Issuu

RŪTA VANAGAITĖ ALGIMANTAS ČEKUOLIS ALEX MONACO NIJOLĖ NARMONTAITĖ ANDRIUS TAPINAS ANDRĖ PABARČIŪTĖ IR RIMVYDAS ŽIDŽIŪNAS ANDRIUS KALUGINAS AUŠRA KURIENĖ

ŽINOMIAUSIŲ AUTORIŲ NAUJAUSI T EK S TAI Prasmingam laisvalaikiui Malonumui Įkvėpimui

AUDRONĖ URBONAITĖ ERIKA UMBRASAITĖ GABRIELĖ ŠTARAITĖ BUKAZINAS

TURINYS

8 p. ESĖ Giedra Radvilavičiūtė Su Bolivijos papūga lovoje

36 p. GYVENIMO BŪDAS

28 p. A P I E TAV E

12 p.

Rūta Vanagaitė Susisiekiantys meilės indai

Andrė Amiya Pabarčiūtė ir Rimvydas Židžiūnas Santykius reikia prižiūrėti

44 p. Ž O D Ž I A I TA U

IŠ ARČIAU

Milda Le Ištartų žodžių niekaip nesugrąžinsi

Nijolė Narmontaitė Kuriu šventę sau ir kitiems

46 p. INTERVIU SU PSICHOLOGU Andrius Kaluginas Apie meilę sau ir... ką nutyli vyrai

20 p.

34 p.

IŠ ARČIAU

ĮKVĖPIMAS TA U

Andrius Tapinas Ramiai gyventi nesu bandęs

Alex Monaco Nustok siekti laimės!

54 p. PSICHOLOGO S K I LT I S Eugenijus Laurinaitis Apie laimę ir gyvenimo prasmę BUKAZINAS

TURINYS

56 p.

84 p.

P S I C H O L O G Ė PATA R I A

PRANCŪZIŠKI ĮPROČIAI

Aušra Kurienė Vaikų atostogos – poilsio ar mokymosi metas?

Erika Umbrasaitė Prancūzų religija – aperityvas ir ilgos atostogos

68 p. MANO ISTORIJA Ilona Tamošiūnienė Apie drąsą gyventi

74 p. A. ČEKUOLIS PATA R I A Algimantas Čekuolis Apie atostogavimą

96 p.

64 p.

78 p.

APIE TĖVYSTĘ

ESĖ

EGZOTINĖS KELIONĖS

Aušra Griškonytė Teisiantiems tėvą

Audronė Urbonaitė Rodo salos istorijos

Gabrielė Štaraitė Linkėjimai iš Afrikos!

BUKAZINAS

TURINYS

106 p. TRADICIJOS SVETUR Giedrė Steikūnaitė Vestuvių tradicijos Palestinoje

130 p.

114 p.

SVEIKA GYVENSENA

Į K V Ė P I M A S TA U

Lavija Šurnaitė Mėgaukis naujais potyriais

Justė Zinkevičiūtė Kaip uždegti sielos lemputę

138 p.

116 p.

SVEIKA MITYBA

Z O S Ė PATA R I A Agnė Pačekajė Klaidos, kurių nepatartina daryti senmergėms

Esta Galgatavičiūtė Valgymas turi teikti džiaugsmą

124 p.

120 p.

SVEIKA GYVENSENA

GROŽIS

Ignas Bakėjus Bealkoholis gyvenimas – būdas keistis

Simona Burbaitė Afroditė

146 p. SKANU IR SVEIKA Ugnė Būbnaitytė Sveiki užkandžiai iškylai BUKAZINAS

IŠ ARČIAU

N . N A R M O N TA I T Ė :

Kuriu švent ę sau ir kitiems

Teatro ir kino aktorė bei knygų apie įdomiausias Lietuvos teatro asmenybes autorė Nijolė Narmontaitė nebijo būti atvira, pasijuokti iš savęs ir labiausiai vertina žmones, apdovanotus humoro jausmu. Kiekvieną akimirką ji moka paversti mažyte švente sau ir kitiems ir kuo daugiau savęs išdalija – scenoje, koncertuose, pokalbiuose, knygose, tuo daugiau, sako, gaunanti – darbas ne sekina, o, priešingai, papildo neišsemiamus jos energijos lobynus. ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

BUKAZINAS

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

IŠ ARČIAU

Esate sakiusi, kad humoras – tai stipraus žmogaus bruožas. O gal kartais humoru norima prisidengti? Kai atradau, kad iš nemalonios situacijos galima pasijuokti, o antikomplimentą paversti smagia istorija, kada nustojau jaudintis, ką kiti apie mane pasakys, pasidarė lengviau kvėpuoti. Išgyvenau, kai išsiskyrė aktorių pora Demi Moore ir Ashtonas Kutcheris, nes šie du žmonės nebijodavo pasijuokti iš savęs ir man tai imponavo. Pamenu, į vieną raudonojo kilimo renginį jis atvežė ją vežimėlyje, padėjo išlipti, Demi Moore išsiėmė „protezus“, kad netrukdytų, ir skėlė kalbą. Juodu sukūrė spektaklį, kuriame juokėsi patys iš savęs. Ir tai buvo labai drąsus atsakas visiems juos puolusiems dėl metų skirtumo. Kai aš ištekėjau už Pauliaus (Paulius Kovas, verslo konsultantas, lektorius, jachtos kapitonas – aut. past.), kiekvienas žurnalistas jautė pareigą paklausti, koks mūsų amžiaus skirtumas. Galiausiai man taip įkyrėjo, kad vėl išgirdusi tą patį klausimą: „ Kaip 14

BUKAZINAS

jaučiatės būdama beveik šešeriais metais vyresnė už vyrą?“ – rimtu veidu atsakiau: „Labai blogai jaučiuos...“ Žurnalistė išplėtė akis tikėdamasi intriguojančios istorijos, o aš pridėjau: „Tikrai blogai, nes skirtumas per mažas.“ Nuo to laiko daugiau šio klausimo nebegirdžiu. Mums su Pauliumi gera kartu ir mes į aplinkinių nuomonę tiesiog nereaguojame. Kodėl keturiasdešimt metų už vyrą jaunesnė moteris – normalu, o jei priešingai – ir kelerių metų skirtumas tampa labai reikšmingas? Kas tas normas nustatė? Tai mes patys jų prisigalvojame. Kažkoks vaikinukas pareiškia, kad raudonojo kilimo ceremonijoje nedera avėti raudonų batelių. Vos nenugriuvau perskaičiusi. Raudonas kilimas tik įpareigoja apsivilkti šventiškai, bet atleiskite, nejau turiu derintis prie kilimo? Pasidomėjau daugiau, paklausinėjau mados ekspertų, kurių nuomonę vertinu, ir supratau, kad jaunuolio citata buvo iš piršto laužta. O jis pats į kitą raudonojo kilimo renginį atėjo be kojinių,

IŠ ARČIAU

kaip į pliažą, ir niekam tai neužkliuvo... Gerai, kad seniai išmokau tokių dalykų nesureikšminti. Neseniai skridome į mano trečios knygos „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“ pristatymą Liuksemburge. Vilniaus oro uoste sutikau jauną vaikiną. Jis plačiai nusišypsojo: „Jūs – mano mylima aktorė, mačiau jus spektaklyje, tik jau kokį pusvalandį negaliu prisiminti, kaip jis vadinosi...“ Klausiu: „Ką aš ten dariau?“ O jis sako: „Atidavinėjot galus.“ Ką gi, svarstau, vadinasi, tai Jono Vaitkaus spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, rodomas Mažajame teatre. Klausiu: „Ar aš ten vaidinu paralyžiuotą žmogų?“ – „Ne, – sako jis, – jūs ten trise vaidinat.“ Prisimenu spektaklį „Trys mylimos“, vaidinamą Jaunimo teatre, ir vėl klausiu: „Ar mes ten tarmiškai kalbam?“ – „Ne, – sako jis, – jūs ten visos trys galus atidavinėjat...“ – „Tai gal „Kapinių klubas“?“ Ir pagaliau pataikau. Jaunuolis man pasakoja, kad draugai rekomendavę būtinai pamatyti šį spektaklį, nes labai geras, ir būtinai reikia pamatyti „nueinančią generaciją“. Mes su Pauliumi taip juokėmės, kad vaikinas net sutriko, o juk jis tenorėjo pasakyti komplimentą. Kitas žmogus gal ir įsižeistų pavadintas „nueinančia generacija“. Kai tai papasakojau Liuksemburge žiūrovams, jie raitėsi iš juoko. Jei neturėčiau gero humoro jausmo, ir mane tai galėtų įskaudinti, bet aš panašias istorijas pasilieku ateities knygoms. Kas jus išmokė džiaugtis mažais dalykais ir nesusipratimų nepaversti didelėmis tragedijomis? Pirmiausia prieš akis iškyla Pepės Ilgakojinės vaidmuo, kurį labai branginu. Tai istorija apie mane mažą. Man tikrai nieko nereiškė nudrengti tėčio batus. Galėdavau įsispirti į juos, užsivilkti sportines nutįsusias kelnes ir vesti būrius berniukų, apsiginklavusių iš medžio išdrožtais šautuvais ir laidynėmis, mūsų vadinamomis ragatkėmis. Aš karstydavausi po medžius ir gąsdindavau iš fabriko po naktinės pamainos grįžtančius žmones. Tad Pepės vaidmuo – tai mano vaikystės kiemas, mano energija ir azartas. Perskaičiusi knygą pagalvojau, kad parašyta apie mane. Pepė visą laiką ilgisi kažkur išplaukusio tėčio, mėgina jį surasti. Ir tas nuolatinis pyragėlių kepimas – šventės ruošimas draugams Tomiui ir Anikai. Juk ir aš labai dažnai į teatrą ateinu nešina pačios iškeptais pyragais.

KAI ATRADAU, KAD IŠ NEMALONIOS SITUACIJOS GALIMA PASIJUOKTI, KADA NUSTOJAU JAUDINTIS, KĄ KITI APIE MANE PASAKYS, PASIDARĖ LENGVIAU KVĖPUOTI.

Tik šiandien pyrago neatsinešiau, bet atsinešiau kitų dalykų. Mano kuprinė ir rankinė visada pilnos, kad galėčiau šį bei tą ištraukti ir spontaniškai ką nors pradžiuginti. Man gera matyti, kaip žmonės džiaugiasi. Pepės vaidmuo – ir žaismingas, ir paliečiantis širdį. Jums jis buvo sunkus? Šis vaidmuo – tai vienas didžiausių mano atradimų. Niekas netikėjo, kad galėčiau suvaidinti Pepę – juk aš beveik dviejų metrų ūgio, o turėjau vaidinti vaiką! Bet tą spektaklį „Džiugenos“ teatre vaidinau dešimt metų, kartais – po tris keturis spektaklius per dieną ir visada sausakimšose salėse. Tai buvo mūsų aukso amžius, nors valstybiniai teatrai tuo metu buvo tušti. O pas mus susirinkdavo pilnutėlės salės iš džiaugsmo klykiančių vaikų. Šis spektaklis man padėjo išmokti valdyti publiką. Tapo visiškai nebesvarbu, ar tūkstantis, ar penkiasdešimt žmonių prieš tave sėdi. Išmokau girdėti žiūrovą. Jei sugebi suvaldyti 700 vaikų, kuriuos Pepės personažas taip įaudrina, kad jie rėkia stovėdami ant kėdžių atkalčių, ploja, švilpia, trypia, BUKAZINAS

IŠ ARČIAU

tuomet jau niekas nebaisu. Su vaikais turėjome vieną taisyklę: mes kartu siautėdavome, bet ateidavo momentas, kai parodydavau ženklą – minutės pertraukėlė. Ir visi nutildavo. O aš per tą trumpą akimirką pasakydavau visa, kas būdavo viduje: „Aš labai pasiilgau savo tėčio, jei jis dabar atplauktų...“ Ir kiekvieną kartą man gerklėje kažkas strigdavo, ašaros kaupdavosi, o salė sėdėdavo nuščiuvusi... Tuomet pridurdavau: „Grįžę namo būtinai apkabinkit savo tėtį ir mamą.“ Ir šiandien tai prisiminus šiurpas nukrečia. Bet man nebuvo sunku tai suvaidinti, nes mano ryšys su tėčiu buvo labai artimas, todėl tos scenos būdavo labai tikros, greičiau ne išvaidintos, o išgyventos. Tad, grįžtant prie klausimo, po žaismingumo kauke dažnai gali slėptis daug kitų dalykų. Juk ne paslaptis, kad daugeliui aktorių ne kartą yra tekę vaidinti, kai iš tiesų norisi kaukti. Pavyzdžiui, kai sužinai, kad ką tik išėjo artimas žmogus, o tau tenka eiti į sceną. Kai man taip nutiko, nė vienas žmogus nepastebėjo, kad kažkas ne taip. Kai būna sunku, aš tiesiog ištraukiu save iš duobės. Kartais turi prisidengti kauke, o kartais pati profesija padeda iš tos duobės išlipti. Kuo sudėtingesnis vaidmuo, tuo daugiau jame savęs paliekate, tiesa? Kalbu apie Marios Callas vaidmenį režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje „Meistriškumo pamoka“, ko gero, vieną sudėtingiausių vaidmenų jūsų karjeroje. Kai kam atrodo, kad sudėtingiausias – Kler vaidmuo Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ Dvi su puse valandos vaidinu visiškai paralyžiuotą žmogų. Tai ne tik emociškai, bet ir fiziškai labai sudėtingas vaidmuo. Jam ruošiuosi visą dieną: daug judu, apgalvoju, ką valgyti, ko ne. Vis dėlto pats sudėtingiausias, o ir labiausiai man tikęs vaidmuo – tai Maria Callas, lyg mano autobiografinis spektaklis. Jame daug man artimų temų. Pavyzdžiui, disciplina. Kelios pavėluotos minutės man kainuoja be galo daug nervų – nekenčiu vėluoti ir kai taip elgiasi kiti. Maria Callas taip pat negalėdavo pakęsti, jei kas vėluodavo į jos pamokas ar ateidavo nepasiruošęs. Kita tema – gimtoji kalba. Dėl žemaitiškos tarmės esu patyrusi daug pajuokų ir patyčių, ne kartą buvau išvadinta mužike. Nežiūrint to, žemaičių 16

BUKAZINAS

tarmė man iki šiol yra pati gražiausia. Maria Callas garsiausiuose pasaulio operos teatruose dainavo įvairiausiomis kalbomis, bet tik ne gimtąja – graikų. Už savo netaisyklingą italų, anglų tartį taip pat ne kartą buvo linčiuojama. Ji, kaip ir aš, kiekvienai veiklai mėgdavo atsiduoti maksimaliai. Na, o kuo šis vaidmuo buvo sudėtingiausias? Turėjau suvaidinti tikrai gyvenusio žmogaus biografinę atkarpą. Su režisieriumi Gyčiu Padegimu išsikėlėme užduotį – jokių eisenos, judesių atkartojimų, gal tik šiek tiek aprangos panašumų. Specialiai skridau į Milaną, į „La Scalos“ operos teatrą, muziejuje studijavau Marios Callas portretus, peržiūrėjome daugybę vaizdo medžiagos, kaip ji vesdavo pamokas, kaip atrodė, kaip rengėsi, tačiau nenorėjome jokių dirbtinių akcentų – siekėme ne sukurti antrininkę, kuri prilygtų parodijai, o perteikti menininkės dramą. Vaidinu Marią Callas, kai ji po dešimties metų įstabaus dainavimo praranda balsą, jai sušlubuoja atmintis, regėjimas. Tuo metu ją palieka mylimasis, milijardierius Aristotelis Onassis, jis išeina pas Jacqueline’ą Kennedy – našlę su dviem vaikais. Sklando legendos, kad Maria Callas ėmė lauktis nuo A. Onassio, o šis pareikalavęs pasidaryti abortą. Jųdviejų meilės istoriją sekė visas pasaulis, milijonai ją mylėjo, klūpėjo prie jos kojų, dievino jos balsą, išskyrus tą vienintelį...

SAU VISADA PRIMENU: JEI KAS PATIKO – PASAKYK. ESAME TOKIE ŠYKŠTŪS VIENI KITIEMS GERŲ ŽODŽIŲ.

PRANCŪZIŠKI ĮPROČIAI

PRANCŪZŲ RELIGIJA –

aperityvas ir ilgos atostogos

Prancūzai jau seniai nebereliginga tauta. Tačiau jie tikrai fanatiškai ir religingai laikosi kai kurių įpročių, kuriuos aš juokais vadinu prancūzų religija. Tai šventos pietų ir aperityvo valandos bei atostogos rugpjūčio mėnesį. ERIKA UMBRASAITĖ 14 84

ŽURNALO BUKAZINAS PAVADINIMAS

ŽURNALO PAVADINIMAS BUKAZINAS

15 85

PRANCŪZIŠKI ĮPROČIAI

PRANCŪZŲ VAKARO MALDA Kartą vienoje Paryžiaus kavinėje užtikau valgiaraštyje prancūzų rašytojo Paulio Morand’o citatą: „Aperityvas – tai prancūzų vakaro malda.“ Išties, suskambėjus didžiajam vakaro varpui – Angélus, visi prancūzai pasineria į religinę ekstazę, nes šis garsas skelbia jiems šventą aperityvo valandą – apéro.

bai retai kada užtiksi prancūzą tokiu metu viena ranka kaukšintį svarbų dalykinį elektroninį laišką, o kitoje laikantį sumuštinį – tai jau būtų tikra šventvagystė. Mat pietų metas prancūzams yra labai svarbus ritualas, kurį jie juokais vadina baterijų įkrovimo laiku, nes gerai savijautai svarbu ne tik, ką valgai, kaip valgai, bet ir su kuo valgai.

Pasibaigus dienos darbams (maždaug 18–19 valandą) ir tyliai į miestą ar kaimelį tipenant l’heure bleue (vakaro sutemas simbolizuojančiai žydrajai valandai), išdidžioje vienatvėje ar su draugais prancūzas ar prancūzė prisės kavinėje ir užsisakys taurę vyno, martinio ar anyžinės trauktinės „Pastis“. Ir mėgausis ta šventa maldos valanda, kol ateis metas „atakuoti vakarienę“ – attaquer le repas. Būtent šį karinį terminą prancūzai vartoja kalbėdami apie maistą, mat kitaip turbūt ir nepasakysi, nes ne kiekvienas lietuvis pajėgtų aštuntą ar devintą vakaro laimėti kovą su pirmu, tada antru patiekalu, sūrių lėkšte ir visa tai vainikuojančiu desertu.

ATOSTOGAS TEKO IŠSIKOVOTI

Bet sakralinę akimirką prancūzai patiria ir daug anksčiau, nei išmuša vakaro Angélus...

Tiesa, iki 1936-ųjų mokamomis atostogomis galėjo džiaugtis tik valstybės tarnautojai, o šiaip atostogauti sau leisdavo tik pasiturintys prancūzai. Tais metais Prancūziją krėtė masiniai darbininkų streikai ir vienas iš reikalavimų buvo mokamos atostogos. Pagaliau valstybė sutiko, kad darbo liaudžiai tikrai nepakenktų pora savaičių atsipalaidavimo ir pramogų.

Vidurdienį gyvenimas Prancūzijoje bent trumpam sustoja – juk šventas pietų metas. Anksčiau net įstaigose buvo pietaujama nei daugiau, nei mažiau – dvi valandas. Dabar šis sakralinis momentas šventvagiškai sutrumpintas iki valandos ar net 45 minučių. Tiesa, tai vis tiek yra labai ilgi pietūs, palyginti su kitų Europos tautų. Net 43 procentai prancūzų kasdien pietauja mažiausiai pusvalandį ir tik 2 procentai – vos varganas 15 minučių. Tačiau net ir trumpesnis pietų metas nereiškia, kad pietaudamas bankininkas ar gydytojas, ar šiaip koks klerkas nepakels taurės vyno. Nebūtinai kasdien, bet jau penktadienį tai tikrai to neatsisakys. Tiesa, trijų patiekalų niekas jau nebevalgo. Nebent po salotų arba patiekalo susigundo desertu ar maža lėkštute sūrio. Ir būtinai visa tai turi vainikuoti puodelis juodos stiprios kavos. Nemažai prancūzų pietauja įstaigos virtuvėje arba poilsio kambaryje ir valgo atsineštą maistą. Nesibodi užsukti ir į greitojo maisto restoraną... Bet visgi la86

BUKAZINAS

Kita ne mažiau svarbi prancūzų religija yra didžiosios vasaros atostogos – les grandes vacances. Jos trunka net 5 savaites, o kartais ir 7–8, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Ypač šventas ir netrukdomas atostogų metas yra rugpjūtis – nemažai įmonių apskritai uždaromos dviem trims savaitėms ir masiškai išeinama atostogauti, o visi darbai sustoja iki rugsėjo – jokių vienas kitą pavaduojančių darbuotojų, jokių skubių darbų, tiesiog „atsipalaiduokite, mieli klientai, dabar – atostogos“.

Po kelių savaičių, rugpjūtį, dauguma darbuotojų pasinaudojo ta teise ir išvyko atostogauti į kaimus arba pajūrį. Kai kuriems tai buvo pirmosios atostogos gy-

NUOTRAUKA VIRŠUJE Rugpjūčio mėnesį Paryžiuje lieka vieni turistai ir juos aptarnaujantys paryžiečiai. NUOTRAUKA KAIRĖJE Lėtas ir paprastas gyvenimas mažuose Prancūzijos kaimeliuose – tai prabanga, kurios ilgisi ir ieško atostogaujantys prancūzai. NUOTRAUKA DEŠINĖJE XVIII amžiaus duoninė mažame Sen Kanter diu Dro kaimelyje vis dar dirba. Tiesa, jos šeimininkai ne prancūzai, o belgas ir amerikietis.

Ričardo Jarmalavičiaus nuotr.

YPAČ ŠVENTAS IR NETRUKDOMAS ATOSTOGŲ METAS YRA RUGPJŪTIS – MASIŠKAI IŠEINAMA ATOSTOGAUTI, O VISI DARBAI SUSTOJA IKI RUGSĖJO.

BUKAZINAS

14 88

ŽURNALO BUKAZINAS PAVADINIMAS

RUBRIKA

PRANCŪZIŠKI ĮPROČIAI

venime. Atostogautojai nežinojo, kuo užsiimti laisvu laiku, už kurį dar ir mokami pinigai. Tad jie tiesiog stebėdavo, ką veikia turtuoliai, ir pradėjo juos mėgdžioti. Gera pamoka netrukus buvo išmokta, ir darbo liaudis greitai išmoko sėdėti saulėje nieko neveikdami ir gurkšnodami vėsius gėrimus. Nieko stebėtino, kad toks malonus dykaduoniavimas jiems labai patiko, ir netrukus imta norėti vis daugiau atostogų. Taip 1950 metais atostogos pailgėjo dar viena savaite. Paplito keliavimas nuosavu automobiliu po šalį, daugiausia į pietus, nes daugelis šeimų automobilį turėjo, be to, gerėjo ir gyvenimo lygis. Taip gimė masinis turizmas, nuo kurio dabar kenčia Pietų Prancūzija, taip pat suklestėjo kempingai bei užeigos namai. Kaip tik tais metais ir gimė didžiosios prancūzų rugpjūčio atostogos – grandes vacance bei didžiosios eismo spūstys greitkeliuose. Jos driekiasi daugybę kilometrų ir trunka valandų valandas. Kylant ekonomikai ir samdomiems darbuotojams įgyjant vis daugiau teisių, 1960-aisiais atostogos pailgėjo iki keturių savaičių, 1980-aisiais – net iki penkių, o tradicija atostogauti liepą ir būtinai rugpjūtį išliko iki šiol.

IŠTUŠTĖJANTIS MEILĖS MIESTAS Netgi niekada nemiegantis meilės miestas Paryžius rugpjūčio mėnesį ištuštėja: gerokai ramesnėmis nei paprastai miesto gatvėmis slampinėja turistai, o ti-

NUOTRAUKA VIRŠUJE Vaizdingose Prancūzijos vietose įsikūrę kempingai – nebrangūs ir patogūs. NUOTRAUKOS VIDURYJE Atlanto pakrantės traukia aktyvaus poilsio mėgėjus. NUOTRAUKA APAČIOJE KAIRĖJE Šeimos namas provincijoje – ideali atostogų vieta prancūzams. NUOTRAUKA APAČIOJE DEŠINĖJE Viduržemio jūros pakrantės vilos išsiskiria prabanga. Kai kurias jų ir jų sodus galima lankyti kaip muziejus.

krų paryžiečių su žiburiu nerasi, nebent jų darbas susijęs su turizmu. Tikras save gerbiantis paryžietis rugpjūtį leidžia Bretanėje ar Akvitanijoje prie Atlanto savo, draugų ar šeimos vasarnamyje arba masinio turizmo nukankintame Žydrajame Krante, kurį skalauja graži, bet ant ekologinės katastrofos ribos balansuojanti Viduržemio jūra. Prancūzai labai mėgsta atostogauti, kaip patys juokauja, „gentimis“. Tai 20 ar daugiau metų kartu atostogaujantys giminaičiai, šeimos nariai ir seni draugai, kartu užauginę vaikus, o galbūt jau kartu lepinantys ar auklėjantys ir anūkus. Tokios atostogos gana smagios, bet kelia ir nemažai streso – juk reikia derinti 10–20 žmonių norus, pageidavimus, charakterius. Kadangi skyrybų skaičius Prancūzijoje kasmet vis labiau ropščiasi į nedžiuginančias statistikos aukštumas, nemažai tokių „genčių“ yra vadinamosios sudurtinės šeimos, tai yra kartu atostogauja ir ex – buvę vyrai ar žmonos, ar buvę uošviai, naujai susituokusios poros bei galybė vaikų – tiek bendrų, tiek iš buvusių santuokų. Streso per tokias atostogas turbūt daugiau nei atsipalaidavimo. Tačiau tradicija yra tradicija, o juk prancūzai – „revoliucingi konservatoriai“, kaip patys juokais save vadina, ir ypač laikosi tradicijų. Prancūzui geriausia vieta atostogauti yra šeimos namas arba vasarnamis, kur kartais susirenka iki keliasdešimties žmonių. Dar prancūzai mėgsta ir kempingus, kurių kainos palyginti nedidelės, o komfortas ir pramogos labai viliojančios. Nemažai kempingų įsikūrę buvusių pilių parkuose ar soduose arba ant jūros kranto, taigi už porą dešimčių eurų galima mėgautis „pilies gyvenimu“ ir pasakišku vaizdu, o pavalgyti kviečia tiek paprasti, tiek aukšto lygio restoranai. Taip pat prancūzai mėgsta ir vadinamuosius chambres d’hotes arba gîte – nakvynės namus su pusryčiais arba nuomojamus vasarnamius-užeigas, kurių kainos taip pat mažesnės nei viešbučių ir prasideda nuo keliasdešimties eurų už naktį. Tiesa, didelis BUKAZINAS