Skip to main content

Ela ir Micas amzinai

Page 1

Prologas Ela Tas tiltas, regis, skleidžia kažkokią grėsmę, tačiau mane prie jo, sakytum, iš vidaus stumia neaiški jėga. Širdį gelia jau mažiau negu anksčiau, bet su šita vieta tebesieja daug skausmingų pri­ siminimų, kurie mane persekios amžinai. Dangus debesuotas, odą glosto švelnus vėjelis. Trūktelėjusi aukštyn striukės užtrauktuką žvelgiu į tamsų vandenį mąstyda­ ma apie tą siaubingą naktį, kai norėjau šokti apačion. – Esi tikra, kad viskas bus gerai? – Mičas šitaip vis paklausia jau kelias dienas. Jo krumpliai net pabąla, kai įsikimba į turėk­ lus ir žiūri žemyn į ežerą. – Šį savaitgalį tau teko daug ištverti. Susigūžiu prisiminusi pokalbį su tėvu – tada abu su Dinu pareiškėme, kad jis alkoholikas. Koks piktas buvo tėvo balsas, kai sakė man norįs, kad nebūčiau jo duktė. Išgirdau daug ne­ gailestingų, man širdį draskančių žodžių. Vis mėginu įtikinti save, kad taip kalba ne jis, o jo liga, bet pati iki galo tuo neti­ kiu. Tie išgyvenimai nukamavo ir mano kūną, ir protą, bet aš viską įveiksiu, kaip įveikiau ir anąkart. Daugiau jokių pabėgi­ mų, reikia susitvarkyti ir žengti pirmyn.


6

Jessica Sorensen

Mičas nežino smulkmenų, kas ten nutiko, noriu apsaugo­ ti jį nuo šitos naštos. Jis nuolat dėl manęs nerimauja, dėl to jaučiuosi kalta ir graužiuosi. Turėtų būti laimingas, džiaugtis gyvenimu, daryti tai, ką mėgsta. Jis tikrai to nusipelnė. Stoviu susiraukusi, nes kai pasitrauksime nuo tilto, jis mane paliks ir vėl iškeliaus su savo grupe. – Man šiek tiek liūdna, kad tu išvažiuoji. Paleidęs turėklus, Mičas žybteli žydromis akimis ir apglė­ bia mane. Įsikniaubiu jam į krūtinę, traukiu į save jo kvapą, nė už ką nenorėdama paleisti. – Myliu tave, Ela Mei, – bučiuoja jis mane į viršugalvį. Užsimerkiu stengdamasi nuryti ašaras. – Ir aš tave myliu. Jis aistringai puola bučiuoti mane savo putliomis lūpomis, net jo viršutinės lūpos žiedas įsirėžia man į burną. Oda ima kaisti, nes jo pirštai čiuopia man užpakalį, traukdami kuo ar­ čiau prie savęs. Sukišu pirštus į jo švelnius plaukus, o paskui apsiveju rankomis kaklą. Jo liežuvis atkakliai tiria iš vidaus mano burną, Mičas bučiuojasi vis smarkiau, kol galų gale turi­ me atsitraukti, nes pristinga oro. Besikilnojančia krūtine paskutinį kartą žvelgiu į ežerą ir saulės atspindžius vandenyje. – Turbūt jau laikas keliauti? Jis spusteli man ranką. – Viskas bus gerai. Prieš akis – dvylikos valandų kelionė kartu, paskui manęs nebus tik dvi savaites, tad nespėsi apsižiū­ rėti, o aš jau vėl tau įkyrėsiu. Prisiverčiu šyptelėti.


Ela ir Mičas amžinai

7

– Žinau. Labai lauksiu to įkyrėjimo. Einame susikabinę rankomis prie juodo Lilos mersedeso. Leidžiu Mičui vairuoti, ir jis nulekia žvyruotu keliu, palikda­ mas iš paskos dulkių debesį, tik šis tuoj pat išsisklaido.


Pirmas skyrius Po dviejų mėnesių

Ela Kas naktį sapnuoju tą patį sapną. Mes su Miču stovime prie­ šinguose tilto galuose. Iš tamsaus dangaus pliaupia pašėlęs lie­ tus, vėjo sūkuriai tarp mūsų kelia dulkes ir šiukšles. Mičas ištiesia ranką, einu jo pusėn, bet jis traukiasi, kol pagaliau atsiduria ant tilto turėklų. Jis siūbuoja vėjyje, noriu jį išgelbėti, bet kojos nejuda iš vietos. Ūžteli vėjo gūsis, Mičas griūva atbulas ir išnyksta tamsoje. Atsibundu klykdama, per­ smelkta kaltės jausmo. Mano psichoterapeutė aiškina, kad toks košmaras susijęs su baime prarasti Mičą, nors lieka nesuprantama, kodėl ne­ galiu jo išgelbėti. Jai apie tai užsiminus, man širdis ėmė plakti smarkiau, suprakaitavo delnai. Niekada nemėginau pažvelgti į ateitį taip toli, kad suvokčiau, jog galbūt ateis diena, kai mes su Miču nebūsime kartu. Amžinai? Ar šitaip apskritai gali būti? Kad ir kiek laiko leidžiame kartu, nesiliauju svarstyti, ku­


Ela ir Mičas amžinai

9

ria kryptimi eina mūsų santykiai. Paskutinį kartą matėmės per Greidžio laidotuves. Tai buvo antroji sunkiausia mano gyveni­ mo diena. Pirmoji buvo mamos laidotuvės. Abu su Miču stovėjome ant uolos, iškilusios virš ežero, lai­ kydami juodą urną su Greidžio pelenais. Pūtė smarkus vėjas, ir galvojau tik apie tai, kaip tvirtai mirtis valdo gyvenimą. Bet kurią akimirką ji gali atimti gyvybę – taip pasielgė su mano mama ir Greidžiu. – Pasirengusi? – tada paklausė Mičas, nuimdamas urnos dangtelį. Linktelėjusi ištiesiau ranką. – Labiau nei bet kada. Toliau už mūsų stovėjo automobilis neišjungtu varikliu, iš ten aidėjo Greidžio mėgstama daina – „Lynyrd Skynyrd“ „Sim­ ple Man“. Ji nuostabiai tiko Greidžiui ir jo gyvenimo būdui. Mičas padavė man urną, laikėme ją abu. – Kokį jis nuolat kartodavo posakį? – paklausė Mičas. – Na, apie gyvenimą? – Nebūtina džiūgauti dėl visko, ką darome, – atsiliepiau tyliai, – bet svarbu, ką jaučiame artėdami prie pabaigos, kai atsigręžę pažvelgiame į visa, ką esame padarę. Man iš akių pabiro ašaros. Palenkėme urną ir išpylėme pe­ lenus nuo uolos. Žiūrėjome, kaip jie plevena žemyn į vandenį, o Mičas apkabino mane ir gurkštelėjo tekilos. Pasiūlė ir man, bet atsisakiau. Net suvirpėjau nuo staiga nusmelkusio skausmo, bet grei­ tai susitvardžiau. Nors švietė saulė, nuo ežero dvelkė šaltis – žiūrėjau į tuos plačius vandenis, kuriuose, regis, tilpo viskas.


10

Jessica Sorensen

Su jais mane siejo daug gilių ir skausmingų prisiminimų apie mamą ir save pačią. – Žemė šaukia Elą, – ties mano akimis ranka mojuoja Lila. Krūpteliu. – Klausyk, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris šitaip dažnai tarsi atsiduria kitoje erdvėje. Iš auditorijos visi išsivaikš­ čiojo jau prieš penkias minutes... Ką, po galais, vaizduoja šitas piešinys? Jis labai keistas. Sugrąžinta į dabartį nužvelgiu tuščius stalus patalpoje, savo rankoje pamatau rašiklį, kurio galas atsirėmęs į mano veido pieši­ nį, tik ten akys juodos, o oda primena sausą, suskeldėjusią žemę. – Nieko, – sugrūdu tą popieriaus lapą į krepšį ir čiumpu knygas. Kartais nebejaučiu laiko tėkmės, ir tai mane gąsdina, nes šitaip būdavo ir mano mamai. – Tik šiaip terlionė, brau­ kinėjau kažką, nes profesoriaus Makmano paskaita buvo labai nuobodi. – Kas tau darosi? Buvai klaikiai atitrūkusi ir siaubingai pa­ niurusi, – klausia Lila mums išėjus iš klasės ir pro besisukan­ čias duris žengiant į saulėkaitą. Pasitaisau krepšį ant peties, nuleidžiu ant nosies saulės akinius. – Nieko. Paprasčiausiai pavargau. Ji staiga sustoja šaligatvio viduryje, prisimerkia ir įsiremia rankomis į klubus. – Tik nedrįsk dabar nuo manęs užsiverti. Iki šiol mums taip gerai sekėsi. Atsidūstu, nes ji teisi. – Tai dėl sapno, kuris mane kamuoja. – Apie Mičą?


Ela ir Mičas amžinai

11

– Kaip atspėjai? Ji kilsteli antakius: – Ir kaip čia neatspėsi? Visos tavo mintys – tik apie jį. – Ne visos. Dar galvoju apie tėvą, jis dabar reabilitacijos klinikoje ir nenori su manimi kalbėti. Žingsniuojame šaligatviu, Lila laiko mane už parankės. Ji eina pasišokinėdama, švelnus rudeniškas vėjas plaiksto jos šviesius plaukus ir rausvą suknelę. Maždaug prieš metus abi su Lila atrodėme labai panašiai, bet paskui Mičas suskaldė mano kiautą, ir tada lyg susiradau aukso vidurį. Vilkiu juodus „Spill Canvas“ marškinėlius ir džinsus, o mano ilgi kaštoniniai plau­ kai palaidi. – Kur galėtume papietauti? – svarsto ji, mums pasiekus automobilių aikštelę. – Šaldytuve juk tuščia. – Būtų gerai nuvažiuoti į parduotuvę, – pasitraukiu į šalį, nes pro mus eina būrys futbolininkų skaisčiai raudonomis ir pilkomis uniformomis. – Bet, norint kur nors eiti, reikia ma­ šinos, nes autobusu važinėti tu nebenori. – Tik dėl to iškrypėlio, kuris laižė man ranką, – atsiliepia ji susigūždama. – Tai buvo šlykštu. – Na taip, tikrai atgrasu, – sutinku tramdydama juoką. – Koks netikša tas mano tėvas, – susiraukusi burba Lila. – Bent jau būtų įspėjęs, kad nusprendė partempti mano auto­ mobilį namo. Tai kvaila. Jis nenori, kad būčiau ten, bet atima mašiną, nes per vasarą buvau pasprukusi. – Tokie jau tie tėvai, – šaligatviui baigiantis suku kairėn. – Maniškis nenori su manimi kalbėti.


12

Jessica Sorensen

– Galėtume įsteigti Bjaurių tėvų klubą, – kandžiai siūlo Lila. – Neabejoju, susiburtų nemažai narių. Prisiverčiu šyptelėti. Nekaltinu tėčio už neigiamus jausmus mano atžvilgiu. Tą naktį, kai mirė mama, išeiti sugalvojau pati, tad dabar privalau priimti pasekmes – tik šitaip įmanoma eiti toliau. Einame prie šoninio mokyklos korpuso, stengiuosi likti medžių šešėlyje. – Pavalgykime čia, užkandinėje. Ji tinkamiausia. Lila suraukia nosį. – Tinkamiausia, nes arti. Visa kita ne taip jau... – ji nutyla, nes žvilgsnis slenka į universiteto miestelio pakraštį, o veidą nušviečia gudri šypsena. – Man kilo mintis. Galėtum paprašy­ ti Bleiko, kad mus kur nors pavėžėtų. Matau Bleiką, žingsniuojantį per kiemą prie savo automo­ bilio. Jis lanko akvarelės pamokas su manim ir dažnai kalbina. Lila vis tvirtina, kad jis mane įsižiūrėjęs, bet aš nesutinku. – Nesiruošiu lyg niekur nieko prieiti ir prašyti pavežti, – timpteliu ją už rankovės. – Geriau eime į užkandinę... – Labas, Bleikai! – rikteli Lila modama rankomis, o paskui tyliai sau panosėje kikena. Bleikas rudomis akimis apsižvalgo ir plačiai šypsodamasis tuoj per pievelę suka mūsų pusėn. – Jis žino, kad turiu draugą, – sakau Lilai, – ir yra papras­ čiausiai malonus. – Vaikinai retai būna malonūs šiaip sau, ir šį kartą pasinau­ dosiu jo susižavėjimu tavimi, kad galėtume išvažiuoti, – šnibž­ da Lila. – Man taip įkyrėjo čia tupėti.


Ela ir Mičas amžinai

13

Žiojuosi prieštarauti, bet Bleikas jau čia pat, tad užsičiaupiu. Jo tamsius plaukus dengia kepuraitė, rusvų marškinėlių apačia ir išblukę džinsai aptaškyti mėlynais dažais. – Tai kas nutiko? Nykštį jis laiko užkišęs už aptriušusios kuprinės, kurią turi persimetęs per petį, diržo ir žiūri į mane, tarsi aš būčiau jį šaukusi. Esame beveik tokio pat ūgio, taigi žiūriu jam tiesiai į akis. – Nieko. – Mums reikia kai kur nuvažiuoti, – žvelgdama į jį, Lila žaismingai klapteli blakstienomis ir ant piršto suka plaukų sruogą. – Norime papietauti. – Nebūtina mūsų vežioti, – įsiterpiu aš, – Lilai tik reikia kur nors ištrūkti. – Mielai nuvežčiau jus, kur tik jums reikia, – atsiliepia jis nuoširdžiai šypsodamasis. – Bet pirma turiu užsukti namo, tad jeigu jums tinka, galite iškart dabar važiuoti su manimi. Mano kišenėje telefonas užgroja „The Who“ melodiją „Be­ hind Blue Eyes“, ir mano lūpose pražysta šypsena. Lila užverčia akis. – Ak, Viešpatie mieliausias! Maniau, kad tas svaigulys jau bus praėjęs. Juk jūs abu praleidote kartu beveik tris mėnesius. Atsiliepiu į skambutį, mėgaudamasi plastėjimu kažkur pa­ širdžiuose, kylančiu vien išgirdus tą dainą. Iš karto prisimenu, koks būna pojūtis, kai jo rankos liečia mano odą, ir kaip taria mano pravardę. – Labas, gražuole, – žavingai sako jis, ir jo balsas priverčia suvirpėti visu kūnu. – Kaip laikosi mano mergaitė, pati nuos­ tabiausia visame pasaulyje?


14

Jessica Sorensen

– Na, sveikas gyvas, – lėtai žingsniuoju prie vešlaus medžio pievos viduryje. – Puikiai laikausi. O kaip tavo reikalai? – Štai dabar labai geri, – Mičas prabyla savo žaisminguoju balsu. – Bet bus dar geresni, jeigu papasakosi, ką esi apsivilkusi. – Džinsus ir nutrintus marškinėlius, – susitvardau nesi­ šypsojusi. – Nagi, gražuole, jau praėjo bent mėnuo, – jis nusijuokia į telefoną, ir nuo to žemo garso manyje viskas ima virpėti. – Papasakok, ką vilki po jais. Užverčiu akis, bet neprieštarauju. – Raudonas nėriniuotas siaurikes ir tokią pat liemenėlę. – Žinai, mano vaizduotėje nupiešei tikrai dailų vaizdelį, – niurna jis kimiai. – Dabar teks imtis priemonių, turiu ką nors su savimi daryti. – Jei tik darysi tai vienas, – sakau aš. Stoja ilga tyla. – Mi­ čai, ar tu dar čia? – Klausyk, niekada šitaip su tavimi nepasielgčiau, ar su­ pranti? – jo balsas prislegia rimtumu. – Tikrai per daug tave myliu, kad taip atsitiktų. – Aš tik pajuokavau. Gal ir taip. Nors paskutiniu metu man vis neduoda ramy­ bės, kad jis labai daug laiko praleidžia su Naome. Dažnai ją mini ir ką nors pasakodamas. – Taip, bet juokauji apie tai kiekvieną kartą mums kalbant, ir imu nerimauti, kad širdyje iš tiesų tuo tiki. – Netikiu, – tvirtinu aš, nors apie tai vis pagalvoju. Mi­ čas – pagrindinis grupės dainininkas. Puikiai atrodo, žavus. – Žinau, kad myli mane.


Ela ir Mičas amžinai

15

– Tai gerai, nes turiu tau naujieną, – jis akimirkai nutyla. – Mes gavome sutartį. Mano lūpų kampučiai iš karto nusileidžia žemyn. – Tą Niujorke? – Taip... Argi ne puiku? – Žinoma... Labai džiaugiuosi, kad jums pasisekė. Stoja tyla. Noriu ką nors sakyti, bet liūdesys užgniaužė man balsą, tad spoksau į porelę netoliese – ji eina laikydamasi už rankų – ir svarstau, koks būtų jausmas šitaip vaikščioti. – Ela Mei, sakyk, kas atsitiko, – spaudžia Mičas. – Tau ne­ ramu, kad būsiu išvažiavęs? Juk žinai, kad kitų merginų man nėra, tik tu. O gal tu dėl... dėl Greidžio? Ką apie tai galvoji? Nieko nežinau, nes tu su manimi nekalbi. – Ne dėl Greidžio, – skubiai atsakau norėdama pakeisti temą. – Tai tik... na, taip toli, o ir šiaip beveik nesusitinka­ me, – atsiremiu į medžio kamieną. – Bet šį savaitgalį juk atva­ žiuoji čionai? Jis lėtai atsikvepia. – Matai, norėdami laiku suspėti į Niujorką, privalome iš­ vykti rytoj iš pat ryto. Atvažiuočiau šį vakarą, vien kad tave pamatyčiau, bet dar laukia vienas pasirodymas. Man staiga ima šleikščiai mausti paširdžius, bet išoriškai lieku rami. – Kiek laiko būsi Niujorke? Mičas atsako po pauzės: – Maždaug mėnesį. Mano ranka virpa iš pykčio... o gal iš baimės, nežinau.


16

Jessica Sorensen

– Vadinasi, nemačiau tavęs beveik mėnesį, o dabar bus jau antras? – Galėtum aplankyti mane Niujorke, – siūlo jis. – Atskris­ tum kokiai savaitei ar panašiai. – Turėsiu laikyti semestro vidurio egzaminus, – mano bal­ sas skamba niauriai. – Be to, maždaug po mėnesio bus brolio vestuvės, ir joms reikės skirti visus atliekamus pinigus. – Ela, greičiau! – šaukia Lila. Susirandu ją žvilgsniu. Moja man, kad ateičiau, šalia jos stovi Bleikas, susikišęs rankas į džinsų kišenes. – Bleikas mūsų laukia. – Kas tas Bleikas? – susidomi Mičas. – Vaikinas, su kuriuo kartu mokomės, – aiškinu jau pali­ kusi medį ir žingsniuodama Lilos ir Bleiko pusėn. – Klausyk, dabar jau turiu eiti. – Ar tikrai viskas gerai? – Taip, tik Lila jau seniai manęs laukia. – Na, gerai... Tada paskambinsiu po pasirodymo. – Tai puiku. Atsijungiu ir iš karto suvokiu, kad užmiršau pasakyti „viso gero“, bet vis tiek nebūčiau pajėgusi ištarti šitų žodžių. Atro­ do, tarsi tolstame vienas nuo kito, o juk tik Mičas sugrąžino mane iš tamsos, kurioje tūnojau. Jei jis paliktų mane, nežinau, ar pavyktų išsilaikyti šviesoje.


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Ela ir Micas amzinai by knygos.lt - Issuu