Prologas Jos akys lakstė nuo užpakalinio vaizdo veidrodėlio iki greitkelio juos tos. Motociklo ji nematė, kaip tik dabar ne. Prieš akimirką jis dar buvo, užstojo vaizdą ir vėl dingo. Ji įsuko į vidurinę greitkelio juostą, mėgin dama pasinaudoti iš paskos važiuojančių automobilių voros apsauga. Jis be paliovos žiūrėjo atgal, nuo sėdynės šalia bandė jai patarinė ti. O ji negirdėjo nė vieno žodžio, girdėjo tiktai išgąstį jo balse. Motociklo šešėlis išniro kretančiame užpakalinio vaizdo veidro dėlyje, išnyko, vėl pasirodė – taip jis manevravo tarp paskui juos du miančių automobilių. Ji metėsi į kairę juostą, numynė greičio pedalą. Nuo didžiulių apsukų automobilis drebėjo, ji perjungė penktą, šeštą pavarą, jai pasidarė bloga. Ji jautė, kaip per kojas traukia skersvėjis, greičiausiai kulkos kur nors pramušė automobilį. Pro skylę veržėsi švilpimas, susipindamas su automobilio variklio staugimu, tas triukšmas smelkė ją kiaurai. Ji neprisiminė, kiek laiko jau buvo važiavę, kai nuaidėjo šūvis – staiga ir neįtikimai. Pamatė, kad motociklininko šalmas mėlynas, antveidis tamsus, o šaulys ant galinės sėdynės mūvi juodą šalmą be antveidžio. Greitosiomis sutiko jo žvilgsnį, išvydo tuštumą. Juos apšaudė iš kairės, garsas atsklido nežinia iš kur, nupokšėjo kaip šūvių papliūpa. Nudzingsėjo automobilio viduje, lyg kas nors būtų grandine trankęs skardą. Tą pat akimirką ji išgirdo riksmą. Nesuprato, ar suriko ji pati, ar vyriškis šalia. Dirstelėjo į jį. Buvo per simainęs, vidinis nerimas ir baimė išsilieję pykčiu. Ir tai spindėjo jo veide, kaktą buvo išvagojusi raukšlė, žvilgsnis pastiras, kada ne kada trūkčiojo akis. Jis rinko telefonu trumpąjį numerį, jau antrąkart nuo tada, kai buvo apšaudyti, laukė, kol pakels ragelį, žiūrėdamas į vieną tašką, niekas neatsiliepė, jis padėjo telefoną. 5
Motociklas vėl pašėliškai artėjo, jis šūktelėjo jai važiuoti greičiau. Ji suprato, kad greitis neišgelbės, juo labiau rėkimas. Pajuto aitrų bai mės skonį burnoje, jos galvoje karštligiškai nušniokštė baltas sūku rys. Ją užliejo nepakeliama baimė, ji jau nebedrebėjo, bet rankos taip apsunko, kad vos vairavo automobilį. Ir kaip neįveikiamas priešas šalia atsirado motociklas. Ji greit žvilgtelėjo kairėn, spėjo pamatyti šaulio rankoje trumpavamzdį ginklą, kuriuo jis taikėsi. Ji nevalingai išsilenkė, iš ginklo pasipylė kulkos, kai šaulys kliudė skardą, nuaidėjo šaižus žvangėjimas, dužesys, nes sutrupėjo šoninis langelis ir ant jos pasipylė stiklo šukių lietus. Ji pasilenkė į šoną nunarinusi galvą, iki galo numynusi greičio pedalą. Automobilis lėkė savaime, ji nenutuo kė, kas dedasi priekyje. Pamatė, kad pirštinių skyrelis prie jo kelių atdaras, jame guli kelios pistoleto dėtuvės, kad jo rankoje pistoletas. Paskui klaikiai trinktelėjo, skarda rėžėsi į metalą. Džeržgesys dešinė je, kai automobilis trenkėsi į kelio atitvarą. Žviegimas ir klyksmas, automobilis pakrypo, pasmirdo degėsiais. Ji atsitiesė, pavažiavo atgal, pastatė automobilį tiesiai ir vėl įsuko į greitkelį. Metė žvilgsnį per petį, motociklas lėkė įstrižai nuo jos. Jis balsu nusikeikė, pasilenkė per ją ir šovė iš pistoleto pro jos langą, iš eilės triskart. Šūvių garsas griausmingai atsimušė automobilyje, mo tociklininkas stabtelėjo ir dingo. – Kiek dar liko važiuoti? – paklausė ji. Jis pasižiūrėjo į ją, lyg nesupratęs klausimo, paskui greičiausiai išgirdo jį lyg aidą viduje: – Aš nežinau... Ji numynė greičio pedalą, rodyklė drebėjo, nuo didžiulio greičio automobilis kryvuliavo. Skubrus žvilgsnis į užpakalinio vaizdo vei drodėlį. – Jis atsiveja, – tarė ji. Jis pamėgino atsukti langą savo pusėje, bet nuo smūgio į atitva rą durelės buvo susilanksčiusios, stiklas įstrigęs. Jis atsilošė ant jos, iškėlė dešinę koją ir išspyrė stiklą. Dauguma šukių iškrito laukan. Pistoleto rankena jis ištrenkė likusias šukes, išsilenkė pro langą ir šovė į motociklininką, kuris vėl artėjo. Ji suprato, kokia beviltiška juodviejų padėtis. Viskas priklausė nuo motociklininko. 6
Įsiviešpatavo tyla, lyg kas būtų panaikinęs garsą. Jie plaukė pir myn greitkeliu, žvelgdami tiesiai į priekį, mėgindami susitaikyti su gresiančia mirtimi. Išbalę, nesusigaudydami, kas kaip tik šią akimir ką dedasi jų gyvenime. Jis atrodė pavargęs, galva nusvirusi, žvilgsnis liūdnas. – Pasakyk ką nors! – Ji paragino spigiu balsu, abiem rankom įsi kibusi vairo, žvelgdama į kelią, nemažindama greičio. Iš pradžių jis tylėjo, tarytum kažką apmąstydamas. Pasigręžė į ją. – Atleisk, Sofija.
P i r m a da l i s Stokholmas, gegužė, prieš pusantro mėnesio
1 Ji atrodė taip, jog kai kas pamatęs sakydavo, kad nepanaši į slaugy toją. Ir ji niekad nesuprasdavo, ar tai pagyrimas, ar įžeidimas. Ilgi tamsūs plaukai ir žalios akys, sudarančios įspūdį, jog netrukus ji ims juoktis. Bet ji nesijuokdavo, tik atrodė lyg gimusi su tokiomis šyp sulingomis akimis. Jai po kojomis sugirgždėjo laiptai. Šis namas – nedidelė gelto na medinė vila, statyta 1911 metais, langai su daug įrėmintų stiklų, senovinis žvilgus parketas ir sodas, kuris galėjo būti kiek didesnis – buvo jos vieta žemėje, tą ji suprato vos išvydusi vilą pirmąkart. Virtuvės langas buvo atdaras pavasario vakarui be jokio vėjelio. Vidun sruvo labiau vasaros nei pavasario kvapai. Iš tiesų vasara pra sidės ne anksčiau kaip po kelių savaičių, tačiau sušilo anksti, ir šilu ma nesiryžo trauktis. Dabar ji gaubė viską aplinkui, sunki ir rami. Ir Sofija buvo dėkinga, tokio oro jai reikėjo, kad galėtų mėgautis atsi lapodama langus ir duris – galėtų laisvai vaikščioti po vidų ir lauką. Tolumoje burzgė mopedas, medyje ulbėjo strazdas, čiulbėjo ir kitokie paukščiai, bet ji nežinojo kokie. Sofija išėmė porcelianinius indus, padengė stalą dviem, padėjo taurias lėkštes, dailiausius įrankius ir gražiausias taures, kad tik iš vengtų kasdieniškumo. Žinojo, jog valgys viena, nes Albertas retai kada išalkdavo tuo metu, kai išalkdavo ji. Ant laiptų pasigirdo jo žingsniai, per seną ąžuolą skubriai čiukšėjo sportiniai bateliai, žings niai kiek per sunkūs, kiek per tvirti – Albertui nerūpėjo, kokį įspūdį jis daro. Ji nusišypsojo, kai jis įėjo virtuvėn, Albertas atsakė jai vai kišku šyptelėjimu, atplėšė šaldytuvo dureles ir sustingo tenai ilgam, tyrinėdamas turinį. – Uždaryk šaldytuvą, Albertai. 11
Jis tebestovėjo. Sofija nurijo kelis kąsnius, sutrikusi pavartė lai kraštį. Pakėlė akis, paragino vėl, dabar jau irzliu balsu. – Aš negaliu pajudėti... – sušnibždėjo jis graudžiai. Ji nusijuokė, ne tiek iš jo nevykusio pokšto, bet kad jis juokingas, kad ją linksmina... gal net skatina juo didžiuotis. – Ką šiandien veikei? – paklausė ji. Ji matė, kad Albertas vos tvardosi nesijuokęs. Ji tai žinojo, jam nuosavi pokštai visuomet atrodė smagūs. Albertas pasiėmė iš šal dytuvo butelį mineralinio vandens, užtrenkė dureles ir stryktelėjo ant virtuvės suolo. Kai nusuko dangtelį, iš butelio išsiveržė anglies dioksidas. – Visi bepročiai, – tarė jis ir gurkštelėjo vandens. Albertas ėmė pasakoti apie savo dieną smulkiomis nuotrupomis, kaip jos išnirda vo jo viduje. Ji gardžiuodamasi klausėsi, kaip jis tyčiojasi iš mokytojų ir moksladraugių. Matė, koks jis patenkintas, kad sugeba linksmintis, ir staiga jis baigė pasakojimą. Sofija niekuomet nenujausdavo, kada tai nutiks, jis tik nutildavo, tarytum pavargęs pats nuo savęs ar savo pokštų. Ir ji troško suprasti jį, prašyti, kad neišeitų, toliau linksmin tųsi, toliau būtų vyriškas, mielas ir blogas kartu. Bet veltui. Anksčiau ji bandė, bet jai taip niekad ir nepavyko, tad davė jam ramybę. Jis dingo vestibiulyje. Tyla, gal jis persiavė batus. – Tu man skolinga tūkstantuką. – Už ką? – Čia dieną buvo valytoja. – Nedera sakyti valytoja. Ji išgirdo striukės užtrauktuko timptelėjimą. – O kaip sakyti? – paklausė jis. Ji nežinojo. Jis jau buvo beišeinąs pro duris. – Bučkis, mama. – Staiga jo balsas sušvelnėjo. Durys trinktelėjo, pro atdarą langą ji išgirdo jo žingsnius žvyruo tu takeliu. – Paskambink, jei vėlai grįši! – sušuko ji. Sofija ėmėsi įprastinės ruošos. Nukraustė stalą, susitvarkė, pasi žiūrėjo televizorių, paskambino draugei ir paplepėjo – kad praeitų vakaras. Atsigulė, pamėgino paskaityti ant naktinio stalelio gulin 12
čią knygą, kur buvo rašoma apie moterį, suradusią naują gyvenimo prasmę – padėti gatvės vaikams Bukarešte. Knyga buvo liūdna, mo teris pasipūtusi – nė kiek nepanaši į Sofiją. Ji užvertė knygą ir, kaip paprastai, viena užmigo lovoje.
Po aštuonių valandų laikrodis rodė ketvirtį septintos. Sofija atsikėlė, susitvarkė, sausai nušluostė vonios veidrodį, ant kurio, kai aprasojo, išryškėjo žodžiai: Albertas, AIK* ir daugybė neįskaitomų kraiglionių, jo išvedžiotų smilium, kai valėsi dantis. Buvo liepusi jam liautis. Bet jam tai buvo nė motais, net jai kartais rodėsi, jog taip gražu. Ji susitvarkė, lengvai papusryčiavo stačiomis, kartu skaitinėdama pirmą rytinio laikraščio puslapį. Netrukus metas į darbą. Triskart su šuko Albertui keltis ir po ketvirčio valandos išvažiavo dviračiu, leis dama šiltam ryto vėjeliui galutinai ją pažadinti.
*
Jį pravardžiavo Džinsu. Jie iš rimtųjų manė, kad jo toks vardas. Juokėsi, rodė pirštais jo kelnes. Džinsai! Bet jo vardas buvo Jensas, ir jis sėdėjo prie stalo pašiūrė je Paragvajaus džiunglėse su trimis rusais. Vadeiva buvo vardu Dmitrijus, perkaręs trisdešimties metų vyras vaiko veidu – vaiko, ku rio tėvai – pusseserė ir pusbrolis. Jo bendrai, Goša ir Vitalijus, tokio pat amžiaus – jų tėvai greičiausiai buvo broliai ir seserys. Jie ištisai juokėsi be jokio džiaugsmo, išplėstos įkypos akys, pražiotos burnos liudijo, kad jie apskritai nelabai ką suvokia. Dmitrijus maišė sausą martinį plastikiniame inde. Išspaudė aly vų ir suplakė, išpilstė į nežinia kada skalautus kavos puodukus, pylė ir linkėjo sveikatos rusų kalba. Jo bendrai kvatojosi, visi maukė dy zelino skonio gėrimą. Jensui jie nepatiko, visa šutvė. Buvo atgrasūs, nedori, nemanda gūs, nervingi... Jis stengėsi nerodyti savo pasibjaurėjimo, bet nieko neišėjo, jis niekados nesugebėjo slėpti jausmų. * Švedijos sporto draugija. (Čia ir toliau – vert. past.)
13
– Gal pasižiūrėkime daiktų, – pasakė jis. Rusai įsilinksmino kaip vaikai Kalėdų vakarą. Jis išėjo iš pašiūrės ir nužingsniavo prie visureigio, kuris stovėjo dulkėtame, vos apšvies tame kieme. Jis nežinojo, kodėl rusai leidosi į kelionę Paragvajun apžiūrėti gin klų. Paprastai kas nors ką nors jam užsakydavo, jis atgabendavo, pasi imdavo užmokestį, niekuomet nesutikdamas klientų. Bet šįkart buvo kitaip, lyg visas šis ginklų pirkimas jiems buvo didis žygis, pasilinks minimas, nuotykis. Kuo jie užsiima, jis nežinojo, nenorėjo žinoti. Ir tai nesvarbu, jie čia ketino apžiūrėti ginklus, pašaudyti, pašniaukšti koka ino, padulkinti kekšių ir sumokėti jam antrą dalį iš trijų atlygio sumų. Jis atsivežė MP7 karabiną ir STEYR AUG automatinį šautuvą. Kiti ginklai gulėjo sandėly Siudad del Estė uoste, kol bus išgabenti. Rusai čiupo ginklus ir dėjosi šaudą vienas kitą. Rankas aukštyn... rankas aukštyn! Klykė iš juoko, judėjo krūpčiodami. Dmitrijui tarp barzdos šerių baltavo kolos dėmė. Goša ir Vitalijus susipešė dėl MP7, tąsė ir suko ginklą, stipriai smūgiavo vienas kitam į galvą kumščiais. Dmitrijus juodu išskyrė, išsiėmė sauso martinio indą. Jensas stebėjo trijulę iš tolo, ši gauja siautės, paragvajiečiai grįš su kekšėmis, rodydami širdingumą. Rusai dar labiau įsismarkaus ir pešis, ir pradės šaudyti koviniais šoviniais. Jis žinojo, kas dėsis toliau, ir nieko negalėjo padaryti, pernelyg sumautas reikalas. Norėtų neš dintis iš čia, bet priverstas laukti saulėtekio, nemiegoti ir nepasigerti, atsiimti pinigus, kai Dmitrijui pasirodys, kad jau metas. – Džinsai! Where the fuck is the ammo?* Jis parodė į visureigį. Rusai atsidarė automobilio dureles ir įni ko rausti. Jensas įkišo ranką į kišenę, dar buvo likusi viena nikoti ninė kramtomoji guma. Jis metė šniaukšti prieš du mėnesius, rū kyti metė prieš trejus metus. O dabar tūnojo džiunglėse už keturių mylių nuo Siudad del Estė. Nikotino sinapsės reikalavo smegenų dėmesio. Jis išsiėmė paskutinį gabalėlį kramtomosios gumos, kietai ją žiaumojo, veik atvirai bjaurėdamasis žiūrėjo į rusus ir žinojo, kad netrukus vėl ims rūkyti. * Kur, velniai griebtų, yra šoviniai? (Angl.)
14
*
Ligoninėje ji dirbdavo. Darbe retai kada likdavo laiko kam nors ki tam, be to, ji nemėgo gerti kavos su bendradarbiais, nesmagiai jautėsi. Nesidrovėjo, gal tai veikiau buvo susiję su stygium, argi neįmanoma ištverti be kavos puoduko. Juk čia ji dirbo dėl ligonių, ne dėl kokio ypatingo dievobaimingumo ar troškimo rūpintis kitais. Ligoninėje ji dirbo, kad su jais pasikalbėtų, pabendrautų. Čia jie gulėjo todėl, kad sirgo, taigi dažniausiai buvo patys savimi. Atviri, jautrūs ir dori. Čia ji jautėsi patikima ir pareiginga. Kaip tik šito ji ir norėjo, kaip tik šitai ją ir traukė čionai. Retai kada ligoniai taukšdavo niekus, tik kai pasveikdavo, o tuomet ji palikdavo juos, o jie – ją. Gal kaip tik todėl Sofija iš pat pradžių ir pasirinko tokį darbą. Ar ji naudojosi kitų nelaime? Taip, tikriausiai, bet nesijautė iš naudotoja. Labiau jautėsi priklausoma. Priklausoma nuo kitų šir dingumo, priklausoma nuo kitų tiesumo, jog kada ne kada išvysta žybtelint tikrosios žmogaus esmės puses. Ir jeigu taip atsitikdavo, tokius ligonius ji pamildavo jau koridoriuje. Numylėtiniai veik vi suomet išsiskirdavo prašmatniu būdu. Ji vartojo žodį prašmatnus. Ir jei jie pasirodydavo esą tokie, ji sustodavo ir mąstydavo apie juos, gal priblokšta ir sklidina nenusakomos vilties. Išvaizdūs žmonės, kurie drįso šaipytis iš būties, prašmatnūs vidujai, ji visuomet pamatydavo tokius, visuomet iš pirmo žvilgsnio, net nebūtų gebėjusi paaiškinti kaip ar kodėl. Lyg šių nedaugelio žmonių siela būtų žydėjusi, lyg jie būtų pasirinkę pačius geriausius dalykus iš gerų, lyg būtų drįsę maty ti visas savo puses, net tamsiąsias ir slepiamas. Nešina padėklu ji ėjo koridoriumi į Hektoro Guzmano palatą Nr. 11. Jis buvo paguldytas prieš tris dienas, kliudytas automobi lio miesto centre pėsčiųjų perėjoje. Jam lūžo dešinės kojos blauzda. Gydytojams pasirodė, kad jo blužnis nesveika, todėl dabar jis laukė tyrimų. Hektoras buvo keturiasdešimt penkerių metų, gražus, bet ne kaip nulietas, stambus, bet ne storas. Ispanas, bet jai regėjosi turįs šiaurietiškų bruožų. Plaukai ne itin tamsūs, turį tam tikro šviesumo. Nosis, skruostikauliai ir smakras aštrūs, oda labiau smėlinio atspal vio. Švediškai kalbėjo sklandžiai, buvo vienas iš prašmatniųjų – gal 15
dėl atidaus žvilgsnio, dailinančio jo veidą, gal dėl grakščių judesių, nors buvo aukštaūgis. O gal dėl to atviro abejingumo, kai jis šypso davosi kaskart, vos ji įeidavo į palatą – lyg suprastų, jog ji supranta, ką daro, ir todėl norom nenorom jam šypsosi. Jis apsimetė įsiskaitęs knygą, kai sėdėjo atsilošęs lovoje ir užsidė jęs skaitymo akinius. Visuomet šitaip žaisdavo, kai ji ateidavo, dėda vosi, kad jos nemato, dėdavosi užsiėmęs. Ji parinko tabletes ir subėrė jas į plastikinį puodelį, atkišo jam. Jis paėmė, neatitraukdamas akių nuo knygos, susipylė tabletes į burną, nurijo, užsigerdamas vandeniu iš stiklinės, vis dar sutelkęs dėmesį į knygą. Ji padavė jam kitą dozę, jis išgėrė vaistus lygiai taip pat. – Visąlaik tokia pat gera, – tarė jis žemu balsu ir pakėlė akis. – Šiandien tu su kitais auskarais, Sofija. Nedaug trūko, kad ji būtų pasičiupinėjusi ausį. – Gal, – atsakė ji. – Ne, ne gal, jie kiti. Ir tau tinka. Ji žengė prie durų, atsidarė jas. – Ar galėčiau gauti šlakelį sulčių? Jei įmanoma? – Įmanoma, – atsakė Sofija. Tarpdury ji sutiko vyriškį, kuris anksčiau prisistatė kaip Hek toro pusbrolis. Nepanašus į Hektorą, lieknas, bet raumeningas, juodaplaukis, aukštesnio negu vidutinis ūgio, budriomis melsvo mis akimis, kurios tarytum tyrinėjo viską aplinkui. Pusbrolis jai vos linktelėjo. Kažką pasakė Hektorui ispaniškai, Hektoras atsakė, ir abu prajuko. Sofija pajuto, kad juodu gal juokiasi ir iš jos, tad pamiršo sultis.
Gunila Strandberg sėdėjo koridoriuje su gėlių puokšte rankoje ir matė, kai slaugytoja išėjo iš Hektoro Guzmano palatos. Gunila nu žvelgė ją artėjančią. Ar ji išvydo džiaugsmą? Tos rūšies džiaugsmą, kurį turįs žmogus net nenutuokia? Moteris praėjo prošal. Prie jos ki šenėlės ant krūtinės kairėje buvo mažas ženkliukas, kuris liudijo, kad ji baigusi „Sofijos seserų“ mokyklą. Šalia ženkliuko prisegta kortelė su jos vardu, Gunila spėjo perskaityti Sofija. 16
Ji nulydėjo Sofiją akimis. Moters veidas buvo gražus. Gražus tuo ypatingu būdu, siauras, santūrus... ir skaistus. Slaugytoja ėjo lengvai, koja vos priliesdavo grindis, iki žengdama toliau. Elegantiška eisena. Ji stebėjo Sofiją, kol ta dingo kitoje palatoje. Gunilą užplūdo mintys, mintys, kurios buvo pilnos jausminių palyginimų. Ji vėl pažvelgė ton pusėn, kur ką tik dingo Sofija, paskui į vienuoliktą palatą, kur gulėjo Hektoras Guzmanas. Kažkas čia tvy rojo. Energija... stiprus jausmas, neregimas plika akimi. Tai, ką Sofija išsinešė iš palatos. Gunila atsistojo, paėjėjo koridoriumi ir žvilgtelėjo į personalo kambarį. Tuščias. Ant sienos kabojo savaitinis budėtojų grafikas. Ji vėl dirstelėjo į koridorių prieš įeidama, žengtelėjo prie sąrašo ir pa ieškojo vedžiodama smiliumi. Helena... Rodžeris... Ana... Karo... Nikas... Sofija... Ji perskaitė: „Sofija Brinkman“. Ji įmerkė gėlių puokštę į tuščią vazą ant vežiojamojo suoliuko prie personalo kambario ir išėjo iš skyriaus. Lifte išsiėmė mobilųjį telefoną, paskambino į darbą ir paprašė Sofijos Brinkman adreso. Užuot grįžusi atgal į skyrių Stokholmo centre Brahės gatvėje, ji perkirto autostradą nuo Danderiudo ligoninės ir pasuko gatvele tarp Stoksundo vilų. Netrukus pasiklydo maišalynėje keliukų, kurie tary tumei nenorėjo nuvesti jos į kelionės tikslą, painiai sukiojosi visur, ir jai regėjosi, kad padrikai važiuoja čia aukštyn, čia žemyn. Galop ji pateko į reikiamą kelią, susirado gatvės numerį ir sustojo priešais nedidelę medinę vilą baltais kampais. Liko sėdėti prie vairo. Tai buvo ramios apylinkės, šakoti beržai taisėsi žydėti. Gunila išlipo iš automobilio, į ją padvelkė ievų aroma tas. Ji apsuko ratą, apžiūrėjo kaimynų vilas. O paskui vėl pažvelgė į Sofijos namą. Gražus, kiek mažesnis už aplinkinius, jai pasirodė, jog netvarkingesnis negu kaimynų. Ji vėl grįžo atgal, palygino. Ne, Sofijos aplinka ne netvarkinga, ji normali. Tai kaimynai pernelyg išsičiustiję. 17
Saviška tobulybė, nyki ir besielė tvarka. O Sofijos vila gyvybingesnė; fasadas ne ką tik perdažytas, žolė ne ką tik nušienauta, žvyro takelis ne ką tik nutiestas, langai ne ką tik nublizginti... Gunila drįso įeiti pro vartelius ir atsargiai žengė žvyruotu takeliu. Pasižiūrėjo pro virtuvės langą, kurį žinojo esant priešais ją. Pamatė, kokia skoninga virtuvė. Vienas kitą papildą senas ir naujas stilius su derinti, gražus žalvarinis čiaupas, AGA viryklė, senas ąžuolinis vir tuvės suolas. Šviestuvas, toks gražus, toks keistas ir taip parinktas, jog Gunilai sukirbėjo pavydas. Ji žiūrėjo toliau, žvilgsnis užtruko prie skintų gėlių didžiulėje vazoje ant vestibiulio lango. Gunila atsitrau kė atgal, pakėlė akis aukštyn. Išvydo dar gražesnę puokštę viršutinio kambario lange. Kai grįžo automobiliu į miestą, jos protas ėmė įtemptai dirbti.