VIRSELIS
FORTŪNOS MALONĖ
J
eigu reikėtų įsivaizduoti , kaip turėtų atrodyti mados dizaineris, vargu ar į galvą ateitų į Christianą Diorą panašus žmogus. Vyras, išsaugojęs kūdikio putlumą ir kone beviltiškai drovus – šį įspūdį dar labiau stiprino nusklembtas smakras, – tokį jį 1946 m. prisiminė amerikiečių Vogue mados redaktorė Bettina Ballard. Arba, kaip 1957 m. rašė Time reporteris Stanley Karnow, putlus, plinkantis 52-ejų viengungis, kurio rausvi skruostai atrodo it nulipdyti iš marcipanų. Tokių pat cukrinių asociacijų apie Diorą kyla garsiajam fotografui Ceciliui Beatonui: jam Dioras – ramus, švelnus kaimo šventikas it iš rožinių marcipanų. Christianas Dioras ir pats žinojo apie savo išvaizdos trūkumus. „Vis galvoju, kaip apgailėtinai esu sudėtas, – rašė jis. – Įsiganęs džentelmenas paryžiečių mėgstamos neutralios spalvos kostiumu. Nieko bendra su glamūrišku, tuo labiau dendišku ar šiek tiek moterišku dizainerio įvaizdžiu, kokį paprastai turi susidariusi publika.“ Dioras puikiai išmanė, kaip turi atrodyti legenda. Vogue nuotraukoje 1947 m. vasario 12 d., kai jo New Look buvo pristatytas pasauliui, įamžintas Dioras vilki juodą pakasynų kostiumą, labai paniuręs – toks jis visiškai atitinka Life apibūdinimą (žurnalas pavadino dizainerį prancūzų laidojimo biuro agentu). Jis panašus į ką nori, bet tik ne į legendą, nerimas aiškiai įrėžtas lūpų kam1947 m. vasarį, debiuto pučiuose ir įsiblaškiusiame, į šalį nukreiptame žvilgsnyje. išvakarėse, Cliffordas Coffinas Bet, kalbant ir apie madą, ir apie gyvenimą, išvaizda gali nufotografavo naująjį būti apgaulinga. Dioras gal ir atrodė kuklus, neišskirtinis, aukštosios mados kūrėją Christianą Diorą. užtat jo kuriama mada tokia anaiptol nebuvo. O jo aukštoji mada – savotiška išdaiga, apgaulė: lengvutė medžiaga ant tvirto, plieninio pagrindo. Netikėtumas buvo vienas pagrindinių Dioro ginklų ir džiaugsmų; jis buvo aukštosios mados kūrėjas, kurio drabužius supo šurmulys ir fejerverkai, o jis pats kukliai, bet labai ryžtingai vengė ir vieno, ir kito. Tik apie kelis dizainerius mados istorijoje galima pasakyti, kad jie vienaip ar kitaip pakeitė pasaulį. Christianas Dioras, be abejonės, iš tų kelių. Vos per dešimt metų mados namuose, pavadintuose jo vardu, Dioras atgaivino Paryžiaus aukštąją madą, įtvirtino šioje srityje naują verslo modelį ir visiškai pakeitė vizualinės raiškos priemones. O jo vizija, kaip moterys turi rengtis – Dioro skonis ir idealai, – tapdavo
8
christian dior
privaloma mados sąvoka. Jis pristatydavo savo idėjas, aiškius siluetus, narsias vizijas su tokiu pasitikėjimu, kad tik jo kūriniai, ir niekas kitas, buvo pripažįstami sezono mada. Ir užtikrino jo palikimo tvarumą. Prie to prisidėjo ir jo asmenybės žavesys, populiarumas, puikus gebėjimas naudotis reklama ir talentas kurti viešąjį įvaizdį, idealiai išreiškiantį Christian Dior mados namų esmę. Mandagus, puikiai išauklėtas, globėjiškas it tėvas mados kūrėjas savo ištikimuosius darbuotojus vadino mes enfants1 ir garsėjo griežtais reikalavimais dėl visko – nuo maisto iki drabužių kirpimo. Visos šios asmeninės savybės, kurių tvirtas pagrindas buvo gerumas ir žmoniškumas, Christian Dior mados namų sėkmę lėmė ne mažiau nei žavieji dizainerio kūriniai. Dioro verslumas – reta savybė tarp dizainerių – paskatino jį išrūpinti licencijas viskam, kas žymima Christian Dior ženklu: nuo kvepalų iki trikotažo. Ir taip užtikrinti, kad bet kas galėtų nusipirkti Ką tik atidaryti Christian dalį Christian Dior svajonės. Jis taip sumaniai balansavo tarp Dior mados namai dviejų sričių – aukštosios mados ir gatavų drabužių, – kad nė Montaigne’io gatvėje 30, viena nenukentėjo: abiem užteko Dioro dėmesio, abiejose jam dekoruoti originalia pilka ir balta stogine. puikiai sekėsi. Po jo mirties 1957-aisiais, lygiai dešimt metų po debiutinės kolekcijos pristatymo, Ballard rašė: „Magiškasis Dioro vardas didžiosios daugumos sąmonėje atstovauja madai. Jis yra ir taksi vairuotojų, ir paauglių žodyne, dažnai jį vienintelį paprastas žmogus sieja su mada.“ Visoje šitoje istorijoje – nuo New Look iki La Ligne Y 2, nuo korsetų iki tiesaus kirpimo suknelių – dalyvavo ir Vogue. Pilkšvame Christian Dior salone Montaigne’io gatvėje 30 žurnalo apžvalgininkai sėdėdavo pirmose eilėse ir po naujų kolekcijų pristatymo dukart per metus pro chaosą ir spūstį informuodavo publiką, ištroškusią žinoti, kas bus madinga ir kokia Dioro nurodoma nauja kryptis.
1 2
Mano vaikai (pranc.). Y linija (pranc.).
„Aš turėjau savo mados namų viziją... jų klientės turėjo būti išties elegantiškos moterys.“ Christianas Dioras
10
christian dior
P
aryžius valdė aukštosios mados pasaulį ir buvo jos centras nuo devyniolikto šimtmečio. Prancūzų išradimas aukštoji mada negalėjo egzistuoti niekur kitur, tik šiame mieste, kur mada ir comme il faut1 menas visada buvo nacionalinis pasididžiavimas ir pilietinė pareiga. Paryžiuje dizaineriais žavėtasi, jie vertinti, Cecilio Beatono žodžiais, kaip „šventosios pabaisos2, ypatingos, išskirtinės būtybės“. Vis dėlto, kaip taikliai pasakė Dioras, juos griežtai kontroliavo be galo sunkus klientas... paryžietis! Aukštoji mada – rankų darbo industrija, laboratorija, kur po vienu stogu labai kvalifikuoti flous (siuvėjai) ir tailleurs (sukirpėjai), vadovaujami kutiurjė, kuria išskirtinius, specialiai klientui pagal jo matmenis sukerpamus ir pritaikomus drabužius. Šiame ne visiems prieinamame procese dalyvauja daugybė meistrų, kurie specializuojasi siuvinėti ir gaminti nėrinius, plunksnas, karpinius, karoliukus, kaspinus drabužiams puošti, taip pat audinių manufaktūrininkų, parūpinančių brangių, prabangaus audimo ir subtilių medžiagų iš visų pasaulio kampelių. Aukštosios mados namų hierarchija tokia pat sudėtinga kaip ir jų kuriamas dizainas. Ir kiekvienas – kutiurjė, petit mains (siuvėjos), vendeuses (pardavėjos), mannequins (manekenės), modeliste (dizainerio padėjėja), premiere (ateljė vadovė) – turi ypatingą, gyvybiškai svarbų vaidmenį. 1939 m. Paryžiuje buvo įregistruota septyniasdešimt aukštosios mados namų. „Mes plasnojome iš pokylio į pokylį, siurrealistiškai vedami madam Schiaparelli3, – tada rašė Dioras. – Bijodami neišvengiamo kataklizmo, buvome pasmerkti nugrimzti pačiame didybės spindesy.“ Vos po septynerių metų, 1947-aisiais, viskas buvo kitaip. Europa buvo nusiaubta karo ir sukrėsta holokausto. Prancūzija ir Didžioji Britanija stengėsi atstatyti ir atgaivinti viską, kas buvo sugriauta ar prarasta per šešerius karo metus, pirmiausia nacionalinę ekonomiką. Praėjus dvejiems metams po Vokietijos kapituliacijos keliai iš Paryžiaus tebebuvo surantyti, išvagoti tankų vikšrų ir pažymėti mūšių pėdsakų. Aukštosios mados padėtis buvo dar labiau apgailėtina. Okupacijos metais mados namų gerokai sumažėjo, kai kurie kutiurjė, pavyzdžiui, Chanel ir
Menas viską daryti tinkamai, menas pritikti (pranc.). Taip prancūziškai vadinamos populiariausios garsenybės, kurioms už ekscentrišką ar netaktišką elgesį gerbėjai lengvai atleidžia. 3 Elsa Schiaparelli, italų mados dizainerė, Chanel amžininkė ir konkurentė. 1 2
Vionnet1, išvis uždarė savuosius, kiti, tokie kaip Schiaparelli ar Mainas Bocher2, persikėlė į Niujorką. Tie keleri mados namai, kurie dar veikė – Fath, Balenciaga, Lelong – stokojo ir medžiagų (tiekimas buvo apribotas dėl karo reikmių), ir darbuotojų. Vokiečių karinė valdžia net bandė perkelti pačius mados namus iš Paryžiaus į Berlyną. Atšaukti šį sprendimą, kuris būtų visiškai sužlugdęs industriją, įkalbėjo dizaineris Lucienas Lelongas, Chambre Syndicale, Aukštosios mados sindikato, vadovas.
K
aip ir visa Prancūzija, aukštoji mada kentėjo nuo karo nepriteklių ir ekonominių sunkumų. „Paryžius vis dar kenčia nuo baisių okupacijos negerovių ir gyvenimas gerėja labai labai pamažu, – 1945 m. Vogue rašė Beatonas. – Kainos kur kas didesnės, trūksta būtinų dalykų, labiau nei bet kada klesti juodoji rinka ir kitos blogybės.“ Vogue 1947 m. Pa ryžiaus madų apžvalgoje pateikiama iškalbinga detalė: „Prancūzų namų šeimininkės su brangiaisiais duonos kepaliukais“. Prancūzės stengėsi išlikti stilingos, iš tų nedaugelio medžiagų, kurias turėjo, darė keistas skrybėlaites ir dėvėjo jas su kvadratiniais švarkais ir siaurais sijonais. Per okupaciją mada sėmėsi įkvėpimo iš uniformų: kelnės buvo praktiškesnės dirbti gamyklų cechuose ir važinėti dviračiais, kurie Paryžiuje, stokojančiame degalų, pakeitė automobilius. Dioras keikė tas „šlykščias madas“ – estetiniu skurdumu jos jam prilygo sugriautiems pastatams ir suniokotiems kaimams. „Skrybėlės gerokai per didelės, sijonai per trumpi, švarkai per ilgi, batai per sunkūs, – skundėsi jis, – o užvis blogiausia – tie siaubingi dviračiais važinėjančių prancūzių gaurai, iš priekio užversti aukštai ant kaktos ir nutįsę nugaroje.“
1 2
Madeleine Vionnet, prancūzų kutiurjė. Amerikiečių kutiurjė Mainas Rousseau Bocher, arba tiesiog Mainbocher.
„Praėjusiais metais... Paryžiaus skrybėlės ir sijonai buvo pasenę taip pat kaip ir praėjusių metų bombos.“ Vogue
13
christian dior
Antrojo pasaulinio karo pabaiga nereiškė glamūro sugrįžimo. Kaip rašė Vogue, stojo taika, tačiau anaiptol ne gerovė. Žurnalas sudarė sąrašą daiktų ir reiškinių, kuriuos norėtų išsaugoti, kurių atsikratyti ir kuriuos susigrąžinti. Pavyzdžiui, visiems laikams turėjo būti uždrausti ribojimai bei askezė: ir siaurąja prasme – turint omeny įkyrėjusius drabužių suvaržymus, ir plačiąja – kalbant apie patį požiūrį į gyvenimą kietai sučiauptomis lūpomis. Susigrąžinti reikėjo plonytes kojines, kuo daugiau plonyčių kojinių... taip pat aukštakulnius, ilgas vakarines suknias, nerimtas, beprotiškas skrybėles ir visokias linksmas kvailystes, kurias tik leidžia tokia gausa. Vogue žodžiais, griežtą ekonomiją ypač sunku priimti, kai kalbama apie baltinius – juk jie glaudžiasi prie kūno. Pokyčių reikėjo gyvybiškai, desperatiškai. Bet iš kur jų galėjo rastis? Paryžius negalėjo pasiūlyti daug to, kas pagyvintų žvilgsnį ar pakylėtų sielą. „Nei fantastiškų audinių, nei nuostabių aksesuarų, nei prašmatnių restoranų ar pokylių, sužadinančių elegancijos poreikį; per mažai pasipuošusių moterų, kurios darytų įspūdį madingumu, ir nepakeliamas prabangos mokestis, žudantis bet kokį entuziazmą pirkti, – 1945 m. rašė Vogue. – Tiesa, tam tikrų kūrybinių pasikeitimų praėjusiais metais turi būti... Paryžiaus skrybėlės ir sijonai pasenę taip pat kaip ir pernykštės bombos.“
C
hristianas Dioras gimė 1905 m. sausio 21 d. Granvilyje, Normandijoje. Pro jo vaikystės namų langus buvo matyti Lamanšo sąsiauris. Kraštai garsėjo pušynais. Šeimai priklausė klestinti trąšų gamykla, Diorai buvo turtingi buržua. Tarp gausių šeimynykščių buvo net vokietė guvernantė, kuri turėjo rūpintis Christianu, jo vyresniu Niekur neskelbtos Dioro nuotraukos broliu Raymond’u ir jaunyliais Bernard’u, Jacqueline ir (dizainerį didinguose jo namuose Catherine. Jaunystėje Christianas buvo vienišius, geriauParyžiuje nufotografavo Cecilis Beatonas). Su juo įamžinta Suzanne siai jautėsi „tarp augalų ir gėlynų“ ar fantazuodamas, kaip Luling, Dioro salono direktorė ir turėjo būti dekoruotas Nautilus – povandeninis laivas iš brangi vaikystės draugė. Jules’io Verne’o knygos „20 tūkstančių mylių po vandeniu“. „Ištisas valandas galėjau žavėtis kuo nors blizgiu, sudėtingu, įmantriu ar lengvabūdišku, – rašė jis memuaruose, prisimindamas skalbyklą, kur dienai nusamdytos kambarinės ir siuvėjos pasako-
15
christian dior
„Skrybėlės buvo gerokai per didelės, sijonai per trumpi, švarkai per ilgi, batai per sunkūs.“ Christianas Dioras
„1946-ųjų gruodį moterys vis dar atrodė ir rengėsi kaip amazonės – tai karo padarinys“, – rašė Dioras. Paryžietė su dviračiu, vilkinti per didelę palaidinę, avinti masyvius batus, pozuoja Eifelio bokšto papėdėje. Fone matyti besitraukiantys kariniai sunkvežimiai.
davo jam istorijas apie velnius ir dainuodavo Hirondelle du Faubourg1 arba lopšines iš Jocelyn2. – Temdavo, ateidavo naktis, o aš sėdėdavau ten, pamiršęs knygas ir brolį, negalėdamas atitraukti akių nuo siuvančių moterų, susėdusių apie žibalinę lempą.“ Taip anksti pajutęs siuvimo pasaulio trauką, Dioras neturėjo įgimto polinkio į madą, tokio kaip jaunasis Balenciaga, vos dvylikos tapęs siuvėjo mokiniu. Knygoje Je suis couturier3 Dioras rašė: „Žvelgdamas į moteris dievinau jų stotą, kaip visi mano amžiaus vaikinai pastebėdavau eleganciją, bet būčiau labai nustebęs, jei kas būtų išpranašavęs, jog vieną dieną tapsiu drabužių dizaineriu.“ Paskutiniais Belle Époque metais Diorų šeima persikėlė į Paryžių. Ši stiliaus srovė padarė stiprią formuojamąją įtaką Diorui. Kieti turniūrai, korsetai, švarkai su peplumais4, blizgus sunkus šilkas, nėriNew Look apdarai lengvais niai, raiščiai ir sagos – šio amžiaus atributai tapo esminėit plunksna šilko ir tiulio mis sąvokomis jo mados žodyne. O Pirmajam pasauliniam sluoksniais dengė paslaptis. karui baigiantis sprogo nauja era – modernizmo. Dioro Korsetai su banginių ūsais teikė prisiminimai apie trečiąjį dešimtmetį vaizdūs, jusliniai: griežtumo ir struktūros net paprasčiausiems drabužiams. Paryžiuje jo dėmesį traukia primityvistų ir kubistų menas, Kaip sakė viena manekenė: „Aš švarios Le Corbusier architektūros linijos, Matisse’o, Pica negalėjau nei vaikščioti, nei sso, Braque’o, dadaistų ir Jeano Cocteau kūryba. valgyti, net atsisėsti.“ Tėvo valia jis įstoja į Politinių mokslų universitetą (tėvas reikalavo, kad sūnus studijuotų diplomatiją, o ne vaizduojamąjį meną). Tačiau, užuot mokęsis, Dioras leidžia laiką su radikaliai nusiteikusia, bohemiška kompanija, kuriai priklausė tokie dailininkai, rašytojai ir kompozitoriai kaip Cocteau, Salvadoras Dali, Francis Poulencas, Christianas Bérard’as ir Maxas Jacobas. (Vėliau jis su sarkazmu prisimins, kad tvirta ir stabili jo šeimos padėtis savaime vertė tapti profesionaliu anarchistu.)
1 2
Populiari melodramiška dainelė. Benjamino Godard‘o opera.
3 4
Aš esu kutiurjė (pranc.). Rauktos medžiagos detalė, kuria puošiamas drabužio liemuo.
„Griežtą ekonomiją ypač sunku priimti, kai kalbama apie baltinius prie kūno.“ Vogue
18
christian dior