Dziovintas debeselis

Nijolė Kepenienė Iliustravo Asta Rastauskienė

Svajonių daina Mažasis smuikelis buvo begal nelaimingas. Visi styginių giminėje buvo stiprūs, tvirti, sodriabalsiai, tik mažasis smuikelis nenorėjo augti.

Oi, ne, meluoju! Mažylis trokšte troško užaugti ir žymaus muzikanto rankose sugriežti savo svajonių dainą. Bet orkestre jis, visų apleistas, dulkėjo ant lentynos.

Kartą, dar saulei netekėjus, mažasis smuikelis iškeliavo laimės ieškoti.

Keliaudamas miško proskyna, išgirdo graudžią medžių giesmę.

– O! Kokie puikūs jūsų balsai! – pagyrė smuikelis aukštaūges pušis.

– Tai ne mūsų nuopelnas. Mus valdo vėjas, – suošė pušys.

– Vėjau, gal galėtum sugroti mano svajonių dainą? – viltingai pasiteiravo smuikelis.

– Tavy slypinti daina ne mano jėgoms, – sudūsavo vėjas ir nuošė tolyn viršūnėmis.

– Tai tau, – nusistebėjo smuikelis, bet tuoj sukluso: smagus upelio murmėjimas žadino visa, kas gyva. „Vanduo tai jau tikrai mokės mano dainą“, – pagalvojo smuikelis ir stačia galva puolė į upelį.

Bet upelis toliau niurnėjo vandens dainikes, į nelaimėlį visai nekreipdamas dėmesio. O mažasis smuikelis šiaip taip kepurnėjosi vandens paviršiuje, bijodamas sušlapinti viduje slypinčią dainą. Čia smuikelį aptiko vaikai, upelyje plukdantys popierinius laivelius.

– Jeigu į tą klumpę įtaisytume stiebą!.. – šaukė Simas.

26

– Ne, ne! Čia povandeninis laivas! – Audrius jau ketino įmurkdyti smuikelį į gelmes.

Tik mažasis Nerijus išgirdo dunksint neramią smuikelio širdelę. Nuo tos dienos jie ėmė griežti gamas, bet, ką žinai, gal kurią dieną

i šg i

r sim

d ain ą e jų d v i e j ų s va j o n i ų

.

Jau tie atbuleikiai Žebenkštužė Morta švara garsėjo

visoje Šviesiojoje Laukymėje. Turėjo nemenką ūkį: valčių prieplauką ir trisdešimt keturis vaikelius.

Valtelės, visos nudažytos, visaip išmargintos, spindėte spindėjo, o jau vaikeliai... Mandagesnių ne tik Laukymėje, visoje girioje nerastum.

Gyvena sau žebenkštužė, saulėta vasarėle džiaugiasi, o tas amžinas atbuleikis vėžys skundą rašo.

Ir surašė sukraigaliojo skundą garbiajai Girios Tarybai, kad žebenkštužė ežero dugno nesužiūri, nepašluoja, nenušveičia.

Taryba skundą svėrė, ragavo, karpė ir nutarė: jei žebenkštužė neiššluos ežero dugno, nenušveis akmenėlių, visos valtelės atiteks vėžiui, aplinkinių nepelnytai Atbuleikiu pravardžiuojamam. Garbiosios Tarybos sprendimas neapskundžiamas ir galutinis.

Išsigando žebenkštužė Morta! Įkišusi į ežerą uodegą, ėmė dugną šiūruoti. Tik kiek čia bepasieksi!..

Trisdešimt keturi vaikeliai patarimo nuskuodė pas trisdešimt keturias pelėdas. Visa veltui. Apie tai nerašė pelėdų išminties knygos. Net gudri giminaitė lapė padėti niekuo negalėjo. Iš to negalėjimo ėmė ir susirgo.

Atbėgo žebenkštužė prie ežero ir verkia.

– Še tai tau! Ežeras prarado gėląjį skonį! Sūru!!! – nepatenkintas nubudo senis veidrodinis karpis.

O žebenkštužė dar labiau įsikukčiojo, bekukčiodama vėžį Atbuleikį skundė.

28

Mato senis karpis, jei dar ilgai kaimynėlė raudos, blogai bus, tada užsisodino ją ant kupros, šluotą prie uodegos pririšo ir... nėrė gelmėn. Žebenkštužė darbštuolėlė negaišo, kairėn dešinėn uodegėle švytravo.

Nublizgino akmenėlius kaip deimantėlius.

Tik... Tarybos nariai švaros neregėjo.

Se n

a s is

ve i d r

d o d i n is k a r p is o uo v a s a t s is a kė a n t

29

k ta s nie e go

u z a s ve ž i o t i.

Apie tuš tumą Sode prieš saulę šildėsi trys aviliai.

– Mano bičių medus yra pats saldžiausias, – pasigyrė storasienis avilys.

– O manųjų pats geltoniausias, – nenusileido jam aukštasis avilys.

– Cha! Mano medus pats kvapniausias, bet tyliu, nesipuikuoju, – įsiterpė šiaudastogis.

– Visgi saldumas vertinamas labiausiai! – įsiginčijo storasienis.

– Kokios nesąmonės!..

Ir jie taip įsismarkavo, kad nusprendė pasiieškoti kokių nešališkų teisėjų.

– Eikim pas žmones ir pasiklauskim, – pasiūlė storasienis.

– Kiek žmonių, tiek nuomonių, – prieštaravo aukštasis.

– Ką pirmą sutiksime kelyje, to ir paklausim, – kaip kirviu nukirto šiaudastogis ir... nukrypavo per pievą.

– Oi, oi, oi, oi!!! Parvirsiu. Sudušiu! Sulūšiu! – sudejavo storasienis, vos žingsnį žengęs.

– Cha cha cha, chi chi chi!.. – nuo kojos ant kojos šokinėjo aukštasis, nė nežinojęs anksčiau, kad vaikščioti moka. Žolė kuteno medinius padus, vėjelis gaivino išrasojusias kaktas ir kelionė aviliams pasirodė visiškai neprasta.

Saldus, geltonas ir kvapnus Mūs pilvuose medus.

Tik kas šaunesnis už visus?

Kieno gi bus viršus?!

30

Dainavo aviliai, nekreipdami jokio dėmesio į sunerimusias biteles.

– Kurio medus gardžiausias ir geriausias? – nusivožė stogus aviliai, sutikę karvę.

– Mū-ū-ūūū! – užbaubė žaloji, nė neparagavusi saldėsių, – paikšiai! – išdidžiai mostelėjo uodega.

– Koks neišmanymas, – atsiduso aviliai, bet, neilgai liūdėję, patraukė toliau.

– Vaišinkitės medumi! – šaukė aviliai, atkeliavę į mišką.

Lapė paragavo, bet neįvertino, barsukas jau iš tolo ėmė čiaudėti.

Voverės tik prunkštė į saujas. Užtat meška atkurnėjo iš kito miško galo ir pasigardžiuodama ėmė kopinėti medų iš visų avilių.

– Koks gardumėlis! O jau spalva! O jau kvapas!!! – dūsavo apsalusi, kol aviliai liko tuštut tuštutėliai.

– Pavalgei, rudoji, dabar sakyk, kurio medus geriausias, – pareikalavo aviliai.

Bet ko čia aušinti burną po laiko?! Krito meška ant šono ir kietai įmigo.

– Visgi mano buvo saldžiausias!

– O mano geltoniausias!

– O mano kvapniausias! – neatlyžo aviliai.

Be

ta

rv

er

ta

šių

p ai

? s y t is kų t u š č i ų a v i l i ų g i n č ų k la u

K aust y tas žirgelis Klemenso medinis arkliukas buvo net pakaustytas.

Taip, taip, ant kiekvienos savo kojelės jis turėjo po laimingą pasagėlę.

Bet berniukas visai pamiršo savo vaikystės žaidimų draugą, ir dabar šis liūdnas dienas leido senoje kalvėje. Mat kalvis – Klemenso tėtis – vieną tamsų vakarą paslaptingai dingo. Negalėjai pykti ant vaiko užmiršus medinį arkliuką, jis turėjo begales kitų darbų.

Vieną dieną keistas ilgesys atvijo berniuką į senąją kalvę.

Net apsiverkė pamatęs savo arklelį, juk jį tėtis buvo išdrožęs, pakaustęs ir pabalnojęs. Užsėdo vaikas ant apdulkėjusio arklelio nugaros ir... atsidūrė Žvaigždynų take, pačioje kryžkelėje.

– Jei į kairę josi, didelius turtus valdysi. Jei į dešinę – didelę garbę pelnysi. Jei josi tiesiai, prie Mirties slenksčio tėvą sutiksi, – paaiškinto vaikui spindulingoji žvaigždė.

Vos išgirdęs pratarmę, Klemensas suragino arklį ir nujojo tiesiai pro Grįžulo Ratus, Didžiąją Lokę Mirties slenksčio link.

Kelias nebuvo lengvas. Mediniam žirgeliui ne kartą teko šokti per prarajas, tarsi kalnų ožiui kabarotis į aukščiausias keteras. Ir štai!..

Spindinčiu žvaigždžių vainiku išdabinti švytėjo Mirties vartai.

Ant slenksčio sėdėjo baltaveidis berniuko tėvas.

Apsikabino abu. Džiaugėsi menka dovanota akimirka.

– Laikas tau grįžti, sūnau, – pagaliau nuo savęs stumtelėjo vaiką kalvis. – Mamulė, broliai ir seserys laukia.

32

Šoko žirgelis tiesiai pro Mirties vartus ir nudundėjo vos beįžiūrimu taku žemyn. Tik mato!..

Milžiniškas juodas aras atplasnoja, atsiveja tarytum pati Mirtis. Spyrė žirgelis viena užpakaline koja. Pasagėlė nuskriejo tiesiai į arą ir nukovė jį.

Dunda toliau. Žiū!.. Ugninė gyvatė atsirango, atsiveja.

Spyrė žirgelis kita užpakaline koja. Nuskriejo pasagėlė į pat viesulo sūkurį, sužlegsėjo, sublykčiojo ir... praūžė viesulas prošal.

Jau ir žemė.

Jau ir motutė prie pirkios slenksčio sūnelio laukia.

Pabučiavo Klemensas motinėlę, brolius, seseles apkabino.

O ketvirtąja pasagėle papuošė trobikės duris.

L aimei. L aimužei...

33

šov ėp

ro d u

ris. Ar b

, ba aisu? Žinoma

isu

aukti. ų sul i č e ų sv toki

Girgždulis ir vaiduoklių gaudy tojai Jau sakiau, kad Dorotėja

buvo visai paprasta senutė su šviesiom garbanėlėm. Taigi ji supyko ne ant svečio, o ant Girgždulio.

– Palauk, – sako, – pasikviesiu aš vaiduoklių gaudytojus.

Taip ir padarė.

Labai išsigando Girgždulis, įlindo į kampą ir nekvėpuoja, o jo širdelė tik girgžda.

Atvažiavo vaiduoklių gaudytojai ir ėmė savo instrumentus iš krepšių traukti.

Ar baisu?

Man tai labai.

Kur nebus baisu, kai ilgų ilgiausios vaiduoklinės žnyplės tiesiasi Girgždulio link, o ta jo širdelė tik girgžda.

Bet senoji Dorotėja...

– Ką aš darau? – garsiai paklausė pati savęs, įsivaizduodama, kokie niūrūs bus rytai be Girgždulio, kokios liūdnos bus dienos.

Pavaišino senoji Dorotėja vaiduoklių gaudytojus keptomis žuvelėmis ir atsiprašė, kad be reikalo atitraukė juos nuo daug rimtesnių darbų.

Paskui Dorotėja pasiėmė meškerę.

– Ei, Girgžduli! – pasišaukė vaiduokliuką,

ir iš ų g ir g li e k žd ė j o ab u pr ie up ės s

ud ma

y t i.

Pasa ka t u

ri sa vo iš m

aką, ti pas pasiūlytais takeliais. k e s i s u l dažnai, pradėj os asak p s imu io pa č ir n u klystu netikėtais, intį, tod ė

Ši knyga skirta vaikams, jau pramokusiems skaityti, tiems, kuriuos traukia smagūs nuotykiai ir gražūs stebuklai. Daugybė trumpų pasakėlių su įdomiausiais ir keisčiausiais herojais padės atrasti skaitymo džiaugsmą ir neįtikėtinų dalykų kupiną pasaulį – toks būna tik knygelėse!

Būna, kad į pasaką atplaukia žaislinės žuvytės ir išmoko tave rašto ar dar kokių gudrybių, arba, žiūrėk, tarp žodžių įsitaiso varlė, kurią ryte susitikai bėgimo takelyje. Ji turi visas teises apsigyvent pasakoj, nes yra įdomi ir tikrai daug ko mus, skubančius žmones, gali išmokyti. Būna, kad į pasaką nuveda vaikas, dar neužmiršęs, kad stebuklai įmanomi ir netgi būtini. Tuomet ir iškeliauji ieškoti savo dienos pasakos, tikrai nepakeičiančios kasdienybės, neišsižadančios jos, tik įprasminančios, įžaisminančios. Už šį bilietėlį į Pasakiją esu be galo dėkinga visiems augantiems ir jau užaugusiems vaikams.

NIJOLĖ KEPENIENĖ

Nuoširdi ir nevaržoma vaikystė – štai apie ką galvoji, skaitydamas Nijolės Kepenienės kūrybą vaikams. Joje pilna jautrumo, optimizmo ir tikrų, slaptų dalykų, auginančių mažo žmogaus širdį. Labai turtinga kalba, frazės, virstančios šiandieninių vaikų posakiais...

LIETUVIŲ K ALBOS VADOVĖLIO „PUPA“ AUTORĖS

www.almalittera.lt

Tapkite Knygų klubo nariu!

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį • Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai • Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą www.knyguklubas.lt