7
Bus „Žvaigždžių karai“ – liūdnai pajuokavau, pirmą kartą prakalbusi apie knygą. Kad būtų aktualu! Apie ką kasdien rašo žiniasklaida? Žvaigždės, karai, konfliktai, skandalai, nelaimės. Varge tu mano, nejaugi iš tiesų tai labiausiai domina XXI amžiaus žmogų? Netikiu. Todėl ir ryžtuosi pristatyti šią knygą, parengtą pagal praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje transliuotas Lietuvos televizijos laidas „Dalia Kutraitė kalbina“, nuoširdžiai tikėdama, kad daug kas, čia pasakyta, yra labai aktualu šiandien. Šiandien ir visados. Šie pokalbiai LRT mediatekoje brendo daugiau nei dešimtmetį – lyg vynas rūsyje. Juos subrandino pats ponas LAIKAS, patikrino ir paryškino žodžių prasmę. Pasvėrė, pamatavo, įvertino. Mano pašnekovai – tikrosios mūsų laikmečio Žvaigždės, kuo toliau, tuo ryškiau mums šviečiančios ir padedančios nepasiklysti. O karai?.. Kodėl karai? Todėl, kad tas pats ponas Laikas ar kas nors, už jį dar galingesnis, sukūrė pasaulį ir žmones tokius, kad visiems gabesniems, garsesniems, labiau sėkmės lydimiems ar išmintingesniems tenka nuolat kautis ir kariauti su tais, kurie yra ne tokie gabūs ir išmintingi, kautis su aplinka ir savimi. Kaip mėgdavo kartoti vienas iš šviesiausių mano sutiktųjų monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, pasaulyje didžiausių kovų vieta – žmogaus širdis. Ir dar. Joks istorijos vadovėlis neatskleis laikmečio dvasios taip, kaip ją perteiktų tuo metu gyvenę žmonės: menininkai, dvasininkai, politikai, medikai. Tad šie pokalbiai – ir apie pirmajį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Ačiū Likimui, leidusiam gyventi tokiais įdomiais laikais, suvedusiam su šiais žmonėmis. Visiems JIEMS dėkoju už išmintį ir pamokas. Kai kam ši knyga pasirodys nei šiokia, nei tokia, nes pribraukyta. Lyg vadovėlis, iš kurio kažkas jau mokėsi? O gal taip ir yra? Braukykime knygas, kad nereikėtų braukyti gyvenimo!
9
Turinys
Taip kalbėjo – tuo tikėjo........................................................................7 Aktorius Regimantas Adomaitis: Menas neturi teisės atimti iš žmogaus vilties.........................................15
Dirigentas Petras Bingelis: Dainų šventės – tautos dvasinės būsenos barometras...........................27
Politikas Kazys Bobelis: ...tik... saujelė žmonių gali džiaugtis Lietuvos Nepriklausomybe. Kitiems dar be galo sunku.....................................................................37
Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas: skaudžiausi dalykai yra susiję su teisine mūsų valstybės situacija......... 49
Smuikininkas Vilhelmas Čepinskis: Kartais taip norisi būti visiškai nepastebimam ir gyventi paprastą paprasto žmogaus gyvenimą...............................................................63 Vilniaus tyrinėtojas Antanas Rimvydas Čaplinskas: Kad nepradėtų girgždėti smegenys nuo nuobodoko gyvenimo, įlindau į archyvus.................................................................................75
10
Estrados dainininkė Birutė Dambrauskaitė: Buvau „liaudies“ artistė; valdžia sovietmečiu manęs nesuprato ir nemylėjo...........................................................................87
Dirigentas Juozas Domarkas: Jubiliejai – tai tik stulpai didelėje pievoje.............................................. 95
Aktorė Nijolė Gelžinytė: Žmogus arba jaunas, arba senas. Senas gali būti visą gyvenimą.........107
Istorikas Edvardas Gudavičius: Be elito nėra tautos!........................................................................... 117
Dainininkas Eduardas Kaniava: Norėjau tapti gydytoju, ir būtinai chirurgu..........................................127
Smuikininkas Raimundas Katilius: Tik kasdienis darbas gimdo naujas mintis...........................................139
Dainininkė Giedrė Kaukaitė: Neturėti laiko – blogai, labai blogai.....................................................151
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius: Į XXI amžių – su... bagažu, apie kurį patys nieko nežinome..................161
11
Politikas Vytautas Landsbergis: Jei pradėsiu kalbėti apie blogus savo charakterio bruožus, džiūgaus oponentai, jei apie gerus – atrodysiu kvailai........................ 169
Aktorė Monika Mironaitė: Reikia lengviau žiūrėti į gyvenimą.......................................................179
Radijo diktorė Undinė Nasvytytė: Tvirtybę mes paveldėjom iš tėvų........................................................ 189
Politikas Romualdas Ozolas: Galvokim apie ateitį, bet supraskim ir tai, kas buvo praeityje...............197
Aktorius Vytautas Paukštė: Iš pradžių laikas duoda viską, paskui palaipsniui viską atsiima............211
Politikas Rolandas Pavilionis: Dvasią lavindamas gali tikėtis labai daug, gal net sunkiai suvokiamo.....221
Dainininkė Veronika Povilionienė: Reikia žinoti, kur tavo šaknys, iš kur esi kilęs, iš kur atėjęs...................233
Estrados dainininkas Stasys Povilaitis: Aš mokėjau mokytis iš savo klaidų..................................................... 241
12
Publicistas Aidas Puklevičius: Viskas gerai! Ne! Gali būti geriau!.......................................................253
Pianistė Mūza Rubackytė: Kiekviename iš mūsų yra ir dangaus, ir pragaro. Svarbu, kiek!............ 265
Rašytojas, eseistas Tomas Sakalauskas: Nesisielok, kad tavęs nežino kiti. Baisu ir labai vieniša, jei tu pats nepažįsti kitų.....................................................................275
Dvasininkas jėzuitas Antanas Saulaitis: Tikslas – užauginti laisvą žmogų ir gabumus, kuriuos Dievas jam davė.................................................................... 285
Kardinolas Vincentas Sladkevičius: Pasaulis užtektinai geras. Patys būkime geri šiame pasaulyje, ir to užteks, kad pasijustume laimingi.................................................293
Aktorė Rūta Staliliūnaitė: Man būdinga siekti absoliuto. Bet vos tik pajuntu jo griūtį – traukiuosi..............................................301
TV laidos „Dviračio šou“ vedėjas Vytautas Šerėnas: Gyvenimas niekada nebus toks sklandus, kad nebūtų ko parodijuoti................................................................... 313
13
Grafas Alfredas Tiškevičius: Mano tėvai sutvėrė Palangą...............................................................323
Leidėja Eva Tombak: Jei kalbi apie pozityvius dalykus, pritrauki sėkmę, o jei apie nelaimes, sėkmę atstumi......................................................333
Alpinistas Vladas Vitkauskas: Norėti, tikėti ir daryti. Siekti to, kam esi sukurtas................................347
Mikrochirurgas Kęstutis Vitkus: Kai tu šypsaisi pasauliui, pasaulis šypsosi tau......................................357
293
Kad mirtis būtų palaiminga?.. Kardinolas Vincentas
Sladkevičius:
Pasaulis užtektinai geras. Patys būkime geri šiame pasaulyje, ir to užteks, kad pasijustume laimingi.
Nuotrauka iš Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus
Šis filmavimas buvo ypatingas. Įspūdis liko stiprus ir neblėstantis: ne žmogus, o tikras gerumo ir nežemiškos išminties šaltinis. Ar tik man nebus tekusi laimė kalbėtis su šventu žmogumi? Nors dar ir nepaskelbtuoju. Beje, yra teigiančiųjų, jog kardinolas Vincentas Sladkevičius turėjo nežemiškų gebėjimų, pavyzdžiui, matyti žmonių auras. Šventieji mus ne tik įkvepia, bet ir varžo. Pamenu, bijojau savo klausimais pasirodyti nuodėminga neišmanėlė. Iš pradžių nedrąsiai paklausiau apie širdį ir liūdesį.
Esate labai gražiai pasakęs apie širdį – jog tai vieta, iš kurios galima kilti į dangų ir amžinąją laimę. O ką daryti, jei mūsų širdyse vis daugiau vietos užima liūdesys, neviltis, nepakantumas? Juk tada ji, mūsų širdis, nebetampa tuo kalneliu, nuo kurio galima pakilti? Vincentas Sladkevičius: Žmogaus širdis visada buvo ir liks ta aukštuma, tuo kalneliu, nuo kurio galima pakilti aukštyn, pamatyti visą gražų mūsų pasaulį ir kiekvieną žmogų, žemėje gyvenantį. Pamatyti, kad kiekviename žmoguje yra daug grožio ir gėrio. O kad šito nematome, esam patys kalti. Mūsų pasaulyje vis daugiau vietos užima daiktai. Jiems skiriame vis daugiau dėmesio. Ar tai nėra labai liūdni pasaulio pabaigos ženklai?
294
Vincentas
Sladkevičius
Nebūtinai, nebūtinai. Jeigu medžiaginiai dalykai darytų tik neigiamą įtaką, Dievas nebūtų viso to sukūręs. Dievas sukūrė tokį pasaulį, kokį matome ir turime. Kai į visa tai žiūrime Dievo meilės akimis, tada pamatome grožį. Bet jeigu aš nemyliu, tada net gražiausiame žmoguje neįžvelgsiu grožio. Atrodo, vienam nuo gimimo duota meilės, o kitam tenka ieškoti pačiam. Pradžia nevienoda. Štai Jūs gimėte gražioje šeimoje, vadinasi, tiesiog negalėjote būti kitoks. Kažin, ar negalėjau. Labai suabejočiau. Žinoma, esu dėkingas Dievo apvaizdai už tą aplinką, kurioje gimiau ir augau, už savo nuostabią mamytę, iš kurios niekada neišėjo joks piktas žodis. Ji mokėjo tik gerumu kalbėti. Gerumas buvo jos akyse, jos elgesyje. Ir, žinoma, tai negalėjo likti be įtakos mums. Žmogaus žvilgsnis yra begalinė vertybė. Svarbu ne tai, ką pasakė, o tai, kaip pažiūrėjo. Juk vaikas pirmiausia pažvelgia motinai į veidą, į akis. Tai pirmoji kalba. Kartą su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku esam kalbėję apie tai, jog anksčiau tėveliams buvo daug lengviau daryti įtaką savo vaikams. Mūsų laikais vaikai išgyvena sunkesnius laikus. Žinoma, kad sudėtingesnius, bet dar nereiškia, kad blogus. Esate optimistas? Jums nei dabartiniai laikai neatrodo blogesni, nei žmonės, tiesa? Laikai yra tokie, kokius Dievas mums davė. Visais laikais daug gero pamatom, daug gėrio patiriam. Kai buvau priverstas keltis į Nemunėlio Radviliškį, mane gąsdino, esą bus blogai, mane skriaus, manęs nesupras, šalinsis. Nuvažiavau, pagyvenau ir dabar tą kraštą vadinu Dievo palaimos kraštu. Kodėl Nemunėlio Radviliškis buvo tokia gąsdinanti vieta? Gal ir buvo priežasčių gąsdinti. Tikėjimo įvairumas, nors visur to įvairumo yra, ten buvo labai ryškus. Bet tiek gerumo niekur kitur nepatyriau. Man jau grįžus iš vadinamosios tremties, atvyksta jauna pora ir prašo,
295
kad palaiminčiau jų šeimą. Paaiškėja, kad jie iš Nemunėlio Radviliškio, jis – reformatas, o mergaitė – katalikė. Jūs toleruojate kito tikėjimo žmones, nesistengiate atversti į vienintelį tikrą, teisingą kelią? Nematau reikalo priverstinai ką nors versti, tai būtų neišmintinga ir nenaudinga nei man, nei jiems. Jūsų Eminencija, Jūs dovanojate kitiems tiek daug pagarbos, meilės, pasitikėjimo, šilumos. Bet ar visada pats šitai gaunate? Man regis, Jums turėtų būti skirta daugiau dėmesio. Ar gaudavau tą patį, ką atiduodavau? Aš niekada apie tai negalvoju. Kažin, ar man tai būtų į naudą. Dievas visko duoda su saiku ir tinkamu laiku – tai Dievo malonė. O jei be saiko ir ne laiku, tai jau būtų Dievo bausmė. Saulė, jei kaitins be saiko kelis mėnesius... tai jau vadinsim sausra. Vadinasi, saiko žmogus neturėtų prarasti niekur ir niekada? Taip, reikėtų neprarasti. Ir pramogaudamas, ir linksmindamasis. Taip, taip. Šitaip pasireiškia Dievo malonė ir išmintis. Vis dėlto, regis, yra viena sritis, kur negali būti saiko. Tai meilė žmonėms, kurią Jūs taip propaguojate. Negi ir čia reikalingas saikas? Svarbiausia, mylint nevalia prarasti pagarbos žmogui. Ne veltui pats pirmasis Dievo įsakymas skelbia: „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Kodėl ne „mylėk“, o „gerbk“? Kur nėra pagarbos, nėra ir meilės. Kaip išmokti gerbti tą, kuris elgiasi kitaip nei tu, gal net kovoja prieš tave? Ar apskritai galima šito išmokti? Ne tik galima, bet ir reikia. Mes dažniausiai patys išprovokuojame kovą. Jei prie žmogaus eini su pagarba, su juo šnekiesi, tada viskas bus gerai.
296
Vincentas
Sladkevičius
Suprantu, kad visur ir visada matote Dievo malonės ženklus. Labai gražiai kalbėjote apie Kauną – kad tai ne tik Neries ir Nemuno santaka, bet ir dvasinių mūsų tautos išteklių santaka. Bet kartais net džiaugsmas dėl žalgiriečių virsta griovimu. Kaune nužudytas kunigas Ričardas Mikutavičius. Kaip visa tai pateisintumėte? Mes žinome, kad yra ir blogio dvasia. Ji veikia, ji nori sugriauti tai, kas žmoguje yra gero. Blogio dvasios įtaka pasireiškia visais laikais, ne tik dabar. Mes tai pripažįstame. Ir turime būdų, kaip blogio įtaką atsieti, atverti kelią gerumui. Gėrio dvasia apsireiškė kunigo Ričardo Mikutavičiaus laidotuvėse, buvo išsiskleidusi žmonių širdyse. Ir ašaros turi prasmę, tai tarsi daigas, iš kurio paskui išauga gėris. Joks daigas neatsiras be kančios, be aukos. Kad jis išdygtų, pirma kažkas turi numirti. Per laidotuves pasakėte, kad Ričardas Mikutavičius buvo Jūsų mokinys, iš kurio dabar turite ko pasimokyti. Taip, jo kančia – tai tikroji mano mokykla. Jis mokėjo kentėti dėl tikrųjų vertybių, nežemiškų dalykų siekdamas. Daug kas iškreipia jo mintį, apkalba jo asmenį, yra manančiųjų, kad jam rūpėjo tik paveikslai, kortos. Ne! Jis buvo meno žmogus, meno vertintojas. Turėjo tai, kas duota ne kiekvienam? Jis norėjo įsigyti kai kurių daiktų ne tam, kad skriaustų tautą ar žmogų, bet kad praturtintų meną, pasidalytų juo su kitais. Tai reikėtų ypač vertinti. Juk dėl to jam teko daug ko atsisakyti. Jūs, garbaus amžiaus sulaukęs žmogus, sakote, kad ir Jums reikia mokytis. Man tai daro įspūdį. Kiekvienas žmogus iki paskutinės valandos turi mokytis. Net numirti turi mokytis, kad mirtis būtų palaiminga ir jam, ir tiems, kurie šalia. Sunki užduotis. Mes tikime amžinuoju gyvenimu, bet mirties bijome. Ar galima išmokti jos nebijoti? Galima ir reikia.
Nuotrauka iš Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus
297
Kartais man atrodo, jog kai Jūs paliksite šią ašarų pakalnę, kitų tokių mylinčių, tokių dvasingų nelabai ir bus. Ne man vienai taip atrodo. Daug kas suvokiame, jog esame blogesni už Jus. Su tuo nenorėčiau sutikti – kad esate blogesni. Kiekvienas žmogus daro klaidų, turi neatliktų pareigų. Bažnyčios rašytojas Šebenas yra pasakęs: „Kad ir kokių sugebėjimų turėtum, tegu ir pačių didžiausių, visada atsiras kas nors, kas, įstojęs į tavo klumpes, padarys geriau už tave.“
298
Vincentas
Sladkevičius
Skamba optimistiškai. Koks jausmas dažniausiai karaliauja Jūsų širdyje – ramybė, džiaugsmas? O gal geresnio, tyresnio gyvenimo ilgesys? Geresnio gyvenimo ilgesys tikrai nekamuoja. Man atrodo, kad pasaulis užtektinai geras. Patys būkime geri šiame pasaulyje, ir to užteks, kad pasijustume laimingi ir kitus laimingus padarytume. O pažangos, aišku, reikia. Jūsų Eminencija, ar domitės politika? Ar žiūrite televizorių, skaitote laikraščius? Prisipažinsiu, televizoriaus neturiu ir nežiūriu. Visai? Niekada nežiūrėjote? Esu žiūrėjęs, ypač krepšinio rungtynes mėgdavau žiūrėti. Skaitau laikraščius, paklausau radijo. Optimizmo tai nenumuša? Ne, niekada. Šiokį tokį kartėlį jaučiu kartais, kai perskaitau įžeidžiantį straipsnį ar parašytą specialiai, siekiant sukiršinti. Tai manęs visai nedžiugina, tada aš labai pergyvenu. Ar ateis tokie laikai, kai santarvės, ramybės Lietuvoje bus daugiau? Bus, bus. Ne veltui Dievas davė nepriklausomybę. Tai kad nemokame su ja elgtis. Galima išsiugdyti. Tai tik nuo mūsų pačių priklauso. Jūsų filosofija – visko siekti gerumu. O pabarti kartais nesinori matant, kas aplinkui dedasi? Toks noras gal ir yra, bet barimu, pykčiu nieko nelaimėsi. Palaimintasis Jurgis Matulaitis sakė: „Gerumu nugalėk pyktį, blogį.“ Tai pats sėkmingiausias būdas. Ko daugiau Jūsų gyvenime – to, ką pasirinkote pats, ar Dievo valios? O gal viskas yra Dievo valioj? Ar žmogus gali pats rinktis?
299
Dievo malonė ir žmogaus sutikimas yra susieti. Reikia ne tik pelnyti malonę, bet ir mokėti ją priimti. Dievas labai gausiai dalija malones. Kad ir mūsų lietuviška gamta... Taip norisi ja džiaugtis. Jums dainos ir giesmės – dar viena Dievo malonė. Sakėte, kad esate laimingiausias, kai dainuojate. Turiu labai mielą, gerą žmogų, kuris mane globoja. Tai kunigas Vincentas Jelinskas. Mudu abu neiškenčiame nepagiedoję. Kasdien? Kiekvieną dieną – ir per mišias, ir po mišių. Labai noriu Jums padėkoti už pokalbį ir kad radote laiko susitikti, gausiai pasidalijote savo gerumu. Gal ne visada sugebėdavau suprasti, ko norite gauti. Tenorėjome Gerumo, Vilties ir Tikėjimo. Padrąsinimo, kaip reikėtų gyventi. Dabar nėra taip jau blogai, o ateity bus dar geriau.
Su Jo Eminencija Kardinolu Vincentu Sladkevičiumi kalbėjausi 1999-ųjų pavasarį. Tada jis dar nežinojo, kad... būti šiame pasaulyje, kuriame jis matė vien Dievo malonės ženklus, jam bus likę vos vieni metai ir kad visiems laikams jis bus tituluotas kukliausiu Lietuvos kardinolu. Ko gero, pasaulyje rečiausias toks aukščiausio šalies Bažnyčios hierarcho apibūdinimas. Kardinolas Vincentas Sladkevičius mirė Kaune 2000 m. gegužės 28 d.