydama paveikslėlius su dailiai apstatytais būstais, svajojau apie tą dieną, kai turėsiu galimybę įrengti ir puošti savus namus. Osama kartą šypsodamasis patikino, kad juos gražindama turėsiu visišką laisvę. Apsigyvenusi Džidoje, netrukus susidomėjau siuvimu ir pra dėjau siūti sau drabužius. Mano suknelės būdavo paprastos, bet mėgau tyrinėti madų žurnalus, rinkdavausi patinkančius mode lius, tada rūpestingai perpiešdavau brėžinius ant plono popie riaus. Jei turėdavau tinkamų audinių, labai atsargiai sukirpdavau medžiagą ir susiūdavau. Kartais siųsdavau mūsų vairuotoją pirkti audinių ir kitų reikiamų dalykų. Tam sutrikusiam vaikinui, di džiąją gyvenimo dalį praleidusiam mažame kaimelyje Jemene, ne būdavo lengva išaiškinti, kaip moterims svarbu tam tikra audinio spalva ir svoris. Iki šiol su šypsena prisimenu tuos kankinamus pokalbius, nors tuo metu tai neatrodė linksma. Tad taip ir klostėsi gyvenimas Saudo Arabijoje; mes, mote rys, daugiausia laiko praleisdavome užsidariusios namuose. Šitai manęs dažniausiai neslėgdavo, bet pasitaikydavo dienų, kai būda vau susierzinusi, jausdavau privalanti pakeisti aplinką. Kai šitaip nutikdavo, teta Alija kartais pasisiūlydavo važiuoti su manimi į kokią parduotuvę ir padėti išsirinkti dailių audinių. Tokios išvykos dirgindavo savaip. Dažnai ant moteriškų pre kių parduotuvių langų ir durų rasdavau skelbimus, kad moterims ten įeiti draudžiama. Daugumoje Saudo Arabijos gyventojų val domų parduotuvių dirbo vyrai iš Pakistano, Indijos ar kitų ara biškų kraštų. Net ir tada, kai moterims buvo leidžiama įeiti vidun, dauguma musulmonių, kalbėdamos su svetimu, jų šeimai nepri klausančiu vyru, jausdavosi nejaukiai. Nepaisant tokių kliūčių, kartais man pasisekdavo, ir atlygis bū davo daili suknelė, su kuria galėdavau pasirodyti savo vyrui ar pa sipuikuoti kokiame šeimos moterų susibūrime. Bet atsitikdavo ir

taip, kad ir modelį, ir pačią suknelę gaudavau mesti į šiukšlių dėžę. Vis dar tapydavau ant drobės, bet ne tiek, kiek anksčiau. Dar skaitydavau, tačiau siekiau daugiau išmanyti apie tikėji mą, todėl dažniausiai skaičiau religinius tekstus. Mano pomėgiai užimdavo daug laiko, nors kasdien ištisas va landas praleisdavau viena. Dažnai po pietų jausdavausi pavargusi ir priguldavau ilgoko pogulio. Įpratau pabusti, kad liktų pakanka mai laiko pasirūpinti išvaizda, kol vyras dar negrįžo. Osamai parėjus, šnekteldavome, kaip abu praleidome dieną, tada vakarieniaudavome. Kartais valgydavome vieni, bet dažniau su teta Alija ir jos šeima, tada būdavo labai smagu. Žinoma, atėjus maldos laikui, visus mandagius pašnekesius nutraukdavome, vy rai išskubėdavo į mečetę, o moterys likdavo melstis namie. Pabendravęs su visa šeima, mano sutuoktinis dažnai su kitais vyrais imdavo karštai aptarinėti politikos ir tikėjimo klausimus. Saudo Arabijoje vyrams įprasta vakarus leisti su draugais, o ne su žmona ir šeima. Kiekvieną vakarą vyrai susirenka vis kituose namuose, tokiems susibūrimams skiriamas specialus kambarys. Geriama arbata, kava, kai kas rūko ir draugiškai bendraujama. Kaip ir kitos moterys Saudo Arabijoje, į tokias draugijas nie kada neidavau, likdavau namuose su šeima. Vyrui grįžus vėlai va kare, visi susiruošdavo gulti. Geriausias laikas man būdavo miegas. Pagyvenusi Džidoje maždaug metus, turėjau susiradusi drau gių, su kuriomis susipažinau per tetą Aliją. Pasitaikius progai, vaikščiodavome vienos pas kitas į svečius, kartais aptarinėdavome vyrus ar anytas. Buvau viena iš tų jaunų žmonų, kurios neturėjo priežasčių skųstis nei vyru, nei santuoka, nei anyta. Tikra palaima man tapo tai, kad gyvenome netoli nuo Me kos – palaimintojo, švenčiausiojo musulmonų miesto. Nuo jo mūsų naujuosius namus skyrė vos aštuoniasdešimt kilometrų. Džida man labai patiko, bet Meką mylėjau visų labiausiai. Mūsų pranašas Mohamedas kadaise gimė Mekoje, ir viso miesto širdis – tai Didžioji mečetė, švenčiausioji islamo vieta. To dėl musulmonai tolimiausiuose pasaulio kampeliuose nesiliauja

svajoję, kada jų laime žibančios akys išvys palaimintąjį miestą, o kojos palies jo gatvių smėlį. Osama, savaime suprantama, nekantravo nuvežti mane tenai, vos man atsikrausčius į Džidą. Be to, jis didžiavosi, kad karalystės valdovai jo šeimai patikėjo prižiūrėti šventąsias Mekos ir Medinos mečetes – musulmonui tai buvo didžiausia garbė. Prisimenu, kaip jaudinausi tos trumpos kelionės į Meką metu. Iš Džidos nuvažiuoti tenai tereikia valandos, o jei prie vairo Osa ma, – dar mažiau. Meka yra maždaug trijų šimtų metrų aukštyje virš jūros lygio, tad plentas lėtai kyla aukštyn. Prieš akis pasirodė miestas, išvydau reginį, kurio alksta kiekvieno musulmono žvilgs nis, ir mane apėmė tokie jausmai, kokiems nebuvau pasirengusi. Netrukus atsistojau ant žemės. Tarsi sapne žingsniavau artyn prie didingos mečetės. Bet mane apėmė neviltis, nes tuoj pat su trikau. Šventojoje Mekos mečetėje dėvėti šydą nėra privaloma, ta čiau atsižvelgdama į Osamos norus atvažiavau juo užsidengusi. Abaja ir šydas mane dar vargino. Aišku, Saudo Arabijos gy ventojos, įpratusios prie abajų, su jomis atrodo grakščios ir ele gantiškos, o naujokės vaikšto ne taip gracingai. Veidą dengiantį šydą prilaiko plaukų segtukai, apsisiautus abaja ją tenka laikyti dešine ranka, tad moteriai reikia judėti labai atidžiai. Atsimenu, kaip jaudinausi, kad, neturėdama patirties vaikščioti su tokiu ap daru, galiu netyčia atidengti veidą ar drabužius po abaja. Pirmiau sia pasitaisiau šydą ant veido po skara, tada dešine ranka tvirtai suėmiau apsiausto kraštus. Ėjau per milžinišką mečetės aikštę ir meldžiausi, kad nepadaryčiau nieko, kas atkreiptų dėmesį, ir kitų maldininkų akyse nebūčiau pažeminta. Esu tikra, tada atrodžiau kvailai – įsikibusi į drabužius ir at sargiai statanti kojas. Staiga toje švenčiausioje vietoje man akyse iškilo visai nederantis juokingas vaizdelis. Prisiminiau vaikystėje skaitytą pasakėčią apie didelę juodą varną, kuri apgaule priver čiama išmesti iš snapo sūrį. Ta vaikiška pasakėčia vis skambėjo mano galvoje, lyg kas būtų paspaudęs mygtuką ir įjungęs įrašą. Taip troškau įsijausti į šventą akimirką, o dabar negalėjau šitų žo džių išguiti iš galvos:

Štai kartą varna didelė, juoda sūpuojas medyje aukštai, Snape ji laiko apvalų, dailų sūrį. Pro šalį bėga lapė, gudri, kaip lapės būna paprastai. Pajutus skanų kvapą, aukštyn susižavėjus žiūri. Tuoj svarsto sau: „Puiku būt šiandien sūrio paragaut!“ – Ak, varna, – sako ji saldžiai, – gražumas tavo neregėtas! Ir balsas juk tikriausiai nuostabus. Gal pagiedotum? Mano ausims tai būt palaima netikėta. O varna alpsta nuo tokių kalbų, pražioja snapą Ir kad užkranks! O sūris – tiesiai lapei į nasrus. – Ei, atiduok! Jis mano! – apstulbus varna vapa. Bet lapė meiliai apsilaižo, skanėstą sučiaumojus: – Pagyros – tau, o man štai sūris! Gerai pavyko apsikeist!

Ar esu tokia nerangi, kad tapau panaši į didelę juodą varną? Taip pagalvojusi, dar labiau išsigandau, net sukikenau iš įtampos. Nesilioviau kovojusi su panašiomis mintimis, kol galų gale me četės keliami jausmai ir artumas Dievui padėjo nuraminti protą ir užgniaužti tuos nederamus vaizdus. Klibikščiavau toliau, tokia nedaili tarp daugybės arabių, kurios grakščiai plaukė pro mane tarsi neliesdamos kojomis žemės. Po kelių minučių pamačiau moterims maldininkėms skirtą vietą; tuo metu juodasis paukštis jau buvo nuskridęs. Apie tas negražias mintis niekada nepasakojau vyrui, jis būtų užpykęs dėl tokios nepagarbos. Atsiklaupiau pasirengusi nuoširdžiai melstis Dievui, nuolanki ir nusižeminusi; žinojau, kad jis atleis man ir mažas, ir dideles nuodėmes. Mano sielą užplūdo tokia begalinė ir pagarbi baimė, kad akys pritvino ašarų, kurios stambiais karoliu kais ėmė ristis man per skruostus. Prabėgus nuo vedybų metams, kūnas tapo keistas. Papasakojau apie tai tetai Alijai, ir ši paaiškino: visi tie požymiai rodo, kad esu nėščia. Laukti kūdikio buvo nuostabiausias kada nors mano patirtas

jausmas. Išgirdęs tokią žinią, Osama labai apsidžiaugė ir, kaip visi Saudo Arabijos vyrai, čia pat nuoširdžiai pareiškė trokštąs, kad mūsų pirmagimis būtų sūnus. Pirmasis sūnus iš tiesų būtų pui ku, galvojau pati sau, tačiau aš visada norėjau mažos dukrytės, kad galėčiau puošti ją nuostabiais drabužėliais ir pinti jos ilgus plaukus. Bet iš tiesų, kaip dauguma motinų, norėjau tik vieno da lyko – kad Dievas duotų man sveiką kūdikį. Visi be galo džiaugėsi būsimu įvykiu. Vyras ir jo šeima nuo lat rūpinosi mano sveikata ir ramybe visus devynis mėnesius, tad buvau labai išpaikinta būsimoji motina. Gaudavau visa, ko tik užsigeisdavau. Dėkojau Dievui, kad laukdama pirmojo kūdikio nepatyriau didesnių kančių. Buvo pranešta ir mano tėvams, jie taip pat džiaugėsi, nors drauge ir liūdėjo, kad negalės būti kartu su dukterimi, kai įvyks toks nuostabus dalykas. Po tokio lengvo nėštumo gavau labai nustebti, kad gimdymas buvo labai sunkus ir skausmingas. Nevykau į ligoninę, patyrusi akušerė mane prižiūrėjo namuose. Gimdydama taip kankinausi, kad sunerimęs vyras paskelbė: − Nuo šiol Nadžva gimdyti vaikų važiuos į ligoninę. Dar niekada nebuvau patyrusi tiek laimės, kaip tada, kai pa mačiau mūsų pirmagimį. Gimė sveikas kūdikis, ačiū Dievui už jo palaimą. Pavadinome mažąjį sūnų Abdula ir netvėrėme iš džiaugsmo, kad jį turime. Gimdžiau tą pirmąjį vaiką labai seniai, 1976-aisiais, bet vis dėlto atsimenu, kad turėjau šiokio tokio var go jį maitindama. Buvau jauna ir nepatyrusi mama, atsakymų į daugelį klausimų dar nežinojau. Laimė, viskas ilgainiui susitvarkė, Abdula augo sveikas ir žvalus. Gimus Abdulai, Osama pasamdė antrą tarnaitę etiopę, vardu Naima. Kaip laimingai tada klostėsi gyvenimas! Buvome jauna pora, nekamuojama sutuoktiniams įprastų rūpesčių. Auginome sveiką sūnų, artimai bendravome su abiejų pusių tėvais, turėjome užtektinai pinigų visiems mūsų poreikiams. Dievas mus laimino. Sulaukęs metukų, Abdula jau sparčiai mokėsi vaikščioti, o aš vėl buvau nėščia. 1978 metais, tais pačiais, kai man sukako dvidešimt

ir paauglystė liko praeityje, Dievo palaima padovanojo mums an trą sūnų – Abdul Rahmaną. 1979-ųjų pradžioje ir vėl pasijutau nėščia; neabejojau, kad šį kartą Dievas duos man dukterį. Daugelis ištekėjusių moterų pa vydėjo man, nes mūsų kraštuose sūnūs tėvus ypač džiugina. Vis dėlto paslapčia svajojau apie mergytę. Mano vyrui netrukus turėjo sueiti dvidešimt dveji, jis lankė koledžą prie Karaliaus Abdul Azizo universiteto. Pagrindinė jo studijų kryptis buvo ekonomika ir vadyba, nors jį ypač traukė paskaitos apie tikėjimą. Daug laiko mano vyras skyrė ir labdaros veiklai – ji nepaprastai svarbi nuoširdžiai tikinčiam žmogui. Nors viešame gyvenime niekada nedalyvavau, nugirsdavau kalbant apie daugelį pasaulyje atgarsį sukėlusių įvykių. Žinojau apie neramumus Irane, musulmoniškoje šalyje netoli Saudo Ara bijos. Ten nepatenkinti žmonės piktinosi šachu ir reikalavo vy riausybės, kuri remtųsi tikėjimu. Pasekmių nereikėjo ilgai laukti: 1979-ųjų sausio mėnesį šachui ir jo šeimai teko bėgti, užleidus vietą musulmonų dvasininkui Homeiniui, kuris ėmėsi valdyti di džiulę šalį. Bėgant metams pastebėjau, kad mano vyras atrodo subrendęs ir išsilavinęs; plėtėsi jo akiratis, jam vis labiau rūpėjo platesnio pasaulio reikalai. Retkarčiais prabildavo apie tai, kaip jį liūdina pasaulio politika ir ypač faktas, kad islamas nesulaukia deramos pagarbos. Mūsų šeimoje jo besikeičiantys samprotavimai apie po litiką ir tikėjimą niekam neužkliūdavo; Osamą visi labai gerbė už nuoširdžias pastangas remti islamą. Vieną vakarą grįžęs namo, jis nustebino netikėtu pareiškimu: − Nadžva, keliausime į Jungtines Valstijas. Pasiimsime ir berniukus. Atvirai kalbant, buvau priblokšta, nes tada pirmą kartą kelia vau kartu su Osama. Tuo metu Abdula jau vaikščiojo, o Abdul Rahmaną dar laikiau ant rankų, jam nebuvo nė metų. Nėščia, su dviem mažais vaikais – nedaug išliko atmintyje iš tos kelionės, tik pamenu, kad iš pradžių nuvykome į Londoną, o paskui skri dome į man iki tol negirdėtą vietą – į Amerikos valstiją Indianą.

Osama man pasakojo, kad jam reikia susitikti su žmogumi, vardu Abdula Azamas. Į vyro reikalus kištis man nederėjo, tai daugiau ir neklausinėjau. Aš nerimavau dėl Abdul Rahmano, nes kelionės metu jis smarkiai apsirgo, jį kamavo aukšta temperatūra. Osama pasirū pino, kad Indianapolyje jį apžiūrėtų gydytojas. Nusiraminau, iš girdusi to malonaus daktaro patikinimus, kad Abdul Rahmanas netrukus pasveiks. Kartais, kai staiga paaiškėja, kad esu buvusi Jungtinėse Vals tijose, manęs ima klausinėti, ką manau apie tą šalį ir jos žmones. Į tokius klausimus būna ypač sunku atsakyti. Praleidome ten vos dvi savaites; vieną iš tų savaičių Osama buvo išvykęs į Los An dželą susitikti su kažkokiais žmonėmis. Aš su berniukais likau In dianoje, globojama vienos draugės, kurios vardo, rūpindamasi jos ramybe ir saugumu, nenorėčiau minėti. Ta draugė buvo labai maloni ir palaikė man kompaniją trum pam išvykstant iš jos namų, nes viena niekada nebūčiau drįsusi. Net lankėmės viename dideliame prekybos centre Indianapolyje. Labai stebėjausi, kad kraštovaizdis ten toks plokščias, toks ne panašus į Saudo Arabiją. Apie žmones iš tos trumpos išvykos ne daug tegaliu pasakyti, tačiau man pasirodė, kad amerikiečiai mieli ir gero būdo, su jais nesunku sutarti. Kalbant apie visą šalį, mes su vyru nejautėme Amerikai neapykantos, tačiau ir nepamilome jos. Nutiko vienas incidentas, man pademonstravęs kai kurių ame rikiečių nesuvokimą, kad yra kitokių kultūrų. Atėjus laikui keliau ti namo, mudu su Osama ir abiem berniukais oro uoste laukėme išvykimo. Ramiai, atsipalaidavusi sėdėjau ant kėdės, džiaugdama si, kad vaikai netriukšmauja. Staiga nuojauta man pakuždėjo apsidairyti. Iš tiesų pamačiau į mane spoksantį amerikietį. Iškart supratau, kad jo dėmesį pa traukė mano juodas arabiškas apdaras – šydas ant veido, skara ir abaja. Smalsuolis nenuilsdamas žingsniavo pirmyn ir atgal prie šais mane. Aišku, jis tikriausiai nė nenujautė, kad po šydu ir aš buvau įsmeigusi į jį akis. Tas keistas vyras brūžino padais grindis į vieną

pusę, po to į kitą ir vis po truputį arčiau manęs. Iš nuostabos pra sižiojęs, išplėtęs įkyrias akis, jis net sustojo priešais ir ėmė vėpsoti į mano šydu uždengtą veidą. Žinoma, nieko nesakiau, nors jis ne sivaržydamas apžiūrinėjo mane iš visų pusių. Svarsčiau, ką mąsto mano vyras. Akies kraštu žvilgtelėjau į Osamą ir pamačiau, kad jis įdėmiai stebi tą keistuolį. Buvau tikra, kad mano vyras nė už ką neleis jam prisiartinti prie manęs, tad visiškai nesijaudinau. Vėliau, kai su vyru aptarinėjome tą įvykį, paaiškėjo, kad jis mus ne įžeidė, o labiau pralinksmino. Smagiai pasijuokėme iš to žmogaus, nes buvo matyti, kad jis nėra girdėjęs apie šydu užsi dengusias moteris ir nėra matęs musulmonės, slepiančios veidą ir kūną po juodu audeklu, nes jai taip patinka. Tie išgyvenimai nė trupučio mūsų nesutrikdė, laimingai grį žome į Saudo Arabiją. Laimė, Abdul Rahmano sveikata pasitaisė, ir tada, kai turėjo gim ti trečiasis vaikas, manęs niekas nebeslėgė. Saadas džiugino mus šypsena. Savaime suprantama, Osamą visi sveikino susilaukus tre čio sūnaus. Tais metais – 1979-aisiais – nutiko nemažai visus jaudinančių įvykių, ypač daug nerimo sukėlusių musulmonams, bet turiu pri sipažinti, kad buvau taip užsiėmusi su trimis vaikučiais, jog men kai pastebėdavau, kas vyksta už mano namų sienų. Vienas reikšmingas įvykis nepalankiai paveikė mano šeimą, neišskiriant nė vaikų – jau gimusių ir dar tik turėjusių gimti. 1979 metų gruodį Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną ir negailestin gai okupavo mūsų brolius musulmonus. Tokiu puolimu pasipik tino daugybė Saudo Arabijos žmonių ir musulmonų iš kitų šalių, bet mano vyrą jis, regis, sukrėtė labiau negu kitus. Jis nepaliauda mas gaudė naujienas apie įvykius Afganistane ir iš musulmoniškų šaltinių, ir iš tarptautinių pranešimų. Kuo daugiau gilinosi, tuo didesnį jautė susirūpinimą. Visiškai neįsivaizdavau, kas vyko toje tolimoje šalyje, bet mano vyras dėl to labai išgyveno. Kartą sukaupusi drąsą panorau

sužinoti daugiau, ir Osama tiesiog pasakė, kad musulmonų žemę prislėgė didis blogis. Klausydamas pasakojimų, kaip niekuo dėtos musulmonų moterys ir vaikai grūdami į kalėjimus, kaip jie ten kankinami, jis nerasdavo sau vietos. Niekada nebuvau mačiusi, kad būtų dėl ko nors taip jaudinęsis. Kai kurių, matyt, pačių šiurpiausių istorijų net nenorėdavo man pasakoti; jaučiau, kad jo siela kančios nusvilinta iki gyvuonies. Tuo metu Osama jau buvo visiškai subrendęs ir elgėsi kaip vyras, kuris aiškiai žino, ką privalu daryti. Jis aktyviai įsitraukė į kampaniją Saudo Arabijoje telkti paramą mūsų broliams, ken čiantiems Afganistane. Iš pradžių labiausiai rūpinosi kaupti lėšas, skirtas remti Afganistano genčių vadams, kurie pradėjo kuo ti kriausią karą su įsibrovėliais. Daug pinigų buvo surinkta mečetė se, taip pat ir bin Ladenų giminėje, nes ta šeima buvo labai dosni. Visi buvo pasirengę prisidėti, bet Osama, rinkdamas lėšas afganų aukoms, dirbo daugiau už visus. Netrukus karas Afganistane pasiglemžė mano vyrą ir jo gy venimą. Osama sumanė vykti į Pakistaną, esantį Afganistano kaimy nystėje, kur rinkosi daug musulmonų. Mano vyras ketino už pa aukotas lėšas pirkti maisto, vaistų, medicinos reikmenų ir ginklų. Atsidūręs Afganistane, suras sunkvežimių ir vairuotojų, kurie pri statys tas atsargas kovotojams. Ruošdamasis kelionei, Osama nustebino mane – nupirko didelį dvylikos butų pastatą Džidoje, netoli nuo motinos namo; tai bus, sakė jis, mūsų naujieji namai. Jaučiausi sumišusi: aišku, džiaugiausi, nes mūsų augančiai šeimai reikėjo daugiau erdvės, bet, kita vertus, buvo liūdna, mat pripratau prie Osamos motinos ir jos šeimos, visus juos labai mylėjau. Osama nuvežė mane apžiūrėti naujųjų namų, esančių adre su Azazia Village 8, šalia Macarona gatvės. Namas buvo gražus, pastatytas iš blyškių spalvų akmenų. Mane gerokai apstulbino jo dydis; pamąsčiau, kad tokiame milžiniškame name turėtų gyventi daugybė vaikų, – tiek aš nepagimdysiu. Užėjome vidun; ten pamačiau daug tuščių kambarių tik su tradiciniais persiškais kilimais ir arabiškais minkštasuoliais palei

sienas. Visada įsivaizduodavau, kad mūsų namai bus apstatyti bal dais, juos puoš portjeros ir įvairūs dailūs daiktai, tačiau kas galėjo žinoti, kada Osama grįš iš Pakistano? Pati viena jokiu būdu nega lėčiau vaikščioti po miestą ir pirkti baldų. Netrukus po apžiūros Osama pasirūpino, kad šeima persi kraustytų į naująjį namą, ir iškeliavo į Pakistaną. Mano vyras visada mylėjo šeimą, bet dabar mačiau, kad vi sos jo mintys sukasi apie reikalus, nesusijusius su mūsų namais ar vaikais. Stengiausi jį palaikyti, troškau pergalės kovos lauke dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, kad afganai galėtų gyventi saugiai ir jų daug kentėjusi tauta atgimtų, antra, kad mano vyras ir vaikų tėvas grįžtų namo ir visi gyventume kaip kadaise. Laimė, nenujaučiau, kad įprastas gyvenimas niekada nebesu grįš. Nuo tol Osama Saudo Arabijoje būdavo mažiau negu kur nors kitur. Didžiulis pastatas niekada netapo tais elegantiškais namais, kuriuos regėjau vaizduotėje ankstyvaisiais santuokos metais. Nors tarnaitės padėdavo prižiūrėti tris mano berniukus, o vai ruotojas rūpindavosi visais mūsų pirkiniais, aš sukausi kaip voverė rate. Nenorėjau pražiopsoti nė vienos sūnų vaikystės akimirkos, tad dažnai pervargdavau. Negana to, 1980-ųjų liepą pasijutau vėl esanti nėščia. Ketvirtasis kūdikis mano įsčiose spardėsi taip smagiai, kad man labai skaudėjo. Aišku, po trijų sūnų jau atėjo laikas gražiai mergaitei, bet buvo sunku įsivaizduoti, kad energija trykštantis kūdikis manyje galėtų būti švelni mergytė. Be abejo, kūdikis bus berniukas! Ačiū Dievui, Osama rūpestingai pasižymėjo datą – 1981-ųjų kovo mėnuo – ir grįžo iš Pakistano, kad būtų su manimi, kai ateis laikas gimdyti. Man pranešus, kad privalau važiuoti į ligoninę, jis susijaudino taip pat, kaip ir anuos tris kartus. Mano vyras – ryž tingas žmogus: įsodino mane į automobilį ir nuskriejo į Bukšano ligoninę, lėkdamas per Džidos priemiesčius tokiu greičiu, kad pa žįstamų pastatų vaizdai liejosi akyse. Man kūną raižė nepakeliami gimdymo skausmai, bet jaučiausi laimingiausia moteris pasaulyje.

Pastabos apie Osamos bin Ladeno politinę veiklą jean sasson Per tuos metus, kai Nadžva ištekėjo, persikraustė į Saudo Arabiją, gimdė ir augino vaikus, Osama bin Ladenas baigė vidurinę moky klą (Al Tagero pavyzdinę mokyklą Džidoje) ir 1976 metais įstojo į Karaliaus Abdul Azizo universitetą Džidoje, kur pradėjo studijuoti ekonomiką ir vadybą. Nadžva teigia, kad šio universiteto Osama niekada nebaigė (priešingai, negu skelbia kai kurie pranešimai), o paliko studijas po trejų ar ketverių metų, iki baigimo likus vos ke liems semestrams. Patyręs dvasinį atgimimą, jis įsitraukė į politinį judėjimą, ilgainiui apėmusį visus Artimuosius Rytus. Iš tiesų tais laikais, kai Osama mokėsi didelę įtaką jam pa dariusioje mokykloje, musulmoniškieji Artimieji Rytai išgyveno islamiškąjį atgimimą, vadinamą salva. Jo pradžią galima įžvelgti 1967 metais, kai Egiptas, Jordanija ir Sirija patyrė žeminantį pra laimėjimą kare su Izraeliu. Tada tūkstančiai jaunų arabų pradė jo abejoti šalių vadovų gebėjimais, kelti klausimus dėl vidinių tų šalių problemų ir pralaimėjimų Izraeliui. Jauni arabai reikalavo pokyčių, ir islamiškasis atgimimas stiprėjo. Mokydamasis Osama nesikišo į politiką, aistringas džihado – šventojo karo – poreikis dar tik brendo. Tuo metu jis sutiko savo pirmąjį mokytoją, Palestinos aktyvistą, rašytoją ir pedagogą Ab dulą Azamą, kuris įkvėpė Osamą skirti gyvenimą vertingesniam tikslui, negu vien gausinti bin Ladenų turtus. Abdula Azamas gimė 1941 metais Hartijoje, Palestinoje. Tuo metu tai buvo britų okupuota teritorija. Azamas lankė mokyklą gimtajame kaimelyje, paskui studijavo Hadori koledže, vėliau mokytojavo Jordanijoje. Damaske gavo šariato teisės bakalauro laipsnį. Po pergalės Šešių dienų kare 1967 metais Izraelis okupavo Vakarų krantą, ir Azamas pasitraukė į Jordaniją. Ten įstojo į Pa lestinos musulmonų broliją. Gyvendamas Jordanijoje Abdula Azamas įstojo į Palestinos pasipriešinimo judėjimą, tačiau vis labiau piktinosi arabų kraštų

vadovais, manydamas, kad jie labai jau patogiai įsitaisę ir todėl siekia išsaugoti esamą padėtį. Abdula Azamas tvirtino, kad Arti mųjų Rytų žemėlapį, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos nubrai žytą po I pasaulinio karo, arabai privalo pakeisti. Vėliau, 1978-aisiais, skaisčiai užsiliepsnojo ilgai rusenę Af ganistano konfliktai. Seniai siekusi didesnės įtakos tame regione Sovietų Sąjunga prisidėjo prie perversmo Afganistane ir atvedė į valdžią komunistinę vyriausybę. Kitas perversmas nuvertė mario netinę komunistų valdžią, afganų prezidentas ir daugelis jo šeimos narių buvo nužudyti. Sostas atiteko rusų remiamam prezidentui. 1979 metų gruodžio mėnesį visą šalį užėmė sovietų tankai ir ka riuomenė. Beveik tuoj pat musulmonų partizanai pradėjo džihadą prieš bedievius rusus. Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir musul monų tautos tiekė partizanams paramą. Sovietus nustebino atka klus pasipriešinimas, netrukus jie patyrė didžiulių nuostolių. Osama, paveiktas Abdulos Azamo politinių pažiūrų, buvo pa sirengęs stoti į kovą su sovietų agresija Afganistane. Netrukus jis metė mokslus universitete, atsidėjo afganų pasipriešinimui, dirbo remdamas vadinamuosius mudžahedus. Abdula Azamas veikė kartu su juo, jiedu susitiko Pešavare, mieste ties Afganistano ir Pakistano pasieniu, ir ieškojo būdų tiekti mudžahedams maistą, medicinos reikmenis ir ginklus.