Dingusi

Nikas Danas dingimo dieną

Policijos iš pradžių laukiau virtuvėje, tačiau aitrus sudegusio virdulio

dvokas smelkėsi į galugerklį ir nuo jo dar labiau norėjosi žiaukčioti, todėl išslinkau ant priebučio, atsisėdau ant viršutinio laiptelio ir liepiau sau nusiraminti. Vis bandžiau prisiskambinti Eimei į mobilųjį ir vis įsijungdavo balso paštas – išberdavo, kad ji tuojau pat paskambinsianti. Eimė visada paskambindavo. Praėjo trys valandos, palikau penkis pranešimus, o Eimė nepaskambino. Nesitikėjau, kad paskambins. Policijai pasakiau: Eimė nė už ką nebūtų išėjusi iš namų ir palikusi užkaistą arbatinį. Ar palikusi atviras duris. Ar palikusi lyginti paimtą daiktą. Jei jau ko nors ėmėsi, turėjo baigti, ji ne iš tų, kurios meta, ką pradėjusios (tarkim, tobulintiną vyrą), net jei ir nusprendžia, kad jai nepatinka. Per mudviejų dviejų savaičių medaus mėnesį Fidži paplūdimyje ji visa paniurusi kasėsi per šimtus mistiškų „Prisukamo paukščio kronikos“* puslapių ir varstė mane karčiais žvilgsniais, kai rijau trilerį po trilerio. Nuo tada, kai parsikraustėme į Misūrį, nuo tada, kai neteko darbo, jos gyvenimas sukosi (sustojo?), stengiantis atlikti nesibaigiančius smulkius, nereikšmingus darbus. Suknelė būtų buvusi išlyginta. O dar svetainė, kovą liudijantys ženklai. Jau žinojau, kad Eimė nepaskambins. Norėjau, kad prasidėtų kitas etapas. *  Haruki Murakami knyga „The Wind-Up Bird Chronicle“ (1997).

42   Gillian Flynn Buvo pats gražiausias dienos metas, giedrame liepos danguje nė debesėlio, vos judanti saulė nušviečia rytus ir viską užlieja auksu ir prabanga kaip flamandų paveiksle. Pasirodė policija. Atrodė kasdieniškai: aš sėdžiu ant laiptelių, medyje suokia vakaro paukštis, iš automobilio lyg užsukę į iškylą kaimynystėje neskubėdami ropščiasi du policininkai. Geltonsnapiai, gal kokių dvidešimt penkerių, pasitikintys savimi ir abejingi, įpratę raminti sunerimusius tėvus dėl komendanto valandą pažeidusių jų paauglių. Lotynų amerikiečių gymio mergina, plaukus susipynusi į ilgą tamsią kasą, ir juodukas jūrų pėstininko povyza. Kol buvau išvykęs, Kartidžas pasidarė ne toks baltas, bet vis tiek toks izoliuotas, kad vieninteliai mano kasdieniame gyvenime regimi spalvotieji – profesiniai klajūnai: prekių pristatytojai, medikai, pašto darbuotojai. Farai. („Ši vieta tokia balta, net šiurpu“, – pasakė Eimė, Manhatano tautų katile tarp savo draugų turėjusi tik vieną afroamerikietį. Papriekaištavau, kad jai tereikia egzotiško fasado, kad jai mažumų reikia kaip fono. Nebuvo iš to nieko gero.) – Pone Danai? Aš pareigūnė Velaskes, – prisistatė moteris. – O čia pareigūnas Riordanas. Kaip supratome, esate susirūpinęs dėl savo žmonos? Riordanas nužvelgė gatvę. Jis čiulpė saldainį. Mačiau, kaip jo akys nuseka upės link neriantį paukštį. Tada žvilgsnis įsmigo į mane, patempta lūpa bylojo, kad jis mato tai, ką ir kiti. Mano veidas prašosi kumščio: airių darbininkų vaikas, įkliuvęs tipiškame lepūnėlio liurbio kūne. Daug šypsausi, kad mano marmūzė būtų mielesnė, bet tai suveikia tik kartais. Koledže netgi kurį laiką nešiojau akinius su stiklais be dioptrijų, nes vyliausi, kad su jais atrodysiu draugiškesnis, ne toks grėsmingas. „Negi nematai, kad taip atrodai visiškas gaidys?“ – paprotino mane Go. Mečiau šalin akinius ir dar atkakliau šypsojausi. Mostu pakviečiau farus vidun. – Užeikit ir pamatysit. Tie du, girgžčiodami ir žvangčiodami diržais ir ginklais, užlipo laiptais. Atsistojau svetainės tarpdury ir parodžiau, kas iš jos likę. – O, – ištarė pareigūnas Riordanas ir trakštelėjo krumplius. Jam, regis, staiga pasidarė nebe taip nuobodu.

Dingusi   43 • • • Riordanas ir Velaskes sėdėjo prie valgomojo stalo palinkę į priekį ir klausinėjo visų privalomų dalykų: kas, kur, kiek laiko tai užtruko. Jų ausys tikrąja to žodžio prasme buvo stačios. Riordanas, paėjęs į šalį, kažkam skambino, o paskui man pranešė, kad detektyvai jau važiuoja. Pajutau niūrų pasididžiavimą, kad sureaguota rimtai. Riordanas jau antrą kartą klausė, ar pastaruoju metu nemačiau kaimynystėje nepažįstamų žmonių, trečią kartą priminė apie besibastančias Kartidžo benamių gaujas, ir tuo metu suskambo telefonas. Puoliau prie jo ir čiupau ragelį. Atšiaurus moteriškas balsas: – Pone Danai, čia Komforthilo slaugos namai. Ten mes su Go įkurdinome Alcheimerio kamuojamą tėvą. – Dabar negaliu kalbėti, aš jums paskambinsiu, – išbėriau ir padėjau ragelį. Nekenčiau tos už Komforthilo gyventojus atsakingus raganos: nė nešyptelės, nė lašo paguodos. Per menkai apmokama, apgailėtinai per menkai apmokama, turbūt todėl jie ir nesišypso, todėl ir neužjaučia. Suvokiau, kad mano pyktis ne ten nukreiptas: mane nežmoniškai siutino, kad tėvas tebėra gyvas, o mama jau po velėna. Buvo Go eilė siųsti čekį. Buvau tikras, kad už liepą turi mokėti Go. Ir esu tikras, jog ji mano, kad dabar mano eilė. Jau yra taip buvę. Go pasakė, kad mes turbūt abu nesąmoningai pamirštame išsiųsti tuos čekius, o iš tikrųjų norime pamiršti savo tėvą. Ėmiau Riordanui pasakoti apie nepažįstamąjį, kurį mačiau gretimame negyvenamame name, bet paskambino į duris. Paskambino į duris. Atrodė visiškai normalu – lyg būčiau užsisakęs picą. Įėjo du detektyvai, pavargę po pamainos. Vyras – ilgakojis ir liesas, į smakrą nusmailėjančiu veidu. Moteris buvo neįtikėtinai negraži – daug daug negražesnė, negu apima paprastas negražumas: it sagutės įstatytos mažos apskritos akytės, ilga lenkta nosies kupra, duobutėmis nusėta oda, ilgi nutįsę nusišėrusio triušio spalvos plaukai. Jaučiu trauką negražioms moterims. Mane užaugino trys moterys, kurios anaiptol nebuvo mielos akiai – močiutė, mama ir jos sesuo, – ir visos buvo išmintingos ir mielos, linksmos ir tvirtos; jos buvo geros, labai geros moterys. Eimė – pirma graži mergina, su kuria draugavau, su kuria rimtai draugavau.

44   Gillian Flynn Negražioji moteris prakalbo pirma – lyg panelės pareigūnės Velaskes aidas. – Pone Danai, aš detektyvė Ronda Bonėj. Čia mano porininkas, detektyvas Džimis Gilpinas. Kiek supratom, esate susirūpinęs dėl žmonos. Mano pilvas suurzgė taip, kad visi išgirdo, bet apsimetėme, kad niekas nieko negirdėjo. – Ar galėtume apsižvalgyti, pone? – prabilo Gilpinas. Po akimis turėjo mėsingus maišelius, o iš ūsų kyšojo balti šeriai. Marškiniai nebuvo susiglamžę, bet jis vilkėjo juos tarsi suglamžytus; atrodė, lyg turėtų dvokti cigaretėmis ir gižia kava, nors ir nedvokė. Jis kvepėjo kaip muilas „Dial“. Pavedėjau juos į svetainę, vėl mostelėjau į tą laužą, kur atsargiai klaupėsi du jaunesni farai, lyg laukdami, kad juos kas pamatys naudingai besidarbuojančius. Bonėj nuvairavo mane prie kėdės valgomajame – toliau, bet kad matytųsi kovos ženklai. Ronda Bonėj, įbedusi atidžias žvirbliuko akytes, išklausinėjo tų pačių dalykų, kuriuos jau buvau susakęs Velaskes ir Riordanui. Gilpinas priklaupė ant vieno kelio ir apžiūrinėjo svetainę. – Ar skambinote draugams arba šeimai – žmonėms, su kuriais galėtų būti jūsų žmona? – pasiteiravo Ronda Bonėj. – Aš... Ne. Dar ne. Turbūt laukiau jūsų. – A. – Ji nusišypsojo. – Spėju – pagrandukas. – Ką? – Jūs esate pagrandukas. – Turiu sesę dvynę. – Pajutau, kad patyliukais buvo kažkas nuspręsta. – Kodėl? Mėgstamiausia Eimės vaza gulėjo ant grindų – trinktelėta į sieną ir visiškai sveika. Tai buvo vestuvinė dovana, japonų meno šedevras, kurį Eimė kiekvieną savaitę, atėjus namų tvarkytojai, paslėpdavo, nes buvo įsitikinusi, kad iš vazos nieko neliks. – Tiesiog taip pamaniau, nes laukėte mūsų: esate pratęs, kad kas nors kitas imtųsi iniciatyvos, – paaiškino Bonėj. – Taip elgiasi mano jaunėlis brolis. Tai gimimo eiliškumo dalykas. – Ji kažką užsirašė į bloknotą. – Gerai. – Piktai gūžtelėjau pečiais. – Ar jums reikia ir mano Zodia­ ko ženklo, o gal jau galėtume pradėti?

Dingusi   45 Bonėj šypsojosi maloniai, pakančiai. – Aš nieko nedariau, nes žinau, kad ji tikrai ne su drauge, – pasakiau ir mostelėjau į netvarką svetainėje. – Jūs čia kiek gyvenate, pone Danai, – dvejus metus? – paklausė ji. – Rugsėjį bus dveji. – Iš kur atsikraustėte? – Iš Niujorko. – Miesto? – Taip. Ji mostelėjo į antrą aukštą, be žodžių prašydama leidimo užlipti, ir aš linktelėjau. Nusekiau jai įkandin, o paskui mane nupėdino Gilpinas. – Buvau ten rašytojas, – leptelėjau, nespėjęs prikąsti liežuvio. Net dabar, prabėgus dvejiems metams, buvo nepakenčiama, kad kas nors manytų, jog dabartinis gyvenimas – visa, ką turiu. Bonėj: – Įspūdinga. Gilpinas: – Koks? Atsakymą priderinau prie laiptų pakopų: dirbau žurnale (žingsnis), rašiau apie popkultūrą (žingsnis) vyrų žurnalui (žingsnis). Užlipęs atsigręžiau ir pamačiau, kad Gilpinas žvelgia į svetainę. Jis staigiai atsisuko. – Popkultūrą? – šūktelėjo lipdamas. – Kas tiksliai tai yra? – Populiarioji kultūra, – atsakiau. Laiptų viršuje mūsų laukė Bonėj. – Filmai, televizija, muzika, bet, e, žinot, ne aukštasis menas, nieko pretenzinga. Susiraukiau: pretenzinga? Kaip globėjiška. Judviem, moliams, turbūt reikia išversti mano anglų, kablelis, Rytų pakrantės anglų, į Vidurio Vakarų prasčiokų anglų. Pakeverzoju tą ir aną, kas randas mano makaulėj, patėmijus, kaip jieji į kašę mėto. – Jai patinka filmai, – pasakė Gilpinas ir parodė į Bonėj. Toji linktelėjo. – Patinka. – Dabar centre turiu „Barą“, – pridūriau. Dar skaitau kursą koledže, bet dabar tai paminėti man pasirodė labai jau apgailėtina. Čia juk ne pasimatymas.

46   Gillian Flynn Bonėj žvilgtelėjo į vonios kambarį, mudu su Gilpinu sustabdžiusi koridoriuje. – Tą „Barą“? – pakartojo. – Žinau. Kaip tik ketinau užsukti. Geras pavadinimas. Kietas. – Regis, gudrus ėjimas, – įvertino Gilpinas. Bonėj patraukė į miegamąjį, o mes paskui ją. – Gyvenimas su alumi ne toks jau prastas. – Kartais atsakymas tikrai slypi butelio dugne, – pasakiau ir vėl susiraukiau, kad leptelėjau ne į temą. Suėjome į miegamąjį. Gilpinas nusijuokė. – Pažįstamas jausmas. – Matot, lygintuvas įjungtas? – pasakiau. Bonėj linktelėjo, atidarė mūsų erdvios drabužinės duris ir įžengė vidun. Uždegė šviesą, eidama gilyn lateksinėmis pirštinėmis apmautomis rankomis perbėgo marškinius ir sukneles. Staiga šnarpštelėjo, pasilenkė ir atsisuko – rankoje laikė idealiai kvadratinę dėžutę, suvyniotą į prašmatnų sidabrinį popierių. Man sutraukė pilvą. – Kieno nors gimtadienis? – pasiteiravo Bonėj. – Mūsų vestuvių metinės. Bonėj su Gilpinu abu krūptelėjo kaip vorai ir apsimetė, kad nieko neįvyko. Kai grįžome į svetainę, pienburnių policininkų ten nebebuvo. Gilpinas atsiklaupė ir ėmė apžiūrinėti apverstą otomanę. – E, aš turbūt per daug įsiaudrinęs, – prabilau. – Natūralu, Nikai, – rimtai pasakė Gilpinas. Jo blyškiai žydros akys virpėjo – erzinantis tikas. – Ar galima ką nors padaryti? Surasti mano žmoną. Nes čia jos nėra. Bonėj mostelėjo į vestuvinę nuotrauką ant sienos: aš su smokingu, veide sustingusia dantų eile, oficialiai apkabinęs Eimę per liemenį; Eimė, kietai suraitytomis ir lako pripurkštomis garbanomis, Keip Kodo pajūrio vėjyje plevėsuojančiu šydu ir nenatūraliai išplėstomis akimis, nes paskutinę minutę visada mirkteli, o dabar labai stengėsi

Dingusi   47 nemirktelėti. Kitądien po Nepriklausomybės dienos, fejerverkų siera persimaišiusi su jūros druska – vasara. Keipas mums tiko. Prisimenu, kaip po kelių mėnesių sužinojau, kad Eimė, mano mergina, dar ir turtinga, kad ji branginama genialių tėvų vienturtė. Tapusi tarsi savotišku simboliu dėl knygų serijos, kurias lyg ir prisiminiau iš vaikystės. „Nuostabioji Eimė“. Eimė visa tai man išaiškino ramiu tolygiu balsu lyg iš komos bundančiam ligoniui. Tarsi jai būtų tekę tai daryti daugybę kartų ir nesėkmingai – pernelyg entuziastinga reakcija į turtą, atskleidimas slaptos asmenybės, kurią sukūrė ne ji. Eimė pasipasakojo man, kas ir kokia ji yra, tada nuvažiavome į Nantaketo sąsiauryje esančius Eliotų namus, pažymėtus kaip turinčius istorinę vertę, išplaukėme buriuoti ir aš pamaniau: Aš, vyrukas iš Misūrio, skrieju per vandenyną su kur kas daugiau už mane regėjusiais žmonėmis. Jei dabar imčiau dairytis po pasaulį, gyventi su užmoju, vis tiek jų neprisivyčiau. Dėl to nepajutau pavydo. Pajutau pasitenkinimą. Niekada nesiekiau turtų ar šlovės. Mane augino ne kokie tėvai svajotojai, kurie įsivaizduoja, kad užaugęs jų vaikas bus prezidentas. Mane užaugino pragmatiški tėvai, kurie įsivaizdavo, kad užaugęs jų vaikas bus koks nors kontoros tarnautojas, kaip nors užsidirbs pragyvenimui. Man galva svaigo vien nuo to, kad esu greta Eliotų, slystu per Atlanto vandenyną ir grįžtu į prašmatniai restauruotus namus, kuriuos 1822-aisiais pastatė kapitonas banginių medžiotojas, čia ruošiu ir valgau patiekalus iš ekologiškų organinių produktų, kurių pavadinimų nemoku ištarti. Bolivinė balanda. Prisimenu, pamaniau, kad tai karvių pašaras. Taigi susituokėme paplūdimyje vaiskią vasaros dieną, valgėme ir gėrėme baltoje palapinėje, kuri plaikstėsi it burė, o po kelių valandų paslapčiomis išsivedžiau Eimę į tamsą, prie bangų, nes jaučiausi taip nežemiškai, kad pamaniau, jog iš manęs liko tik mirguliuojantis siluetas. Šalta migla ant odos sugrąžino mane į realybę, Eimė sugrąžino mane į realybę, truktelėjusi atgal į auksinį palapinės švytėjimą, kur mėgaudamiesi ambrozija puotavo dievai. Visos mūsų vestuvės buvo tokios. Bonėj palinkusi įsižiūrėjo į Eimę. – Jūsų žmona labai graži.

48   Gillian Flynn – Taip, ji graži, – ištariau ir pajutau, kaip uždainavo pilvas. – Kelintos metinės? – pasiteiravo ji. – Penktosios. Mindžikavau nuo kojos ant kojos, nenustygdamas iš nekantrumo ką nors daryti. Nenorėjau, kad jie aptarinėtų, kokia graži mano žmona, norėjau, kad drožtų ieškoti mano nelemtos žmonos. Vis dėlto neištariau to garsiai; dažnai nepasakau minčių balsu, net ir tada, kai derėtų. Pavojingai daug kaupiu ir rūšiuoju: mano pilvo rūsyje sukrauta šimtai butelių pykčio, nevilties, baimės, bet žvelgdamas į mane apie tai nė neįtartum. – Penktosios – rimta. Pabandysiu atspėti – užsakėte „Hjustoną“? – pasidomėjo Gilpinas. Tai buvo vienintelis kiek geresnis restoranas mieste. Jums būtinai reikia nueiti į „Hjustoną“, pasakė mano mama, kai parsikraustėme čionai. Jai atrodė, kad tai tikra Kartidžo paslaptis, ir ji vylėsi, kad restoranas galbūt patiks mano žmonai. – Žinoma, kad „Hjustoną“. Penktas melas policijai. Tai buvo tik pradžia.

Eimė Eliot-Dan 2008 m. liepos 5 d.

Dienoraštis

Aš sklidina meilės! Dūstu iš aistros! Nesveikai pilna atsidavimo! Lai-

minga dūzgianti iš santuokinio entuziazmo nenustygstanti kamanė. Aš džiugiai zvimbiu aplink jį, bruzdu ir tvarkau. Pasidariau keistas padaras. Pasidariau žmona. Pagaunu save kreipiant pokalbius – negrabiai, nenatūraliai – vien tam, kad galėčiau ištarti jo vardą. Aš pasidariau žmona, pasidariau nuoboda, manęs paprašė atsisakyti Nepriklausomos jaunosios feministės kortelės. Man nė motais. Aš tvarkau jo čekių knygelę, aš pakerpu jam plaukus. Tapau tokia retro, kad vieną gražią dieną turbūt ištarsiu portmonė, kai apsivilkusi siūbuojantį tvido paltą kaukšėsiu pro duris į grožio saloną. Niekas man nekelia nerimo. Regis, viskas vis tiek baigsis gerai, bet koks rūpestis virsta smagia istorija, kurią galima papasakoti per vakarienę. Žinai, mielasis, šiandien nudėjau „bomžą“... Cha cha cha cha! Oi, kaip smagu! Nikas – kaip geras stiprus gėrimas: viskam suteikia teisingą perspektyvą. Ne kitokią perspektyvą, o teisingą perspektyvą. Su Niku suvokiau, kad iš tikrųjų visiškai nieko baisaus, jei elektros sąskaita bus apmokėta keliomis dienomis vėliau, jei mano paskutinė anketa išėjo ne itin vykusi. (Pati paskutinė, nejuokauju: „Koks medis būtumėt?“ Aš – obelis! Tai nieko nereiškia!) Nieko tokio, kad naujoji „Nuostabiosios Eimės“ knyga kaip reikiant deramai išdėta į šuns dienas, kad recenzijos pagiežingos, o ir taip pradžioje vos gyvas buvę pardavimas stulbinamai krito. Nesvarbu, kokia spalva išdažysiu mūsų kamba-

50   Gillian Flynn rį arba kiek vėluosiu dėl spūsčių, ir nesvarbu, ar mūsų rūšiuojamos šiukšlės tikrai tikrai yra perdirbamos. (Va čia tai lygis, Niujorke, ar ne?) Tai nesvarbu, nes aš atradau sau porą. Tai Nikas, atsipūtęs ir ramus, sumanus, linksmas ir nekomplikuotas. Be kančių laimingas. Mielas. Didelis penis. Visko, ko savyje nemėgau, nugrūdau į tolimiausią smegenų kertę. Gal tai jame man labiausiai ir patinka – kaip jis paveikia mane. Paveikia ne mano jausmus, o mane pačią. Aš linksma. Žaisminga. Aš žaidžiu. Esu tiesiog laiminga ir visiškai patenkinta. Aš – žmona! Keista tarti tokius žodžius. (O dėl šiukšlių rūšiavimo – rimtai, Niujorke, nagi mirktelėk.) Krečiame visokias kvailystes, pavyzdžiui, praeitą savaitgalį nuvažiavome į Delavarą, nes nė vienas nebuvome mylėjęsi Delavare. Tuoj aprašysiu, kaip viskas atrodė, nes tai skirta būsimoms kartoms. Mes kirtome valstijos ribą: Sveiki atvykę į Delavarą! – skelbė ženklas; ir dar: Mažas stebuklas; ir dar: Pirmoji valstija; ir dar: Tax-free pirkinių rojus. Delavaras, valstija, kur daugybė turtuolių. Kai tik pamatau pirmą lauko keliuką, parodau Nikui, ir mes dardame juo kokias penkias minutes, iki įvažiuojame į pušyną. Nesikalbame. Jis nuleidžia savo sėdynę. Aš pasikeliu sijoną. Esu be kelnaičių, matau, kaip nusvyra jo lūpų kampučiai, veidas atsipalaiduoja, jis užsiveda ir akyse atsiranda apsiblausęs ryžtingas žvilgsnis. Užsilipu nugara į jį, veidu į automobilio priekinį stiklą. Aš prispausta prie vairo ir mums drauge judant signalas tyliai mekena pamėgdžiodamas mane, o mano delnas žneksi, kai spaudžiu jį prie priekinio stiklo. Mudu su Niku bet kur galime pasiekti orgazmą; nė vienas iš mūsų nejaučia viešumos baimės ir mes tuo didžiuojamės. Tada važiuojame namo. Aš kramsnoju džiovintą jautieną, basas kojas susikėlusi ant prietaisų skydo. Mums patinka mūsų namas. Namas, kurį pastatė „Nuostabioji Eimė“. Rausvo smiltakmenio namas Brukline, kurį mudviem nupirko mano tėvai. Pačiame Promenade su atsiveriančiu pro didžiulius langus Manhatano vaizdu. Namas ekstravagantiškas, dėl jo jaučiuosi nesmagiai, bet jis tobulas. Kovoju su turtingos lepūnėlės įvaizdžiu, kai tik galiu. Daugybė aš pati. Per du savaitgalius patys išdažėme sienas: jūros žalumo, gelsva ir žydra. Teoriškai. Nė viena spalva neišėjo tokia,

Dingusi   51 kokios tikėjomės, bet apsimetėme, kad mums vis vien patinka. Prisitempėme niekučių iš blusturgių, nupirkome plokštelių Niko patefonui. Vakar vakare sėdėjome ant seno persiško kilimo, gėrėme vyną, tamsėjant dangui ir įsižiebiant Manhatanui, klausėmės vinilo traškėjimo, ir Nikas pasakė: „Visada šitaip ir įsivaizdavau. Įsivaizdavau kaip tik taip.“ Savaitgaliais kalbamės po keturiais sluoksniais patalų, nuo saulės geltonumo antklodės įšilusiais veidais. Net mūsų grindys linksmos: yra dvi senos girgždančios lentos, kurios pasveikina įžengus pro duris. Man patinka, patinka, kad tai mūsų, kad senovinis toršeras turi savo istoriją, kaip ir pakrypęs molinis puodelis, stovintis prie mūsų kavinuko, kuriame niekada nieko nebuvo, tik vieniša sąvaržėlė. Per dienų dienas galvodavau, ką malonaus jam padarius – nueiti nupirkti mėtų muilo, kuris gulėtų jo delne kaip šiltas akmuo, o gal gabalėlį upėtakio, kurį pati pagaminčiau ir jam patiekčiau – pašlovinimas tų laikų, kai gyveno prie upės. Žinau, aš juokinga. Man patinka, nors... Nebūčiau pamaniusi, jog galiu būti juokinga dėl vyro. Tai palengvėjimas. Aš netgi alpėju dėl jo kojinių, kurias jis įsigudrina palikti žavingai suveltas, it šunytis jas būtų atvilkęs iš kito kambario. Šiandien mūsų pirmosios vestuvių metinės ir aš sklidina meilės, nors žmonės mums vis kartojo ir kartojo, kad pirmi metai bus klaikiai sunkūs, lyg mes būtume kokie naivūs vaikai, išeinantys į karą. Nebuvo sunku. Mums skirta būti susituokusiems. Šiandien pirmosios mūsų vestuvių metinės, Nikas per priešpiečius išeis iš darbo. Mano lobio paieška laukia jo. Visos užuominos apie mudu, apie mudviejų nugyventus metus: Vos tik mielasis mano slogą pasigauna, Šio gardumyno tuoj kaip vaisto gauna.

Atsakymas: tom yum sriuba iš „Thai Town“ Prezidento gatvėje. Šeimininkas šiandien lauks mūsų su sriubos dubenėliu ir kita užuomina. Taip pat „McMannas“ Kinų kvartale ir Alisos skulptūra Centriniame parke. Didžioji ekskursija po Niujorką. Ją baigsime Fultono gatvėje žuvų turguje, kur nusipirksime porą dailių omarų. Taksi laikysiu dėžutę sau ant kelių, o Nikas nervingai bruzdės šalia. Parskubėsim

52   Gillian Flynn namo, aš rafinuotai, kaip daugybę vasarų Keipe praleidusi mergina, įmesiu juos į naują puodą ant mūsų senos viryklės, o Nikas kikens ir vaidins, kad iš baimės slepiasi už virtuvės durų. Siūliau nusipirkti mėsainių. Nikas norėjo, kad kur nors nueitume – penkios žvaigždutės, prašmatniai, – kur nors su daugybe patiekalų ir jų pavadinimus beriančiais padavėjais. Taigi omarai – aukso viduriukas, omarai, kaip kad visi kartoja mums (kartoja ir kartoja) apie santuoką, – kompromisas! Valgysim omarus su sviestu, mylėsimės ant grindų, moteriškei iš kurios nors senos džiazo plokštelės dainuojant mums lyg iš kitapus tunelio sklindančiu balsu. Pamažu, tingiai įkaušime nuo gero škotiško viskio, Niko mėgstamiausio. Įteiksiu jam dovaną – laiškų popieriaus rinkinį, kokio jis norėjo iš „Crane & Co“, su monograma aiškiu neišraitytu šriftu tamsiai žaliame fone ant storo rupaus popieriaus, į kurį įsigers prabangus rašalas ir jo parašyti žodžiai. Laiškų popieriaus rinkinys rašytojui ir rašytojo žmonai, kuri galbūt taip užsimena, kad norėtų gauti vieną kitą meilės laišką. Tada gal vėl mylėsimės. Ir naktipiečiams suvalgysim mėsainį. Ir dar išgersim viskio. Voilá: laimingiausia kvartalo pora! Ir jie dar sako, kad santuoka – sunkus darbas.