1 pakas XTC muzika nepadėjo užgožti pusgalvių plepalų autobuso gale. Pakas stipriau prisispaudė ausines. Rytoj jis pasiims Skinny Puppy arba Misfits. Arba įrašys specialų rinkinį, skirtą klausytis važiuojant autobusu, kuo daugiau stūgavimų ir klyksmų. Lapkritį gavęs vairuotojo pažymėjimą, grįš prie Naujosios bangos roko. Tėvai jau pažadėjo atiduoti mamos impalą, Pakas taupė pinigus naujam automobilio grotuvui. Pradėjęs važinėti į mokyklą automobiliu, galės klausyti, ko panorėjęs, arba nesiklausyti nieko. Be to, miegoti dvidešimčia minučių ilgiau. Jam už nugaros kažkas suriko: – Šito negali būti! – Dar ir kaip mėšlinai gali, – atkirto Stivas. – Žmogau, girtos beždžionės stilius yra tikrai kietas. Jį įvaldęs gali ką nors nudėti... – Nemalk šūdo.
12
rainbow rowell
– Tai tu mali šūdą, – nepasidavė Stivas. – Pakai! Ar girdi? Pakas girdėjo, bet neatsakė. Nesulaukęs dėmesio, Stivas dažniausiai priskresdavo prie ko nors kito. Labai svarbu žinoti, kad atsiribojimas nuo tokių kaimynų kaip Stivas padeda išgyventi aštuoniasdešimčia procentų. Kitus dvidešimt procentų lemia gebėjimas nuleisti galvą... Pakas šitai trumpam pamiršo. Ir kaipmat gavo į pakaušį popieriaus gniutulu. – Asile, čia buvo mano namų darbai apie žmogaus augimą ir vystymąsi, – pasipiktino Tina. – Atleisk, mažute, – tarė Stivas. – Aš puikiai išmanau žmogaus augimą ir vystymąsi. Ką norėtum sužinoti? – Išmokyk ją girtos beždžionės stiliaus, – kažkas pasiūlė. – PAKAI! – suriaumojo Stivas. Pakas išsitraukė ausines ir atsigręžė. Ant užpakalinės sėdynės viešpatavo Stivas. Net sėdėdamas galva beveik siekė lubas. Stivas buvo toks aukštas, kad daiktai aplink jį atrodė skirti lėlėms. Jau nuo septintos klasės jis atrodė kaip suaugęs vyras, nors tada jam dar neaugo barzda. Kartais Pakas galvodavo, kad Stivas draugauja su Tina dėl to, kad šalia jos atrodytų dar grėsmingesnis. Dauguma mokyklos merginų buvo nedidukės, o Tinos ūgis nesiekė nė metro penkiasdešimties. Įskaitant vešlių plaukų kupetą. Kartą penktoje ar šeštoje klasėje vienas vaikis pasišaipė iš Stivo, patarė saugotis, kad Tina nepastotų, antraip numirs gimdydama didžiulį kūdikį. „Jis suplėšys jai pilvą kaip filmo „Svetimas“ pabaisos.“ Žiebdamas vaikiui į snukį Stivas susilaužė mažąjį pirštelį. Išgirdęs apie tai, Pako tėtis pareiškė: „Kas nors turėtų parodyti tam Merfių vaikėzui, kaip teisingai sugniaužti kumštį.“ Pakas vylėsi, kad niekas nepamokys. Vaikis, kuriam Stivas skėlė, savaitę negalėjo atmerkti akies.
eleonora ir pakas
13
Pakas numetė Tinai suglamžytus namų darbus. Ji pagavo gniutulą. – Pakai, papasakok Maikui apie girtos beždžionės karatė, – liepė Stivas. – Nieko apie tai nenutuokiu. – Pakas gūžtelėjo pečiais. – Bet juk toks stilius yra, ar ne? – Lyg ir esu girdėjęs. – Matai? – paklausė Stivas ir ėmė dairytis, ką čia paleidus į Maiką, bet nieko nerado po ranka, todėl bedė pirštu. – Po galais, juk sakiau tau! – Ką tas sumautas Šeridanas išmano apie kung fu? – nusivaipė Maikas. – Gal tu silpnaprotis? – atšovė Stivas. – Juk jo motina – kinė. Maikas atidžiai nužvelgė Paką. Šis vyptelėjo ir prisimerkė. – Aha, dabar suprantu, – tarė Maikas. – O aš visad maniau, jog tu meksikietis. – Šūdas, Maikai, – pareiškė Stivas, – tu suknistas rasistas. – Ji ne kinė, – įsiterpė Tina. – Ji – korėjietė. – Kas tokia? – paklausė Stivas. – Pako mama. Pako mama kirpo Tiną nuo pradinės mokyklos laikų. Jų abiejų šukuosenos buvo panašios – ilgos stambios garbanos ir iškarpyti, į akis lendantys kirpčiukai. – Kad ir kas ji tokia, bet yra užknisančiai karšta pupytė, – Stivas plyšo juokais. – Pakai, neįsižeisk. Pakas sugebėjo išspausti dar vieną šypsnį ir vėl susmuko ant sėdynės, užsidėjo ausinuką ir paleido muziką visu garsumu. Bet vis tiek girdėjo Stivo ir Maiko, sėdinčių per keturias eiles už jo, pokalbį. – Kam, po galais, tau šito prireikė? – paklausė Maikas. – Seni, argi nenorėtum išmokti girtos beždžionės stiliaus? Jis velniškai kietas. Žmogau, geri ir kiti stiliai, tik šitas laisvesnis. Įsivaizduok, kaip lengvai sudorotum bet kokį sumautą šunsnukį.
14
rainbow rowell
Pakas pastebėjo naujokę tuo pačiu metu kaip ir kiti. Ji stovėjo autobuso priekyje, šalia laisvos sėdynės. Prie lango buvo įsitaisęs priešpaskutinės klasės mokinys. Ant laisvos sėdynės jis pasidėjo kuprinę ir nusigręžė. Visi, kurie sėdėjo po vieną, pasislinko ir užėmė vietas prie praėjimo. Pakas išgirdo, kaip Tina suprunkštė; ji labai mėgo tokius dalykėlius. Naujokė giliai įkvėpė ir žingtelėjo tolėliau. Niekas į ją nežiūrėjo. Pakas irgi mėgino nespoksoti, bet negalėjo atitraukti akių, vėpsojo tarsi į tuoj susidursiančius traukinius. Mergaitė atrodė kaip žmogus, atsidūręs tokiame traukinyje. Naujokė buvo stambi ir nerangi. Neklusnūs garbanoti plaukai švietė ryškiai raudona spalva. Ji vilkėjo taip, tarsi būtų norėjusi, kad žmonės į ją spigintų. Arba visiškai nesuprato, kaip keistai atrodo. Buvo apsirengusi languotais vyriškais marškiniais, ant kaklo pasikabinusi kokį pustuzinį keisčiausių pakabučių, riešus apsivyniojusi skarelėmis. Pakui ji priminė kaliausę ar nuo blogos akies saugančias lėlytes ant mamos naktinio staliuko. Būtybę, kuri tikrai neišgyvens laukinėje gamtoje. Autobusui stabtelėjus įlipo būrys mokinių. Stumdydamiesi jie prasibrovė pro naujokę ir atsisėdo į savo vietas. Šitaip buvo įprasta – visi autobuse turėjo savo vietas. Jas užsiėmė pirmą mokslo metų dieną. Tie, kuriems, kaip ir Pakui, nuskilo turėti dvi sėdynes, neketino su niekuo dalytis. Tik jau ne su tokia keistuole. Pakas vėl dirstelėjo į mergaitę. Ji stovėjo kaip įbesta. – Ei, tu, – sušuko vairuotojas, – sėsk! Naujokė patraukė į autobuso galą. Tiesiai žvėriui į nasrus. „Jergutėliau, – pagalvojo Pakas, – sustok, apsigręžk.“ Jis girdėjo, kaip naujokei artinantis Stivas ir Maikas caksi liežuviais. Pakas mėgino nusukti akis. Staiga mergaitė išvydo laisvą vietą tiesiai priešais Paką. Su palengvėjimu atsidususi nuskubėjo sėstis.
eleonora ir pakas
15
– Ei! – piktai tarė Tina. Naujokė nekreipė dėmesio. – Ei, ar negirdi, baidykle! – pakartojo Tina. Stivas ėmė kvatotis. Draugai kaipmat juo pasekė. – Čia nesėsi, – pareiškė Tina. – Ši vieta Gražuolės. Mergaitė sustojo, jos akys lakstė nuo Tinos prie tuščios sėdynės. – Sėskis! – sumaurojo vairuotojas. – Turiu kur nors atsisėsti, – tvirtai ir ramiai pareiškė naujokė Tinai. – Man nusispjaut, – atkirto Tina. Autobusas trūktelėjo ir mergaitė vos nepargriuvo. Pakas bergždžiai mėgino dar pagarsinti muziką. Paskui vėl pažvelgė į naujokę – rodės, ji tuoj pravirks. Nespėjęs susivokti, Pakas pasitraukė prie lango. – Sėsk, – piktokai pakvietė jis. Naujokė nepatikliai pažvelgė į Paką dvejodama, ar jis, kaip ir kiti, nesišaipo. – Po galais, – tyliai pasakė Pakas, linktelėdamas į laisvą vietą, – tiesiog sėsk. Mergaitė pakluso. Ji nieko nepasakė – ačiū Dievui, nepradėjo dėkoti – ir įsitaisė ant paties sėdynės kraštelio. Pakas nusigręžė į langą ir ėmė laukti, kol pasipils patyčių kruša.
2 eleonora Eleonora svarstė savo galimybes: 1. Iš mokyklos ji galėtų grįžti namo pėsčia. Už: mankšta, rausvi skruostai, proga pamąstyti. Prieš: ji dar nežino naujojo savo adreso, nenutuokia, kurion pusėn eiti. 2. Ji galėtų paskambinti mamai ir paprašyti parvežama. Už: daugybė. Prieš: mama neturi nei telefono, nei automobilio. 3. Ji galėtų paskambinti tėčiui. Cha! 4. Ji galėtų paskambinti močiutei. Tiesiog pasilabinti. Mergaitė sėdėjo ant betoninių mokyklos laiptų ir stebeilijo į virtinę geltonų autobusų. Jos autobusas jau buvo čia. Nr. 666. Net jeigu šiandien Eleonora neliptų į autobusą ir jos pasiimti atvažiuotų krikštamotė fėja su karieta iš moliūgo, rytoj jai vis tiek tektų važiuoti į mokyklą.
eleonora ir pakas
17
Vargu ar tie velnio nešti ir pamesti vaikiščiai, su kuriais ji važiavo, rytoj išlips iš lovos kita koja. Rimtai. Eleonora nenustebtų, jei kitąkart ją išvydę jie pražiotų nasrus. Ta šviesiaplaukė mergiščia ant užpakalinės sėdynės, vilkinti išblukintu švarkeliu, yra tikra velniūkštė. Beveik matyti, kaip iš jos garbanų lenda ragai. O jos draugelis tikriausiai priklauso nefilimams. Toji mergiščia – ir visi kiti – ėmė nekęsti Eleonoros vos tik ją išvydę. Tarsi būtų buvę pasamdyti ją nudėti praėjusiame gyvenime. Kol kas Eleonora negalėjo pasakyti, ar tas azijietis, užleidęs jai vietą, priklauso jų šutvei, ar yra tiesiog kvailys. (Vis dėlto ne bukaprotis, nes lanko du iš Eleonoros pasirinktų sustiprintų kursų.) Jos mama užsispyrė, kad naujoje mokykloje Eleonora pasirinktų sustiprintas pamokas. Ji pakraupo pamačiusi, kaip prastai dukra baigė devintą klasę. „Ponia Duglas, ko jūs taip stebitės?“ – pareiškė mokyklos psichologas. „Cha, – pagalvojo Eleonora, – nė nenutuoki, kaip ji pati galėtų tave nustebinti.“ Pagaliau tai nesvarbu. Lygiai taip pat Eleonora galėjo spoksoti į debesis ir per sustiprintas pamokas. Langų čia buvo ne mažiau negu kitose mokyklose. Jei tik ji kada nors grįš į šią mokyklą. Jei tik ji pareis namo. Eleonora negalėjo skųstis mamai dėl to, kas nutiko autobuse, nes mama pasakė, kad jai nebūtina juo važiuoti. Praėjusį vakarą, padėdama dukrai išpakuoti daiktus, ji tarė: – Ričis sakė, kad pavėžės tave pakeliui į darbą. – Ar man reikės važiuoti jo sunkvežimio kėbule? – Eleonora, jis nori susitaikyti. Tu irgi žadėjai pasistengti. – Man lengviau taikytis per atstumą. – Patikinau jį, kad esi pasirengusi tapti šeimos nare. – Aš jau esu šeimos narė. Lyg ir teisėta narė. – Eleonora, nepradėk, – paprašė mama.
18
rainbow rowell
– Važiuosiu autobusu, – pareiškė Eleonora. – Didelio čia daikto. Susipažinsiu su mokiniais. Cha. Išėjo milžiniškas, dramatiškas šnipštas. Jos autobusas netrukus išvažiuos. Kiti keli jau pajudėjo. Bėgdamas laiptais kažkas netyčia paspyrė jos kuprinę. Eleonora patraukė ją iš kelio ir ketino atsiprašyti, bet išvydusi tą kvailą azijietį užsičiaupė. Vaikinas, žiūrėdamas į ją, susiraukė. Eleonora į jį pašnairavo, ir jis nuskubėjo į autobusą. Tiek jau to, pagalvojo Eleonora. Neversiu tų alkanų pragaro vaikių laukti.