Martina, vos spėjusi apsiprasti Savubonoje, laukinių gyvūnų rezervate, kur gyvena su senele ir draugauja su Jemiu, baltąja žirafa, išsiruošia į mokyklos iškylą laivu. Viliojanti ir įdomi kelionė netrukus virsta košmaru: įsišėlus audrai, Martiną ir dar šešis jos klasės draugus banga nuplauna nuo denio. Vaikai atsiduria vandenyne, kur knibždėte knibžda ryklių. Bet juos išgelbsti būrelis delfinų. Jie nuplukdo vaikus į negyvenamą salą. Joje tarpusavy nesutariantys vaikai turi ne tik išgyventi, bet ir pasirūpinti delfinais, kurie mįslingomis aplinkybėmis bloškiasi į salos krantą. Martina, pasitelkusi savo gyvūnų gydymo dovaną ir iš bušmėnų perimtas gudrybes, narsiai puola padėti žmonėms ir gyvūnams. Bet ar tos galios jai padės, kai jų labiausiai reikia?
Tapkite Knygų klubo nariu!
Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį Naujausios ir populiariausios knygos Ypatingi pasiūlymai Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą
www.knyguklubas.lt
· 2 ·
Martina jau pusmetį gyveno Pietų Afrikoje, bet dar nė sykio nebuvo vaikštinėjusi po paplūdimį, mat jos senelė retai kada išsiruošdavo iš savo Audrų Kryžkelės ir nebuvo iš tų, kurios mėgsta tepliotis apsauginiu kremu nuo saulės ir drybsoti dryžuotame šezlonge. Dėl visai suprantamų priežasčių Martina tuo tik džiaugėsi, taigi labai nustebo, kai vakar vakare Gvin Tomas pasiūlė atsikelti auštant ir važiuoti į Kapo pakrantę. Laimė, maudytis buvo per šalta, todėl Martinai nebuvo ko nerimauti. Be 18
to, iškylauti šiuo metų laiku jai atrodė kur kas smagiau nei vasarą. Kai tą sekmadienio rytą tuoj po aštuonių abi privažiavo Juserfonteiną ir Martinai prieš akis atsivėrė ošiantis vandenynas, ji pasijuto dar smagiau. Žėruojanti auksinė saulės juosta driekėsi banguojančiu metalinės mėlynos spalvos paviršiumi. Violetinių viržių buvo prižėlę iki pat vandens. Kai Martina išlipo iš automobilio, jūros brizas stvėrė jos šalikėlį, o į šnerves priplūdo bangų kvapo. Buvo tikrai vėsoka, ir Martina apsidžiaugė paklausiusi senelės, liepusios užsimaukšlinti vilnonę kepuraitę, apsivilkti neperpučiamą striukę ir užsimauti pirštines. Paplūdimy nebuvo nė gyvos dvasios, tik danguje krykštavo žuvėdros, o įlanką raižė banglentininkas su aitvaru. Jis skriejo bangomis kaip koks kovos vežimo vadelėtojas, ir Martina, stoviniuodama kopose, negalėjo atplėšti nuo jo žvilgsnio. Protarpiais jis išnykdavo tarp bangų, ir vėjyje plaikstydavosi tik dryžuotas ryškiaspalvis aitvaras. Žmogus taip ilgai nepasirodydavo, jog Martinai imdavo dingotis, kad jau žuvo, paglemžtas grįžtamosios vilnies, bet paskui, pagavęs didžiulę bangą, jis šaudavo staiga į viršų. Vėjas plakė bangas, kurių plunksniniai purslai panėšėjo į balto arklio karčius. Jie išmesdavo vyriškį ir jo lentą į orą, aitvaras jį pastverdavo ir pakylėdavo dar aukščiau, padėdamas jam padaryti 19
salto ir visaip sukiotis, tarytum jo būtų neveikusi sunkio jėga. Paskui jis nusileisdavo ant vandens ir nušliuoždavo anapus kitos bangos. Paplūdimyje taip švilpė vėjas, kad buvo neįmanoma susikalbėti, ir Martina niekaip negalėjo nuvyti minčių apie mokyklos kelionę. Toji kelionė būtų buvusi nuostabi, jeigu ji nebūtų taip bijojusi vandens. Panelė Volkner papasakojo mokiniams, kad sardinių guotas – vienas didžiausių gamtos stebuklų, toks pat įspūdingas kaip ir antilopių gnu migracija Rytų Afrikoje: kasmet daugiau nei milijonas lenktaragių antilopių susiburia į didžiulę juodą bandą ir keliauja geltonomis Serengečio lygumomis, saugodamasi liūtų, hienų, dėmėtų auksaspalvių vikruolių – medžiojančių gepardų – ir lėtai besimarkstančių krokodilų, tykančių srauniose upėse. O sardinių guotas dažniausiai būna penkiolikos kilometrų ilgio ir trijų kilometrų pločio, tad jį persekioja tūkstantiniai būriai delfinų. Užvis labiausiai Martina norėjo pamatyti delfinus. Anksčiau buvo mačiusi vieną delfiną ir tik sykį atgrasiame akvariume, kurį aplankė su tokia pat atgrasia Bodli Bruko mokykla. Apsilaupiusiame baseine prižiūrėtojas vertė delfiną išdarinėti visokius triukus su paplūdimio kamuoliais ir guminiais žiedais. Keliems vaikams buvo leista jį apdovanoti sumesta į kibirą žuvimi – tikriausiai 20
sardinėmis, bet Martina laikėsi atokiai. Kai delfinas priplaukė prie baseino krašto, jai krito į akis, kad jo burnos kampučiai išsirietę, lyg jis būtų nuolat šypsojęsis. Per spektaklį Martinai atrodė, kad delfinas šypsosi tik todėl, kad kitaip negali, kaip kad klounas juokiasi pro ašaras. Galvodama apie delfiną, ji prisiminė ir kitą gyvūną, kuris, jos manymu, buvo taip pat išnaudojamas: savo baltąją žirafą, kurią išgarsino jos išgelbėjimas. Vienintelis privalumas čia buvo tik tas, kad Jemiu nebesidomėjo medžiotojai. Vienintelės baltosios žirafos pasaulyje vertė nė kiek nesumažėjo, tačiau brakonieriai jos nebepersekiojo, kaip tada, kai apie ją, mitinį gyvūną, sklido legendos. Be to, Jemis buvo didelis, todėl brakonieriams būtų buvę sunku jį pagauti ir užmaskuoti perdažant kita spalva. Deja, blogiausia buvo tai, kad Jemį tapusį įžymybe visi norėjo pamatyti. Anksčiau jis dieną miegodavo savo slėptuvėje, iš kurios išeidavo tik naktį. Dabar, atvirkščiai, jis tenai nakvodavo, o dieną žirgliodavo po gyvūnų rezervatą, o Gvin Tomas, kuri vadovaudavo Baltosios žirafos ekskursijai po Savuboną, ieškodavo Jemio. Ji net užsakė pagaminti puodelius ir marškinėlius su baltosios žirafos atvaizdu. Per paskutinius kelis mėnesius Martinos ir senelės ryšys itin sutvirtėjo, bet dėl Baltosios žirafos 21
ekskursijų jos pykdavosi. Gvin Tomas rengdavo jas labai rūpestingai ir kruopščiai, stengdamasi negąsdinti ir neerzinti žirafos, bet Martinai buvo atgrasi net mintis, kad į Jemį vėpso fotoaparatais apsikarstę turistai. Dėl to Martina turėjo tvirtą nuomonę. Prašė, maldavo senelės, kad šios ekskursijos liautųsi, ir vis kartojo, koks jautrus ir ypatingas yra Jemis, bet senelė buvo nepalenkiama. Pasak jos, geriausias būdas baltajai žirafai neprarasti savitumo – leisti žmonėms ją stebėti ramioje, natūralioje aplinkoje. Be to, gyvūnų rezervatui reikėjo pinigų, kurių Jemis ir uždirbdavo. – Tai paprasta matematika, Martina. Kuo daugiau užsidirbsime, tuo bus gausesnis gyvūnų būrys. Martina nežinodavo, ką atsakyti, nes Savubonai buvo sunkus metas, ir ji labai norėjo, kad būtų išgelbėta kuo daugiau gyvūnų. Už rankovės ją trūktelėjo ranka, apmauta kumštine pirštine. Ji sumojo, kad senelė stengiasi atkreipti jos dėmesį. – Martina, kartais man atrodo, kad tu girdi prasčiau už mane. Nepasiėmiau akinių. Kas ten dūluoja paplūdimy? Ruonis? O gal tik keistos formos uola? Martina prisidengė akis nuo ryškių saulės spindulių ir aiktelėjo. – Regis… regis, delfinas. 22
Martina pirmoji pribėgo prie delfino. Vėliau Gvin Tomas pasakojo, kad, jei nebūtų mačiusi savo akimis, nebūtų patikėjusi, jog anūkė, kuri buvo niekam tikusi sportininkė, išskyrus jodinėjimą žirafa, gali šitaip greit skuosti. Bet paskutinius žingsnius Martina sulėtino, kad neišgąsdintų delfino, jei šis dar gyvas. Jame dar ruseno gyvybė, tačiau, matyt, jau neilgai. Martina pritūpė prie vandens, ir jai išsyk nutiko du dalykai. Ji pažvelgė į tamsiai mėlynas delfino raineles ir pasijuto keistai, tarsi būtų nugrimzdusi į jas – į nesuvokiamą išminties ir nepaprasto tyrumo salelę; be to, jai pasidingojo, kad delfinas nori su ja bendrauti. Ji uždėjo rankas ant žvilgančio pilko jo kūno, tikėdamasi, kad jis bus šaltas ir elastingas kaip guma, bet delfinas, priešingai, buvo švelnus it šilkas ir raumeningas. Kai mergaitė jį paglostė, per jos rankas perbėgo elektros srovė, kaip ir tada, kai pirmąsyk palietė baltąją žirafą. Martina lyg nutvilkyta skubiai atitraukė delnus. – Vargšelis, užplaukė ant seklumos, – tarė atskubėjusi senelė. – Kodėl jie šitaip elgiasi, nežinia, bet taip atsitinka vis dažniau ir dažniau. Aną savaitę skaičiau, kad apie 300 delfinų buvo išmesti 23
į Zanzibaro pakrantę. Martina? Martina, kas tau? Tu labai išblyškusi. Jeigu tas reginys tave taip slegia ir liūdina, luktelėk automobilyje, kol prisikviesiu pagalbą. Martina atgavo žadą. – Ką darysime? Kaip jį gelbėsime? Kuo jis kvėpuos? – Delfinai – ne žuvys, o žinduoliai, taigi jie kvėpuoja deguonimi, kaip ir mes, bet žūsta ištikti šoko ir ilgiau pabuvę be vandens. Turime drėkinti jam odą. Automobilyje yra kibiras. Tu jaunesnė, stipresnė ir sveikesnė už mane. Dumk ir atnešk jį, dar pagriebk ir mano mobilųjį. Paskambinsiu jūrų gelbėtojų departamentui. Po šimts, vos prireikia to bjauraus telefono, jo niekad nėra po ranka. Martina nenorom atsistojo. Delfinas miršta ir šaukiasi jos pagalbos. Jeigu ji paklausys senelės, tik sugaiš laiką, kuris gali kainuoti delfinui gyvybę. O jeigu mėgintų pati gelbėti nelaimėlį, reikėtų tai padaryti nedelsiant. Deja, Martina turėjo įveikti dvi didžiules kliūtis. Pirmiausia, ji niekados nėra gydžiusi delfino. Jeigu jai nepasiseks, bus prarastas lemiamas pusvalandis, per kurį būtų galima išsikviesti gelbėtojus. Delfinas žus, ir dėl to bus kalta ji. Antra kliūtis buvo ta, kad senelė nieko nežinojo apie jos dovaną. Buvo girdėjusi zulų legendą apie vaiką, jodinėjantį baltąja žirafa ir valdantį visus gyvūnus, tačiau nė karto 24
nebuvo regėjusi ir, tiesą sakant, nežinojo, ką apie tai manyti. – Apmaudu, kad tau suteiktos galios nė kiek nepadeda susitvarkyti kambario, Martina, – dažnai juokaudavo senelė. Net ir Martina nežinojo, ką reiškia ta legenda. Jai buvo aišku tik tiek, kad žūtbūt turi kaip nors nuvilioti senelę nuo delfino. – Martina, tai labai skubu! – paragino Gvin Tomas. Jos pamatė šeimą, vedžiojančią šunis. Žmonės, tempiami trijų narčių juodų labradorų, žingsniavo smėlėtu paplūdimiu į priešingą pusę. – Gal jie turi telefoną? – toptelėjo Martinai. – Gal bus greičiau, jei paprašysime jų paskambinti gelbėtojų tarnybai? – Puiki mintis, mieloji. Dumk pas juos ir paprašyk. – Negaliu, – tarė Martina ir droviai, arba bent jai taip atrodė, nunarino galvą. – Man nedrąsu. Prašau, ar negalėčiau pasilikti su delfinu? Gvin Tomas veide šmėkštelėjo įtarimas. – Tu droviesi? – Taip. – Vienu metu maniau, kad… Ai, nesvarbu. Gerai, kol manęs nebus, pasirūpink, kad jis gulėtų ramiai. Martina luktelėjo, ir kai senelė, leidusis įkandin šunis vedžiojančių žmonių, gerokai nuo jos nutolo, 25
vėl uždėjo rankas ant šilkinio delfino kūno. Jo oda buvo sausa ir šilta. Ją ir vėl tučtuojau nukrėtė elektros srovė, bet šįkart ji jau buvo tam pasiruošusi. Martina glaudė delnus prie delfino šono ir nebyliai atsiprašinėjo, kad nieko neišmano apie delfinų gydymą. Iš pradžių ji nieko nejautė, bet paskui jos delnai taip įkaito, kad kone spirgėjo iš karščio. Martinos širdis taip išsipūtė, kad vos neplyšo, ir jai prieš akis sušmėžavo vizija: ne gentainių su gyvūnų kaukėmis, sūkuriuojančių dūmų, didžiulių buivolų ir žirafų kaimenių vaizdai, kuriuos regėdavo anksčiau, mėgindama gydyti gyvūnus, bet balto smėlio sala. O ją skalaujančiame žalsvai mėlyname vandenyje kartu su delfinais plaukiojo ji. – Ar jis negyvas? Martina staiga grįžo į tikrovę ir susizgribo, kad jos džinsai kiaurai permirkę, lyg būtų iki juosmens įsibridusi į vandenį. Virš jos dunksojo banglentininkas. – Atleiskite?! – Ar jis negyvas? – truputį nekantraudamas pakartojo jis. Martina papurtė galvą, labiau norėdama ištrūkti iš transo, o ne atsakyti. Ji išgirdo save tariant: – Ne, jis tik ilsisi. Ar negalėtumėte padėti man nustumti jį į jūrą? Nors banglentininkas buvo tvirto sudėjimo ir puolė gelbėti delfino su savo aitvaro virvėmis, abu 26
su Martina turėjo įtempti visas jėgas, kol stumdami, tempdami ir ridendami galop panardino delfiną į vandenį. Deja, jame atsidūręs delfinas nė nemėgino plaukti ir ėmė pamažu grimzti. Martinos širdis skendo drauge su juo. – Regis, sakei, kad jis tik ilsisi? – tarė banglentininkas šiek tiek priekaištingai. Staiga delfinas vikstelėjo uodega, paskui ja sumosavo smarkiau. Tada išniro į paviršių, pasivertė ant šono ir smalsiai sužiuro į Martiną. Pliaukštelėjęs pelekais, džiugiai jai sučirpė ir dingo vandens blyksnyje. Kai mergaitė vėl jį tolumoje pamatė, delfinas išdarinėjo akrobatinius triukus tarp didžiulių bangų. Banglentininkas prunkštelėjo. – Keisti gyvūnai tie delfinai, – tarė jis, – ar kada pastebėjai, kad kai būni šalia jų, negali nesišypsoti? Jis pasiėmė savo banglentę ir pagarbiai atsisveikinęs nuėjo. Martina išbrido iš ledinio vandens ir virpančiomis rankomis išgręžė šlapių džinsų apačią, bet jautėsi pakiliai. Jos dovana padėjo jai išgelbėti delfiną. Ar dar pasitaikys progų ja pasinaudoti? Regis, Martina tikrai apdovanota gebėjimu gydyti gyvūnus ir su jais bendrauti. Bet jai dingojosi, kad ta dovana jai nepriklauso. Tarsi būtų gavusi ją laikinai, tarsi būtų tik jos laidininkas. Žiūrėdama, kaip delfinas linksmai nardo virš bangų, Martina pagalvojo, kad banglentininkas 27
buvo teisus. Ji neįstengė sulaikyti šypsenos. Tačiau pasirodžius senelei jos mina pasikeitė. – Na, tai buvo tik laiko gaišatis, – žirgliodama ir mataruodama kibiru pasakė Gvin Tomas. – Jie neturėjo telefono, tad gavau kėblinti iki automobilio. Atvirai šnekant, Martina, būtų buvę gražu, jei būtum tu pasisiūliusi tai padaryti. Jau nebesu tokia vikri ir stipri. Dieve mano, tu kiaurai permirkusi! Ir ką sau manei, viduržiemį puldama į Atlantą? Pasigausi plaučių uždegimą. Senelė dar sykį apsidairė. – O kur delfinas? Martina mostelėjo į įlanką. – Ten, – tarė neįstengdama nuslėpti šypsenos. – Bet kaip jis tenai atsidūrė? – suglumo senelė. – Nieko nesuprantu. Martina gūžtelėjo pečiais. – Pro šalį ėjo banglentininkas, jis ir padėjo man nustumti delfiną į vandenį. Šis ir nuplaukė. – Taip paprastai, hm? Kaip niekur nieko ėmė ir nuplaukė? – Taip. – Hmm. Gvin Tomas sumišusi įbedė į Martiną žvilgsnį, kuriame atsispindėjo ir susižavėjimas, ir dar kažkas, ko Martina negalėjo suvokti, bet jai pasidarė gera. Akivaizdu, senelei knietėjo ją kamantinėti toliau, tik kažkodėl ji susitvardė. 28
– Eikš, nutrauksiu nuo tavęs tuos šlapius drabužius, – tepasakė ji. Kai jiedvi jau buvo prie pat automobilio, Martina sumojo, kad, jei dabar peršlapusi iki juosmens, tikriausiai apimta transo braidė vandenyje arba net plaukiojo. Keista, bet ji nebijojo. Nė kiek nebijojo.
· 3 ·
Geriausia delfino gelbėjimo operacijos dalis Martinai pasirodė kelionė namo. Senelė nujautė, jog kažkas nutiko, deja, neįsivaizdavo kas. Neregima užtvara, stūksojusi tarp jų ir susijusi su skausmingais praeities prisiminimais – daugiausia apie Martinos mamą, – beveik išnyko, o jųdviejų ryšys, kuriam užsimegzti padėjo meilė gyvūnams, sustiprėjo. Kartais Gvin Tomas nutaisydavo miną ir tardavo: – Ir tada jis nuplaukė! – ir abi prapliupdavo juoku. 30
Šis abipusis artumas ištirpo lygiai be trylikos minučių šeštą vakare, kai Martina nusileido iš savo kambario, apsimovusi džinsus, apsiavusi batus, ir pranešė ketinanti pajodinėti baltąja žirafa. – Ne dabar, Martina, – abejingai pasakė senelė, atplėšusi žvilgsnį nuo laikraščio. – Vienai dienai įspūdžių jau gana. – Bet aš negaliu iškeliauti į sardinių guoto iškylą neatsisveikinusi su Jemiu, – atšovė Martina. Ji nesuprato, kad senelė kalba rimtai. – Turiu jį pamatyti, turiu. – Tada reikėjo tą padaryti anksčiau. – Gvin Tomas kilstelėjo laikraštį, tarsi ketindama toliau skaityti. – Aš ir nepamačiau, kad taip vėlu, – maldavo Martina. Senelė buvo nepalenkiama. – Martina, jau beveik tamsu, o tu puikiai žinai, ką manau apie jodinėjimą po saulėlydžio. Martinai užvirė kraujas. Jos su senele labai pykdavosi ir dėl to, kad senelė drausdavo jai jodinėti Jemiu naktį. Pasak Gvin Tomas, sutemus į gyvūnų rezervatą atsėlina pernelyg daug medžiojančių plėšrūnų, todėl jodinėti baltąja žirafa pavojinga. Jai buvo nė motais, kai Martina imdavo aiškinti, kad ant Jemio nugaros ji visiškai saugi, mat kitiems gyvūnams atrodydavo, kad ji – neatsiejama žirafos dalis. 31
– Be to, – kalbėjo toliau senelė, – tu dar net nesusidėjai daiktų. Ne, nežiūrėk taip į mane. Suprantu, kad nusivylei, bet pažadu, jog atsisveikinsiu su Jemiu vietoj tavęs. Tai paskutinis mano žodis. Tu labai pavargusi, ir jeigu gerai neišsimiegosi, nuostabi kelionė, kurią jums sugalvojo panelė Volkner, bus tau nemiela. Juk tikrai būtų apmaudu. Martina jau turėjo karčios patirties, tad žinojo, kad, kai senelė šneka tokiu tonu, ginčytis kvaila ir beprasmiška. Bet mintis, kad ji iškeliaus net dešimčiai dienų, nepajodinėjusi Jemiu ir net su juo neatsisveikinusi, buvo per daug skaudi. Ji nerimavo ir nervinosi per vakarienę, vadalodama po lėkštę keptą vištieną. Galų gale Gvin Tomas subarė ją, kad liautųsi šiauštis ir nertėti. Martina prisivertė atsisėsti tiesiai ir elgtis kaip pridera. Bet mintyse rezgė planą. Jau ne vieną mėnesį ji po vidurnakčio slapta išsprukdavo pajodinėti Jemiu ir ilgėdavosi tų smagių pasijodinėjimų mėnesienoje. Bet labiausiai jai stigo ryšio su Afrika. Tik žirafos draugijoje ir laukinėje gamtoje ji jausdavosi taip, tarsi būtų atvėrusi duris į slėpiningąją Afriką, Afriką, kurią lemta regėti tik nedaugeliui žmonių. Smaksant prie stalo ir padažu laistant traškias bulves, Martinos kūną krėtė malonus nepaklusnumo virpulys. Iki šiol senelei nepavyko jos nustverti nusikaltimo vietoje net tada, kai dar nežinojo Sa32
vubonos darbo valandų ir Gvin Tomas nustatytos tvarkos. Nūnai ji buvo puikiai su viskuo susipažinusi. Išsėlinti iš namų bus visai lengva. Martina, nekantriai lūkuriuodama, kada galės ištrūkti į gamtą, kone svaigo. Norėdama atitraukti senelės dėmesį, ji vėl prašneko apie delfiną ir dar sykį pasidomėjo, kodėl delfinai išpuola ant kranto ir tenai žūsta. Nusiraminusi, kad įtampa atslūgo, Gvin Tomas mielai leidosi į šnekas apie mįslingą delfinų elgesį, ėmė svarstyti, kad, matyt, jie bloškiasi į krantą ne savo valia, o genami kažkokios jėgos, pavertusios jų gyvenimą jūroje pragaru. – Tai gali būti vandenyno tarša arba pagyvėjusi laivyba, – aiškino ji. – Kai kur vandenynas yra virtęs tikromis laivų, žvejybos tralerių ir karinio jūrų laivyno trasomis. Martina klausėsi ir stengėsi prisiminti visus girdėtus pasakojimus apie delfinų protingumą ir apie tai, kaip žmonės, pabuvę šalia jų, kartais išgyja nuo ligų ir traumų. Ji vėl prisiminė elektros srovę, nukrėtusią ją, kai palietė ant kranto tysantį leisgyvį delfiną. Šis nebyliai šaukėsi jos pagalbos. O ji taip pat nebyliai sutiko jam padėti.
33