Prologas Angelai „Arby’o“ restorane
Liepos ketvirtosios šventė neįsivaizduojama be tėvynės garbei rengiamų paradų, aštrių lauke kepamos mėsos kvapų, saldžių kukurūzų ir fejerverkų nutvieksto naktinio dangaus. Tačiau mano šeimai 2003-iųjų Liepos ketvirtosios šventės savaitgalis nepaprastas dėl kitų priežasčių. Su žmona Sonja sumanėme nuvežti vaikus pas jos brolio Stivo šeimą Su Folse Pietų Dakotos valstijoje. Ketinome pirmąsyk aplankyti savo sūnėną Benetą, gimusį prieš du mėnesius. Be to, mūsų vaikai Keisė ir Koltonas iki tol dar nebuvo matę krioklio (taip, toje vietovėje iš tiesų yra Su krioklys). O svarbiausia – po išvykos į Grilį Kolorade, virtusios baisiausiu košmaru mūsų gyvenime, pirmą kartą išvažiuosime iš savo gimtojo Imperialo miestelio Nebraskos valstijoje. Tiesą sakant, per tą išvyką vos nenumirė mūsų vaikas. Galbūt atrodysime pamišę, bet šįkart mus kamavo nerimas ir beveik nenorėjome važiuoti. Aš pastorius, tad nesu prietaringas. Vis dėlto viena mano dalis, keista ir nerami, jautė, kad jei tu-
10
pėsime namie, būsime saugūs. Tačiau galų gale viršų paėmė sveikas protas ir pagunda išvysti mažąjį Benetą, pasak Stivo, mieliausią kūdikį pasaulyje. Taigi susikrovėme daiktus į mėlyną „Ford Expedition“ ir susiruošėme į šiaurę. Su Sonja nusprendėme, kad geriausia bus didžiąją kelio dalį įveikti naktį. Tada Koltonas, jei ir priešinsis sodinamas į vaikišką kėdutę, nes jis jau esąs didelis, beveik visą kelionę miegos. Taigi vakare, šiek tiek po aštuonių, fordą išvairavau iš kiemo, pravažiavau pro Kryžkelės metodistų bažnyčią, kurioje tarnavau, ir įsukau į 61-ąjį greitkelį. Lygumose tvyrojo giedra, šviesi naktis, aksominiame danguje įsižiebė baltas pusmėnulis. Imperialas – mažytis fermerių miestelis, įsikūręs prie vakarinės Nebraskos valstijos sienos. Jame gyvena du tūkstančiai žmonių ir nėra jokių šviesoforų. Šiame miestelyje bažnyčių daugiau nei bankų, jo gyventojai fermeriai, avintys „Wolverine“ darbinius batus, užsidėję „John Deere“ beisbolo kepuraites ir prie diržo prisitaisę reples tinklinėms tvoroms montuoti, tiesiai iš laukų eina pietauti į šeimoms priklausančias kavines. Todėl šešiametė Keisė ir Koltonas džiūgavo, kad važiuoja lankyti savo mažojo pusbrolio į „didelį miestą“ Sufolsą. Vaikai dūko visas devyniasdešimt mylių iki Nort Plato. Koltonas vaizdavo įvairius kovingai nusiteikusius didvyrius ir važiuodamas automobiliu kelissyk išgelbėjo pasaulį. Dar nebuvo dešimtos vakaro, kai įpūškavome į maždaug dvidešimt keturių tūkstančių gyventojų miestą, labiausiai garsėjantį tuo, kad yra įžymaus vesternų aktoriaus Bafalo Bilio Kodžio (Buffal Bill Cody) gimtinė. Nort Platas buvo paskutinė civilizuota mūsų sustojimo vieta arba bent jau paskutinė atvira vieta, kur buvome tą naktį. Judėdami į šiaurės rytus tematėme neaprėpiamus javų laukus, kuriuose tebuvo elnių, fazanų ir retkarčiais pasi-
11
taikydavo ūkių. Iš anksto buvome nutarę ten stabtelėti baką pripilti degalų ir prisikimšti pilvų. Įsipylę degalų Sinklairo degalinėje pasukome į Džeferso gatvę. Pamačiau, kad važiuojame per sankryžą, kurioje pasukę į kairę atsidurtume prie Didžiųjų Lygumų regioninio medicinos centro. Kovą mes tenai praleidome septyniolika košmariškų dienų, daugiausia klūpodami ir maldaudami Dievo išsaugoti Koltonui gyvybę. Dievas jo pasigailėjo, o aš ir žmona juokaujame, kad ši patirtis išbraukė iš mudviejų gyvenimo metus. Kartais tik juoku galima įveikti sunkius išbandymus, todėl sukdamas sumaniau paerzinti sūnų. – Klausyk, Koltonai, jei pasuktume čia, vėl atsidurtume ligoninėje. Ar nori ten? Mūsų darželinukas sukikeno tamsoje. – Ne, tėti, į ligoninę nenoriu! Tegul gulasi Keisė. Ji galėtų gultis į ligoninę! Šalia jo sėdėjusi sesuo nusikvatojo. – Nee! Aš irgi nenoriu į ligoninę! Priekinėje keleivio sėdynėje įsitaisiusi Sonja pasisuko, kad galėtų matyti Koltoną, sėdintį vaikiškoje kėdutėje už manęs. Įsivaizdavau jo trumpus šviesius plaukus ir tamsoje žibančias dangaus mėlynumo akis. – Ar atsimeni ligoninę, Koltonai? – paklausė Sonja. – Taip, mamyte, atsimenu, – atsakė šis. – Joje man giedojo angelai. Laikas tarsi sustojo. Aš ir Sonja susižvalgėme nebyliai klausdami: jis tikrai tai pasakė, ar mums pasigirdo? Žmona pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo: – Ar jis anksčiau tau ką nors yra šnekėjęs apie angelus? Aš papurčiau galvą. – O tau? Ji taip pat papurtė galvą.
12
Pamačiau „Arby’o “ restoraną. Įvažiavau į automobilių stovėjimo aikštelę ir išjungiau variklį. Mūsų automobilį užliejo balta gatvės lempos šviesa. Atsisukau į Koltoną ir įdėmiai pažvelgiau į jį. Tą akimirką pasijutau priblokštas, nes suvokiau, koks mažas mano vaikas. Jis buvo mažas vyrukas, tebešnekantis taip žaviai (o tai kartais trikdo) ir nekaltai – „vadink taip, kaip matai“. Jei turite vaikų, suprasite, apie ką kalbu. Tai toksai amžius, kai vaikas gali pirštu parodyti į nėščią moterį ir paklausti (labai garsiai): „Tėti, kodėl ji tokia stora?“ Koltonas šį gyvenimo tarpsnį išgyveno, kai dar nemokėjo nei mandagiai elgtis, nei apsimetinėti. Tokios mintys atėjo man į galvą, kai stengiausi sumąstyti, ką atsakyti į paprastą savo keturmečio teiginį, kad jam giedojo angelai. Galų gale paklausiau: – Tai sakai, Koltonai, kad angelai tau giedojo, kai buvai ligoninėje? Sūnus guviai linktelėjo. – Ką jie giedojo? Koltonas pažvelgė viršun, paskui į dešinę parodydamas, kad viską puikiai prisimena. – Na, jie giedojo „Jėzus tave myli“ ir „Jozuė kovojo prie Jericho“, – rimtai atsakė. – Paprašiau padainuoti „We will rock you“, bet jie nedainavo. Keisė nusijuokė. Aš mačiau, kad sūnus atsakė greitai, nedvejodamas, vadinasi, neišsigalvoja. Aš ir Sonja vėl susižvalgėme. Kas čia darosi? Ar jam ligoninėje prisisapnavo? Kilo ir dar vienas klausimas, tik balsiai neištarėme: ką dabar pasakyti? Staiga paklausiau sūnaus: – Koltonai, kaip tie angelai atrodė? Jis džiaugsmingai sukrizeno.
13
– Na, vienas angelas atrodė kaip senelis Denis, bet tai buvo ne jis, nes senelis nešioja akinius. Tada sūnus surimtėjo. – Tai Jėzus įsakė angelams giedoti, nes man buvo labai baisu. Jie mane nuramino. Jėzus? Dar kartą pažvelgiau į Sonją ir pamačiau, kad ji spokso išsižiojusi. Tuomet vėl atsisukau į Koltoną. – Sakai, tenai buvo Jėzus? Berniukas linktelėjo taip, tarsi būtų matęs ne ką reikšmingesnį dalyką nei boružė kieme. – Taip, buvo. – O kur jis buvo? Koltonas pažvelgė tiesiai man į akis. – Aš sėdėjau Jėzui ant kelių. Jei kalbantis yra „stop“ mygtukai, tai dabar vienas buvo nuspaustas. Taip apstulbę, kad netekome žado, Sonja ir aš pažiūrėjome vienas į kitą: ką gi, būtinai reikia apie tai pasikalbėti. Išlipome iš automobilio ir nužingsniavome link „Arby’o“ restorano. Eidami šnabždėjomės: – Manai, jis iš tiesų matė angelus? – Ir Jėzų?! – O gal tai tebuvo sapnas? – Nežinau, jis tuo toks tikras. Kai grįžome į visureigį, Sonja padalijo jautienos sumuštinių ir bulvinių pyragėlių. Aš ryžausi vėl paklausti. – Koltonai, kur tu buvai, kai matei Jėzų? Sūnus pažiūrėjo į mane tarsi sakydamas: argi mes ką tik nekalbėjome apie tai? – Ligoninėje. Na, tuo metu, kai daktaras O’Holeranas (O’Holleran) mane operavo.
14
– Daktaras O’Holeranas tave operavo porą kartų. Atsimeni? – paklausiau. Koltonui ligoninėje skubiai operavo apendiksą, paskui teko valyti pilvo ertmę. Vėliau daktaro O’Holerano kabinete jam buvo pašalinti keli randai. – Ar tu tikrai įsitikinęs, kad tai, apie ką kalbi, vyko ligoninėje? Koltonas linktelėjo. – Taip, ligoninėje. Kai aš buvau su Jėzumi, tu meldeisi, o mamytė kalbėjo telefonu. Ką? Tai neabejotinai reiškė, kad sūnus turi omenyje ligoninę. Tačiau kaip ten būdamas galėjo žinoti, kur mes? – Bet juk tu gulėjai operacinėje, Koltonai, – pasakiau. – Kaip gali žinoti, ką mudu su mama tuo metu darėme? – Nes aš jus mačiau, – užtikrintai atsakė sūnus. – Aš išėjau iš savo kūno ir žiūrėdamas iš viršaus regėjau, kaip gydytojas mane operuoja. Taip pat mačiau tave ir mamą. Tu buvai vienas mažajame kambarėlyje ir meldeisi, o mama – kitame kambaryje, kur meldėsi ir kalbėjo telefonu. Koltono žodžiai sukrėtė mane iki pat širdies gelmių. Sonja tiesiog išsprogino akis, bet nieko nesakė, tik spoksojo į mane ir mechaniškai kramtė sumuštinį. Tiek sužinojau tą kartą. Paleidau variklį, vėl išvažiavau į gatvę ir pasukau Pietų Dakotos kryptimi. Važiuojant greitkeliu I-80 prieš akis abipus kelio atsivėrė ganyklos. Vienur kitur jas margino tvenkiniai su plaukiojančiomis antimis. Jų plunksnos kartais suspindėdavo mėnesienoje. Buvo labai vėlu ir viskas, kaip ir buvo galima tikėtis, snaudė. Važiuojant po manimi gaudė, o aš stebėjausi tuo, ką neseniai buvau išgirdęs. Mūsų mažasis berniukas papasakojo neįtikėtinų dalykų ir juos pagrindė įtikinama informacija. To jis jokiu būdu negalėjo išmanyti. Mes jam nesakėme, ką darėme,
15
kai jį operavo, o jis tada buvo paveiktas narkozės, nesąmoningas. Vis klausiau savęs: kaip jis galėtų žinoti? O kai pervažiavome Pietų Dakotos valstijos sieną, man kilo kitas klausimas: ar tai gali būti tiesa?