Coco Chanel. Vogue kolekcija

VIRSELIS

„Kartą pamatai Chanel kostiumą iš džersio ir iš karto aistringai jo užsigeidi“, – buvo rašoma mados žurnale Vogue 1916 m. Kitais metais leidinyje – vėl pagyros: „Iš visų dizainerių labiausiai džersį dievina ši meistrė – ir kuria iš jo žavingiausius drabužius.“ Iliustracijoje – Chanel modeliai: dieninė juodo džersio suknelė su nėriniais (centre) ir platus melsvo džersio paltas su mėlynais apsiuvais (žemiau).

P

po Chanel prekių ženklo atsiradimo, 1917-aisiais, dizainerė jau buvo žinoma abiejose Atlanto pusėse, o jos kuriami kostiumai buvo tapę prancūziškų, britiškų ir amerikietiškų Vogue iliustracijomis. Šis žurnalas Chanel džersio diktatore pavadino ne veltui – tai ji atvėrė aukštosios mados viešpatijos duris audiniui, iš kurio lig tol buvo įprasta siūti vien apatinius vyrams. Tai buvo nemenkas pasiekimas. Stilingos, laisvai krintančios Chanel suknelės, kardigano kostiumėliai ir ilgi platūs paltai su didelėmis kišenėmis tiesiog išstūmė iš mados korsetus. Tuometinės puošnios aprangos pagrindas korsetas standžiai suverždavo kūną, o Chanel naudojamas džersis jį išlaisvino. Meistriškai suklostytas jis jausmingai gobė nelyginant antra oda. Patrumpėję modeliai tobulai tiko laisvėjančioms moterims – vairuojančioms naujoviškus automobilius ar keliaujančioms ką tik pastatytu Paryžiaus metropolitenu.

Nevaržančia elegancija išsiskiriantys Chanel kostiumai amžiams tapo jos parašu. Tačiau pirmieji stebuklai iš džersio atsirado prisikamavus su technologijomis mėginant lanksčią medžiagą paversti sudėtingais modeliais. „Daug verkiau, – yra prisipažinusi Chanel première (ateljė vadovė) Marie-Louise Deray. – Panelė buvo reikli. Pratrūkdavo pykčiu, jei per primatavimą kas nors netikdavo. Buvo kieta ir nepermaldaujama. Bet jos modeliai buvo puikūs – prabangūs ir kartu be galo paprasti.“ O kai Vogue atkreipė dėmesį į kišenes, Chanel paaiškino pritaisiusi tas patogias, funkcionalias darbininkų drabužiams būdingas detales tam, kad nereikėtų nešiotis rankinės.

Toji trisdešimt trejų liekna, įspūdinga moteris veiklą plėtojo meistriškai, kaip lig tol niekas kitas iš dizainerių. Chanel nevengė kamerų ir su malonumu maudėsi rampų šviesoje. Taip pasitikėjo savo skoniu ir nebijojo irtis prieš srovę, kad greitai įsitvirtino kaip mados orakulė, į kurią stiliaus patarimų ir idėjų kreipėsi aristokratai ir karališkosios šeimos nariai. Chanel buvo sumani ir tvarkydama finansus.

1917 m. jos versle buvo 300 samdomų darbuotojų ir jai priklausė pastatai su žeme Paryžiuje, Dovilyje ir Bjarice. Ji turėjo rolsroisą su vairuotoju, o namie – liokajų. Greitas išgarsėjimas ir turtų įgijimas r aėjus ket veriems metams

9

coco chanel

„Nieko nepirksiu neparodžiusi jai – merginos skonis geresnis už visų kitų kartu sudėjus.“ Kitty De Rothschild

buvo įspūdingas Chanel laimėjimas, ypač turint omeny jos kuklią kilmę ir nepriteklių vaikystėje.

G

abrielle Chanel gimė 1883 m. vargšų prieglaudoje Somiūre, Prancūzijos Luaros krašte. Ji buvo viena iš penketo vaikų varguolių Jeanne Dévolles ir Albert’o Chanelio šeimoje. Tėvas buvo nevykęs prekeivis. 1884 m. lapkritį jis vedė Chanel motiną. Šeima vos vertėsi ir gyveno, kaip rašė dizainerės biografas Alexas Madsenas, „tai šen, tai ten skurdžiuose būstuose“. Gyvenimas kelyje, skurdas ir nuolatiniai nėštumai pribaigė Jeanne ir 1895 m. ji mirė nuo tuberkuliozės. Įtaisęs sūnus žemdirbių samdiniais, Albert’as įsisodino tris dukras – Julią, Gabrielle ir Antoinette – į vežimą, nuvežė jas į našlaičių prieglaudą Obazino vienuolyne Korezo slėnyje ir paliko. O pats Ranka spalvinta Chanel pradingo. nuotrauka, daryta 1910 m. – Madsenas aprašo Obaziną kaip „niūrią vietą su stamaždaug tuo metu, kai ji atidarė čiašlaičiu stogu, aukštomis sienomis ir uždaru kiemu“. savo pirmą parduotuvę Chanel Modes Paryžiuje.

Dizainerės biografai įsitikinę, kad ten nuvežta mergaitė turėjo patirti didžiulį šoką. Penkerius metus prieglaudoje ji vis maištavo, taip bandydama slopinti skausmą dėl to, kad tėvas ją paliko. Chanel vėliau emocingai prisimindavo patirtą traumą: „Iš manęs atėmė viską, aš miriau. Mirti galima daugiau nei kartą gyvenime, suprantate?“ Gabrielle ėmėsi globoti Švč. Mergelės Marijos širdies seserija, o tai buvo griežta Romos katalikų organizacija, turinti saugoti jaunų mergaičių dorovę ir aprūpinti jas darbu. Darbo, ir sunkaus, Chanel ten gavo. Miegodavo ant geležinės lovos nešildomoje bendroje patalpoje, o pusryčių tekdavo valgyti skystą, vandeningą košę. Šešias dienas per savaitę mokėsi mokykloje ir kasdien laisvu nuo pamokų laiku, be kitų darbų, siūdavo paklodes. Akivaizdu, kad būtent Obazine būsimoji dizainerė tapo bekompromisio būdo ir stiprios valios. Ten ji išmoko ir puikiai siūti.

Prieglaudoje buvo taikoma griežta disciplina. Vienuolės buvo greitos duoti pylos už nerangų darbą ar nesėkmes. Po penkiasdešimties metų vienas New York Times reporteris stebėjo Chanel jos ateljė Paryžiuje, tobulinančią rankų darbo kostiumėlį. „Mano sudygsniuotas

11

coco chanel

Žalios ir rusvai gelsvos spalvos sportinio kostiumo kišenės.

Kaip atkreipė dėmesį Vogue, marškinėliai – vyriško tipo. Sukurta grafienei Rehbinder 1921 m.

Douglas Pollard iliustracijoje vaizduojamos novatoriškos kišenės – ir dekoracija, ir nauda, nes su tokiomis kišenėmis rankinės nebereikia. 1920 m. Vogue žurnale ši šilkinė žalios, baltos ir juodos spalvos suknelė buvo apibūdinta kaip „žaviai keista“, nes „dideles kišenes suformuoja įdomus sijono kirpimas“.

„Chanel palankumas kišenėms ne mažesnis už jos meilę džersiui.“ Vogue

jis atrodė geriau nei tavo susiūtas!“ – sukliko ji ir pavarė šalin ateljė vadovę, valandų valandas triūsusią šalia.

Atšiauri Obazino atmosfera, plikos baltintos sienos ir impozantiškos durys, dažytos, kaip rašė rašytoja ir žurnalistė Edmonde CharlesRoux, „tokia tiršta, tokia kilnia juoda spalva, kad, vieną kartą pamatęs, nepamirši visą gyvenimą“. Iš ten – deguto juodumas ir sniego baltumas, tapę Chanel ženklo šerdimi ir dominavę jos kuriamose kolekcijose. Obazino vienuolių iš tūkstančių akmenukų sudėliotos mozaikos, matyt, lėmė, kad Chanel juvelyrikos kolekcijų nuolatinis motyvas buvo Maltos kryžius, o ant prabangių Chanel šilkų kartodavosi mėnulio ir žvaigždžių raštai. Pirmą kartą Maltos kryžius Chanel „Ištaigingas sportinis kostiumas“, užsakymu pasirodė 1937 m. – tokia forma sicilietis juvilnonio palto apdaila tokio pat velyras kunigaikštis Fulco di Verdura baltoje matinėje rašto kaip sijono. Vogue, 1917 m. plačių apyrankių emalėje tarsi vitražą lange kruopščiai išdėliojo įvairiaspalvius brangakmenius. O kai prieglaudoje rengdama dizainerės biografiją lankėsi Justine Picardie, ji pastebėjo, kad matinio pilkumo ir perlų baltumo Obazino langų stiklai „sumegzti kilpomis – geometriniais raštais, kurie labai primena Chanel logotipo dvigubą C“.

Chanel visą gyvenimą mankštinosi, dar nuo tų laikų, kai kiekvieną sekmadienį su bendramokslėmis prižiūrimos vienuolių eidavo į ilgus pasivaikščiojimus po kalnuotą kraštą. Dizainerė ir būdama gerokai per penkiasdešimt pasižymėjo stipria sveikata – tokio amžiaus fotografai ją pagavo besikarstančią medžiais įstabioje viloje La Pausa Prancūzijos Rivjeroje. Pajūrio pakrantėse ir Paryžiaus apylinkėse Chanel praktikuodavo greitąjį ėjimą, o būdama jau vidutinio amžiaus Sankt Morice išmoko slidinėti. Ji nuolat judėdavo, todėl išlaikė pavydėtinai liekną figūrą, be to, buvo linkusi kurti modelius, kurie geriausiai atrodė ant gerai sudėto kūno. Į gyvenimo pabaigą dizainerė kūrė ir sportinius batelius, kurie laiko atžvilgiu beveik aplenkė Nike. Women’s Wear Daily rašė, kad juodos ir šviesios ožiuko odos bėgimo batelius vaflio rašto padu „Chanel nuo šiol liepia avėti prie Chanel kostiumėlio“.

Išėjusi iš Obazino prieglaudos, Chanel dar metus praleido katalikiškoje internatinėje mokykloje. Tada susirado darbą Mulene, ne-

15

coco chanel

tolimame kariniame miestelyje. Dienomis dirbo siuvėja pas vietinį prekiautoją drabužiais ir kitkuo. Naktimis užsidirbdavo papildomai, linksmindama minią tarp pagrindinių pasirodymų vietiniame bare La Rotonde, pinigus susirinkdavo siųsdama per rankas skrybėlaitę.

The New Yorker žurnalistė Judith Thurman rašė, kad nors „į natą nepataikydavo, kareiviams ji atrodė puiki“. Tai jie Gabrielle pakrikštijo Coco dėl dviejų dainelių, kurias ji nuolat traukdavo: Ko Ko Ri Ko ir Qui qu’a vu Coco dans l’Trocadéro.

S

ekmadieniais 1904 m. Chanel jau taisė drabužius siuvykloje. Ten ir sutiko Étienne’ą Balsaną, tekstilės pramonės paveldėtoją, lenktyninių žirgų savininką. Į jo dvarą Rojaljė – buvusį karališkosios medžioklės namelį – po metų įsikraustė. Laisvos dvasios Balsanas ten augino ir treniravo žirgus. Tai buvo pirmas iš Chanel gyvenimo vyrų, kurie ja rūpinosi ir ją globojo. Balsanas turėjo „oficialią“ meilužę, gražuolę blondinę, kurtizane tapusią kabareto žvaigždę ir vienkartinę Belgijos karaliaus Leopoldo II meilužę Émilienne d’Alençon, o „žavioji provincialė“ Coco gavo tik „draugužės poilsiui“ statusą. „Mergina iš kaimo, kuri neturėjo supratimo apie nieką, visiškai apie nieką“ – taip tuometinę save apibūdino būsimoji aukštosios mados meistrė ir su padėtimi susitaikė. Picardie pasakoja, kad kai lankydavosi aukštakilmiai Balsano draugai ir jų žmonos, Chanel, nei tarnaitė, nei dvaro šeimininkė, turėdavo pietauti su samdiniais. Tačiau mergina turėjo galimybę bet kada patekti į arklides. Madsenas aprašo, kaip Chanel tapo bebaime patyrusia jojike: „Saulė ar lietus, ji vis jodavo ir jodavo per ąžuolų, beržų, bukmedžių giraites ir laukus iki pat Kompjeno miško į šiaurės rytus nuo Paryžiaus.“ Chanel palaikydavo Balsanui draugiją žirgų lenktynėse ir triukšminguose vakarėliuose, ten ji nuolat trynėsi alkūnėmis su aristokratais ir kurtizanėmis. Tuo metu aukščiausia moterų aprangos klasė buvo klostėti apsiuvai ir smėlio laikrodžio siluetas. Chanel to nepakentė, kalbėjo su panieka: „Tie šarvai, iš kurių virsta lauk krūtys, užpakaliai irgi styro, taip suveržti per liemenį, kad tuoj perlūš.“ Ji taip pat nemėgo už pečius platesnių skrybėlių ir žeme besivelkančių suknelių,

16

coco chanel

sugeriančių visą purvą. Pati tuomet rengdavosi kaip šaunus vaikinas, o tam įtakos turėjo laikas, praleistas žirgyne tarp vyrų trenerių, žokėjų ir arklidžių prižiūrėtojų. Chanel vilkėdavo vietinio siuvėjo jai pasiūtus švarkelius, taip pat džotpurius1. Žirgų lenktynėse savo apranga ji irgi laužė tradicijas – išdidžiai nešiodavo mokyklinukės uniformos stiliaus kostiumėlius ir žemai ant kaktos užsmauktą šiaudinę skrybėlaitę. Nuo pat pradžių ji kūrė elegantiškai paprastą, sportišką aprangos estetiką, kuri atspindėjo ją pačią.

I

š keblokos padėties, į kurią buvo patekusi Rojaljė dvare, Chanel ištraukė... skrybėlaitės. Ji sukūrė skrybėlių Émilienne d’Alençon, jas Longchamp hipodrome pamatė ir daugiau Balsano draugių. Šios paprašė pagražinti ir jų galvos apdangalus. Chanel turtų sėkla krito į dirvą tada, kai vienoje lapių medžioklėje Pirėnuose ji sutiko Arthurą Capelį (pravarde Boy). Sakoma, kad jauna moteris iškart įsimylėjo turtingą britų verslininką, o jis palaikė ir skatino Chanel troškimą Paryžiuje imtis kurti skrybėles. Kai Capelis paliko kompaniją, Chanel nusekė jį į geležinkelio stotį ir susistabdė belipantį į Paryžiaus traukinį.

Vyras čiupo ją į glėbį ir nesigręžiojančią nusinešė į savo kupė.

1

Indiško stiliaus kostiumas.

„Jauna moteris neturėtų būti įmantri.“ Coco Chanel