Issuu

Pirmas sk y r i u s Rolis, Šiaurės Karolina Ji negalėjo susikaupti meilei. Kad ir kaip švelniai, aistringai ar inty miai Kenas ją glamonėjo, mintys skriejo toli toli. Buvo antradienio pavakarė, truputis po penkių. Laikas, kai jie atsisakydavo bet ko kių susitikimų, kvietimų vakarieniauti su draugais ar dar ko, kas trukdytų jiedviem pabūti kartu, – dažniausiai Korina tuo metu mė gaudavosi seksu su savo sužadėtiniu. Tačiau šiandien ji norėjo kuo skubiau tai užbaigti ir pereiti prie pokalbio. Ji turėjo tiek daug jam pasakyti. Giliai atsidusęs Kenas nuvirto nuo jos į savo pusę. Ji matė, kaip jis šypsosi vakarėjančioje šviesoje, uždėjęs ranką jai ant pilvo. Ar tai ką nors reiškia? Šypsotis, uždėjus ranką ant pilvo? Ji tikėjosi, kad taip, bet neišdrįso paklausti. Kol kas. Kenui labai patiko maloni meilės atomazga – kai jie lėtai atsiskiria vienas nuo kito ir palengva sugrįžta į realybę, – tad jai teks apsišarvuoti kantrybe. Laukdama, kol jis nustos sunkiai šnopavęs, pirštais pakedeno jo vešlius, švie sius pelenų spalvos plaukus. Jų vaikelis, be abejonės, turės būti ne paprastai gražus. – Mmmm, – sumurkė Kenas, glausdamasis jai prie peties. Pro užleistas žaliuzes iš lauko į kambarį sklindanti šviesa siauromis juos telėmis ir dryželiais krito ant jo kojų po paklode. – Myliu tave, Kore.

Dingusi duktė

– Aš irgi tave myliu. – Ji apkabino ranka jam kaklą, norėdama pasitikrinti, ar jis jau atsigavo ir gali ją išklausyti. – Šiandien padariau nepaprastą dalyką, – prabilo ji. – Tiesą sa kant, net du dalykus. – Ir ką gi tu padarei? – Jo balsas skambėjo dėmesingai, bet dar nebuvo visai žvalus. – Pirmas dalykas. Į darbą važiavau penki šimtai keturias dešimtuoju. Jis staigiai kilstelėjo galvą nuo pagalvės. – Tikrai? – Aha. – Na ir kaip? – Puikiai. Jai visą laiką prakaitavo delnai, bet vis dėlto pavyko. Pastaruosius kelerius metus ji mokė ketvirtokus mokykloje, esančioje už aštuonių mylių nuo namų, ir nė sykio neišdrįso važiuoti į darbą greitkeliu. Paprastai ji vingiuodavo aplinkiniais keliukais pro gyvenamuosius namus, saugodamasi iš kiemų atbulomis išriedančių mašinų. – Užtrukau tik dešimt minučių, – gyrėsi ji. – O anksčiau nuva žiuodavau per keturiasdešimt. – Labai tavimi didžiuojuosi, – atsakė jis. – Įsivaizduoju, kaip tau turėjo būti sunku. – Paskui padariau dar vieną neįtikėtiną dalyką. – Aš nepamiršau. Sakei, kad du. Na, ir kokį antrą nuostabų da lyką tu padarei? – Su klase dalyvavau ekskursijoje. Aplankėme muziejų, nors iš vakaro planavau pasilikti mokykloje. – Žinai, tu mane gąsdini, – paerzino ją Kenas. – Gal kokių nau jų vaistų užgėrei ar dar ko? – Argi aš ne nuostabi, ką? – paklausė ji. – Be abejonės, esi nuostabiausia moteris, kokią tik pažįstu. – Pasilenkęs pabučiavo ją. – Ak, tu mano gražuolė, drąsuolė ugnia plaukė mergaitė. Ji žengė į muziejų taip, tarsi čia lankytųsi kiekvieną dieną, ir buvo tikra, kad niekas nepastebės, jog širdis daužosi it pašėlusi, o

D ian e C hamb e r la i n

gerklę gniaužia taip, lyg diržu veržtų. Ji labai atsargiai tramdė savo baimes. Korina nieku gyvu nenorėjo, kad apie jas sužinotų moki nių tėvai, juolab – kolegos mokytojai. – Ne per daug imiesi vienu metu? – sunerimo Kenas. Ji ryžtingai papurtė galvą. – Man sekasi, – atšovė ji. – Rytoj klinikoj ketinu įžengti į liftą. Tik užeisiu ir viskas, – suskubo pridurti, – o užlipsiu laiptais. Tai jau bus didelis žingsnis į priekį. Taip sakant. O kitą savaitę galbūt išdrįsiu pasikelti vieną aukštą. Ji net nusipurtė pagalvojusi, kaip už nugaros užsiveria lifto du rys, o ji lieka viena ankštoje kabinoje, ne didesnėje už karstą. – Veikiai aš tau būsiu nebereikalingas. – Tu man visada būsi reikalingas. Įdomu, ar jis pasakė rimtai, pagalvojo ji. Tiesa, jai jis tikrai reikalingas net tais atvejais, kai kitiems žmonėms partneris visai nebūtinas. Jis vairuodavo automobilį kaskart jiems susiruošus iš vykti iš namų toliau kaip kelias mylias. Jis gelbėdavo, kai didelėje parduotuvėje ją stovinčią tarp lentynų su pilnu vežimėliu produktų ištikdavo panikos priepuolis. Pėsčiųjų alėjoje ar koncertų salėje, ar kur tik jie atsidurdavo, jis vesdavosi ją už parankės, kai jai imdavo daužytis širdis. – Norėčiau, kad tu man nebūtum reikalingas tokiai pagalbai. Aš privalau nugalėti baimę, Kenai. Noriu pereiti į tą darbą. Nuo ateinančio rugsėjo jai buvo pasiūlytos naujos pareigos – mokyti Veiko apygardos mokytojus dirbti klasėje su nauja skaity mo programa, kurios eksperte ji jau tapo. Vadinasi, į darbą teks važinėti automobiliu. Ir gana nemažai. Turės važiuoti šešių eilių autostrada, kirsti upes tiltais ir važinėtis liftais, nes neturės kito pa sirinkimo. Iki rugsėjo dar beveik metai, ir ji pasiryžo per tą laiką įveikti savo baimes. – Kenai, – ištarė ji ir prisiglaudė prie jo arčiau, susirūpinusi dėl būsimo pokalbio. – Mums reikia pasikalbėti dar apie vieną labai svarbų dalyką. Korina pajuto, kaip po jos ranka nežymiai įsitempė jo raumenys. – Apie nėštumą, – pasufleravo jis.

Dingusi duktė

Jai nepatikdavo, kai jis vadindavo tai nėštumu. Tikriausiai ji ne teisingai suprato jo ankstesnę šypseną. – Apie vaikelį, – pataisė ji. – Taip. Jis giliai atsiduso ir tarė: – Kore, aš ilgai apie tai mąsčiau ir darau išvadą, kad dar per anks ti. Juolab kad kitąmet pereisi į kitą darbą. Ar tau dar maža streso? – Aš susitvarkysiu, – atsakė ji. – Vaikelis gimtų gegužės pabai goje. Mokslo metams baigiantis išeičiau dekretinių atostogų, o per vasarą pasistengčiau priprasti prie motinos vaidmens, surasčiau darželį ir visa kita. – Pasiglostė ranka pilvą. Ar jai pasirodė, ar jau iš tiesų jaučia nedidelį iškilimą pilvo apačioje? – Mes jau gan ilgai gyvename kartu, – toliau kalbėjo ji. – Būtų nesąmonė darytis abor tą, kai man beveik dvidešimt septyneri, o tau trisdešimt aštuoneri. Be to, mes juk įstengtume išlaikyti tą vaikelį. – Bet ji nepasakė to, kas dar jai sukosi ant liežuvio: Žinoma, mes dar turėtume susituokti. Pagaliau. Jau ketverius metus jie gyvena susižadėję, ir jeigu dėl nėštumo reikėtų paskubinti vestuves, būtų tik geriau. Jis meiliai spustelėjo jai pečius ir atsisėdo. – Pakalbėkime apie tai vėliau, gerai? – pasiūlė. – Kada? – paklausė Korina. – Juk negalim vis atidėlioti šito reikalo. – Šįvakar, – pažadėjo jis. Ji pasekė jo žvilgsnį, nuslydusį į telefoną ant spintelės prie lo vos. Mirksėjo pranešimų lemputė. Kenas nukėlė ragelį ir, sumaigęs balso pašto kodą, pridėjo prie ausies. – Trys pranešimai, – tarė jis ir nuspaudė dar vieną mygtuką. Kambaryje jau tvyrojo prieblanda, bet ji vis tiek pamatė, kaip jis užvertė akis į lubas, klausydamasis pirmojo pranešimo. – Tavo mama, – pranešė. – Sako, labai svarbu. – Kurgi ne. – Korina garsiai nusijuokė. Dabar, kai Dru išlapsėjo tėvams apie jos nėštumą, mama skambins svarbiu reikalu bene kas dien. Jau spėjo parašyti elektroninį laišką įspėdama, kad ugniaplau kės po gimdymo linkusios nukraujuoti labiau nei kitos moterys. Labai ačiū, mamule. Bet ji nepasivargino atsakyti. Per pastaruosius trejus metus Korina kalbėjosi su mama vos keletą kartų.

D ian e C hamb e r la i n

– O kitas iš Dru, – vardijo Kenas. – Prašo paskambinti iškart, kai tik galėsi. Šitai jau kėlė susirūpinimą. Mamos prašymą paskambinti leng vai galima ignoruoti, o sesers – ne. – Tikiuosi, nieko blogo neatsitiko, – tarė Korina sėsdamasi. – Jeigu jau taip svarbu, galėjo paskambinti tau į mobilųjį, – mestelėjo jis, neatitraukdamas nuo ausies ragelio. – Žinoma. Korina išlipo iš lovos ir apsisiautė trumpą žalią chalatėlį, tada pasiėmė nuo kosmetinio stalelio mobilųjį ir įjungė. – Deja, šiandien mano telefonas buvo visą dieną išjungtas, ėjo me su klase į ekskursiją, tad... – Kas per... – Klausydamasis trečiojo pranešimo Kenas susi raukė. – Ką tu čia paistai?! – suriko į ragelį. Žvilgtelėjo į laikrodį, perbėgo kambarį ir skubiai įjungė televizorių. – Kas atsitiko? – Korina žiūrėjo, kaip jis maigo mygtukus ir sustoja suradęs WIGH, vietinį Rolio apygardos televizijos kanalą, kuriame dirbo reporteriu. – Skambino Darenas, paliko pranešimą, – tarė jis ir ant telefo no ragelio nuspaudė dar vieną mygtuką. – Jis nušalina mane nuo Glisono bylos. – Ką? – Korina negalėjo patikėti savo ausimis. – Kodėl? – Aiškina, kad dėl akivaizdžių priežasčių. Tarsi aš žinočiau, ką jis turi galvoje. – Kenas vėl dėbtelėjo į laikrodį, ir ji suprato, kad jis laukia šeštos valandos žinių. – Greičiau, greičiau... – ragino te levizorių, o gal telefoną, o gal abu. – Duok man Dareną! – suriko į telefono ragelį. – Tai kur jis, po galais? – Išjungęs vėl puolė rinkti kitą numerį. – Kaip jie gali atimti iš tavęs šituos reportažus? – stebėjosi ji. – Juk taip nesąžininga. Tu įdėjai tiek triūso. Glisono byla buvo jo kūdikis. Jis sugebėjo prie jos prikausty ti visuomenės dėmesį. Žmonės pradėjo kuždėtis, kad jis gali tapti kandidatu Rouzdeilo premijai gauti. – Darenas klausia, ar aš jau žinau apie tai. Tarsi būčiau nuo jo slėpęs. – Kenas perbraukė ranka sau per plaukus. – Kad tave vel

Dingusi duktė

nias! Nereikia man to tavo balso pašto! – šaukė jis į telefono ra gelį. – Po velnių. – Ji jautė, kaip jis nekantrauja palikti balso žinu tę. – Ką, po perkūnais, reiškia, kad aš atleidžiamas nuo reportažų apie Glisoną kūrimo? – suriko jis. – Paskambink! Nusviedė ant lovos telefoną ir kelis kartus trinktelėjo kumščiu per televizoriaus viršų, tarsi jėga galėtų priversti greičiau rodyti žinias. – Negaliu patikėti, – po kiek laiko vėl prabilo jis. – Kai šiandien ėjau iš teismo salės, nuosprendis dar nebuvo paskelbtas. Teismo posėdis atidėtas iki rytdienos. Gal ko neišgirdau? Gal pražiopsojau nuosprendžio skaitymą? Po velnių! Korina žvelgė į mobilųjį savo delne ir pirštu bėgo per praleistų skambučių sąrašą. – Man skambinta penkis kartus. Visi skambučiai iš tėvų namų, – tarė ji. – Tikrai atsitiko kažkas negero. – Reikia paskambinti... – Ša, – subarė ją Kenas ir pagarsino televizorių, nes ekrane pa sirodė žinių laidos vinjetė, lydima metalinių muzikos garsų. Po aki mirkos ekrane pasirodė diktorius Polas Provostas. – Labą vakarą, trikampiečiai , – pasisveikino Polas, kreipdama sis į Rolio, Durhamo ir Čapel Hilo gyventojus. – Likus vos kelioms valandoms iki Timočio Glisono nuosprendžio paskelbimo byloje, kur jis kaltinamas Ženevjevos Rasel ir jos negimusio kūdikio pa grobimu 1977 metais, paaiškėjo šokiruojančių detalių, keliančių abejonių dėl jo kaltės. – Ką? – Kenas įsmeigė akis į televizoriaus ekraną. Jame ėmė slinkti kadrai su mėgėjiškai suręsto namo vaizdais. Namo stogas buvo šlapias nuo neseniai nulyto lietaus, aplink kero jo vešlūs krūmynai su pradedančia vysti lapija. – Ar tai..? – Korina užsidengė ranka burną. Ji puikiai žinojo, kaip kvepia jos namų sodas. Palengva rudenėjant čia būna trošku, drėgna ir dvelkia maloniu aromatu. – Dievulėliau! Šlubčiodama pro priekines duris į prieangį išėjo vidutinio Rolis, Durhamas ir Čapel Hilas – pagrindiniai istoriniai miestai, sudarantys „Tyri nėtojų trikampį“ Šiaurės Karolinoje (čia ir toliau – vert. past.).

D ian e C hamb e r la i n

amžiaus moteris. Ji atrodė sukritusi ir pavargusi. Atrodė kažko išsigandusi. – Kas čia, po velnių, dedasi? – nustebęs paklausė Kenas. Korina atsistojo šalia jo ir tvirtai suėmė už rankos. Jos motina atsikrenkštė ir prabilo: – Timotis Glisonas nekaltas dėl Ženevjevos Rasel mirties. Aš galiu tai įrodyti, nes pati ten buvau, – pareiškė ji.

SesilÄ—

Antras sk y r i u s Brangioji Sesile, Tau dabar šešiolika, lygiai tiek, kiek buvo man, kai pastojau su tavimi. Nesugalvok pasekti mano pavyzdžiu! Aš visai rimtai. Tikiuosi, esi protingesnė ir atsargesnė, nei aš tada buvau. Nors dėl to nesigailiu. Be tavęs mano gyvenimas būtų buvęs tuščias ir nykus. Tu esi man viskas, mano brangioji. Niekada šito nepamiršk. Čapel Hilas, Šiaurės Karolina 1977 – Labas rytas, Timai. Sesilė pripylė puodelį kavos. Jis mėgo juodą ir labai stiprią, o šįryt ji įbėrė į kavinuką vienu šaukšteliu daugiau, kad būtų stipresnė, bet kiti klientai dėl to puolė skųstis. – Rytas iš tiesų puikus, – atsakė jis, – bet pamatęs tave pasiju tau, lyg nuo torto nulaižęs grietinėlę. – Jis atsilošė į sieną galinėje atitvaroje, kur mėgdavo sėdėti, ir nusišypsojo. Nuo jo šypsenos jai linkdavo keliai. Sesilė susipažino su juo prieš mėnesį – savo pirmą ją darbo dieną kavinėje netyčia apliejo jį kava. Ją sukaustė siaubas, o jis tik nusijuokė ir paliko arbatpinigių daugiau, nei kainavo visi pusryčiai. Ji įsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio.

Dingusi duktė

Visa, ką ji apie jį žinojo, sutilptų į vieną kavos puoduką. Pir ma, jis labai gražus. Rytais į galinę atitvarą tvieksdavo ryški sau lė, jos atspindžiai žaisdavo jo gelsvose garbanose, o jo žalios akys spindėdavo kaip vitražas. Rengdavosi jis džinsais ir medvilniniais marškinėliais kaip visi universiteto studentai, tačiau ant jo drabu žių nebuvo jokių Šiaurės Karolinos universiteto ženklų, nors jis ten ir mokėsi. Jis rūkė „Marlborą“, o stalą visad nukraudavo knygomis ir laikraščiais. Jai patiko, kad jis studijuoja, o ne studentauja. Svar biausia, šalia jo ji jautėsi graži, protinga ir geidžiama, o to jai dar niekada nebuvo tekę patirti. Norėjosi užkonservuoti šį jausmą ir nešiotis su savimi it mineralinio vandens buteliuką. Sesilė iš džinsų kišenės išsitraukė užsakymų bloknotą ir rašiklį. – Užsisakysi to paties kaip visada? – paklausė, nors mintyse vis kartojo: „myliu tave“. – Žinoma. – Jis gurkštelėjo kavos ir parodė į kavinės duris. – Ar žinai, kad kiekvienąsyk keldamas koją per slenkstį bijau, kad ga liu tavęs čia nerasti? – paklausė jis. – Vos įžengęs imu dairytis tavo plaukų. – Jis prisipažino, kad labai patinka jos plaukai. Ji nesikirpo, ir dabar jie krito iki pat klubų. – Mane visada čia rasi, – atsakė ji. – Aš čia beveik gyvenu. – Bet šeštadieniais nedirbi, – priminė jis. – Praeitą šeštadienį tavęs čia nemačiau. – Pasiilgai? Negi ji pradėjo flirtuoti? Pirmą kartą gyvenime. Jis linktelėjo galvą ir atsakė: – Taip, bet apsidžiaugiau, kad pasiėmei laisvadienį. – Na, tai buvo ne laisvadienis. Šeštadieniais turiu mokinių. – Tu vis dirbi ir dirbi, Sesile, – paguodė jis. Jai patiko, kad jis vadina ją vardu. – Man reikia pinigų. – Nudelbė akis į užsakymų bloknotą, tarsi būtų pamiršusi, kam jį laiko rankose. – Einu atiduosiu tavo užsaky mą, kitaip nespėsi pavalgyti iki paskaitos pradžios. Tuoj grįšiu. – Ji mandagiai atsiprašė ir smuko pro suveriamas duris į virtuvę. Viduje ją apgaubė kepamo kumpio ir skrudinamos duonos aromatas. Ji pamatė Ronę – kolegę padavėją ir kambario draugę, kraunančią ant padėklo lėkštes su lietiniais.

D ian e C hamb e r la i n

– Nepamiršk, kad reikia aptarnauti ir kitus staliukus, – paerzi no Ronė. Sesilė prisegė Timo užsakymą prie karuselės, kad pamatytų vi rėjas, ir laiminga atsisuko į draugę. – Kai jis čia, aš negaliu dirbti, – tarė ji. Ronė kilstelėjo padėklą su lėkštėmis prie peties. – Turiu pripažinti, šiandien jis atrodo itin susijaudinęs. – Ji at bula patraukė prie durų ir nugara jas pastūmė. – Sakytum, vakar buvo pasimatyme ar panašiai, – žengdama į salę dar mestelėjo ji. Ronė, pasimatymų reikaluose patyrusi labiau nei Sesilė, dosniai žerdavo niekam tikusių patarimų dėl Timo. „Apsimesk, kad turi vaikiną“, – mokydavo ji. Arba: „Kartais dėkis jam abejinga.“ Ar: „Leisk man jį aptarnauti. Tegu tavęs pasiilgsta.“ Norėtum, pagalvojo Sesilė išgirdusi pastarąjį pasiūlymą. Ronė buvo įspūdinga gražuolė. Panaši į Oliviją Niuton Džon. Kai jiedvi eidavo gatve, Sesilė jausdavosi tarsi nematoma. Viso labo penkių pėdų ir trijų colių, o Ronė – penkių pėdų ir septynių colių, Sesilė nebuvo apkūni, tik tvirtesnio stoto nei kambario draugė. Jeigu ne plaukai, išvis liktų nepastebėta. Beje, už Ronę ji buvo gerokai sumanesnė. Ambicingesnė, atsa kingesnė ir nesulyginamai tvarkingesnė. Bet, kai mergina panaši į Oliviją Niuton Džon, vaikinams nė motais, ar ji moka išspręsti kva dratinę lygtį ir nubraižyti sudėtinio sakinio schemą. Tačiau Timui tai labai svarbu. Suprantama, šito ji negalėjo žinoti, bet jautė, kad jos įsivaizduojamam Timui tai tikrai turėtų rūpėti. Ji apėjo kitus savo aptarnaujamus staliukus ir parūpino papil domų servetėlių vyresnio kurso studentams, apšnerkštusiems stalą cinamoninių bandelių trupiniais. Su vyresniaisiais būdavo tikras vargas. Rytais nuo jų dvokdavo alumi, jie niekada nepalikdavo ar batpinigių ir elgdavosi su ja kaip su tarnaite. Paskui ji nunešė arbatos pagyvenusiai tamsiaodžių porelei, įsitaisiusiai gretimoje atitvaroje prie Timo. Vyro plaukai buvo žili, labai trumpai kirpti, jis nešiojo storus akinius. Buvo iš dalies paralyžiuotas. Jo rankos ir kojos visą laiką nevalingai drebėjo. O moteris artrito išsukiotomis rankomis maitino jį su tokia kantrybe, kokios Sesilė tiesiog pavydėjo.

Dingusi duktė

Statydama arbatinį priešais moterį, ji žvilgtelėjo į Timą. Jis sėdė jo palenkęs galvą prie knygos, skaitydamas kažką užsirašinėjo. Gal ji apgaudinėja save – tik įsikalbėjo jo susidomėjimą? Gal jis tiesiog labai draugiškas? Be to, jiedu tikriausiai neturi nieko bendro. Jai tik šešiolika, o jam jau dvidešimt dveji. Ji vos prieš keturis mėnesius pabaigė vidurinę, o jis jau baigia universitetą. Jo magistrinis darbas iš socialinių mokslų. O jos vienintelis socialinis veiksmas – kavinė je priimti klientų užsakymus. Turbūt įsimylėjo kaip roko žvaigždę. Bet kai ji atnešė jam kiaušinienės su keptu kumpiu ir avižinės košės, jis padėjo rašiklį, susikryžiavo ant krūtinės rankas ir tarė: – Manau, mudviem jau laikas nueiti į pasimatymą. Ką manai? – Kodėl gi ne, – atšovė Sesilė, tarsi jo kvietimas jai būtų įpras tas. Tačiau viduje visa kunkuliavo. Ir baisiai nekantravo pasigirti Ronei. – Panele! – pašaukė ją moteris iš gretimos atitvaros. – Atsiprašau, – tarė Sesilė Timui ir žengė kelis žingsnius į kairę. – Norėsite atsiskaityti? – Ir išsitraukė iš kišenės užsakymų bloknotą. – Žinau, kad reikia atsiskaityti prie kasos, panele... – Moteris įdė miai pažvelgė į jos kortelę ant krūtinės. – Panele Sesile, gal jūs galė tumėte paimti iš mūsų pinigus? Mums taip būtų gerokai paprasčiau. – Žinoma. – Sesilė mintyse suskaičiavo ir užrašė galutinę sumą. – Iš jūsų bus penki septyniasdešimt penki, – pasakė. Moteris virpančiais pirštais ėmė raustis savo zomšinėje pinigi nėje. Iki plonumo nudilęs vestuvinis žiedas ant kairės rankos piršto buvo visiems laikams įaugęs į mėsą tarp ištinusių krumplių. – Atleiskite, panele, – tarė moteriškė, paduodama Sesilei de šimties dolerių banknotą. – Pastaruoju metu visai nebesukrapštau. – Niekis, – nuramino ją Sesilė. – Tuoj atnešiu grąžą. Kai ji grįžo, senukų porelė jau stovėjo ir laukė prie staliuko. Mo teris padėkojo ir iš lėto nusivedė vyrą taku tarp stalų prie durų. Sesilė nulydėjo juos akimis, tada pažvelgė į Timą. Jis sėdėjo at sišliejęs į atitvaros sieną, delnais apglėbęs kavos puodelį ir žiūrėjo į ją. Ji ėmė rinkti lėkštes nuo išėjusiųjų staliuko ir krauti jas vieną ant kitos.

D ian e C hamb e r la i n

– Tai kur mes sustojom? – paklausė ji, grįžtelėjusi į Timą. – Gal nueinam į kiną? – paklausė jis. – Galim, – atsakė ji, bet akys staiga įsmigo į vietą, kur ką tik sė dėjo senoji moteris. Ant mėlyno vinilo sėdynės gulėjo du suglam žyti dešimties dolerių banknotai. – Oi! – sušuko ji ir griebė nuo kėdės pinigus, tada pažvelgė pro langą dairydamasi senukų, bet ant šaligatvio susibūrę studentai užstojo vaizdą. – Aš tuoj, – tarė ji ir išbėgo iš kavinės. Po kelių minučių pamatė autobusų stotelėje abu sėdinčius ant suoliuko. Sesilė prisėdo greta moteriškės. – Jums iškrito prie stalo, – tarė ji ir įbruko pinigus senutei į delną. – O, Dievulėliau! – Moteris neteko žado. – Telaimina tave Die vas, vaikeli. – Paėmusi pinigus ji sugriebė Sesilei už rankos. – Pa lauk, niekur nepabėk, panele Sesile, – paliepė ir išsitraukė pinigi nę. – Noriu tau atsilyginti už sąžiningumą. – Oi, ne, nereikia, – gynėsi Sesilė. – Nesukit sau galvos. Moteris sudvejojo, tada ištiesė ranką ir atsargiai palietė jos ilgus plaukus. – Dievulis dosniai apdovanojo tave angelo plaukais, – tarė ji. Sesilė net uždususi parlėkė į kavinę ir baigė krauti indus ant padėklo nuo senukų stalo. – Ką visa tai reiškia? – paklausė Timas. – Jai iš piniginės iškrito du po dešimt, kai krapštė pinigus atsi skaitydama, – paaiškino Sesilė. Timas pabaksnojo rašiklio galu sau per smakrą ir tarė: – Kažko nesuprantu. Tau reikalingi pinigai. Prieš nosį nukrito dvi dešimtinės, o tu jas atidavei senukams? – Negi turėjau pasiimti? Kas žino, gal jiems su pinigais striu kiau nei man. Gal tai viskas, ką jie turi. – Ji įtariai pervėrė jį žvilgs niu. – O tu ar būtum pasiėmęs? Timas plačiai nusišypsojo. – Galėtum būti puiki socialinė darbuotoja, – tarė jis. – Tau rūpi visi bedaliai. – Jau ne pirmas kartas, kai jis užsimena, jog ji būtų puiki socialinė darbuotoja, nors puikiai žino, kad ji trokšta tapti

Dingusi duktė

mokytoja. Pasaulis būtų daug mielesnis, jeigu visi žmonės panorėtų būti socialiniais darbuotojais, sakydavo jis. Timas pažvelgė į laikrodį virš virtuvės durų. – Turiu bėgti į paskaitą. – Išsliuogė iš už staliuko. – Ar galėtu me susitikti prie universiteto kino teatro pusę septynių? – Gerai, – abejingai atsakė ji. – Iki. Jis sugriebė knygas ir laikraščius, čiupo į glėbį ir išėjo pro duris. Sesilė pažiūrėjo į jo staliuką. Pirmą kartą jis pamiršo palikti jai ar batpinigių. Ir tik pakėlusi tuščią lėkštę pamatė, kad vis dėlto paliko: dvi dešimtines.