VIRSELIS virš viso kito. Raitosi ir rangosi viduje, pakyla virš viso kito, auga tol, kol ištinęs liežuvis daugiau neįstengia raityti melo, kol ateina metas liežuviui išspjauti žodžius, pasiųsti tiesą skrieti oru ir atsidaužti į pasaulį. Tiesa ir laikas paprastai veikia sutartinai. Šis pasakojimas apie žmones, paslaptis, laiką. Apie žmones, kurie, kitaip nei suvyniotos dovanėlės, užsitempia ant savęs dar vieną kitą sluoksnį, kol pagaliau pasirodo tiems, kuriems ir yra skirtos, kurie įstengia jas išvynioti ir išvysti paslaptingą jų turinį. Kartais norėdamas išvysti, kas esi, turi atiduoti save kitam. Kartais turime leisti tam žmogui atskleisti savo esmę. Čia pasakojama apie žmogų, kuris atveria sau, kas yra. Apie žmogų, kuris atsiskleidžia, kurio esmė atsiveria visiems jam svarbiems asmenims. Tų, kurie svarbūs, svarba irgi pagaliau atsiskleidžia. Pačiu laiku.
2
skyrius
Netikrų šypsenų rytas
P
olicijos seržantas Rafaelis O’Railis lėtai ir tikslingai judėjo po ankštą Houdo policijos nuovados darbuotojų virtuvę. Mintimis vis dar rikiavo šio ryto įvykius. Bendradarbiai jį vadino Reifiu, tardavo „rei-fi“, jis buvo penkiasdešimt devynerių, tad dar po metų galės išeiti į atsargą. Niekad nemanė, kad galėtų imti tos dienos laukti, bet šio ryto įvykiai stačiai čiupo jam už pečių, apvertė aukštyn kojom it sniego bertuvą, tad buvo priverstas stebėti, kaip sudūžta visos ankstesnės nuostatos. Su kiekvienu žingsniu girdėjo, kaip po auliniais trakši iki šiol buvę nepajudinami jo įsitikinimai. Kad ir kokių įvykių ir akimirkų patirta per keturiasdešimt darbo metų, visi jie nublanko prieš šį rytą. Įsibėrė du šaukštus tirpios kavos į didžiulį puodelį. Šį Niujorko policijos operatyvinės grupės automobilio formos puodelį pernai dovanų Kalėdoms jam iš Niujorko parvežė vienas nuovados vyrukų. Išvydęs jį Reifis dėjosi, kad įsižeidė, bet širdies gilumoj šis daiktelis jį ramino. Spausdamas jį rankose tą rytą, kai išvyniojo amerikietiško Kalėdų Senio dovanėlę, mintimis grįžo į Kalėdas prieš penkiasdešimt metų, kai tėvai jam padovanojo žaislinį policijos automobi11
lį. Brangino tą dovaną, bet paskui paliko per naktį lauke, ir sulytas automobilis taip surūdijo, kad žaisliniams policininkams teko anksčiau išeiti į pensiją. Dabar laikė puodelį rankose, kovodamas su pagunda pavažiuoti juo spintutės paviršiumi, suūkčioti pamėgdžiodamas sireną, paskui trenkti jį į cukraus maišelį, kad jo tarsi atsitiktinai pribirtų į kavą. Užuot tai padaręs, apsidairė po virtuvę, įsitikino, kad yra čia vienas, ir įbėrė į kavą pusę šaukštelio cukraus. Paskui, įgavęs daugiau pasitikėjimo, kostelėjo, kad nesigirdėtų cukraus maišelio čežėjimo, jau giliau įstūmė šaukštelį ir sparčiai suvertė iš jo cukrų į puodelį. Kai taip pasisekė su dviem šaukšteliais, įgavo pasitikėjimo ir pabandė dar kartą tiesti ranką į cukraus maišelį. – Meskit ginklą, sere, – pasigirdo nuo durų valdingas moters balsas. Taip staiga ją išvydęs Reifis šoktelėjo, cukrų iš šaukštelio pabėrė ant spintutės. Taip, jį sugavo apiplėšiant cukraus maišelį, tad metas kviestis pagalbą. – Pagautas nusikaltimo vietoje, Reifi, – šalia jo atsirado bendradarbė Džesika ir išlupo iš rankų šaukštelį. Iš spintelės išsiėmė savo puodelį – Džesikos Rebit humoristinį puodelį, dar vieną komišką Kalėdų dovaną, – ir paleido savo bendravardį slysti spintelės paviršiumi link jo. Geidulingos porcelianinės Džesikos krūtys brūkštelėjo jo automobiliui į šoną, ir Reifiui it berniūkščiui dingtelėjo, kaip nudžiugs automobilyje sėdintys vyrukai. – Aš irgi išgersiu kavos, – nutraukė Reifio fantazijas apie tai, kaip jo vyrukai žaidžia katučių su Džesika Rebit. – Prašyčiau ir man kavos, – pataisė ją Reifis. – Prašyčiau, – pamėgdžiojo vartydama akis. 12
Nuovadoje Džesika buvo naujokė. Atėjo vos prieš šešis mėnesius, bet jų pakako, kad Reifis ją pamėgtų, net prisirištų. Jautėsi neabejingas dvidešimt šešerių metų sportiškai šviesiaplaukei, vos aukštesnei nei metro šešiasdešimties, kuri visada atrodė norinti ir pajėgi susidoroti su užduotim, kad ir kokią gaudavo. Pastebėjo jis ir tai, kad vien tik vyrų komandai policijos nuovadoje Džesika suteikė reikalingos moteriškos energijos. Tam pritarė ir daugelis kitų vyrukų, gal ne visai dėl tų pačių priežasčių kaip Reifis. Šis joje matė dukrą, kurios niekuomet neturėjo. Ar kurią turėjo, bet prarado. Stebėdamas, kaip Džesika nubraukia išbertą ant spintutės cukrų, papurtė galvą, išmesdamas iš galvos tą mintį. Nors energijos mergina nestokojo, jos migdolų pavidalo akys – tokios rudos, kad kone juodos, – atrodė slepiančios kažkokią paslaptį. Panašiai matai, kaip pro ką tik užbertą žemės sluoksnį netrukus ims kaltis piktžolės ar dar kas nors, kas giliau po juo dūla. Į merginos žvilgsnyje nugramzdintą paslaptį brautis Reifis nenorėjo, žinojo tik, kad tai, ką slepia, varo ją skubėti pirmyn visada, kai tikrai pavojinga, kai kiekvienas protingas žmogus mieliau pasuktų priešinga kryptimi. – Nuo pusės šaukštelio cukraus tikrai nekrisiu negyvas, – subumbėjo gurkštelėjęs kavos, žinodamas, kad dar vienas šaukštelis cukraus, ir skonis būtų buvęs pats tas. – Jei aną savaitę vos nenumirei vien sustabdęs „Porsche“, tai nuo pusės šaukšto cukraus tikrai numirsi. Ar tu tikrai stengiesi gauti dar vieną širdies smūgį! Reifis paraudo. – Džesika, tai tebuvo širdies ūžesiai, nieko daugiau, ir gal gali nerėkauti, – sušnypštė. 13
– Tau reikia pailsėti, – tarė jau tyliau. – Gydytojas patvirtino, kad mano sveikata visai normali. – Tam gydytojui pačiam reikia galvą patikrinti, nes tavo sveikata niekada nebuvo visai normali. – Tiek tu mane ir pažįsti, šešis mėnesius, – vėl subambėjo, paduodamas jai puodelį. – Ilgiausius šešis savo gyvenimo mėnesius, – pašiepė. – Gerai, gali bertis rudojo cukraus, – pasiūlė pasijutusi kalta ir supylė kaupiną šaukštelį cukraus jam į kavą. – Juoda duona, rudi ryžiai, rudas tas, rudas anas. Prisimenu laikus, kai mano gyvenimas buvo „Technicolor“ juostos spalvų. – Galiu lažintis, kad prisimeni ir tuos laikus, kai žvilgtelėjęs žemyn per pilvą įžiūrėdavai kojų pirštus, – rėžė nepagalvojusi. Stengdamasi ištirpdyti cukrų jo puodelyje, ji maišė šaukšteliu taip smarkiai, kad besisukančio skysčio centre pasirodė sūkurys. Žiūrėdamas į jį Reifis pagalvojo: kažin, jei nertų į kavos puodą, kur atsidurtų? – Jei mirsi šitą gerdamas, manęs nekaltink, – tarė paduodama jam kavą. – Jei taip įvyks, vaidensiuos tau iki paskutinės tavo gyvenimo dienos. Mergina šyptelėjo, bet šypsenos švieselė akių nepasiekė, išblėso kažkur tarp lūpų ir viršunosės. Žiūrėjo, kaip sūkurys kavos puodelyje užsiveria, galimybė liuoktelėti į kitą pasaulį sparčiai sklaidosi sykiu su kavos garais. Taip, iš tiesų nelemtas rytas. Ne iš tų, kai gali daug šypsotis. O gal kaip tik toks. Gal veikiau netikrų šypsenų rytas. Negalėjo apsispręsti. 14
Reifis padavė Džesikai puodelį su garuojančia kava, – juoda, be cukraus, ji tokią gerdavo, – ir abu atsišliejo į virtuvės spintutę, veidu vienas į kitą, lūpomis pūsdami kavą, kojomis atsirėmę į žemę, o mintimis toli padebesiuose. Reifis stebėjo Džesiką, pirštais apsivijusią karikatūriškai išraitytą puodelį, ta įtemptai žvelgė į kavą it į krištolinį pranašysčių rutulį. Kaip Reifis troško, kad taip ir būtų, kaip troško, kad jie turėtų pranašystės dovaną, kad galėtų pastoti kelią didumai tų baisybių, kurių liudininkais kasdien tampa. Džesikos skruostai išbalę, tik lengvas paraudimas palei akis bylojo apie tai, kokį jie abu išgyveno rytą. – Tai bent rytelis, ar ne, vaike? Migdolinės akys sublizgo, bet ji susivaldė, įsitempė. Linktelėjo, užuot atsakiusi, ir gurkštelėjo dar kavos. Iš bandomos slėpti grimasos jis suprato, kad mergina apsidegino kava, bet to nepaisydama gurkštelėjo dar sykį. Maištauja net prieš kavą. – Kai pirmąsyk budėjau Kalėdų dieną, visą pamainą žaidžiau su seržantu šaškėmis, – prisiminė jis. – Na ir pasisekė, – pagaliau pratarė ji. – Taigi, – linktelėjo prisiminęs. – Tada man, žinoma, taip neatrodė, tikėjausi kokių ypatingų įvykių. Po keturiasdešimties metų, kai jau gavo to, ko tada norėjo, dabar jis mielai tai sugrąžintų. Troško atiduoti dovaną, atgauti prarastą laiką. – Laimėjai? Jis pabudo iš transo. – Ką laimėjau? – Šaškių partiją? – Ne, – nusijuokė, – leidau seržantui laimėti. 15
Mergina suraukė nosį. – Nė nesitikėk, kad leisčiau tau laimėti. – Kur jau ten, nė neabejoju. Tikėdamasis, kad kava jau bus atvėsusi iki tinkamos temperatūros, Reifis pagaliau gurkštelėjo. Iškart griebėsi sau už gerklės, kosėdamas ir prunkšdamas, apsimesdamas, kad miršta. Žinoma, pats suprato, kad nors kaip įmanydamas stengiasi praskaidrinti nuotaiką, jo pokštai prasto skonio. Džesika tik kilstelėjo antakius ir toliau gurkšnojo kavą. Reifis dar kartą nusijuokė, o paskui pakibo visiška tyla. – Nusiraminsi, – pabandė užtikrinti. Ji vėl linktelėjo ir trumpai atsakė, tarsi jau žinotų: – Taip. Merei paskambinai? Jis linktelėjo. – Aišku. Ji su seserimi. – Šventėms skirtas melas, baltas melas baltoms Kalėdoms. – Tu kam nors skambinai? Linktelėjo, bet Reifio žvilgsnio išvengė ir nieko daugiau nepridūrė. – Ar tu... na, ar tu jai pasakei? – Ne, ne. – O sakysi? Įdūrė akis į tolį. – Nežinau. Ar tu kam pasakosi? Truktelėjo pečiais, neįžvelgiama kaip visuomet. Tada kryptelėjo galva į areštinės pusę. – Ten dar laukia Berniukas Kalakutas. Reifis atsiduso. – Na ir gaišatis, – bet nepaaiškino, kas gaišinama, jo gyvenimas ar laikas. – Va jam tai praverstų išgirsti. Džesika pritilo, gurkštelėjo dar kavos ir, pakėlusi nuo puodelio krašto, įsmeigė į jį tas kone juodas migdolo for16
mos akis. Balse skambėjo toks tvirtumas, koks būna tvirtas tikėjimas moterų vienuolyne. Nesusvyravo, nesudvejojo, tad nebūtų drįsęs nė suabejoti jos įsitikinimu. – Papasakok jam, – tvirtai liepė. – Net jei niekam daugiau gyvenime nepapasakosim, papasakokim bent berniukui.
3
skyrius
Berniukas Kalakutas
R
eifis įžengė į kvotos kambarį taip, tarsi eitų į savo svetainę, ketindamas nugriūti ant sofos ir užsikėlęs kojas daugiau nieko nesiimti. Jo elgesy nebuvo nieko grėsmingo. Nors beveik metro devyniasdešimties ūgio, pats seržantas, atrodė, nė neužėmė tos erdvės, kurią užpildė fizinis jo kūnas. Galva, kaip paprastai susimąsčius palinkusi, palinkimo kampą pakartojo antakiai, nusileidę virš žirnio didumo akelių. Per nugarą mažumą gunktelėjęs, tarsi ant nugaros it slėptuvę nešiotųsi didžiulį šarvą. Pilvas priekyje atrodė kaip dar tvirtesnis šarvas. Vienoje rankoje laikė polistirolo puodelį, kitoje pusiau nugertą kavos puodą – Niujorko policijos automobilį. Berniukas Kalakutas dirstelėjo į puodelį Reifio rankoje. – Kietai. Ne, visai ne. – Kaip ir svaidyti per langą kalakutus. Berniūkštis vyptelėjo į šiuos žodžius, ėmė kramtyti treningo su gobtuvu raištelio galą. – Na, tai kodėl tai padarei? – Mano tėtis šūdžius. – Na, tiek dar supratau, kad tai nebuvo Kalėdų dovana metų tėčiui. Kaip sugalvojai mesti kalakutą? 18
Berniukas truktelėjo pečiais. – Mama liepė išimti jį iš šaldiklio, – atsakė, tarsi tai ką nors paaiškintų. – Tai kaip jis iš šaldiklio atsidūrė ant grindų tavo tėvo namuose? – Beveik visą kelią jį atnešiau, na o paskui jau pats nuskriejo, – vėl vyptelėjo. – Kada ketinai sėsti prie Kalėdų stalo? – Trečią. – Noriu paklausti, kurią dieną? Kiekvienam pustrečio kilogramo šaldyto kalakuto atitirpti reikia mažiausiai dvidešimt keturių valandų. Tavasis svėrė apie septynis kilogramus, tad reikėjo išimti jį iš šaldiklio prieš tris dienas, jei ketinai šiandien valgyti. – Gerai, gerai, Troškiny, – žvilgtelėjo į vyrą taip, tarsi tas būtų kvaištelėjęs. – Jei dar būčiau iškimšęs jį bananais, ar dabar būčiau patekęs į mažesnę bėdą? – Paminėjau šitai dėl to, kad jei būtum išėmęs jį tada, kai derėjo, tai šiandien jau nebūtų toks kietas, kad įstengtų įskristi pro langą. Dabar gi prisiekusiesiems gali pasirodyti, kad sumanei tai iš anksto, o be to, bananai su kalakutu nėra toks jau geras receptas. – Aš to tikrai neplanavau! – sucypė berniūkštis, išduodamas tikrą amžių. Reifis gėrė kavą stebėdamas paauglį. Berniukas pažiūrėjo į polistirolo puodelį, kurį Reifis pastatė prieš jį, ir suraukė nosį. – Kavos aš negeriu. – Puiku, – Reifis kilstelėjo polistirolo puodelį ir perpylė iš jo kavą į savąjį. – Dar šilta. Ačiū. Tai papasakok man apie šį rytą. Ką tu čia sugalvojai, sūnau? 19
– Kadangi nesi tas storas niekšas, pro kurio langą įsviedžiau kalakutą, tai aš – ne tavo sūnus. Ir kas čia, ar psichoanalizės seansas, ar kvota? Tu mane kuo nors kaltini ar kas čia vyksta? – Kaip tik ir laukiame, kada tavo tėvelis nuspręs, ar pareikšti tau kokius nors kaltinimus. – Tikrai nepareikš, – berniukas pavartė akis. – Kaip galėtų, man juk nėra šešiolikos. Tad jei tu mane iškart paleistum, sugaištum mažiau laiko. – Na, tu jau pakankamai jo sugaišinai. – Šiandien Kalėdos, kažin ką daugiau čia veiktum, – žvilgsniu įvertino Reifio pilvą. – Nebent šveistum spurgas. – Tik žiūrėk, kaip aš tave nustebinsiu. – Pabandyk. – Kažkoks kvailas vaikis šiandien ryte įmetė pro langą kalakutą. Berniukas vėl pavartė akis ir pažiūrėjo į laikrodį, tiksintį ant sienos. – Kur mano tėvai? – Šluosto taukus nuo grindų. – Tie žmonės nėra mano tėvai, – nusispjovė. – Bent jau ji nėra mano mama. Jei ji atvyks su juo manęs paimti, aš nevažiuosiu. – Labai abejoju, ar jie atvyks vežtis tavęs į savo namus, – Reifis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė šokoladinį saldainį. Lėtai išvyniojo, šlamindamas popierėlį kambario tyloje. – Ar kada pastebėjai, kad žemuoginiai visuomet lieka skardinėje paskutiniai? – nusišypsojo ir įsimetė saldainį į burną. – Galiu lažintis, kad jei tu netoli skardinės, tai joje nieko nelieka. 20
– Tai ir sakau, tavo tėvas ir jo partnerė... – Kuri, norėčiau, kad būtų įrašyta, – nutraukė Reifį Berniukas Kalakutas, pasilenkdamas arčiau magnetofono, – yra kekšė... – ...ko gero, mus aplankys, kad pareikštų kaltinimus. – Tėtis to nepadarys, – tvirtino berniukas, nurydamas seiles. Jo akys atrodė patinusios iš nusivylimo. – Kaip tik apie tai jis ir galvoja. – Tikrai ne, – suinkštė berniūkštis, – o jei ir galvoja, tai tikriausiai dėl to, kad ji verčia. Kalė. – Ne, ko gero, jis tai padarys pirmiausia dėl to, kad jo svetainėje šiuo metu sninga. – Argi sninga? – berniūkštis vėl pavirto vaiku viltingai išplėstomis akimis. Reifis čiulpė saldainį. – Kai kas prakanda iškart iki šokolado. Man daug labiau patinka čiulpti. – Čiulpk štai šitą, – Berniukas Kalakutas stvėrėsi sau už tarpukojo. – Teks tau šito paprašyti savo vaikiną. – Aš ne gėjus, – įsižeidė, palinko priekin, vėl priminė, kad tėra vaikas. – Na, tai ar tikrai sninga? Išleisk pažiūrėti, gerai? Aš tik žvilgtelėsiu pro langą. Reifis baigė čiulpti saldainį, alkūnėmis nusileido ant stalo. Prabilo tvirtai. – Lango stiklai pabiro ant dešimties mėnesių kūdikio. – Na ir? – piktai atšovė berniūkštis, atsilošdamas kėdėje, bet atrodė ir susirūpinęs. Ėmė lupinėti odelę aplink nagą. – Jis buvo prie Kalėdų eglutės, kai kalakutas nusileido. Laimė, jo nesupjaustė. Turiu galvoje kūdikį, ne kala21
kutą. Kalakutas susipjaustė kaip reikiant. Manome, jau neišgyvens. Berniūkštis pajuto palengvėjimą, bet sykiu ir sutriko. – Kada atvyks mama manęs pasiimti? – Jau atvyksta. – Mergina su, – pridėjo rankas prie krūtinės lyg du dubenis, – dideliais papais man tai sakė prieš dvi valandas. Tarp kita ko, kas nutiko jos veidui? Ar judu, įsimylėjėliai, susikivirčijote? Reifis pyktelėjo dėl to, kaip šis šneka apie Džesiką, bet ramybės neprarado. Vaikas tikrai to nevertas. Kažin ar apskritai verta pasakoti jam tą istoriją? – Gal tavo mama važiuoja labai lėtai. Keliai šiuo metu slidoki. Berniukas Kalakutas vėl apie tai susimąstė ir, atrodo, mažumą susirūpino. Vėl ėmė lupinėti atsiknojusią prie nago odelę. – Kalakutas buvo per didelis, – pareiškė po ilgos pauzės. Sugniaužė ir vėl atgniaužė kumščius ant stalo. – Ji nupirko tokio pat dydžio kalakutą, kokį pirkdavo tada, kai jis gyveno kartu. Nežinau kodėl, bet tikėjosi, kad jis grįš. – Tavo mama taip galvojo apie tavo tėvą, – Reifis veikiau patvirtino, nei paklausė. Berniukas linktelėjo. – Kai išėmiau iš šaldiklio, tiesiog paklaikau, koks buvo didelis. Vėl tyla. – Nesitikėjau, kad kalakutas pramuš stiklą, – tęsė jau tyliau, dėbsodamas į šoną. – Kas galėjo žinoti, kad kalakutas išmals langą? 22
Tada pakėlė akis į Reifį su tokia neviltimi, kad, nepaisydamas situacijos rimtumo, Reifis vos susitvardė nenusišypsojęs dėl vaiko nesėkmės. – Aš tik norėjau juos išgąsdinti, žinojau, kad lindės viduje, vaidindami laimingą šeimą. – Na, dabar tai jau tikrai to nedaro. Berniukas nieko nepasakė, bet nebeatrodė toks pasipūtęs ir piktas kaip Reifiui tik įėjus. – Septynių kilogramų kalakutas atrodo labai didelis trims žmonėms. – Na, mano tėvas – nutukęs paršas, ką dar galiu pasakyti. Reifis nusprendė, kad gaišta laiką. Ne, jam tikrai pakaks, taigi stojosi išeiti. – Kiekvienais metais Kalėdų pietų atvykdavo tėvo šeima, – pasidavė berniukas, tarsi kreiptųsi į Reifį maldaudamas neišeiti iš kambario. – Tačiau šįmet ir jie nutarė neatvykti. Tad sumautas kalakutas buvo tikrai per didelis mums dviem, – pakartojo jis purtydamas galvą. Liovęsis vaidinti drąsuolį, paklausė: – Kada atvažiuos mama? Reifis truktelėjo pečiais. – Nežinau, turbūt tada, kai tu išmoksi pamoką. – Bet juk Kalėdos. – Kalėdos – nė kiek ne prastesnė diena gauti pamoką. – Pamokos skirtos vaikams. Reifis šyptelėjo. – Ką? – berniūkštis gindamasis nusispjovė. – Na, aš savo pamoką šiandien gavau. – A, pamiršau, pamokos dar skirtos atsilikėliams. Reifis pasuko prie durų. 23
– Tai kokią pamoką tu šiandien gavai? – greitai paklausė berniūkštis. Ir iš balso Reifis suprato, kad vaikas nenori likti vienas. Reifis stabtelėjo ir atsisuko, liūdnas, toks ir atrodydamas. – Turėjo būti gana šūdina pamoka, – tarstelėjo berniukas. – Sužinosi, kad dauguma jų kaip tik tokios ir yra. Berniukas Kalakutas sėdėjo užsikvempęs ant stalo, atsegtas treningas su gobtuvu pakibęs ant vieno peties, mažos rausvos ausytės kyšo iš riebaluotų pečius siekiančių plaukų, skruostai spuoguoti, akys skaisčiai mėlynos. Paprasčiausias vaikas. Reifis atsiduso. Beveik neabejojo, kad už šios istorijos papasakojimą jam teks anksčiau išeiti į pensiją. Grįžo prie stalo, atitraukė kėdę ir atsisėdo. – Noriu oficialiai pareikšti, – ištarė Reifis, – kad tu prašei manęs šitai papasakoti.