–97–
Šeštas skyrius „Else ar Ilse“ Fizikas ir moterys
Einsteino būta kraštutinumų žmogaus. Ko gero, niekas kitas to taip aiškiai nepajuto savo kailiu kaip jo gyvenime sutiktos moterys. Vienas jis traukia, kitas atstumia. „Ilgiuosi dviejų rankučių ir aistringos burnytės, degančios švelnumu ir bučinėliais“ (laiškas Milevai Marić, 1900 08 09?, CP1, 253). Ir jaučia malonumą: „Kaip buvo puiku paskutinį kartą, kai galėjau Tavo asmenėlį spausti prie savo krūtinės, kaip duota gamtos“ (laiškas Milevai Marić, 1901 m. gegužė, CP1, 300). Paskui, po keliolikos metų, drebia įžeidžiančius žodžius: „Vienintelis dalykas, ko jai reikia, – tokio, kuris ją valdytų“ (laiškas Michele’iui Besso, 1918 07 21, CP8, 317). Arba aukština savo įnorį: „Jei būčiau toks, kokio tu nori, tada aš nebūčiau Albertas Einsteinas“ (Elsos laiškas Antoninai Luchaire-Vallentin, 1932 06 06). Viskas taip sudėtinga pirmiausia todėl, kad Einsteinas kaip asmenybė jau paauglystės metais tarsi suskyla į dvi dalis: viena vertus, jis išsaugo tam tikrą vaikiškumą ir nekaltą mąstymą – ko gero, tai svarbiausia milžiniškų mokslo laimėjimų prielaida, antra vertus, jis bręsta kaip sveiko libido jaunikaitis: ilgesingas ir užsisvajojęs, geidulingas, žaismingas, smalsus, taip pat godus būsimasis meilužis. Jo meilės laiškų eilutėse girdėti įsimylėjusio nugalėtojo kalba, užkariautojo, veikiančio tarsi spragsinčiame pirmosios erotinės įtampos lauke. „Be galo, be galo dėkoju, brangute, už nuoširdų laiškelį, kuris mane padarė nepaprastai laimingą. Nuostabu spausti prie širdies tokį popierėlį, į kurį žvelgė tokios mielos mylinčios akutės, kuriuo meilingai slidinėjo švelnios rankutės. Dabar išties supratau, angelėli, ką reiškia namų ilgesys ir troškimas. Tačiau meilė teikia nepalyginamai daugiau laimės nei troškimas slegia širdį. <...> Jūs esate mano sielai
–98–
daugiau, negu anksčiau buvo visas pasaulis“ (laiškas Marie Winteler, 1896 04 21, CP1, 21 ir kt. p.). „O dabar dar kartą specialiai kreipiuosi į Tave, mieloji! Bučiuoju, glaudžiu ir myliu, kaip nusipelno Tavo ištikimybė. Taip dažnai per dieną apie tai galvoju. Dabar mieloji katytė vėl šoka ant manęs, o vakarais pamąstau, kad ji kupina meilės prisimena mane ir lovoje bučiuoja savo pagalvę. O! Aš žinau, kaip tai daroma!“ (laiškas Milevai Marić, 1901 04 10, CP1, 288). „Dabar turiu žmogų, apie kurį su nedrumsčiamu malonumu galiu galvoti ir dėl kurio yra prasmė gyventi. Jei to pats nebūčiau jautęs, tai būtų pasakęs Tavo laiškas, kuris manęs čia jau laukė. Abu turėsime tai, ko mums taip trūko, ir suteiksime vienas kitam pusiausvyrą, padovanosime giedrą žvilgsnį į pasaulį“ (laiškas Elsai Löwenthal, 1913 10 10, CP5, 557). Įdomu, kad tai yra ištraukos iš laiškų trims skirtingoms adresatėms. Pirmasis laiškas išsiųstas 1896 m. Marie Winteler (Mari Vintler), kaip spėjama, pirmajai Einsteino meilei, trečiasis – 1913 m. pusseserei Elsai Löwenthal (Elzai Lėvental), vėliau tapusiai antrąja žmona. Tik antrasis laiškas, rašytas 1900 m., skirtas Milevai Marić, mylimajai iš studijų laikų, pirmajai žmonai ir jo vaikų motinai. Ankstyvasis susirašinėjimas su Mileva pasauliui parodė kitokį Einsteiną – gėrio ir blogio požiūriu. Vos tik laiškai buvo paskelbti, Einsteino meilės gyvenimas staiga įaudrina žmonių vaizduotę kur kas labiau nei jo mokslinė kūryba ir politinis angažuotumas. Demaskavimų dramaturgija žadina smalsumą. Paskui atsiranda naujų faktų. Kitas toks visuomenės dėmesį patraukęs atvejis, paskelbtas penktame ir aštuntame „Rinktinių raštų“ tomuose, yra Einsteino santykis su pussesere Elsa. Reakcija – kaip ir visada, kai per daug į dienos šviesą ištraukiami žymių žmonių privataus gyvenimo faktai, – yra aistringas piktinimasis. Kaip galima su tokiu didžiu žmogumi taip elgtis? Prašom, pateikite daugiau duomenų. Antžmogio mitas gundo paminklą versti. Laiškuose su kita lytimi Einsteinas nuolat iškyla kaip dvilypis žmogus. Moterų jis trokšta bemaž kaip žaislų, kurių žūtbūt nori tu-
–99–
rėti. O tada, kai jau turi, troškimo kreivė šauna žemyn. Antra vertus, švelniausiai su savo moterimis jis elgiasi iš tolo. „Laukiu nesulaukiu, kol vėl Tave turėsiu, Tu man viskas, mano šėtoniuke, mano padaužėle“, – 1900 m. rugsėjo mėnesį rašo jis Milevai (laiškas Milevai Marić, 1900 09 13?, CP1, 259). Apie santykius su Marie Winteler, kad ir kaip Einsteino tyrėjams būtų gaila, beveik nieko nėra išlikę. Būdama brandaus amžiaus Marie yra sakiusi, kad juodu vienas kitą mylėjo grynai platoniškai. Galbūt tai irgi paaiškina, kodėl šis atvejis liko tik kaip epizodas. Einsteinui netrukus sukaks aštuoniolika ir jis jaučia, kad artėja metas save išbandyti. Jis nori lytinių santykių, tačiau be santuokos ar bent iki galimų vedybų. Jų turi su Mileva, pažangia moterimi, o vėliau ir su Elsa. Pirmojo flirto su Elsa laikotarpiu šiai giriasi: „Kuo tvirčiausiai Tau garantuoju, kad save laikau visaverčiu vyru. Gal kada nors pasitaikys proga tai įrodyti“ (laiškas Elsai Löwenthal, 1912 04 30, CP5, 457). Santuoka dažniausiai reiškia, kad meilės viršūnė jau peržengta. Einsteinas ir abi jo žmonos nėra jokia išimtis. Elsos atveju, sako Einsteino ekspertas Robertas Schulmannas, „net kyla klausimas, ar nuo 1920 m. Einsteinas su ja išvis kada nors yra miegojęs“. Tačiau nekyla abejonių, kad po didžiojo pokyčio 1919 m. savo seksualumą jis tenkino ir šalia santuokos. Pirmieji požymiai, kad su partnerėmis kartkartėmis elgėsi negailestingai, matyti jau iš santykių su Marie Winteler. Albertas su Marie susipažįsta šios merginos tėvų namuose Arau mieste, Šveicarijoje. Marie tėvai Jostas ir Pauline’a Winteleriai moksleivį Albertą, norintį kantono mokykloje išlaikyti abitūros egzaminus, priima į šeimą kaip savo sūnų. Šis už tai jiems atsidėkoja pavergdamas dukters širdį. Albertas merginai yra tai, kuo jinai jam niekada netaps – didžioji meilė. „Juk puikiai žinote, kas mano širdies gilumoje glūdi ir gyvena tik Jums vienam, ką aš jaučiu, – mergina rašo savo garbinamajam viename iš dviejų išlikusių laiškų tuo metu, kai Albertui tas romanas, akivaizdu, jau buvo baigtas, – ir kad tai yra nuostabu nuo tada, kai jūsų siela įsikūrusi manojoje, nemokėčiau to net apsakyti, nes tam nėra žodžių, galiu tik patikinti viena – amžinai jus myliu, branguti,
–100–
ir tegu Dievas jus sergsti ir saugo“ (Marie Winteler laiškas, 1896 m. lapkritis, CP1, 51). Flirtas su Marie Einsteinui tėra žaidimas erotiniais jausmais. Kai „brangutė“ tą tikslą leidžia pasiekti, ją paprasčiausiai meta nė puse žodžio apie tai neprasitardamas. Jo skalbinius ji gali ir toliau skalbti – dėl to galbūt turės kibirkštėlę vilties. Tačiau vos dvidešimt kilometrų nuo Arau nutolusiame Ciuriche lankyti jo neturi teisės. Ten jis jau pradėjo studijuoti fiziką ir susipažino su Mileva Marić. Ši kurso draugė, vienintelė moteris grupėje, turi viską, ko Marie jam niekada negalės pasiūlyti: kaip laisvų pažiūrų žmogus ji pritaria jo jaunatviškam polinkiui „gyventi kaip čigonui“ ir mėgautis palaimingu studentiškos bohemos paprastumu. Dvasiškai ji jam pusiau artima. Tačiau kaip jį traukia fizikos pagrindai! „Kai vėl būsiu Ciuriche, – rašo jai 1899 m., – tuoj pat pradėsime Helmholtzo (Helmholco) elektromagnetinę šviesos teoriją“ (laiškas Milevai Marić, 1899 09 28?, CP1 235). Mileva, kaip pirmagimis vaikas, pasaulį išvydo 1875 m. dabartinės Serbijos Voivodinos provincijoje pasiturinčioje Miloso ir Marijos Marićų šeimoje. Tais laikais ši sritis priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Jos kariuomenėje tarnaudamas tėvas išmoko vokiškai. Mileva buvo auklėjama dvikalbėje šeimoje. Tad kalbą, kuria ji vėliau studijavo, buvo išmokusi gimtuosiuose namuose. Dėl uolumo ir puikių rezultatų mokykloje ji pelnė Šventosios pravardę. Mileva buvo viena iš pirmųjų merginų, Austrijos-Vengrijos imperijoje gavusių specialų leidimą lankyti berniukų gimnaziją. Baigiamuosius egzaminus išlaikė 1894 m. – geriausius pažymius gavo iš matematikos ir fizikos. Turėdama tokius puikius rezultatus ji išvyksta į moterų lavinimo atžvilgiu liberalią Šveicariją ir Ciuricho aukštesniojoje mergaičių mokykloje išlaiko brandos egzaminus. Šis atestatas duoda teisę studijuoti aukštojoje mokykloje. 1896 m. rudens semestre ji, vienintelė moteris, pradeda studijuoti fiziką tame pat Ciuricho federalinės politechnikos mokyklos VIa skyriuje, į kurį užsirašė ir prie moterų linkęs Albertas Einsteinas. Kokio proto yra toji gležna Mileva, matyti iš ganėtinai įnoringo laiško, kurį
–101–
jam atsiunčia 1897 m. spalį iš Heidelbergo, kur vieną semestrą klauso paskaitų kaip laisvoji klausytoja. „Netikiu esant kaltą žmogaus kaukolės formą dėl to, kad žmogus neįstengia suvokti begalybės; tai jis tikrai galėtų, jei tik niekas to mažo žmogaus jaunystės metais, kai jis mokosi suvokti, taip žiauriai netemptų prie žemės ar net prie lizdo, nespraustų jo tarp siaurų keturių sienų, o išleistų šiek tiek pasivaikščioti į Visatą. Begalinę meilę žmogus pajėgia protu aprėpti kuo puikiausiai, tad ir erdvės begalybę turėtų pajėgti, manau, tai galėtų būti kur kas lengviau“ (Milevos Marić laiškas, siųstas po 1897 10 20, CP1, 58). Šis pirmas iš jos korespondencijos išlikęs laiškas patvirtina ir jųdviejų sielų giminingumą. „Koks esu laimingas, kad Tave atradau kaip sau lygiavertę būtybę. Tokią pat tvirtą ir savarankišką, koks esu pats!“ – džiūgauja jis (laiškas Milevai Marić, 1900 10 03, CP1, 267). Savo nepriklausomybe ir, kaip sako Robertas Schulmannas, „savo sveiku begėdiškumu“ ji pavergia pusgalvio širdį ir jo troškimai nukrypsta į ją. „Esi vienintelė viltis, mano mieloji, ištikimoji siela, – rašo 1900 m. vasaros pabaigoje. – Jei negalvočiau apie Tave, visai nebenorėčiau gyventi toje nykioje žmonių kamšalynėje. Tačiau tai, kad turiu Tave, & Tavo meilė daro mane laimingą. Dvigubą palaimą jausiu tada, kai vėl galėsiu Tave spausti prie širdies ir matysiu Tavo mylinčias akis, kurios šviečia tik man, ir bučiuosiu Tavo mielas lūpas, kurios aistringai virpa tik man“ (laiškas Milevai Marić, 1900 08 30 arba 09 06, CP1, 258). Šiek tiek vėliau priduria: „Man visada atrodo, kad esu geriausioje draugijoje, išskyrus tik tuos atvejus, kai būnu kartu su Tavimi“ (laiškas Milevai Marić, 1901 12 17, CP1, 325). Tuo metu, kai gimsta Milevos ir Alberto meilė, pasiryžusį kalnus nuversti jaunuolį patraukia antroji numylėtinė – fizika. Jos jau niekada nebeatstums. Milevą iš pradžių vertina kaip vienintelę tinkamą partnerę. Atlikęs itin aiškią savianalizę, be didelių skrupulų paliktos Marie motinai, kurią meilingai vadina „mamyte“, iškloja savo pasikeitimo priežastį: „Mane apima savotiškas keistas pasitenkinimas, kad dabar ir aš turiu išragauti dalį skausmo, kurį mano lengvabūdiš-
–102–
kumas & nežinojimas suteikė tokiai švelniai būtybei, kokia yra toji miela mergaitė. Įtemptas protinis darbas & stebėjimas Dievo sukurtos gamtos yra tie angelai, kurie sutaikydami, stiprindami & vis dėlto negailestingai griežtai ves mane per visas šio gyvenimo sumaištis. O! Kad tam geram vaikui galėčiau irgi ko nors duoti! Ir vis tiek, koks keistas būdas iškęsti gyvenimo audras: kai retsykiais blaiviau pagalvoju, pats sau atrodau lyg tas dykumos smėlyje galvą slepiantis strutis, kad nematytų pavojaus. Susikuri žmogus tokį pasaulėlį, kad ir koks jis būtų pasigailėjimo vertas, ir jame slepiesi nuo amžinai kintančios tikrosios būties didybės“ (laiškas Pauline’ai Winteler, 1897 m. gegužė?, CP1, 55 ir kt. p.). Galimas daiktas, kad Marie jam, kaip ir jis jai, reiškė net labai daug – pirmiausia kaip „moteriškas padaras“, kuris jį traukia ir, reikia manyti, jaudina, kai įsivaizduoja, kaip jos „švelnios rankutės meilingai slidinėjo“ laiško popieriumi. Ką ji buvo sukėlusi jo širdyje, galima išskaityti viename iš pirmųjų Milevai rašytų laiškų, kur yra tokia pastraipa: „Dėl to, kad dabar taip dažnai važinėju į Arau, nėra Jums ko baimintis. Nes kritiškoji dukrytė, kurią prieš 4 metus buvau baisiai įsimylėjęs, grįžta namo. Šiaip jau savo aukštojoje sielos ramybės pilyje jaučiuosi ganėtinai tvirtai. Bet jei tą mergaitę vėl kelis kartus pamatyčiau, tikriausiai išsikraustyčiau iš proto, tą žinau & bijau jos kaip ugnies“ (laiškas Milevai Marić, 1899 09 28?, CP1, 235). Matyt, Milevą tai turi nuraminti. Tačiau tokios jautrios prigimties žmogui kaip ji, išgyvenančiai praradimo baimę ir pavydą, tokios eilutės galėjo nuskambėti veikiau kaip pavojaus ženklas. Nerimą turėjo sukelti ir mylimojo charakterio savybė, kurią jai čia vaizdžiai parodo pirmą, bet toli gražu ne paskutinį kartą, – žiaurus atvirumas. Po pusės metų jai teks dar labiau sielvartauti. Dabar abu jaučia didžiausią artumą. Mandagus kreipinys „jūs“ užleido vietą intymiam „tu“. Juokais jis vadina ją lėlyte (Doxerl) arba katyte (Mietzchen), o jinai jį – tinginėliu Joneliu arba Joniuku (Johonesl arba Johannzel). Atostogas Einsteinas leidžia su motina ir seserimi Melchtalyje. Iš čia parašo Milevai laišką, kuriame be jokio gailesčio pavaizduoja, kokią sceną jam dėl jos iškėlė motina.
–103–
„Pareiname namo, esu mamos kambaryje (prie 4 akių). Pirma turiu jai papasakoti apie egzaminus, paskui ji visai ramiai klausia: „Na, o kas bus su lėlyte?“ – „Mano žmona“, – atsakau taip pat ramiai, bet nusiteikęs atitinkamai scenai. Toji netrukus ir įvyko. Mama krito į lovą, įsikniaubė į pagalvę ir žliumbė kaip mažas vaikas. Kiek atsitokėjusi po pirmojo šoko, kaipmat netekusi vilties perėjo į desperatišką puolimą: „Tu užkerti kelią savo ateičiai ir pražudysi savo gyvenimą. Tai negali būti padori šeima. Kai ji pagimdys vaiką, tada turėsi dovanėlę“ (laiškas Milevai Marić, 1900 07 29?, CP1, 248). Kodėl jis viską Milevai pasakoja taip išsamiai? Ar nori jai parodyti, koks yra maloningas, kad nepaisydamas atkakliai prieštaraujančios motinos žada ją vesti? Gal buvo užėjęs noras ją pakankinti? O gal tas negailestingas sąžiningumas yra ne kas kita kaip vaikiško nuoširdumo išraiška ir jis visai nesuvokia, kaip įžeidžiamai elgiasi? Dėl to, kad Albertas myli Marie, griežtoji mama buvo visai laiminga, nes nuolat susirašinėdama su Pauline’a Winteler tarsi ir patvirtina, jog tą draugystę motiniškai laimina. Tačiau ji iš visų jėgų priešinasi naujiems sūnaus santykiams su Mileva: „Šitoji panelė Marić man kaip niekas iki šiol kartina gyvenimą, – rašo ji savo bendravardei pusseserei, – jei galėčiau, padaryčiau viską, kad ją išgrūsčiau iš mūsų akiračio, ji man tiesiog antipatiška“ (Pauline’os Einstein laiškas Pauline’ai Winteler, 1902 02 20, CP1, 336). Albertas tokį motinos nemėgimą beveik pažodžiui perteikia sužadėtinei. Laiške Milevai vaizduoja sceną, kaip jis „kuo energingiausiai [atmeta] įtarimą, neva mes nepadoriai kartu gyvename“. Negana to, negailėdamas jos atkartoja kitas motinos tiradas: „Ji yra knygų žmogus kaip ir tu – o tau reikia žmonos. Kai būsi trisdešimties, ji bus sena ragana“ (laiškas Milevai Marić, 1900 07 29?, CP1, 248). Prie kankynės prisideda pranašystė. Nuo šiol vos prasidėjusius santykius prislegia motinos prakeiksmas. Po kelių mėnesių Mileva priversta perskaityti: „Mano tėvai labai susirūpinę dėl mano meilės Tau. Mama dažnai lieja karčias ašaras & aš neturiu čia ramios akimirkos. Tėvai mane beveik aprauda tarsi būčiau miręs. Be perstojo man zyzia į ausis, kad duodamas žodį Tau pasmerkiau save nelaimei,
–104–
nes jie mano, kad Tu esi nesveika. <...> o, lėlyte, galima išprotėti! Tu neįsivaizduoji, kaip aš kenčiu, kai matau, kaip jie mane myli ir neranda paguodos, tarsi būčiau labiausiai nusikaltęs & padaręs ne tai, ką man įsakmiai liepė širdis ir sąžinė“ (laiškas Milevai Marić, 1900 08 30 arba 09 06, CP1, 257). Jis kenčia. Ir vis tiek netiesiogiai jai prikiša, kad tėvai nerimastauja dėl jos sveikatos, dėl kurios ir be jo atvirų žodžių, reikia manyti, jai užteko širdies skausmo. Nors ir neserga, bet nuo vaikystės šlubčioja, tikriausiai tai kaulų tuberkuliozės padarinys. Kai vienas draugas Albertui primena jos negalią ir klausia, kaip galįs ištverti su tokiu baisiu žmogumi, jis atsako: „Kodėl ne? Jos mielas balsas“ (Seelig, 1960, 61). Padauža Albertas rado savo čigonę, egzotišką pietietiškos veido spalvos – vieną kartą pavadina ją savo „negriuke“ (laiškas Milevai Marić, 1900 09 13?, CP1, 260) – ir slaviškos sielos gelmės būtybę, be to, fizikę ir „palaidūnę raganą“ (laiškas Milevai Marić, 1900 08 20, CP1, 256), ramią, aistringą meilužę, kurią „vakare ir naktį vėl galės kiek širdis geidžia bučiuoti ir glamonėti“ (laiškas Milevai Marić, 1902 06 28 arba vėliau, CP5, 5). Tas, kuris jos nepripažįsta, Einsteiną nuteikia prieš save. Motina būtų galėjusi jųdviejų santykiams sukliudyti, jei išvis tai įmanoma, veikiau pritardama nei priešindamasi. Tad ir Mileva tampa jo amžinos kovos su visokio plauko autoritetais objektu. Ji padeda jam, nesvarbu, ar pati nori, ar ne, atsiskirti nuo smarkios mamos. Mileva suteikia jam tiek motiniškumo, kiek reikia jo vaikiškajai prigimčiai. Ji tvarko namų ūkį ir, palyginti su kaimynystėje gyvenančiomis sumiesčionėjusiomis šveicarėmis, pasirodo esanti, kad ir ką sakytum, puiki šeimininkė. Ji verda, skalbia ir žiūri tvarkos, kurios jam be galo trūksta. „Gera šeimininkė, – teigia jis patenkintas, – tai aukso vidurys tarp purvinos kiaulės ir pedantiškos švaruolės“ (laiškas Hansui Mühsamui, 1953 03 04, cit. iš Seeligo, 1956, 56). Galiausiai ji Einsteinui reiškia – bent iš pradžių – tai, prie ko kiti žmonės jo gyvenime beveik nepriartėja: „vienintelę saldžiąją moterė-
–105–
lę“ (laiškas Milevai Marić, 1900 08 20, CP1, 256) padaro savo artima drauge, turinčia teisę laužtis pro jo apsauginį skydą. „Visi žmonės, išskyrus Tave, man atrodo tokie svetimi, tarsi būtų nuo manęs atskirti nematoma siena“ (laiškas Milevai Marić, 1901 12 28, CP1, 330). Mileva lieka jo gyvenime vienintele tikra bičiule. Niekas kitas po jos taip nebeįžvelgs ir jo tamsiausių asmenybės savybių. Visi, su kuriais turės kokių nors santykių, taip pat ir vėlesnės meilės, ir antroji žmona Elsa, neįgis tiek pasitikėjimo, pagarbos ir bendrystės, kiek jis patyrė bent kurį laiką su savąja „katyte“. Literatūra apie Einsteiną beveik sutartinai piešia kitokį Milevos paveikslą. Kalbama apie sunkaus charakterio, paniurusią, melancholišką, uždaro būdo, kenčiančią depresijas, liguistai pavydulingą partnerę, kuri šmaikščiam, linksmam, nerūpestingam, geraširdžiam amžininkui kiaulioja gyvenimą. Galimas daiktas, kad viskas klostėsi kaip tik priešingai: jis gerokai prisidėjo prie to, kad ji pamažu ėmė geibti, liūdėti, darytis „vis niūresnė, nekalbesnė ir įtaresnė“ (Seelig, 1952, 45). Ankstyvuose laiškuose esama užuominų, kad jis buvo jai, sakyk kaip nori, bet tik ne atidus, mielas vyras. „Kai dabar galvoju apie Tave, – rašo jis 1900 m. rugsėjį, – man atrodo, kad niekada Tavęs nebepykinsiu & nebeerzinsiu, o visada būsiu kaip angelas! O, kokia puiki iliuzija! Bet juk tiesa: Tau patiksiu ir kai vėl būsiu toks pat kaprizų ir velniavos kupinas šunsnukis, įnoringas kaip visada!“ (laiškas Milevai Marić, 1900 09 13?, CP1, 259). Vos po poros metų rašo: „Kai nesu su Tavimi, visada galvoju apie Tave jausdamas tokį švelnumą, kokį vargu bau ar įsivaizduoji, nors visuomet esu pikčiurna, kai būnu su Tavimi“ (laiškas Milevai Marić, 1902 06 28 arba vėliau, CP5, 5). Kitą kartą atsiprašo: „Tik dėl nervingumo visada buvau toks šiurkštus Tau“ (laiškas Milevai Marić, 1901 04 30, CP1, 294). Mileva žino, kas ji yra jam. Pats dėl savęs ir savo kaip vyro elgesio, aišku, neturi jokių abejonių. Kai Julia Niggli (Julija Nigli), viena iš Arau laikų pažįstama moteris, prašo jo patarti, kaip elgtis su pagyvenusiu vyru, 1899 m. Einsteinas jai atsako: „O, tokius gyvulėlius
–106–
pažįstu iš savo patirties, nes pats toks esu. Iš jų nėra ko per daug tikėtis, tai žinau kuo puikiausiai. Šiandien esame niurzgūs, rytoj – pasipūtę, poryt – šalti, paskui vėl suirzę & trykštantys gyvenimo džiaugsmu... taip diena iš dienos; tiesa, beveik užmiršau paminėti neištikimybę & nedėkingumą & savimeilę“ (laiškas Juliai Niggli, 1899 08 06?, CP1, 222). Mileva negalėjo nepastebėti, kaip Einsteinas su niekuo nesiskaitydamas renkasi prioritetus. Aukščiau visko yra kita jo meilė – fizika, iš kurios ji jaučiasi vis labiau išstumiama. Jau 1900 m. savo draugei Helene’ai Savić (Helenai Savič) rašo: „Taip yra geriau jo karjerai, o juk aš negaliu stoti skersai kelio, nes per stipriai jį myliu, bet kaip dėl to kenčiu, žinau tik aš“ (Milevos Marić laiškas Helene’ai Savić, 1900 12 11, CP1, 271). Netrukus rasis dar viena jos kančių priežastis. Iš 1986 m. Roberto Schulmanno iškapstytų meilės laiškų paaiškėja, kad apie 1901 m. Mileva pasijuto nėščia ir vasaros pabaigoje išvažiavo pas tėvus į Serbiją, žiemą pasaulį išvydo mergytė Lieserl (Lyzerl), po metų ji grįžo į Šveicariją be nesantuokinės dukrelės. Einsteinas savo dukters niekada nematė. Lieka mįslė, koks vaiko likimas. Pasklidus sensacingai naujienai kaip iš gausybės rago pasipila visokios spėlionės. Amerikiečių autorė Michele Zackheim (Mišelė Zakheim) išsako nuomonę, kad mažylė turėjusi negalią. Žinoma, jos prielaida remiasi pirmiausia Milevos ranka pabrauktomis vietomis knygoje „Lytinis klausimas“ („Die sexuelle Frage“) ir brošiūroje „Alkoholis kaip nuodai ir apsigimimai“ („Alkoholvergiftung und Degeneration“). Zackheim daro rizikingą išvadą, neva Einsteinas (visą gyvenimą nevartojęs alkoholio) sirgęs sifiliu. Galiausiai seniai buvę įtarinėjama, kad jis Milevai žinant nuolat lankydavęsis pas prostitutes. Juk Einsteino gydytojas Berlyne Jánosas Pleschas, fizikui mirus, paskelbė, kad jo išsiplėtusi pilvo aorta buvęs negydyto sifilio padarinys. Su Einsteinu visada taip yra: spėjimai paverčiami istorijomis ir paskui skleidžiami tokiose reikšmingose knygose kaip Zackheim „Einsteino duktė“ („Einsteins Tochter“).
–107–
Vis dėlto įsidėmėtina, kad tėvas savo pirmagimio vaiko niekada nematė ir vėliau žmona tapusios Milevos po gimdymo net neaplankė. Sakyti, kad tai buvę neįmanoma, anaiptol negalima. Kelionė traukiniu iš Šveicarijos į Serbiją tada trukdavo mažiau nei vieną dieną. Laiko turėjo per akis. Suversti tą neapdairumą iš Schopenhauerio perimtai „moterų“ neapykantai būtų pernelyg paprasta. Vieno kolegos žmonai kartą tiesiai į akis išdrožia: „Jūsų, moterys, dauginimosi centras yra ne smegenyse“ (Hedi Born laiškas, 44 10 09, Einstein/Born, 1982, 209). O apie „moterų balsavimo teisę“ sūnui Eduardui 1928 m. rašo: „Už jas kovoja tik tokios moterys, kurioms būdingi vyriški bruožai“ (laiškas Eduardui Einsteinui, 1928? 03 27, Einsteino archyvas, <75–752>). O kaip jis būtų elgęsis, jei pirmagimis būtų buvęs berniukas? Lieserl likimas žadina smalsumą. Tyrėjai vis mėgina aptikti jos pėdsakų. Gal Albertas ir Mileva vaiko atsisakė? Tada kur nors turėtų būti įvaikinimo dokumentai. Paieškos rezultatų neduoda. Prakalbama apie skarlatiną. Gal vaikas anksti mirė? Tokiu atveju Milevos gimtinėje reikėtų kur nors ieškoti jo kapelio. Robertas Schulmannas tas versijas irgi pasigauna ir ima tikrinti. Iki šiol nieko nerandama. Tarp visų šių pastangų esama ir mėginimo geriau suvokti, kodėl vėliau žlugo Alberto ir Milevos santuoka. Literatūroje randama viena vienintelė netiesioginė dramos dėl Lieserl užuomina, likusi mįslinga iki tol, kol buvo atrasti meilės laiškai. Toji užuomina yra pirmoje išsamesnėje po Einsteino mirties 1962 m. pasirodžiusioje biografijoje. Autoriui Peteriui Michelmore’i (Pėteriui Michelmorei) palikimo valdytoja Helena Dukas leido susipažinti tik su tokiais šaltiniais, kurie Einsteiną vaizduotų palankiai. Apie byrančią santuoką jis galėjo tiek pat mažai žinoti kaip ir apie jau užsimezgusius santykius su pussesere Elsa. Bet Michelmore dar turėjo progą išsamiai pasikalbėti su 1904 m. šeimoje gimusiu pirmuoju sūnumi Hansu Albertu (mirė 1973 m.). Šis jam prasitaręs apie vieną tamsų tėvų santykių dalyką, kurį jie, atrodo, siejo su vienu „įvykiu“, kol jis dar nebuvo gimęs. „Draugai pastebėjo, – užrašo biografas, – kad Milevos elgesys pasikeitė, ir jie jau manė, jog santykiai su Albertu baigti. Kažkas tarp jųdviejų buvo
–108–
nutikę, tačiau Mileva pasakė tik tiek, kad tai „grynai asmeniškas“ dalykas. Kad ir kas būtų buvę, ji apie tai galvojo, o kaltė, atrodo, krito ant Alberto“ (Michelmore, 1968, 42). Kokia toji „kaltė“ galėjo būti? Gal jis vertė Milevą vaiko atsisakyti? Arba liepė rinktis: Lieserl arba aš? Šiaip ar taip, ant kortos buvo pastatyta jo kuklios profesinės karjeros pradžia. Galima spėti, kad turėdamas nesantuokinį vaiką nebūtų gavęs tarnybos Berno patentų biure. „Jos draugai manė, kad ji turėtų išsipasakoti ir palengvinti sau širdį, – toliau rašo Michelmore. – Tačiau ji laikėsi nuomonės, kad tai esą pernelyg asmeniška, ir visą gyvenimą apie tai nieko neprasitarė“ (Michelmore, 1968, 42). Tada kyla klausimas, kodėl saugojo laiškus? Ir tuos keletą, kuriuose kalbama apie Lieserl? Ar ji su viskuo susitaikė, o gal tikėjosi, kad jai mirus laiškai bus rasti ar net paskelbti? Jei taip nutiktų, kas jai iš to? Gal tai būtų pomirtinė išpažintis? O gal taip, nors ir vėliau, atkeršytų savo garsiam buvusiajam vyrui? Šiaip ar taip, ko gero, neabejojo tuo, kad tas svarbus turinys, jei taptų žinomas, mestų šešėlį veikiau ant jo, o ne ant jos, nusižengėlio vaidmuo atitektų tikriausiai jam, o pati būtų pripažinta auka. Kai Mileva 1903 m. sausio 3 d., po penkerių intymaus gyvenimo metų, savo Albertui duoda žodį tekėti, jo širdies ugnis tikriausiai jau gerokai priblėsusi. O ji, priešingai, susikuria tam tikrą priklausomybę nuo vyro, bet jis į tai nekreipia dėmesio. Netrukus po vestuvių savo draugei Helene’ai Mileva rašo: „Jaučiuosi, jei tai išvis įmanoma, savo mielam brangiajam dar artimesnė nei Ciuricho laikais. Jis yra mano vienintelis palydovas ir bičiulis, o aš būnu laimingiausia, kai jis yra šalia manęs“ (Milevos Marić laiškas Helene’ai Savić, maždaug 1903 03 20). Jau netrukus Albertas sulaužo savo pažadą ją mylėti ir pasitraukia iš bendrų svajonių pasaulio, kuriame gyveno tik juodu. Dar jis guodžia ją rašydamas: „Kiekvieną dieną Tavęs ilgiuosi, nors tai visai nevyriška“ (laiškas Milevai Marić, 1902 02 17?, CP1, 335). Juo jis daugiau bendrauja su bičiuliais, buvusiais studijų draugais ir kolegomis, o jie visi yra vyrai, tuo labiau apleidžia žmoną.
–109–
Kai 1904 m. į pasaulį ateina jųdviejų sūnus Hansas Albertas, jos gyvenime, nors ir labai džiaugiasi sulaukusi vaikelio, įvyksta lemiamas lūžis. Ji, kuri kadaise kaip viena iš nedaugelio to meto moterų buvo pasišovusi daryti karjerą gamtos mokslų srityje, kuri paskui dėl slepiamo nėštumo negalavimų neįstengia išlaikyti diplominių egzaminų, priversta baigti savo išsivadavimą panašiai kaip milijonai kitų moterų iki ir po jos – atlikdama įprastą namų šeimininkės ir motinos vaidmenį, kai vyras eina savais keliais. „Vienam perlai, kitam dėžutė, – rašo ji nusiminusi Helene’ai. – Esu labai ištroškusi meilės ir, išgirdusi gerą žodį, jausčiausi tokia laiminga, kad man beveik atrodo, jog kaltas čia piktasis mokslas, ir pašaipas mielai priimu kaip neišvengiamas“ (Milevos Marić laiškas Helene’ai Savić, 1909, cit. iš Highfieldo ir Carterio, 1996, 163). Draugė šias eilutes gauna 1909 m. „Piktasis mokslas“, iš kurio Mileva dabar jaučiasi išstumta, Albertą beveik visiškai atitolina nuo žmonos. Per tą laiką jis šioje srityje šiek tiek pagarsėja, bent tarp specialistų. Tais pačiais 1909 m. išeina iš patentų biuro ir tampa Ciuricho universiteto profesoriumi – pirmasis žingsnis į vėluojančią akademinę karjerą. Iš to laikotarpio yra išlikęs pasakojimas apie įvykį, kai Mileva aiškiai nepajėgia sutramdyti savo pavydo. Viena moteris, kuriai Einsteinas prieš dešimt metų per atostogas, kurias leido su motina ir seserimi, į poezijos albumą buvo įrašęs porą švelnių, bet nekaltų posmų, atsiunčia jam sveikinimus ir linkėjimus pakvietimo į universitetą proga. Apie tai Mileva sužino iš vietinio laikraščio. Poezijos albumo eilutes Anna Schmidt (Ana Šmidt) išsaugojo visą gyvenimą. Mergyte Tu maža, Ką įrašyti čia? Gerai pats nežinau, Bet bučinėlis Tau Tikrai bus nejučia.
–110–
Gal nepatiks tai Tau, Gal ir supyksi Tu, Bet bus kur kas geriau, Jei bausi tuo pačiu. Einsteinas šiai jau ištekėjusiai moteriai nepaprastai nuoširdžiai padėkoja ir pakviečia ją į Ciurichą. Jos atsakymas tikriausiai pakliūva Milevai į rankas. Ši kažką įtaria. Perpykusi Mileva praneša atsakymą atsiuntusiosios vyrui. Einsteinas laiko savo pareiga įsikišti. Jis vyro atsiprašo tik už savo „žmonai atleistiną stiprų pavydą“ ir prižada, kad ji „nieko daugiau nebedarys, kas duotų pretekstą drumsti jūsų laimę“ (laiškas Georgui Meyeriui, 1909 06 07, CP5, 199). To dalyko jis ilgai negali Milevai atleisti. Jau praėjus penkiems mėnesiams savo draugui Besso rašo: „Dvasinės pusiausvyros, kurią praradau dėl M., dar neatgavau“ (laiškas Michele’iui Besso, 1909 11 17, CP5, 219). Milevą ištinka nesuskaičiuojamos daugybės kitų moterų likimas. Kai santuoka jau gerokai pašlijusi, ji vėl pasijunta nėščia. 1910 m. pasaulio šviesą išvysta sūnus Eduardas. Šis dar tebėra vystykluose, kai Einsteino karjera Milevai smogia dar vieną smūgį: prieš jos valią jis priima kvietimą į Prahos universitetą. Šiame mieste ji gyvena užsidariusi, neturi draugų, per tą šešiolikos mėnesių vyro profesinės veiklos laikotarpį naujoje vietoje niekaip neapsipranta, o jis nuo jos vis tolsta. Ištisas savaites palieka ją vieną, važinėja su pranešimais, vyksta į konferencijas. 1911 m. spalio mėnesį gauna iš jos labai liūdną laišką: „Aš irgi mielai būčiau pasiklausiusi ir pažiūrėjusi į tuos puikius žmones, – rašo ji. – Jau ištisa amžinybė, kai mes nesimatėme, kažin, ar mane beatpažinsi?“ (Milevos Einstein-Marić laiškas, 1911 10 04, CP5, 331). Du Mädel klein und fein / was schreib ich Dir hinein? / Wüβte Dir gar mancherlei / Ein Kuβ ist auch dabei / Aufs Mündchen klein. // Wenn Du drum böse bist / Muβt nit gleich greinen / Die beste Strafe ist – / Gibst mir auch einen (eilėraštis Annos Schmidt albume, 1899 m. rugpjūtis, CP1, 220).
–111–
Sūnus Hansas Albertas vėliau prisimins, kad tuo metu, kai jam ėjo aštuntieji, maždaug 1912 m. gegužę, būta neabejotinos tėvų santuokos krizės. Joks atsitiktinumas. Kaip tik tuo metu Einsteinas atgaivina senus vaikystės laikų santykius su savo pussesere Elsa, kuri dabar išsiskyrusi gyvena Berlyne su dviem dukterimis Margot ir Ilse. Iki pat dešimtojo XX a. dešimtmečio pradžios tas ryšys buvo paslaptis. Tai rodo, anot Rogero Highfieldo (Rodžerio Haifildo) ir Paulio Carterio (Polio Karterio), „ne tik Einsteino mokėjimą užlyginti pėdsakus, bet ir žavėjimąsi, kurį jis sukeldavo savo aplinkos žmonėms“ (Highfield/Carter, 1994, 182). Šie duomenys vėl paimti iš laiškų, šįkart Alberto rašytų Elsai, išlikusių ir ainiams liudijančių vėlyvą Einsteino meilės romaną. Jo žentui Dimitrijui Marianovui, kuris ves podukrą Margot ir 1930 m. gyvens kartu Haberlando gatvėje, tie laiškai, matyt, buvo žinomi. Savo biografijoje apie uošvį rašo: „Jo laiškai jai, jeigu būtų kada nors paskelbti, patektų tarp gražiausių meilės laiškų pasaulyje“ (Marianoff, 1944, 54). Toks vertinimas, be abejo, perdėtas. Tačiau kai „Rinktiniuose raštuose“ 1933 m. laiškai paskelbiami, paaiškėja, kad Einsteinas kaip besiperšantis meilužis savo elgsenos modeliui lieka ištikimas. „Juk aš turiu ką nors mylėti, – rašo jis Elsai 1912 m. balandžio 30 d., – antraip būtų nyku gyventi. Ir tas kas nors esi Tu; Tu juk negali prieštarauti, aš neklausiu, ar leidi. Aš esu absoliutus valdovas savo vaizdinių šešėlių karalystėje ar bent taip įsivaizduoju“ (laiškas Elsai Löwenthal, 1912 04 30, CP5, 457). Nors jis dar kartą atsitraukia ir pareiškia, kad susirašinėjimas baigtas, bet maždaug trisdešimt ketvirtojo gimtadienio laikotarpiu širdis vėl suliepsnoja: „Duočiau nežinau ką, jei tik galėčiau praleisti kelias dienas su Tavimi, bet be <...> savojo kryžiaus“, – sakoma viename išlikusiame raštiškame dokumente (laiškas Elsai Löwenthal, 1913 03 23, CP5, 518). O jo „kryžiui“, kadaise taip trokštamai Milevai, dar kartą įsižiebia vilties žiburėlis: po neilgai trukusio gyvenimo Prahoje Einsteinų šeima, dideliam žmonos džiaugsmui, grįžta į Ciurichą, kur Federalinė aukštoji technikos mokykla, ankstesnysis poli-
–112–
technikumas, Albertą išrenka ordinariniu profesoriumi. Gal juodu susigalėtų grąžinti prabėgusius geresnius laikus? Pakartotinis apsigyvenimas jųdviejų jaunystės meilės mieste santuokos išgelbėti negali. „Jis dieną naktį sprendžia savo problemas, paprasčiausiai sakant, jis gyvena dėl jų“, – savo draugei Helene’ai guodžiasi nusivylusi Mileva (Trbuhović-Gjurić, 1988, 122). Sprendžiant iš vienos šeimos draugės dienoraščių, Einsteinas savo žmoną net mušęs. Tai, kad jis galėjęs kelti prieš ją ranką, matyti iš vyresniojo sūnaus Hanso Alberto pasakojimų. Manoma, kad ir skyrybos dokumentuose, kurie Jeruzalėje laikomi po užraktu, kalbama apie fizinę prievartą šeimoje. Savo pusseserei Albertas siūlo „keliaujančių artistų, kokie mes abu esame“ (laiškas Elsai Löwenthal, po 1913 11 22, CP5, 570) ateitį, kaip kadaise siūlė Milevai neribotos studentiškos laisvės gyvenimą. „Kaip būtų puiku, kad kada nors galėtume įkurti nedidelę čigonų bendriją“ (laiškas Elsai Löwenthal, 1913 10 16, CP5, 561). Netrukus tam atsiras proga. Einsteinas gauna pelningą Prūsijos akademijos Berlyne pasiūlymą. Tai, kad ten gyvena Elsa, su kuria jį sieja „mūsų susiėjimai Tavo kambarėlyje“ (laiškas Elsai Löwenthal, 1913 11 07, CP5, 565), apsispręsti, matyt, nė kiek nekliudė. „Gyvenu visai atsiskyręs, bet vis tiek ne vienišas, todėl kad manimi rūpinasi pusseserė, kuri mane apskritai traukė į Berlyną“, – vėliau prisipažįsta draugui Heinrichui Zanggeriui (laiškas Heinrichui Zanggeriui, 1915 07 07, CP8, 145). Elsos dukterį jau vadina „mano martelė“. Matyt, nutraukti santuoką su Mileva yra tvirtai apsisprendęs. O Milevai žinia, kad reikės vėl kraustytis gyventi kitur, kelia siaubą. Vos tik pati ir šeima spėjo įsitaisyti numylėtame Ciuriche, vėl pakimba atsisveikinimo grėsmė. Negana to, dar turi dangintis į Berlyną netoli jo giminės, kuri jos taip neapkenčia. Su malonumu, bemaž sadistiškai, Einsteinas vaizduoja naujajai mylimajai pasigailėjimo vertą dvasinę žmonos būseną: „Mano žmona nesiliauja verkšlenusi, taip nenori Berlyno ir bijo giminių. Jaučiasi jų persekiojama ir sielojasi, kad kovo pabaigoje išmušusi jos paskutinė valanda. Ką gi, šiek tiek tiesos yra. Mano mo-
–113–
tina šiaip jau geros širdies, bet kaip anyta – tikras nelabasis. Jeigu ji būna pas mus, viskas tarsi prisipildo sprogstamosios medžiagos“ (laiškas Elsai Löwenthal, po 1913 12 21, CP5, 585). Skaitydama šias eilutes Elsa galbūt džiaugėsi, o gal Milevą atjautė. Ką tik neseniai Albertas buvo jai pranešęs: „Mane ima siaubas, kai įsivaizduoju kartu ją ir Tave. Kaip ji, pamačiusi Tave tik iš tolo, raitysis lyg kirmėlė!“ (laiškas Elsai Löwenthal, po 1913 12 21, CP5, 585). Ar tai neturėjo Elsos įspėti, su kuo susideda? O jos gerbėjas netrukus rašo: „Su žmona elgiuosi kaip su tarnautoja, kurios, deja, negaliu atleisti. Turiu atskirą miegamąjį ir vengiu būti su ja vienas“ (laiškas Elsai Löwenthal, iki 1913 12 02, CP5, 573). Neprabėgs nė dešimt metų ir Elsa patirs kone tą patį. Ar Mileva nutuokia, kad šią akimirką jos santuoka jau žlugusi? Prieš pat atsikraustant į Vokietiją Einsteinas praneša Elsai, kad žmona dėl jos „nujaučianti pavojų“. Beveik išdavikiškai jis pripažįsta Milevos neviltį: „Iki šiol, kaip sakoma, ji niekada neturėjo reikalų su kuo nors kitu – vien tik su manimi, vargšu šėtonu“ (laiškas Elsai Löwenthal, nuo 1913 12 27 iki 1914 01 04, CP5, 587). 1914 m. balandį apgautoji su sūnumis atvyksta į Berlyną. Kad galėtų kartu gyventi, Albertas kelia „sąlygas“, kurių ji, jei dar turi nors kiek savigarbos, iš tikrųjų nieku gyvu negali priimti: „A. Už tai privalai: 1) deramai prižiūrėti mano drabužius ir skalbinius, 2) tris kartus per dieną nustatytu laiku valgį paduoti KAMBARYJE, 3) visada kaip reikiant sutvarkyti mano miegamąjį ir darbo kambarį, o rašomuoju stalu disponuoju TIK AŠ. B. Atsisakai su manimi visų asmeninių santykių, jeigu jie nebūtini dėl visuomeninių priežasčių. Ypač nereiški pretenzijų: 1) kad namie sėdėčiau su Tavimi, 2) kad kartu su Tavimi eičiau pasivaikščioti ar vykčiau į keliones. C. Griežtai įsipareigoji bendraudama su manimi laikytis šių reikalavimų: 1) iš manęs nesitikėti jokių švelnumų, nereikšti man jokių priekaištų,
–114–
2) tučtuojau nutraukti bet kokią kalbą, jei to pareikalauju, 3) privalai nedelsdama pasišalinti iš mano miegamojo arba darbo kambario, kai to pareikalauju. D. Įsipareigoji matant vaikams nežeminti manęs nei žodžiais, nei veiksmais“ (memorandumas Milevai Einstein-Marić, maždaug 1914 07 18, CP8, 44). Puolusi į neviltį Mileva iš pradžių su šiomis sąlygomis net sutinka. Tačiau jis dar kartą pabrėžia, kad jam rūpi tik sūnūs. Jųdviejų draugystė neįmanoma ir, jeigu ji nesilaikys susitarimo, nedelsdamas skirsis. Galiausiai pasiūlo ir formalias skyrybas, vaikus galinti pasilaikyti, kasmet jai siųsiąs po 5600 markių, taigi beveik pusę savo pajamų. Mileva neturi pasirinkimo. Iššūkį priima. 1914 m. liepos 29 d. ji išvyksta – suvisam. Albertas palydi ją į geležinkelio stotį, pabučiuoja berniukus, o kai visi išvažiuoja, apsipila ašaromis. Kitą dieną paliepia supakuoti bendrai naudotus baldus ir išsiunčia išvykusiesiems iš paskos. Iki oficialių skyrybų praeis dar bemaž penkeri metai. Milevai išvažiavus jis, kaip rašo bičiuliui Michele’iui Besso, išgyvena „nepaprastai malonius, tikrai puikius santykius su savo pussesere, santykius, kurių ilgalaikiškumas dėl išsiskyrimo yra garantuotas“ (laiškas Michele’iui Besso, 1915 02 12, CP8, 91). Kaip tik tai Elsai jis jau yra vėl pažadėjęs – santuoką. „Mes, vyrai, esame apgailėtini, nesavarankiški padarai, su džiaugsmu tai pripažįstu, – atvirai sako bičiuliui Besso 1916 m. – Tačiau, palyginti su bobomis, kiekvienas iš mūsų yra karalius, nes bent iš dalies stovi ant savo kojų ir nelaukia, kad galėtų už ko nors kito užsikabinti. O jos vis laukia, kol kas nors ateis ir naudosis jomis kaip išmano. Jei to nebūna, tada jos paprasčiausiai suknemba“ (laiškas Michele’iui Besso, 1916 07 21, CP8, 316 ir kt. p.). Elsa Albertui atrodo tikra Milevos priešingybė, motinos antrininkė ir tinkama į drauges, bet ne į partneres tikrai santuokai. Abu vaikystėje drauge žaidė ir nuo tada yra išsaugoję pasitikėjimą, koks atsiranda tik smėlio dėžėje. Ji kalba ta pačia tarme, supranta jo šiurkštų švabišką humorą, mėgsta tokius pat riebius valgius, o stambokas
–115–
kūno sudėjimas nedaug tesiskiria nuo mamos Pauline’os. Nė kvapo pirmtakės gležnumo ir egzotikos, jokių mokslinių ambicijų, užtat yra atviraširdė, valinga moteris, mielai gyvenanti su žmonėmis, kuriems gali virti ir rūpintis jų patogumu – tai vadinama vokišku jaukumu. Nestokojanti paprastos gyvenimo išminties Elsa palieka Albertą su savo mokslu ir net nemėgina domėtis jo mąstymo paslaptimis. „Nors kai kada gadina nervus ir nėra didelis proto bokštas, – rašo Einsteinas sūnui Hansui Albertui, – bet yra geros širdies“ (laiškas Hansui Albertui Einsteinui, 1927 02 05, Einsteino archyvas, <75–738>). Tuo metu, kai juodu atnaujina santykius, Elsa, gerai materialiai aprūpinta išsiskyrusi motina ir profesionali aktorė, papildomai šiek tiek užsidirba deklamavimo pamokomis. Kai kada per viešus deklamavimus savo menu sužavi ir didesnę publiką. Turi pažinčių aukštesniosios Berlyno visuomenės sluoksniuose, todėl vėliau su tais žmonėmis supažindina ir savo vyrą. Kaip įmanydama stengiasi iš jo padaryti poną, bet, žinoma, nelabai sėkmingai. Metams bėgant abu vis panašėja. Kai kuriose nuotraukose atrodo tarsi brolis ir sesuo. „Ji, nežinau, ar iš tingumo, ar iš nuovargio, pirm laiko suseno, – rašo jos draugė Antonina Vallentin. – Veidas išburko, plaukai per anksti pražilo. Ji, vyrui prikaišiojusi, kad tas nekreipia dėmesio į savo išvaizdą, irgi apsileidžia“ (Vallentin, 1955, 136). Kažkaip ir jos parašas prisiderino prie jo. Savo vardo raidę E dabar rašo nebe tokią atvirą kaip anksčiau, o su išrietu viršutiniame lankelyje, kaip daro Albertas pasirašydamas „A. Einstein“. Nors savo išvaizdos ji nebežiūri tarsi norėdama pritapti prie jo, tačiau tuštybė neleidžia gražių mėlynų akių subjauroti akiniais. Iš tikrųjų yra tokia trumparegė, kad, kaip pasakojama, vieną kartą per pobūvį nuo stalo į lėkštę mentele įsidėjusi gėlę. Ne kas kitas, o kaip tik ji, matanti ne toliau kaip per sprindį, kerpa jam plaukus, nes Albertas kaip gyvas neina pas kirpėją, taigi prisiima atsakomybę už tas garsiąsias Einsteino garbanas – suveltus, išsidraikiusius gaurus. Noras viešumoje stovėti šalia savo garsaus vyro padeda jai, taip trokštančiai visuomenės dėmesio, iškęsti karčią kasdienybę. „Mano motinos likimas buvo toks, – prisimena duktė Margot, – kad gyven-
–116–
dama su Albertu negalėjo jo niekur išleisti iš akių: reikėjo žiūrėti, jog slapta nerūkytų, nes tai jam buvo draudžiama, jog tinkamai būtų pavalgęs, ir lydėti, kai eidavo buriuoti. Jis liko, jei taip galima sakyti, mažas vaikas. Pavyzdžiui, prisimenu, kaip motina prie pietų stalo dažnai sakydavo: „Albertai, valgyk, nesvajok!“ (Margot Einstein, Grüning, 1990, 457). Ji rūpinasi juo, jį maitina, saugo nuo įkyrių žurnalistų ir visokių prašinėtojų, rengia, nes jis visada mieliausiai vaikšto tais pačiais aptrintais drabužiais, tikrina, kad tinkamai atrodytų, kai reikia išeiti į viešumą. „Ji gūžėsi jo šešėlyje ir jautėsi be galo patenkinta, – sako Antonina Vallentin. – Užuojauta įpareigojo ją glaistyti Alberto Einsteino kietakaktiškumą“ (Vallentin, 1955, 86). Iš dalies ji tiksliai vykdo tas „sąlygas“, kurias jis buvo nustatęs Milevai. Nors Elsa kartu vyksta į keliones, eina pasivaikščioti ir „sėdi su juo namie“, bet Albertas turi savo atskirą miegamąjį toje buto dalyje, kuri yra toliausiai nuo jos miegamojo. Į darbo kambarį pastogėje ji gali įeiti tik jam leidus. Kai vieną kartą į viršų užveda svečią, pasiteirauja, kaip Albertas jaučiasi, ir paklausia, kaip sekėsi parvažiuoti, vyras ją užsipuola: „Tu trukdai. Tu neįsivaizduoji, kaip trukdai!“ Einsteinas įtūžta, kai ji, kaip ir kiekviena žmona, sakydama „mes“ turi galvoje ir jį: „Kalbėk tik apie save arba mane, bet niekuomet apie mus“ (cit. iš Highfieldo ir Carterio, 1996, 243). „Naujasis Kopernikas“, kaip jį vieną kartą pavadino Maxas Planckas, gali būti tiesiog šlykštus. Negana to, jis turi savybių, kurios bendro gyvenimo anaiptol nesaldina: „Mano vyras nežmoniškai knarkia, – prisipažįsta Elsa vienai pažįstamai, – neįmanoma šalia jo miegoti“ (Grüning, 1990, 42). Jis nekaip prausiasi ir tvarkosi plaukus, kojos prakaituotos, ir kai Elsa santykių pradžioje nedrąsiai prikiša, kad jis ne itin švarus, Albertas parašo jai, jog jeigu nepatinka, galinti tuojau pat pasiieškoti „moteriškiems skoniams tinkamą draugą“. Laišką užbaigia žodžiais: „Taigi su sodriu keiksmu ir bučiniu į ranką per apetitą žadinantį atstumą Tavo sąžiningai purvinas Albertas“ (laiškas Elsai Löwenthal, po 1913 12 02, CP5, 574). Galimas daiktas, kad mintis miegoti atskirai galiausiai jai nebus taip labai nepatikusi.
–117–
Šiek tiek anksčiau jis su velnišku malonumu buvo patvirtinęs, kad yra nepriklausomas: „Oficialiai: plaukų šepetys naudojamas reguliariai ir šiaip švarinamasi palyginti tinkamai. Kitokie gyvenimo pokyčiai – pusėtini. Dantų šepetėlis dėl grynai mokslinių sumetimų išleistas į pensiją: kiaulės šeriu galima grąžyti deimantus, tad kaip jį turėtų atlaikyti mano dantys?“ (laiškas Elsai Löwenthal, po 1913 11 22, CP5, 570 ir kt. p.). Kai pagaliau 1919 m., netrukus po skyrybų su Mileva, juodu susituokia, aistra yra seniai užgesusi, bent jo. Elsa – jos kraitį sudaro 100 000 markių – priversta žiūrėti, kaip Albertas meilės džiaugsmų ieško ne jos pastogėje. Dėl jo skonio kitos lyties atžvilgiu nuomonės gerokai skiriasi. „Meilės partnerėms jis nebuvo pernelyg išrankus, – sako Jánosas Pleschas, – jį labiau traukė paprastos moterys nei rafinuotos damos“ (Jánoso Plescho laiškas Peteriui Pleschui, 1955 05 18, „Notes Rec. Soc. Lond.“ 49 (2) 303–328, 1995, 309). Plescho sūnus dar tiesmukesnis: „Einsteinas mylėjo moteris, ir juo paprastesnės bei prakaituotesnės jos buvo, tuo labiau jam patiko“ (cit. iš Highfieldo ir Carterio, 1996, 256). Einsteino žentas Dimitrijus Marianovas teigia: „Aš visada jaučiau, jog Einsteiną traukia šlykščios moterys vien todėl, kad jis turi labai atjaučiančią širdį“ (Marianoff, 1944, 189). O ūkvedė Herta Waldow (Valdou) atmintyje išsaugojo kitokius prisiminimus: „Gražioms moterims jis jautė silpnybę, o jos – jam.“ Kai kurie jo meilės romanai Berlyne liudija, kad „rafinuotų damų“ jis anaiptol nevengia. Bent neprieštarauja, kad turtingos, elegantiškos damos vairuotojų vairuojamais limuzinais atvažiuotų jo pasiimti iš namų arba kviestų į koncertus ir teatrus. Jam, nemokančiam elgtis su pinigais, Elsa priversta duoti tiek kišenpinigių, kad pats galėtų užsimokėti drabužininkui už paslaugą. Einsteinas dažnai susitikinėja su ekstravagantiška Estella Katzenbogen (Estela Kacenbogen), Berlyne turinčia nemažai gėlių parduotuvių. Pas Toni Mendel, pasiturinčią našlę, reguliariai lieka nakvoti jos viloje prie Vano ežero. Herta Waldow pasakoja, kad norėdama apraminti Elsą, nepaprastai mėgstančią saldumynus, Toni vis atvež-
–118–
davusi šokoladinių saldainių su įdaru. Svarbiausias šaltinis apie santykius su ta moterimi, deja, neišliko: Einsteinas primygtinai reikalavo, kad paveldėtojai jam mirus sunaikintų jai rašytus laiškus. Korespondencija su Betty Neumann (Beti Noiman), kuri neilgai dirbo jo sekretore, saugoma po užraktu Einsteino archyve Jeruzalėje. Istorikui Fritzui Sternui (Fricui Šternui) vieną kartą netyčia buvo pakliuvęs į rankas „primityviai supakuotas (bet užklijuotas) aplankas“. „Dar nė nekrustelėjau, kad ką nors suuosčiau, kai aplanką man tuojau pat išlupo iš nagų“ (Stern, 2001, 142). Meilės romanas, pasak Sterno, truko daugiau kaip dešimt metų. Vieną kartą per savaitę į vasarnamį Kapute atvyksta Margarete’a Lebach (Margareta Lėbach). Ji irgi mėgina raguotąją maldyti saldumynais ir Elsai atveža savo pačios keptų vanilinių ragučių. „Austrė, – prisimena Herta Waldow, – buvo jaunesnė už ponią profesorienę, labai gražiai atrodė, buvo linksma, daug ir mielai juokėsi kaip, beje, ir ponas profesorius“ (Herneck, 1978, 124). Ūkvedė praneša, kad Lebach vizitų dienomis Elsa, „jei taip galima sakyti, pasitraukdavo iš mūšio lauko“: „Kai ji atvykdavo, ponia profesorienė visada važiuodavo į Berlyną užsakyti prekių ir pasirūpinti kitais dalykais. Į miestą kas kartą išbildėdavo ankstyvą rytą ir grįždavo vėlai vakare (Herneck, 1978, 123). Anot nepatvirtintų gandų, Lebach taip pat pagimdžiusi nuo Einsteino nesantuokinį vaiką. Kai Elsa galiausiai nebesutramdydama pykčio viską iškloja dukterims, Margot ir Ilse paaiškina, kad galinti rinktis: arba su „tėvu Albertu“ skirtis, arba su jo meilės romanais taikstytis. Ašarodama motina pasirenka skyrybas, bet, kai apsilanko Lebach, vėl važiuoja tvarkyti reikalų. „Jos meilė buvo nedaloma, – mano Konradas Wachsmannas (Konradas Vaksmanas), vasarnamio Kapute architektas ir šeimos draugas. – Ji paprasčiausiai nesuprato, kad jos vyras retsykiais domisi kitomis moterimis“ (Grüning, 1990, 159). „Moteris jis veikė panašiai kaip magnetas geležies miltelius, – tikina Wachsmannas. – Jų aplinkoje jautėsi labai maloniai, domėjosi viskuo, kas moteriška. Šiaip ar taip, sutuoktinių barniai prasidėdavo paprastai dėl Elsos pavydo scenų. <...> Einsteinas pakentėdavo porą
–119–
dienų, kol pagaliau supykdavo, nes tokį elgesį laikė vaikišku. Dažniausiai tai būdavo tos akimirkos, kai juodu šnekėdavo apie skyrybas“ (Grüning, 1990, 158). „Santuoka – tai nesėkmingas mėginimas atsitiktinumui suteikti šiokią tokią trukmę“, – vieną kartą yra pasakęs Einsteinas (cit. iš Highfieldo ir Carterio, 1996, 260). Tai yra „kultūringais drabužiais aprengta vergovė“ (cit. iš Highfieldo ir Carterio, 1996, 259). Būdamas jau vyresnio amžiaus jis konstatuoja: „Santuoką neabejojamai išrado fantazijos neturinti kiaulė“ (cit. iš Renno, 1994, 68). Prieš pat mirtį pripažįsta, kad santuoka – tai „drąsus žingsnis, kurį žengęs du kartus gėdingai žlugau“ (laiškas Vero Besso ir poniai Bice, 1955 03 21, Einstein/Besso, 1972, 538). Einsteino charakteris, kai turimas galvoje jo elgesys su moterimis, vertinamas pasitelkiant tokį dorovės mastelį, kuris niekada nebūtų taikomas nė vienai šviesiai literatūros, muzikos, meno ar politikos asmenybei. Nesvarbu, ar tai būtų Kennedy (Kenedis) ar Picasso, Mozartas ar Brechtas – amoralumas jų šlovę veikiau padidino, nei jai pakenkė. Einsteinui, atrodo, tinkamesnis vaikiškumo savybių turinčio pasaulio išminčiaus be seksualumo nei gašlaus mergišiaus paveikslas. Kaip gamtotyros Gandhi ar modernybės Mozė pranašo tyrumą jis turi sieti su pacifisto nekaltybe. Į tokį dorovinį imperatyvą jis atsako pašaipiu pragmatizmu: „Tyruoliui viskas yra tyra, o kiaulei – viskas kiauliška“ (cit. iš Highfieldo ir Carterio, 1996, 272??). Jau prieš vedybas Elsai teko patirti vieną iš labiausiai žeminančių vyrų elgesio su moterimis atvejų: jos „senis“ žiauriai pasielgė su ja. 1918 m. Einsteinas jai ir jos dukteriai iškėlė nepaprastai piktinančią dilemą. Ši istorija išplaukė į viešumą vos prieš kelerius metus, nes vieno laiško intymių eilučių gavėjas neįvykdė primygtinio autorės prašymo: „Prašau šį laišką perskaičius tučtuojau sunaikinti!“ Medicinos profesoriaus Georgo Nicolai’aus (Džordžo Nikolajaus) archyve buvo aptiktas raštas, kurį buvo atsiuntusi Ilse Einstein, kartą turėjusi, kaip pasakojama, meilės ryšį su mieste pažįstamu salonų liūtu Nicolai’umi.
–120–
„Vakar staiga buvo iškeltas klausimas, ar už A. turi tekėti mama, ar aš. <...> Pats spręsti Albertas kategoriškai atsisako – jis pasirengęs vesti mane arba mamą. Tai, kad A. mane labai myli, galbūt kaip joks kitas vyras manęs niekada nemylės, aš žinau, tą jis vakar man ir pats sakė. <...> Aš niekada nejaučiau noro ar menkiausio potraukio kūniškai jam būti artima. Kitaip yra jam, bent pastaruoju metu. Vieną kartą pats prisipažino, kaip jam sunku valdytis. <...> Padėkite man!“ (Ilse’s Einstein laiškas Georgui Nicolai’ui, 1918 05 22, CP8, 769 ir kt. p.). Ką atsakė Nicolai, nežinia. Ilse neatsimenanti. Nepaisydama šio incidento jos motina po metų vis dėlto sutinka tekėti už Alberto. Tiesa, jis neatėjo palydėti į traukinį gležnos, ekstravagantiškos dukters, visada apsirengusios pagal pačią paskutinę madą ir valandų valandas praleidžiančios grožio salonuose. Tačiau iš jo užuominų galima spėti, kad ugnis dar neužgesusi. 1919 m. rugpjūtį Ilse’i praneša, kad galėtų tapti jo sekretore, bet su sąlyga, jei universitete atsisakys laborantės pusės etato. „Motyvas: išsaugojimas ir pagal galimybę padidinimas mergaitiškų žavesių“ (laiškas Ilse’i ir Margot Einstein, 1919 08 17, CP9, 132). O 1920 m., kai Einsteinas rengiasi vykti į Norvegiją, savo draugui ir kolegai Fritzui Haberiui rašo: „Iš moterų pasiimsiu tik vieną, Elsą arba Ilse. Pastaroji tinka geriausiai, nes yra sveikesnė ir praktiškesnė“ (laiškas Fritzui Haberiui, 1920 m. rugsėjis; cit. iš Fölsingo, 1993, 555).
–121–